Salėje – lentynų ir stendų labirintų labirintai: knygų, kanceliarinių prekių, žaislų ir daiktų namų interjerui paryškinti. Kuo giliau – ir jau norisi ieškoti tiesaus išėjimo atgal, nes pernelyg daug veidų, užrašų šriftų, spalvų viršeliuose ir ant pakuočių skausmingai šaukiasi: „Paimk mane! Ir mane!“

Sustojau prie „Naujienų“. Ruošiausi imti į rankas mano žvilgsnį patraukusią knygą ir skaityti atsiliepimus ant galinio viršelio. Tiesiai prieš mano veidą lyg džinas iš atkimšto butelio išniro konsultantė su klausimu: „Gal kažko ieškote?“

– Nieko konkretaus. Dairausi.

Pokalbis baigėsi. Ji greit pasišalino nekapstydama giliau po mano literatūrinių ieškojimų ir pasirinkimų motyvus.

Priėjau prie „Lietuvių autorių“ lentynos. Jau laikiau rankose knygą, kurios recenziją ne taip seniai skaičiau kultūros skiltyje ir…

– Gal Jums padėti ką nors surasti? – už nugaros išgirdau klausimą.

Atsigręžusi pamačiau jau kitą knygyno darbuotoją. 

– Ne, ačiū. Viskas gerai – žiūrinėju. 

Ir ši mergina greitu žingsniu kažkur nubėgo.

Stabtelėjau prie stendo „Akcijos“. Sau už nugaros kelių žingsnių atstumu nuo manęs išgirdau:

 – Ar ko nors ieškote? 

Negraužiama sąžinės apsimečiau įdėmiai skaitanti sklandomos knygos skyrelį ir negirdinti man adresuoto klausimo už nugaros. Truputį ėmė juokas dėl tokio mano pačios poelgio ir dėl situacijos bendrai. Vos susitvardžiau neprunkštelėjusi. Laukiau, ar išgirsiu pakartojant klausimą. Nieko. Toji moteris (ar mergina?) pradėjo jaukų pasiplepėjimą su kita savo kolege. 

Mintyse šmėžavo kelių knygų pavadinimai ir viršelių vaizdai, kurias norėjau nusipirkti. Paprastai užėjusi į knygyną tuščiomis neišeinu, nors prieš eidama visada sau sakau: „Aš tik sužinoti, kas naujo, ir pakvėpuoti šviežiai atspaustų ir išpakuotų knygų kvapu.“ 

Šįkart išėjau tuščiomis ir pasukau į greta esantį kitą knygyną – mažesnį, vos keliolikos kvadratų. Čia darbavosi vienintelė konsultantė. Baigusi aptarnauti pirkėją, susitvarkė prie kasos ir priėjo prie manęs:

– Ar galiu kuo nors padėti? 

– Kol kas tik žiūrinėju. 

Nusišypsojo. O gal tik man taip pasirodė. Grįžo prie savo darbų – skambutis, dar vienas klientas, kasos aparato stalčiaus trakštelėjimas. 

Ir štai – pamačiau knygą, kurią buvau nusižiūrėjusi jau senokai. Tyloje sugrįžo mintys, kodėl ji mane domino, ką tikiuosi suprasti ją perskaičiusi. Pasikišau po pažastimi ir nužygiavau prie kasos. Sumokėjau, prie kasos dar pašniukštinėjau visas tas smulkmenas, kurios būna išdėliotos apsipirkimo vietoje. Konsultantė palinkėjo gero skaitymo. Išėjau svajodama baigti šiuo metu skaitomą knygą ir pradėti skaityti šią, ką tik sumedžiotą.

Išeiti iš prekybos centro reikėjo grįžtant pro pirmiau aplankyto knygyno vitrinas. Jų daug. Ir reklaminių plakatų juose daug. Viename iš jų – ir mano ką tik įsigyta knyga!

Dėl vaizdų, kvapų ir pasikartojančių klausimų triukšmo nė nemačiau, kad ta pati knyga buvo ir čia. Ar būčiau ją nusipirkusi net ir pastebėjusi? Kažin … 

Užrašydama šią istoriją prisimenu vieno Rytų išminčiaus žodžius: „Give the ones you love wings to fly, roots to come back and reasons to stay.“ Knygynai ir bibliotekos – man yra daugiau nei prekybinės vietos, pirmuoju atveju, ar spausdinto žodžio saugyklos, antruoju atveju.

Atmetant visą sakralumą, kurį priskiriu šioms erdvėms, suprantu prekybinį interesą, taikomus klientų aptarnavimo standartus ir knygynų konsultančių įpareigojimą „įvykdyti dienos, savaitės, mėnesio ar ketvirčio pardavimų planus“. Kodėl šie principai negalėtų taikiai sugyventi su idėja „suteik savo brangiam pirkėjui-skaitytojui sparnus, pagrindą, dėl ko jis norėtų grįžti ir emociškai prisirištų“? Skubinimas ir standartinės frazės nekuria ryšio. Dažnas žmogus gylio ir nuoširdumo ieško ne tik tarpasmeniniuose santykiuose, bet ir savo santykyje su daiktais, darbu ir laisvalaikio veiklomis. Svarbu, kaip šie dalykai ir juos siūlantys žmonės kreipiasi, informuoja, užkalbina.

Paprasčiau, neperspaudžiant ir laisviau yra daugiau. Bent šį kartą mano ir mažojo knygyno santykyje tai pasiteisino. Gerą jausmą ir vertę patyrėme abu. Jaukios patirties dėka turiu pagrindo manyti, jog sugrįšiu kada nors čia ir vėl. 

Naujųjų medijų menas. Kas tai? 

Su Vijole pokalbiui susitinkame Ukmergės Tolerancijos centre. Čia Naujųjų medijų meno klubas „Pozityvas“ (toliau – klubas arba klubas „Pozityvas“) eksponuoja savo narių premjerines parodas. Pokalbį pradedame aiškindamosi, kas yra naujųjų medijų menas. „Klubą 2014 metais įkūrė Nijolė Paškauskienė. Ji sukvietė jaunimą – daugiausia savo mokinius, kurie fotografuoja arba filmuoja. Tuo metu populiarėjo skaitmeninė raiška ir formatai. Tad skambus pavadinimas atspindėjo beateinančias naujoves, kurios taip viliojo“, – paaiškina Vijolė.

Vijolė su fotoaparatu: susižavėjo 11-nuolikos, pirmoji personalinė paroda – gerokai vėliau

Dabartinės klubo vadovės pažintis su fotografija prasidėjo, kai jai buvo 11 metų: „Sudomino tėčio fotoaparatas „Zenit 3M“. Limituotos gamybos, išskirtinis daiktas. Man, žinoma, neleido su juo praktikuotis, bet nupirko kitą – „SMENA“. Tai buvo 1983-ieji. Pradėjau Ukmergėje lankyti foto būrelį. Rinkdavomės dabartinės picerijos „Uno Pica“ patalpų antrame aukšte, kur buvo įrengta foto  laboratorija.“

Dar būdama mokinė, moteris nuolat girdėjo iš aplinkinių: „Kai Vijolė baigs mokyklą, tikrai stos į Dailės akademiją.“ Tačiau po mokyklos baigimo Vijolė įstojo studijuoti Saviveiklinio kino-foto kolektyvo vadovo specialybę. Studijas baigė 1990-aisiais vykstant socialiniams, politiniams ir ekonominiams pokyčiams: „Kolektyvų nebeliko. „Nuklydau“ visiškai į kitą sritį – ėmiausi prekybos Ukmergės turguje. Vis dėlto, gimus trečiajai atžalai, pajutau poreikį pokyčiams. Paprašiau, kad vyras nupirktų galingesnį kompiuterį ir pradėjau mokytis dirbti su „Photoshop“ ir kitomis vaizdo apdorojimo programomis. Informacijos ieškojau ir mokiausi savarankiškai. Daug padėjo plačiojo interneto bendraminčių bendruomenė – klausinėjau forumuose, konsultavausi.“ 

Vijolė iš pradžių fotografavo tik savo malonumui. Žinojo apie Nijolės Paškauskienės iniciatyvas, bet artimiau moteris suvedė vienas įvykis: „Mokykloje, kurią lankė ir mano dukra, Nijolė sugalvojo organizuoti mokinių tėvų foto darbų parodą. Jos dėka įvyko mano pirmoji asmeninė foto paroda. Tai buvo 2013-ieji, o 2014-aisiais Nijolė įkūrė klubą „Pozityvas“. Įsitraukiau į veiklą ir aš. Tada prasidėjo mano tikrasis grįžimas prie fotografijos.“

Klube – atvirumas mokymuisi ir įvairovei, o amžius – „ne riba“

Klubo veikla nėra griežtai organizuota pagal privalomų reguliarių susitikimų grafiką. Ukmergiškius, fotografijos entuziastus arba norinčius išbandyti fotografiją, Vijolė kviečia į teminius kursus arba konkretų kūrybinį projektą. „Kartą surinkome kursą, kur mokėmės fotografuoti tik telefonu – praktikavomės, aiškinomės bazinius fotografijos ir nuotraukų apdorojimo principus. Viename projekte dalyvavo mergina, baigusi fotografijos studijas. Ji naudojo fotoaparatą „Nikon“. Aš dirbau su galingesniu – „Canon“. Paskolinau pasibandyti. Ji su dideliu noru aiškinosi ir lygino savo bei maniškio fotoaparatų galimybes. Klube dalinamės tuo, ką turime. Nesame užsidarę: „Aš žinau, bet tau nesakysiu“, – apie veiklas ir galimybes klube pasakoja pašnekovė. 

Vijolė domisi ir savarankiškai taiko naujas technologijas fotografijoje. Ji tvirtina, jog mokantis fotografuoti ar dalyvaujant klubo projektuose – ruošiantis parodoms, vykstant į plenerus, profesionali foto įranga nėra būtina. Užtenka naudoti išmanųjį telefoną su geros raiškos kamera. „Pastebiu, jog pati vis dažniau fotografuoju telefonu. Didelio portreto, žinoma, nepadarysiu, bet savo mėgstamiausią žanrą – makro^[1] fotografiją, kuo puikiausiai išpildau“, – atvirauja klubo vadovė.

Klubo nariai vieni kitiems pataria ir padeda, bet kiekvienas turi galimybę ugdyti individualius gebėjimus ir savarankiškumą. „Įprastai nuotraukas tvarkome kiekvienas savo. Bet jei reikia, aš visada pagelbėju – sėdame kartu, aš techniškai įgyvendinu tai, ko žmogus nori. Klubo veikloje dalyvauja Dalija Zalenčiūtė. Ji visą gyvenimą pradirbo Ukmergės foto ateljė. Kai jai reikalinga pagalba – susėdame tvarkyti jos nuotraukų apdorojimo programa. Kai man ar kitiems nariams reikia portreto studijoje, visada kreipiamės tik į ją – padės, sustatys apšvietimo įrangą, pareguliuos“, – bendradarbiavimo ir abipusiškumo atmosferą klube apibūdina pašnekovė. 

Būta ir tokio nutikimo, kuris geriausiai atspindi Vijolės bei visos klubo bendruomenės požiūrį į narių amžių: „Prieš COVID-19 rinkome fotografijos grupę suaugusiems žmonėms. Paskambino moteris. Savo amžiaus neįvardinusi pradėjo pokalbį: „Norėčiau ateiti, bet aš jau močiutė.“ Atsakiau: „Man Jūsų amžius neturi reikšmės. Svarbu Jūsų noras.“ Tuomet į grupę susirinko paties įvairiausio amžiaus žmonių – vyresnių ir jaunimo, viena trylikametė mergaitė buvo.“

„Amžius nėra riba. Jeigu ko nors norime – einame ir darome. Jeigu nedarome – vadinasi nenorime daryti, bet nekaltinkime dėl to savo amžiaus“, – motyvuoja pašnekovė, pati į fotografiją grįžusi po ilgokos pertraukos.

Parodos ir kelionės – nuo Ukmergės iki Slovakijos ir Ukrainos

Ukmergiškiai ir Ukmergės krašto svečiai šiuo metu gali apžiūrėti klubo „Pozityvas“ foto parodą „Išlikusių dvarų beieškant“. Foto parodą kūrė trys aktyviausios klubo narės Vitalija Akstinavičiūtė, Dalija Zalenčiūtė ir Vijolė Ivanauskienė. Foto paroda eksponuojama Užugirio mokykloje-muziejuje. Gegužės mėnesį ji bus perkelta į Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešąją biblioteką. 

„Idėja šiai foto parodai gimė iš praktinių paskatų. Lankydama buvusius dvarų pastatus, matydavau labai slogų vaizdą – apleisti, apaugę medžiais ir krūmais. Stovėdama ant žemės su foto aparatu, kad ir kaip besistengčiau, neišgausiu reprezentatyvaus vaizdo. Išeitis – dronas, kurio pagalba galima užfiksuoti dvaro pastatus ir teritoriją iš aukščiau. Tad parengėme projektą, pagal kurį įsigijome droną ir įsipareigojome surengti foto parodą. Pavyko kitokie vaizdai ir nuotraukų kokybė gavosi puiki. Beje, naujausia Ukmergės kraštotyros muziejaus knyga „Kultūros paveldo takais aplink Ukmergę“ papildyta šios foto parodos nuotraukomis. Knygą galima įsigyti Ukmergės kraštotyros muziejuje arba Turizmo krautuvėlėje“, – apie pastarąją foto parodą pasakoja Vijolė.

Klubas „Pozityvas“ palaiko ryšius ir bendradarbiauja su kitų šalių foto klubais. 2018 metais Vijolė su kita klubo nare viešėjo Ukrainoje. Kyjive vietinis foto klubas rengė kasmetinę tarptautinę parodą. Foto parodos dalyvių ir svečių buvo iš visos Ukrainos, Lenkijos, Gruzijos. Tąkart ukmergiškės vyko kaip viešnios, be savo darbų.

„2019 metais gavome kvietimą dalyvauti projekte – tarptautinės foto parodos atidaryme Slovakijoje, Žilino miestelyje. Buvo leista pateikti bet kokio žanro ir temos fotografijas. Atrinkome 10 klubo narių nuotraukų. Aš vežiau žiemos temos makro fotografijos nuotrauką „Snaigė“, kiti vežėsi koliažus, gamtovaizdžio nuotraukas. Įspūdžius paliko ir kelionė į Žiliną. Ją turėjome susiplanuoti patys. Vienam žmogui teskyrė 100 EUR biudžetą. Teko kruopščiai susidėlioti maršrutą: nuo Ukmergės iki Kauno, iš Kauno į Varšuvą, iš Varšuvos į Krokuvą. Galiausiai iš Krokuvos į Žiliną. Traukiniais ir autobusais keliavome. Buvo savotiškas nuotykis“, – dalyvavimą tarptautiniame projekte prisimena Vijolė.

Svajonės ir norai: „surinkti“ visas bažnyčias Lietuvoje ir suburti gausesnę klubo bendruomenę

Jei kada nors teks važiuoti automobiliu kartu su Vijole, nenustebkite, kai ji staiga pasuks į šalutinį keliuką link tolumoje stūksančios bažnyčios. Foto entuziastė turi svajonę – fotografijose įamžinti visas Lietuvos bažnyčias. Jų priskaičiuojama virš 800. Vijolė negali tiksliai pasakyti, kiek jų spėjo nufotografuoti, bet projektas reikalauja ilgalaikio atsidavimo. O gal kas nors, perskaitęs šį straipsnį, panorės kartu įgyvendinti sumanymą?

Dabartinė klubo vadovė stebi ir kitų foto klubų Lietuvoje veiklą. „Būtų vertinga foto parodą „Išlikusių dvarų beieškant“ išvežti už Ukmergės ribų, o mums atsivežti parodą, pavyzdžiui, iš Žemaitijos foto klubo „Lokys“. Šis klubas vienija stiprius foto meninkus“, – ateities planais dalijasi pašnekovė. 

Šiuo metu klube „Pozityvas“ teliko trys aktyvios narės. Pašnekovė pripažįsta, jog sudominti žmones ir pritraukti į klubo veiklą yra sudėtinga dėl kelių priežasčių: „Dabar dauguma informacijos ieško internete. Aš ir pati naudojuosi naujausiomis technologijomis, dirbtiniu intelektu. Tačiau gyvas bendravimas ir patirties perdavimas mokymosi procesą padaro natūralesniu. Kiti, girdžiu, norėtų ateiti, bet neranda laiko. Galbūt kuklinasi tiesiog pabandyti ką nors naujo.“

Klube lanksčiai taikomas narystės mokestis. Šiuo metu jis siekia vos 2 EUR per mėnesį. Tačiau žmogus gali prisidėti savanoriška veikla klube ir nemokėti mokesčio: pagelbėdamas ruošiantis parodai ar dalindamasis informacija apie klubo veiklą socialinėse medijose. Klubui „Pozityvas“ labai reikalingas internetinis tinklapis. Tad, prisijungęs savanoris galėtų imtis šios užduoties.

„Man malonu dalintis tuo, ką žinau. Iš kitų taip pat mokausi. Juk kiekvieno matymas kitoks: aš žinau vienus dalykus ir matau aplinką savaip, kitas žino tai, ko aš nežinau, ir mato kitaip. Klube galime mokytis vieni iš kitų. Kviečiame prisijungti naujus narius – tai gali būti vyresni ir jaunesni, vyrai ir moterys. Svarbiausia žinutė iš manęs – išdrįskite mokytis ir atrasti naujus dalykus“, – pozityviu kvietimu baigia pašnekesį klubo „Pozityvas“ vadovė Vijolė. 

^[1] Fotografijos žanras, kuriam būdingas smulkių daiktų fotografavimas iš labai arti.

Straipsnis publikuotas Ukmergės rajono Laikraštyje „Ukmergės žinios”, 2026-04-17, Nr. 27 (3115) pavadinimu „Klube „Pozityvas” mokosi pažinti pasaulį per fotoobjektyvu“.

10.00 val. ryto mane, užėjusią į tą ypatingą vietą, pasitiko šviežių kepinių aromatai – citrininio kekso, kruasanų, kanelių ir bandelių su įvairiais įdarais bei pabarstais. Paprašiau kavos ir, užtikrinta savo pasirinkimu, pradėjau:

– … o prie kavos – bandelę su …

Ties „cinamonu“ balsas nutrūko, nes virtinoje perskaičiau: „Bandelė su kardamonu.“ Išskirtinė. Sapno lyg nebūta, mečiau pirminį tikslą, atvedusį į šią vietą, ir užsisakiau bandelę su kardamonu. Mergina prie prekystalio švelniai suėmė kepinį konditerinėmis žnyplėmis, pajutau rytietiško prieskonio aromatą, sklindantį iš šviežios bandelės klosčių. Įsivaizdavau netgi juntanti rupokai sumaltus kardamono grūdelius tarp dantų. 

Prisėdau prie staliuko, atveriančio platų vaizdą į likusią kepyklėlės-kavinės erdvę. Kai kur buvo girdėti skimbčiojimas, šaukšteliams liečiantis su puodelių ir lėkštučių kraštais. Keli mažamečiai vaikai, lydimi mamų, pilnais žandais lapnojo pūstus kepinius. Draugė draugei prie vitrinos ilgokai patarinėjo, kurį desertą ši turėtų pasirinkti. 

Per poros ištiestų rankų atstumą priešais mane stovintį staliuką užėmė mergina. Garbanotais plaukais, su akinukais, nenukrypstančiu žvilgsniu nuo mobiliojo telefono ekrano. Iš po permesto per riešą palto išsitraukė knygą ir pasidėjo ją ant stalo.

Tai buvo knyga, kurią pati prieš mėnesį bandžiau skaityti. Kapanojausi puslapis po puslapio. Taip su didele kantrybe pasiekiau 30-imtą suvirš. Bandžiau visaip pagrįsti šio savišvietos proceso būtinybę, kol galiausiai užverčiau, ištraukiau skirtuką ir įspraudžiau knygą tarp kelių kitų. Pavadinimas ir anotacija paviliojo, bet turinio niekaip negalėjau prisijaukinti. „Gal vėliau, o gal ir niekada“, – palydėjau mintimi.

Stebėjau merginą, sėdinčią priešais save. Tikėjausi, jog ji netrukus pastums į šoną telefoną ir prie savo kavos bei pyragaičio imsis mėgautis knyga. Ypač buvo smalsu, nuo kurio puslapio ji turėtų pratęsti pažinimo kelionę: „Kiek tu jos sugebėjai įveikti?“ Tačiau nieko panašaus neįvyko – knyga, kaip paguldyta, liko gulėti ant stalo, o kavos gėrėja toliau mėgavosi savo gėrimu, pyragaičiu ir tekstais bei vaizdais telefono ekrane. 

Vieną akimirką kilo mintis užkalbinti ją ir paklausti, ką ji mananti apie šią knygą, kiek jau spėjo perskaityti ir kokio lūkesčio vedina pirko. Visgi atsisakiau šios minties, palikdama jos patirtį jai pačiai. Užkalbinusi tikrai būčiau prasitarusi, kad pradėjau skaityti ir nebaigiau: „Nepatiko ir nepaliko įspūdžio.“ Ji gal kaip tik tądien spėjo ją nusipirkti, o čia pat sėdžiu aš, ketinanti leidinį „apšmeižti“ nevertu dėmesio. Nutariau – lai patiria savus skaitymo džiaugsmus ir iššūkius. 

Paslėpdama paskutinį bandelės su kardamonu kąsnį burnoje ir užsigerdama kavos likučiais puodelyje, mėgavausi atradusi laisvo pasirinkimo ir leidimo rinktis laisvai kitam skonį. Cinamoną išmainiau į kardamoną. Savo norą pareikšti subjektyvią nuomonę iškeičiau į anos nepažįstamos jaunos moters individualų atvirą patyrimą – pačiai atrasti, patirti ir nuspręsti.

Smalsumas ir patarimai – lyg rytietiški prieskoniai: vienur jie labai tinka, kitur – ne; pakeitus vienus kitais – gaunasi visiškai kitas patiekalas ar  kepinys; svarbiausia – kantriai susilaikyti nepribarsčius visur, kur papuola. Apie ką sapnuota šiandien – rytoj tai bus jau praeitis, nebeįdomu. Kas patinka arba nepatinka vienam – kitam sukels visiškai priešingus įspūdžius. Saldžiai malonu gebėti lengva ranka iškeisti bandelę su cinamonu į kitą – su kardamonu; norą patarti – į stebėjimą ir leidimą patirti pačiam (-iai), o neskaitomą knygą – į ramų sprendimą užversti ją ties trečdaliu ar viduriu: „Tai ne man arba ne šiuo metu. Noriu skaityti kitą. O gal dabar metas tiesiog … bandelei su kardamonu?“

Iki vienos privažiuoti pabandėm – keliukas dar neįveikiamas. Kita – prie judraus kelio, triukšmas, nelabai jauku. Radom vieną vietą, tik paskutinius 300 metrų iki atokvėpio teko patikrinti, ar neįklimpsim, ar pagrindas po kojomis, t.y. ratais, tvirtas. 

Kol Vyras suvaikščiojo į žvalgybą pirmyn ir atgal, aš laukiau automobilyje. Grįžo, sako: „Įveiksim“. Privažiavom be slystelėjimų į šalikelę. Aikštelė erdvi, tvarkinga. Pavasario saulė taip smagiai kuteno nosį – net keista, kad tik mums vieniems kilo mintis tądien toje vietoje pasibūti gamtoje.

Užsikūrėm laužą. Laikas ruošti maistą. 

Žvilgsniu (ir foto objektyvu) suinventorizavau produktus, kuriuos įsidėjome pietums gamtoje:

• Geras alyvuogių aliejus – kažkas rafinuoto;
• Jautienos liežuvio šmotas, iš vakaro virtas – kažkas, ką valgo ne visi, bet mes labai (panašiai, kaip kraujinius vėdarus);
• Vystelėjusio poro galas – kažkas su istorija, likutis nuo kitų patiekalų;
• Marinuoti agurkai – macnus daiktas su rūgštele;
• Bulvės, virtos su lupena – kažkas labai žemiško;
• Kiaušiniai – trapu vežti ir nešti, bet gaminant gerai suklijuoja.

„Praktiškai viskas, iš ko susideda santykiai“, – pagalvojau smulkindama turistiniu Vyro peiliu.

ALIEJUS. Rafinuoti, išskirtinės kokybės dalykai (kaip komplimentai ir artumas) – santykiuose būtini. Bet šito gero reikia „neperkaitinti“ ir nepadauginti, antraip bus vulgaru ir riebu.

JAUTIENOS LIEŽUVIO ŠMOTAS. Du poros nariai visada ras kažką savo slaptą ir labai mėgstamą. Ir be trečių ar ketvirtų įsikišimo ar rekomendacijų. 

VYSTELĖJUSIO PORO GALAS. Santykiai kasdien kuriami kaip vakarykščios istorijos tęsinys. Juose reikia išsaugoti ir miela prisiminti „pastovėjusius“ įvykius, pavykusius ir nepavykusius patiekalus, reikalus, pokalbius. Net ir tuos prisvilusius nuomonių skirtumus gerai įsiminti – kad pasimokytum iš savo klaidų.

MARINUOTI AGURKAI. Subtili „rūgštelė“ reikalinga tam, kad nė vienas poroje neužsnūstų prėskoje kasdienybėje. Emocijos – ne sutraukiančios, o išskleidžiančios šypseną.     

BULVĖS SU LUPENA. Branda santykiuose – ne skraidymas padebesiais, o vaikščiojimas žeme, visais jos įmanomais struktūriniais paviršiais – klampojant pažliugusiais keliais pavasarį ar renkant bulves iš riebaus dirvožemio rudenį.  

KIAUŠINIAI. Kaip kiaušinio masė omletą paverčia omletu, taip porą kažkas neapčiuopiamo, bet būtino sulipina į vienetą. 

Mintis „užsirašiau“ mintyse, o supjaustyti produktai iš mano rankų nukeliavo į Vyro rankas, iš jo rankų – į keptuvę, įkaitintą ant spragsinčio laužo. 

Pakvipo. 

Tai iš dešinės, tai iš kairės medyje kaleno genys. Tas pats lakstė per du „objektus“.

Nuo ežero pusės pūtė vėjas. 

Moteris paduoda – produktus, ženklą, pirmąją ir paskutiniąją natą. Vyras paima ir nulipdo iš to kažką – namus, namą, pietus ant laužo. Makaluoja, maišo. Oi, kaip Jai norisi patarti, pakoreguoti, įspėti, nukreipti ir padiktuoti. Kaip gerai, kai šis „geras“ noras praeina pro šalį – nuskrenda kaip tas genys į kažkelintą medį pastuksenti. Pabaigoje gaunasi kažkas labai gerai, ypač, kai Jos noras koreguoti ir diktuoti pastuksena mintyse ir praeina.

Kasdienė buitis, veiklos kartu – atspindi žmonių tarpusavio santykius. Juk ir sakoma: „Nori pasitikrinti, kaip judviems sekasi – važiuokit į kelionę, geriausia į kalnus“. Nėra arti kalnų arba atostogos dar toli – važiuokit į pavasarinį pikniką nelaukdami vasaros. Savirefleksiją vėjas lengvai į galvą įpūs, o atviras pokalbis prie kavos po maisto – garantuotas. Bent jau viena esminė frazė tikrai išsprūs: „Kodėl gi seniau nerengdavome tokių pavasarinių iškylų gamtoje?“ 

Beje, būdami maždaug pusiaukelėje link Palūšės, prisiminėme pamiršę druską ir pipirus. Mąstėm: „Gal stot pakeliui parduotuvėje?“ Kaip atėjus, taip ir nuėjo mintis į šoną. Druska ir pipirai gana neblogai paryškina maisto ir santykių stipriąsias savybes. Jei tik neperdedi. Kartais taip smagu neįsipareigoti ir neapsikrauti galvos: „Kuo dar pagardinus? Ko čia tokio įbėrus?“ Paprastai, gardžiai, nepersivalgant ir neužgožiant – viskas, ko reikia. Jeigu šiandien nėra druskos ir pipirų po ranka, tai ir neieškokit. Kitą dieną pabarstysit ar persūdysit – tada sūriau ir pavalgysit. Bus dar viena nauja patirtis, pokalbis ar pretekstas: „Mums tikrai reikia pasikalbėti“.  Šiandien mėgaukitės pavasario pikniku ir santykiais – nei per sūriais, nei per saldžiais. Išvėdintais gryname ore.

Užimamos pareigos ir prisiimtos atsakomybės, pirmiausia, reikalauja gerai atlikti savo vaidmenį. Pagal tai kasdienės šventės (darbo aplinkos) dalyviai (kolegos, klientai) mus vertins, ar deramai pasirinkome ir dėvime savo kaukę. 

Kaip drabužis, pasiūtas pagal tam tikrą modelį ir iš konkrečios medžiagos, tinka vienokiam ar kitokiam kūnui (pabrėžia privalumus, sudėjimo proporcijas), taip pat ir kaukė kartu su prisiimtu vaidmeniu (profesija) turi derėti su žmogaus gebėjimais, motyvacija dirbti ir domėjimusi konkrečia veikla. Antraip ji smuks, kris, nesilaikys – bėgs nuo dėvinčiojo ir panašės labiau į šaržą nei į darnų vaizdą. Svarbiausia – kiti tai tikrai pastebės.

Kaip prisitaikome kaukes labai panašu į tai, kaip ateiname į savo profesinį kelią – darbinę poziciją ar tarnybą. Teko ir vis dar tenka stebėti – žmogus stveria bet kurią pasitaikiusią po ranka kaukę per daug negalvodamas: „Ai, bus gerai. Kažkaip atbūsiu.“ Kitas, žiūrėk, pradėjęs nuo tuščio karkaso, kruopščiai lipdo, paišo, tobulina įdubimus ir iškilimus. Aiškinasi, kaip prisitvirtinti, kad būtų patogu dėvėti. Nuosekliai betobulindamos savo kaukę, pažįsta gabumus ir ribotumus; ieško, ką dar sukurti ir ko naujo reikėtų išmokti. Tokiam drąsiai klijuok etiketę „self-made“ (kaip „hand-made“).

Būna ir taip – jau laikas į Užgavėnių vakarėlį (ar į darbo rinką), o žmogus nežino, kokią kaukę norėtų dėvėti (ar koks darbas jam prie širdies). Nežino nė vaidmens krypties. Nusižiūri slapčia nuo kitų, susižavi tai, kas matoma pirmame plane ir sako: „Noriu!“. Neįsivertina – tiks, netiks, per didelė, per maža, blankių ar ryškių spalvų. Užgavėnių baliuje jaučiasi nedrąsiai, nes nežino, kaip ją dėvėti. Kartais net pameta ar pamiršta, kur laikinai padėjo – ant palangės ar ant stalo. Pasigedęs, nesistengia rasti: „Jau tuoj vakaro pabaiga (jau beveik penkios-nulis-nulis), paieškosiu rytoj.“ Tai, kas ne tau, ne pagal tavo kompetencijas bei norą išmokti, nesmagu ir dėvėti. Svetima, nejauku ir „iš reikalo“. Koks tas reikalas, beje, irgi ne visada pačiam aišku.

Idealių ir tobulų kaukių nebūna. Ir šis tekstas ne apie tai – ne apie tobulų kaukių paieškas. Manau, svarbiausia, kad kiekviename persirengime, vaidinime ar žaidime (profesiniame, šeimos, draugų rato) sugebėtume prisiderinti tokią kaukę ir atlikti tokį vaidmenį, kuriuose ir patiems veikti malonu bei jauku ir netenka slėptis po pasiteisinimais „nemoku“, „nesuprantu“, „pabūsiu tyliai, gal Užgavėnių žaidimuose niekas nepasiges, kad trūksta mano personažo“. Nemokėti pasidaryti kaukės ar iš pradžių nesuprasti, kuria puse ją reikia dėvėti – nieko keisto. Bet ar stengiesi, ieškai patarimų ir mokaisi iš kitų? Ar slapstaisi prisidengdamas kauke, kurios pats veidrodyje nematei ir neanalizavai, ką šis personažas turės daryti?

Visų vaidmenų gyvenime išmokstama – žaisti darbą, Užgavėnes, šeimą, draugystes, kaimynystes ir bendruomenes. Išmokstama taip, kaip mokomasi kepti blynus. Pirma atidžiai rodomuoju pirštu vedžioji pagal recepto eilutes. Tiksliai matuoji, kiek įmaišyti miltų, vandens, pieno, kiaušinių, druskos ir cukraus. Neduokdie, kruopele bus daugiau – taigi nieks nesigaus! Įkaitini keptuvę ir drebančia ranka lieji pirmąjį samtį tešlos. Oi, ar ne per skysta? Ar nebus riebus? Ar neprideginau vieno šono? Jau gatavus neši į stalą ragauti. Su panašiu virpuliu saulės rezginyje neši savo pirmąją ataskaitą, skaitai pristatymą, siunti tekstą spaudai, „paleidi“ į socialinius tinklus vizualą su tekstu, atiduodi projekto paraišką. 

Kepi, kepi. Dirbi, dirbi. Po -ioliktojo ar -dešimto karto lyg blynus ore vartytum, žinai, kaip padaryti gerai, tiksliai, laiku ir kiek tai pastangų bei laiko reikalauja. Pradedi eksperimentuoti – šįkart ciberžolės į blynelius, o gal cinamono? Tekstą su cinkeliu, o gal šiltai, jausmingai parašyti?

Įsijautęs į žaidimą, nejučia supranti, kad kaukė taip pritiko, jog užmiršai, kad ją dėvi. Prigludo lyg antra oda. Tam reikia laiko ir energijos – ieškoti ir atrasti tai, kas sava, stengtis ir mokytis, išgirsti, ką pataria kiti, atsirinkti iš visų patarimų tikslingiausius ir girdėti balsą iš vidaus. 

Skanaus!

Ir iki kitų žaidimų bei vaidinimų.

Ieškok kito rašiklio – giliai pasirausk savo talpiame kasdienių reikalų krepšyje. Tikrai rasi mielesnę ir patogesnę rašymo priemonę. Gal šiandien tiks pieštukas – jo griugždenimas ant popieriaus lapo primins pasivaikščiojimą smėlėtu taku tarp pušų. Papūtus vėjui – pėdsakų nelieka, o kripeliojimus pieštuku galėsi bet kada ištrinti. Gal vietoj pieštuko pasirinksi lengvą šratinuką mediniu korpusu? Tas dailiai, be poreikio įnirtingai spausti slysta lapu ir palieka glotnias reikšmingas tušo bangas puslapiuose. Prieš valandą besislapsčiusios, nerangios mintys dabar pačios rikiuojasi į eilutes, sakinius ir pastraipas. 

Ieškok būdų kalbėtis ir susikalbėti. Bandyk vieną kartą, kitą. Švebeldžiuok kad ir nepažįstama svetima kalba. Mokykis tylos ir žvilgsnio kalbos. Išbandyk įvairias kalbas, bet nepamesk minties, kurią nori pasakyti. Tik jei, ieškodamas tinkamų žodžių, pastebėsi, kad tavo pašnekovas nukeliavęs kažkur toli, nebe šiame pokalbyje, sustok. Susirask kelią atgal – ne visi akligatviai turi būti įveikti. Ne visos sienos nusipelno kruvinų kelių ir alkūnių. Kai kurias reikia palikti užželti nepermatomu gebenių audeklu. Apsidairyk – aplink tiek takų ir kelių! Girdinčių ir atsakančių bendrakeleivių juose apstu.

Būti taip pat reikia lengvai. Tamsu? Ieškok prasmės būti. Kažkur tikrai yra bent menka užuomina apie sklindantį šviesos šaltinį. Tik neužsibūk vienoje vietoje. Žmogaus akys gali greit priprasti prie tamsos ir tada jis sako: „Viskas puiku! Gerai matau. Pripratau aš, priprasit ir jūs.“ Bet kur ir su bet kuo būdamas, pabandyk pajausti prasmę ir šviesą būti. Arba ieškok abiejų kitur. 

Rašyti, kalbėtis ir būti turi būti lengva. Jei sunku ir jauti, jog reikia pauzės – sustok. Stabtelėjus, pasaulis nesustoja. Mintys, žmonės, situacijos – nereikalingi prabėga, o tie būtini susiranda patys tinkamiausią (už)rašytoją, draugą ir pašnekovą.  

Atėjai susitikt su manim.

Atsistojai papėdėj

Ir žiūri̇̀ į akis

Lyg katė –

Juoda ir gudri,

Amžinai nepriėdus.

Besotė katė –

Patvoriuos ir namuos

Surasi visus,

Kurie dar gyvi.

Jauni ir seni,

Laiku ar anksti

Pro pravertas duris

Tave įsileis

Ir palakins iš tuščio dubens.

Ant nosies ir kol kas dar tik šaldytuvuose bei sandėliukuose – beveik šv. Kalėdos. Mirga užrašai ir skamba balsai, apsupti šventinių melodijų: „Laukiate? Linkime su(si)laukti – liko jau nedaug! Taip šauniai – linkiu dar!“

Gatvėse anei plikledžio, anei sniego, tačiau už nugaros girdžiu slidinėjant ne vieną ant didesnių ar mažesnių lūkesčių. Atrasti, surasti, sutikti, būti pastebėtam (-ai), įvertintam (-ai). Linkime per šventes visko daugiau nei iki šiol turėta – laimės, sveikatos, kelionių, įspūdžių, o po švenčių linkime mažinti lūkesčius. Painu, bet įmanoma atmazgyti galus galvoje ir atskirti, kur čia tie pelenai (palinkėjimais pabarstyti kitų lūkesčiai mums), o kur auksinės mintys (tiesiai iš širdies – savos, tikros, grynos). 

Kalbant apie auksą – vakar parduotuvėje sutikau moterį, kuri papasakojo graudžią istoriją. Sulaukusi, kol pirmajam anūkui išdygs pirmasis dantis, padovanojo marčiai (pirmajai?) sidabrinį šaukštelį. Sakė, jog „net žydai tokia dovana pažymi pirmojo dantuko pasirodymą“. O marti tą šaukštuką kažkur nutrenkė. „Jai nieko nereikia“, – atsiduso gaižiai mano atsitiktinė pašnekovė. Aš neatsispyriau pagundai duoti patarimą: „Tai nupirkit auksinį, o ne sidabrinį“. Pokalbis apie šaukštuką baigėsi. 

Labai jau panaši ši istorija į daugelį kitų, kur noras (lūkestis) būti pastebėtai, įvertintai, išskirtinei kitų akyse, ima viršų. To siekiant galima ir persistengti. Net religinės ar tautinės tradicijos, su kuriomis šiaip neturima nieko bendro, tampa rimtu argumentu pateisinant savo poelgį. Lūkestis „kvadratu“ – lūkestis būti pastebėtai ir įvertintai „kilsteltas“ lūkesčio, jog sidabriniu šaukštuku iki to garantuotai prisikasiu. 

Ar tik nebus teisūs gyvenimo receptų kūrėjai ir sutuoktiniai, patardami mažinti lūkesčius? Ir gal tų kuoktelėjusių atsitiktinių pašnekovių parduotuvėse idėjas vietoje sidabrinio šaukštelio, padengto slaptais norais, parinkti auksinį, vertėtų įsidėmėti?

Linkiu šiemet dovanoti ir gauti šaukštelius iš aukso – savitus, netikėtų idėjų išpildymus, kurie atspindi, kas esi pats (-i) ir ko iš tikrųjų linki kitam savo dovana.

Socialiniai darbuotojai, psichologai ar atvejo vadybininkai, į kuriuos išdrįsdavo kreiptis nukentėję vyrai, moterys ar šeimos su vaikais, vardindavo gilumines liūdnų istorijų priežastis. Pirma, nukentėjusieji pasižymėjo menkais socialiniais įgūdžiais ir nuolat patirdavo psichologinius ir emocinius iššūkius (išnaudojimą, pažeminimą, smurtą) santykiuose su draugais, bičiuliais ar gyvenimo partneriais. Pastarieji įprastai ir būdavo tais agresoriais, nuo kurių nukenčia asmuo, negalėdamas įsivertinti, kas yra „sveiki santykiai“, „abipusiškumas“ ar „savivertė“. Socialiniais įgūdžiais apibūdinu gebėjimą adekvačiai vertinti naujas pažintis (ypač socialiniuose tinkluose), rinktis darbo pasiūlymus ir atitinkamai brėžti ribas santykiuose – ko noriu ir ko nenoriu, kas man priimtina girdėti ir daryti, o kas menkina mane ir mano vertybinius pasirinkimus. Kokį(-ią) aš save matau vertingą ir kaip galiu būdama(-s) savimi apginti asmeninę nuomonę, pasirinkimą daryti vienus ar kitus veiksmus, atsisakyti įsitraukti į veiklas, kompanijas ir situacijas, kurios man nėra priimtinos. Šių gebėjimų tvirtumas priklauso nuo asmens savivertės.

Antra, mano minėti specialistai pabrėždavo asmens amžių, kaip kritinę socialinę kategoriją, koreliuojančią su socialiniais ir psichologiniais iššūkiais nukentėjusiųjų tarpe. Pagalbos telefonu ar ateidami į skirtinguose Lietuvos miestuose veikiančias organizacijas kreipdavosi pilnamečiai asmenys – virš trisdešimties ar keturiasdešimties. Kelia nuostabą tai, jog už jų nugarų vilkdavosi ilgas socialinių, psichologinių ir ekonominių problemų sąrašas, kurio ištakos – paauglystė ar vaikystės amžius. Kodėl vaikus ir paauglius lengva įtraukti į keistas, jiems nepalankias situacijas, kaip išnaudojimas ar net nusikaltimų darymas? Vaikai ir paaugliai, ypač augantieji socialinius iššūkius patiriančioje šeimoje, retai turi stiprų kritinį mąstymą ar patikimus artimuosius, kurie pasakytų: „Ne, tai yra nelegalu“, „Ne, tai veiksmai / santykiai, kurie priklauso suaugusiųjų amžiaus kategorijai.“ Netgi priešingai – socialiniai ryšiai įprastai mezgami su „probleminėmis“ socialinėmis grupėmis – gatvės vaikais ar jaunimu jau turinčiu nusikaltimų darymo patirties.

Dirbdama su nevyriausybinėmis organizacijomis kaip „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ ir „Alytaus miesto moterų krizių centras“, stebėjau, kaip sudėtinga ir kompleksiška yra padėti nukentėjusiems nuo išnaudojimo, prekybos žmonėmis ar artimųjų dingimo atvejais. Įsitikinau, jog jaunimo prevencijai ir socialinio atsparumo stiprinimui reikia skirti daugiau dėmesio nei jo skiriama bendruomenėse, ugdymo įstaigose ir viešosios komunikacijos kanaluose. Pagalba „po fakto“ yra svarbi, tačiau reikia ieškoti būdų, ką ir kaip galima padaryti, kad „faktas“, t.y. žmogaus išnaudojimas, nukentėjimas, dingimas ar kita panaši situacija neįvyktų. Prevencijos vizija – kad kiekvienas jaunuolis neformaliuose užsiėmimuose suvoktų savo pasirinkimų galimybes ir grėsmes, ypač tokių pasirinkimų, kurie gali lemtingai įtakoti jo (-s) tolesnį gyvenimą – galimybę sukurti darnius santykius, įgyti pagal kompetencijas adekvačiai apmokamą darbą, išsaugoti psichologinę, socialinę ir fizinę sveikatą. 

Atliepti tokių pokalbių ir savirefleksijos juose potencialą bei jaunuolių poreikius, VšĮ „Om-lėtai“ vardu inicijavau pilotinį regioninį projektą „JAU laikas pokalbiui: susitikimai-diskusijos su jaunimu apie socialinius pasirinkimus, streso įveikos būdus ir tęstinės mentorystės sesijos“. Pasiūliau šį projektą Ukmergės rajono savivaldybės administracijai visuomenės sveikatos programos projektų konkurse, siekdama įveikti gajų stereotipą apie pokalbius kaip, neva, bereikalingą laiko švaistymą. Antra, stengiausi suformuoti tokį susitikimo-diskusijos su jaunuoliais turinį, kurio visi elementai (užduotys, jų trukmė, darbo grupėje ir mažesnėse grupelėse paskirstymas) paskatintų ir įgalintų paauglius ieškoti patikimo pašnekovo (mokymo įstaigos ribose, specializuotose nevyriausybinėse organizacijose).

Ukmergės rajono savivaldybės administracija patvirtino idėją, o Ukmergės Užupio pagrindinės mokyklos kolektyvas sutiko bendradarbiauti rengiant veiklas. 3 susitikimus-diskusijas lapkričio pabaigoje vedė Arūnė Bernatonytė, „Dingusių žmonių šeimų paramos centro“ vadovė, mediatorė, atvejo vadybininkė. Atsinešdama savo didžiulę darbo su vaikais, paaugliais ir šeimomis patirtį, 9-10 klasių jaunuolius kvietė įsijausti į iš pažiūros „nekaltas“ stereotipines situacijas ir reflektuoti: „O kaip pasielgtum tu? Ar esi turėjęs (-usi) panašią patirtį?“ Jaunuoliai buvo drąsinami išsakyti savo nuomonę, užduoti jiems rūpimus klausimus. A. Bernatonytės mokymų (diskusijų, užsiėmimų) su jaunimu stiprioji ir ryškiausia pusė – ji geba paversti susitikimą ne pamoka, o tikraisiais veikėjais padaro pačius dalyvius, t.y. jaunuolius. 

Retas paauglys, vaikinas ar mergina, registruosis į tokius „mokymus“ pats savo laisvo laiko nuo pamokų laiku. Todėl ir pasiūliau bendradarbiauti minėtos mokyklos administracijai. Džiugu, jog vadovai įžvelgė tokių susitikimų-diskusijų naudą jaunuoliams ir sudėliojo klasių darbotvarkes atitinkamai rasdami laiko prevencinei veiklai. Jau ne pirmą kartą pavyksta įgyvendinti nedideles, bet labai prasmingas veiklas su jaunimu šioje mokykloje. Pavasarį čia buvau susitikusi su dviem dešimtokų grupėmis pokalbiui apie karjeros krypties pasirinkimus. Tiesą sakant, jau tąkart besikalbant su jaunuoliais blykstelėjo „raudona lemputė“. Karjera ir darbas – tokia nekalta tema, o išgirsti atsakymai bei komentarai, kaip „kai tik galėsiu, važiuosiu į užsienį belenkur“, „koks skirtumas, ką ir kaip dirbt – svarbu gerai moka“, sužadino norą pasiūlyti programą „JAU laikas pokalbiui“, kur be visų kitų jautrių temų paliečiama ir nelegalaus darbo bei darbinio išnaudojimo užsienyje ar Lietuvoje temos. 

Kokia tokių susitikimų-diskusijų vertė? Galbūt iš tikrųjų tai – tik laiko švaistymas? Esu įsitikinusi, jog reguliariai telkiant jaunuolius diskusijoms apie jiems kylančius iššūkius – nuo „kuo užsiimti po mokyklos“, „susipykau eilinį kartą su tėvais – jie manęs nesupranta“, „draugas siūlo paragauti ir „nestabdyti“ šio bei to“, „matau, jog draugė siuntinėja savo nekuklias nuotraukas ženkliai vyresniam vaikinui, kaip čia man neatsilikti?“, – galima „įduoti“ jaunuoliams į rankas atsparumo socialinėms rizikoms vaistus ir ginklus. Kai kalbuosi ir diskutuoju grupėje – jau pradedu jausti, ką reiškia saugi aplinka ir patikimas pašnekovas ar patarėjas. Susipažinau su specialistu užsiėmimo-diskusijos metu – jau turėsiu bent vieną oficialų kontaktą, į kurį galiu kreiptis pagalbos, jei santykis su tėvais ar mokyklos kolektyvu tuo momentu nebus toks, kuriame drąsiai galėčiau prisipažinti, ką patiriu ir kaip jaučiuosi. Po trečio ar ketvirto susitikimo grupėje, jau atpažinsiu bendraamžį (-ę), su kuriui (-ia) galiu „pafilosofuoti“ apie gyvenimą, nerimus ir nežinias.

Regis, idealių santykių su tėvais bei psichologinės būklės šeimoje atveju tokių užsiėmimų kaip „JAU laikas pokalbiui“ nė neprireiktų. Tačiau kasdienybėje esti kitaip – šeimos suyra, santykiai šeimoje tarp vaikų ir tėvų būna ne tik abipusiu pasitikėjimu grįsti, bet ir konfliktiški ar tiesiog jokie. Praradus ar nesuformavus emocinio ryšio su tėvais, seneliais ar broliais bei seserimis, žiūrėk, rizika susipažinti ir įsitraukti į kitas socialines grupes, kurios žada „priėmimą, priklausomybės jausmą ir kai kurių poreikių patenkinimą“, ženkliai išauga. Vietoje jaukios vakarienės saugiuose namuose, vaikas ar paauglys klajoja gatvėmis, ieškodamas nuotykių ir savo vietos po saule kartu su „iš matymo žinomais bičiuliais“. 

Tad, kad ir kaip skeptiškai vertintume prevencines veiklas – jaunimui skirtus grupinius susitikimus-diskusijas, kur įvairiomis formomis ir jaunimui suprantama kalba pasakojamos ir analizuojamos kitų jaunuolių sėkmės bei rizikos istorijos bei patirtys, sveiki streso įveikos būdai, manau apčiuopiamų ilgalaikių verčių laimi tokių susitikimų-diskusijų dalyviai bei jų tėvai ir mokytojai. Kaip Arūnė po vieno susitikimo-diskusijos Ukmergėje pasidalino: „Net kai matau užsiėmime sėdinčią ir nuo telefono ekrano tik retkarčiais žvilgsnį atitraukiančią paauglę, esu įsitikinusi, jog bent sakinį ar du iš užsiėmimo ji išsineša. Ir gal tas sakinys – patarimas, pagalbos specialisto pavardė ar rizikingos situacijos apibūdinimas – jai iškils atmintyje lemtingo pasirinkimo akimirką.“ 

Kai kalbame apie psichinę ir emocinę sveikatą bei socialinį atsparumą, nereikalingų pokalbių, tokių kaip savipagalbos grupės, grupinė terapija, prevenciniai užsiėmimai-diskusijos ir panašūs, nebūna. Kuo anksčiau (amžiaus ir brandos prasme) išmoksime kalbėtis nepatogiomis temomis, tuo greičiau jos taps patogiomis. Jaučiu(-osi) – kyla klausimas – ieškau pagalbos ar patikimo pašnekovo – randu atsakymus ar galimus sprendimus. Patogumo jausmas gausioje nežinojimu ir netikrumu pripildytoje socialinėje aplinkoje gali sustiprėti skiriant daugiau dėmesio sąmoningai ir tikslingai apmąstant – „kas su manimi vyksta, kur aš su visu tuo keliauju ir ką galiu padaryti geriausio šiandien, kad jausčiausi gerai / saugiai / ramiai“. 

Projektą „JAU laikas pokalbiui: susitikimai-diskusijos su jaunimu apie socialinius pasirinkimus, streso įveikos būdus ir tęstinės mentorystės sesijos“ finansavo Ukmergės rajono savivaldybės administracija. Tikimės, jog šiais metais tokių susitikimų-diskusijų surengsime daugiau su bendraminčių ar privačių finansuotojų pagalba vietos bendruomenėse. Kviečiame prisidėti prie VšĮ „Om-lėtai“ veiklos jaunimui savo mieste ar rajone ir padėti kurti saugesnę, psichologiškai stipresnę ir socialiai atsparią bendruomenę. Mus pasieksite: dovile.adele@gmail.com , +370 612 96913. Norėdami gauti nemokamą (Valstybės finansuojamą) psichologinę ar teisinę konsultaciją dėl dingusio žmogaus situacijos (pabėgimas iš namų, įtariamas prekybos žmonėmis atvejis ar kitas netikėtai prarastas ryšys su šeimos nariu ar kitu artimu žmogumi) – susisiekite su Dingusių žmonių šeimų paramos centru, tel. nr.: +370 800 26161, el. p.: centras@missing.lt .

Nevyriausybinė organizacija VšĮ „Om-lėtai“ sumanė pažvelgti į aplinkosaugos klausimus žmogaus (vartotojo, turisto, vietos gyventojo) akimis. Metų pradžioje pasiūlėme projektinę idėją Varėnos rajono savivaldybės administracijos skelbtame aplinkosauginio švietimo projektų konkurse. Koncepcijos atspirties tašku pažymėjome žmogaus gyvenseną ir buitį. Juk kiekvienas iš mūsų kasdien padarome begalę veiksmų ir sąmoningai ar nesąmoningai priimame pasirinkimus, kurie sumuojasi ir veikia mūsų gyvenamąją gamtinę aplinką.

Iššūkių – daug! Įsivardinkime tik kelis

Pirma, maistas. Be jo neišgyventume. Kaip jis atkeliauja ant mūsų stalo? Galime pirkti prekybos centruose, turguose, važiuoti pas vietos ūkininkus. Galime užsiauginti ir patys. Galime šiuos pasirinkimus derinti vieną su kitu. Kiekvienas iš šių pasirinkimų apraizgytas logistikos paslaugomis, pabarstytas cheminėmis arba organinėmis trąšomis, įpakuotas į plastiką, kartoninę dėžutę arba daugkartinio naudojimo drobinę terbelę. Susėdę padiskutuoti apie maisto kelių įvairovę iki mūsų stalo, galėtume apskaičiuoti ir palyginti, kuris iš jų yra trumpiausias ir palieka mažiausiai kilogramų buitinių atliekų konteineriuose.

Antra, – nieko nenustebinsime pareikšdami, jog… kvėpuojame. Medžiai ir kiti augalai naudoja saulės šviesą, anglies dioksidą ir vandenį, kad pagamintų gliukozę ir deguonį. Augalijos ir vandens tema pastaruoju metu tampa ypač aktualia aplinkosauginių klausimų kontekste. Daug kalbama apie poreikį stabdyti medžių kirtimą. O pelkės, ilgą laiką demonizuotos ir vadintos nenaudingais plotais, buvo sausinamos, vadovaujantis pramonės poreikiais (siekiant iškasti durpes arba plotus paversti horizontą siekiančiais žemės ūkio paskirties hektarais). Varėna – miškingiausias kraštas Lietuvoje. Jei Amazonės miškai vadinami pasaulio plaučiais, galbūt Varėną galėtume tituluoti „Lietuvos plaučiais“? Kad suprastume, kodėl ir kokiais kiekvienam vietos gyventojui prieinamais būdais galime padėti saugoti miškus ir pelkes, pirmiausia reikia… nueiti ir lėtai pabūti juose. 

Trečia, gamta mums dovanoja tokius maisto produktus kaip grikiai, bulvės, agurkai ir moliūgai. Sąrašas, be abejo, nebaigtinis. Tai yra kultūriniai augalai, kadaise atvežti keliavusių į mūsų kraštą arba pro mus tolyn tautų. Tačiau miškuose, pievose, pamiškėse ir palaukėse dargi apstu įvairių rūšių vaistinių ir prieskoninių augalų. Kodėl svarbu juos pažinti ir saugoti, t.y. vartoti tvariai ir saikingai? Nes, žmogus gali išlaikyti puikią sveikatą vartodamas jų tiek, kiek reikia. Gamtoje gyvenantys gyvūnai, kurie yra mūsų ekosistemos dalis (bei aplinkosauginių temų objektai), taip pat maitinasi ir gydosi tais pačiais augalais – žolynais, šaknimis, grybais, uogomis. Pažinti juos yra pravartu: galbūt supratę, kiek iš gamtos galime pasisemti, įsipareigosime dar tvirčiau ja rūpintis?

Ketvirta, rengiamės ir buityje naudojame tekstilės gaminius. Retkarčiais, kad neužgožtų drabužių parduotuvių ir butikų reklamų, mus pasiekia gąsdinantys foto ir video vaizdai iš Azijos ar Afrikos šalių: dykumėjančiuose plotuose ar pradžiuvusių upių vagų sąnašose pūpso kalnai naujų drabužių iš greitosios mados gamintojų „ano sezono“ kolekcijų. Skubame sakyti, jog pas mus taip tikrai nėra. Pakelėse ir pamiškėse iš tikrųjų nerandame senų arba „ano sezono“ drabužių kaugių. Jau išprusome pakuoti juos į plastikinius maišus (kaip reikalauja tekstilės atliekų tvarkytojai) ir nešti į tam skirtus konteinerius. Vis dėlto, kaskart, kai miško keliuko pakraštyje randame sušokusį į gniužulą purviną džemperį ar besivoliojančius vieną greta kito guminius batus, greičiausiai sau pamintijame: „Žmogus tikriausiai pametė.“ Dedame į šiukšlių maišą, einame toliau ir už kelių šimtų metrų randame dar vieną panašų „pamestų drabužių komplektą“. Vis sunkėjant maišui nuo renkamų radinių svorio, pradeda pirštis jau kitokia mintis: „Jei šiuose keliuose šimtuose kvadratinių metrų „pamesta“ tiek, o pliko miške nė vieno žmogaus nesutikome, tai gal problema buvo ne „pamesti“, o „turėti per daug pigaus vos keliakartinio naudojimo spintos turinio?“ Kokius pasirinkimus galime padaryti, kai drabužių spintoje visko pernelyg daug? Ar galime išmokti įgūdžių perkurti spintos turinį taip, kad juo netektų užkimšti tekstilės atliekų konteinerio, iš esmės gausos problemos ne sprendžiant, o perkeliant ją kitiems – atliekų tvarkytojams?

Ir penkta. Pasaulio ekonomikos vystymosi tendencijų prognozės laikosi panašios ilgus metus: sparčiausiai auganti ir kartu kelianti aplinkosauginius bei darnaus teritorijų vystymosi rūpesčius sritis yra turizmas. Greta medienos ir miško gėrybių apdirbamosios pramonių sričių, turizmas Varėnoje yra viena pagrindinių vietos gyventojų ir investuotojų ekonominės veiklos sričių. Intensyvus gyvenimo būdas didmiesčių gyventojus priverčia ieškoti įvairių poilsio ir jėgų atgavimo vietų gamtiškose vietovėse. Varėnos kraštas vilioja savaitgalio poilsio, ilgesnių atostogų atokvėpio ir maršrutų dviračiais, baidarėmis bei pėsčiomis galimybėmis, ypač vasaros sezonu. Dauguma lietuvaičių ir gretimų šalių gyventojų, nevaržomi biudžeto ribojimų, laisvai renkasi, kur pavalgyti, apsistoti, kokiomis pramogomis užsiimti. Visgi vertėtų prisiminti, jog koja kojon su laisve rinktis turėtų žygiuoti ir atsakomybės. Atvykome pabūti gamtoje, vadinasi esame atsakingi susirinkti viską po savęs, ko nenorėtume kitą kartą patys rasti. Apsigyvenome autentiškoje vietoje, vadinasi esame atsakingi gerbti tvarką, tos vietovės žmonių gyvenimo įpročius ir poreikius tylai bei švarai. Organizuodami žygius savo draugams ar kolektyvui, esame atsakingi pagarbiai naudotis infrastruktūra ir leisti gamtos (augalijos ir gyvūnijos) ritmui vykti kaip įprasta. 

Žingsnis po žingsnio arba „atgal į gamtą“

Susikoncentravome į aukščiau aprašytas temas – maistas, miškai ir pelkės, tekstilė bei turizmas, ir žmogaus santykis su jomis. Suprojektavome įveikiamas ir praktiškas užduotis bei veiklas. O jas organizuodami stengėmės „nepersūdyti“ – nusimatyti „protingą“ dalyvių skaičių ir neperspausti su teorine informacija iš aplinkosaugos srities. Buvome įsitikinę ir, manome, jog „neprašovėme“ – giliausias aktualijos pažinimas įvyksta patiriant situaciją, išgyvenant pozityvias emocijas ir bendraujant su kompetetingais savo srities profesionalais, kurie sudėtingus dalykus geba papasakoti viena ir ta pačia kalba „močiutei, vidutinio amžiaus žmogui ir vaikui“. 

Atliepiant miškų ir pelkių temą, birželio pabaigoje Varėnos rajono gyventojus pakvietėme į pažintinį žygį „Suprasti pelkę“ prie Pasgrindos upelės. Žygį vedė Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ekologė, gamtos mokslų daktarė Onutė Grigaitė. Kodėl pasirinkome žmones vesti ne į Čepkelių raisto gamtinį rezervatą? Siekėme atkreipti dėmesį, jog esama įvairių raistukų – mažyčų, benykstančių, nebūtinai tokių įspūdingų savo plotu kaip Čepkelių gamtinis rezervatas, tačiau lygiai taip pat turtingų augmenija ir gyvūnija, kurių visuma gali padėti pažinti pelkę ir jos vertę visai aplinkinei ekosistemai – miškams, laukams ir žmogaus buičiai. Įspūdinga buvo susėsti ratu gailiuose ir klausytis Onutės pasakojimų. Net vaikai, 8 km. žygio dalyviai, vietomis klausydamiesi ir stebėdami, ką rodo Onutė, nuščiūdavo.

Rugpjūčio mėnesį su varėniškių moterų būriu susitikome Dvarčių kaime, Daivos Baublienės ūkyje „Žolynų asorti“. Mokėmės pažinti moterų sveikatai naudingus augalus. Daugumą galima „susižoliauti“ pamiškėse, miškuose, laukuose ir palaukėse. Kitus paprasta užsiauginti nedideliame žemės plote. Pasirodo, jei tik reguliariai ir teisingai naudotume žolynus arbatų, tinktūrų, nuovirų pavidalu ir skanintume jais maistą, daug rečiau prireiktų receptinių vaistų ir psichoterapeuto konsultacijų. Kitaip sakant, žmogus, atradęs individualiai teisingą ir visuotinai tvarų santykį su vaistiniais augalais, gali pasiekti kūno ir minčių (psichikos) balansą. Dažnas šių laikų pasirinkimas – parduotuvinio maisto gaminiai atima iš valgytojo galimybę „skaninti“ ir „gardinti“ žolelėmis. Žmogaus patogumui prekybos centruose galima rasti visko jau „išprieskoniuoto“ „kepti, virti arba iškart valgyti“ paruošto. Nestebina, jog per kartą kitą, „užmiršome“, kaip atrodo ir kvepia pelynas, čiobrelis ar vaisgina. Užminame, sausiname, išrauname. Tokiais veiksmais skriaudžiame save dvigubai: atsisakome dovanų iš gamtos ir nepaliekame jų kitiems – žolėdžiams, bitėms, vabzdžiams. Vietos ūkio „Žolynų asorti“ puoselėtoja Daiva padėjo prisiminti dalyvėms žolelių vertes ir naudas. Kai pažįsti, gimsta noras rūpintis ir tvariai naudoti. 

Rugsėjo mėnesį į svečius Varėnon pakvietėme Rūtą Kupčinskaitę. Ji su šeima – vyru Tadu ir paaugle dukra Migle, beveik penkiolika metų vysto socialinį verslą savo įkurtoje MB „Spanguolės dirbtuvėlės“. Iš naujos tekstilės atraižų, liekančių sukerpant drabužius, siuva įvairiausius aksesuarus (kosmetines, krepšius), žaislus ir kitus tekstilės gaminius (maišelius dovanoms, suvenyrams įpakuoti). Rūta atrado, kaip praktiškai ir kūrybiškai galima panaudoti medžiagų likučius. Tad, norėdami su jos pagalba aktualizuoti tekstilės atliekų temą, Naujuosiuose Valkininkuose karščiausią bobų vasaros dieną po saulės skėčiais surengėme tekstilės edukaciją ir drabužių mainytuves-turgelį. Tiesa, mainytuvės-turgelis didelio varėniškių susidomėjimo nesulaukė. Užtat edukacijoje „siuvom“ iki paskutinės renginio minutės. Ir ką mes ten kūrėme? Taigi, Varėnos krašto simbolius – grybus. Edukacijos dalyvės prisiuvo po kelis ne tik sau. Tądien į restoranėlio „Bokšto klubo“ pievutę užsukantiems dviračių žygių entuziastams padovanojome gal dešimtį. Pasakojome jiems susibūrimo idėją ir tikslą panaudoti tekstilės atraižas „iki galo“. Sveikino ir žavėjosi – aplinkosauginio švietimo idėją pasėjome plačiau už edukacijos dalyvių būrelio ribų. Nuotaikingo, kūrybiško pasibuvimo metu dalinomės kontaktais – kas siuvėją gerą žino, kas audinių pažadėjo Rūtai atiduoti. Taigi, tekstilės sankaupos truputį prasivėdino ir rado naujus namus arba įgijo naują formą. Nors tai mažytis indėlis, tačiau visi jautėsi bent truputį prisidėję prie to, kad tekstilės konteineriuose (ar pamiškėse) naujų ir naudotų tekstilės gaminių būtų bent šiek tiek mažiau. 

Baigiantis suplanuotoms projekto veikloms, spalio mėnesį surengėme žygį į eko stovyklavietę „Miško salelė“ su šios vietos vystytoju Jonu Katkumi bei aplinkosaugininku Kęstučiu Navicku. Žygyje integravome kelias veiklas – ėjimas nesužymėtais pasivaikščiojimo takais, pajuntant truputį diskomforto, kai nežinai, kur kryžkelėje pasukti; pasistiprinant vietos gamintojų produktais asketiškomis sąlygomis – lauke, krintant lengvai dulksnai, valgėme grikių košę, paskanintą vietos ūkininkės muštu naminiu sviestu; renkant pakeliui rastas buitines ir kitokias atliekas. Panorome parodyti, jog žygiai ir turistinė veikla gali būti kitokie – truputis nepatogumo grūdina, skatina pažinti neatrastas, žmonių „nenubūtas“ vietas, vietos maistas dar labiau šildo, žygio laikas tampa prasmingu švarinant gamtą. Bene, didžiausias pasisekimas šiame žygyje – pusė dalyvių buvo vaikai. Viso projekto metu ypač siekėme įtraukti šeimas ir vaikus į veiklas. Mūsų įsitikinimu, aplinkosauginis šveitimas, pirmiausia turi rastis kaip vertybė šeimoje ir šeimos veiklose. Toliau gali jį tik pratęsti darželiai, mokyklos, nevyriausybinės organizacijos.

Projektas baigėsi. O kas toliau?

Šią iniciatyvą sugalvojome ne dėl paskatos savo nevyriausybinę organizaciją įtvirtinti kaip aplinkosauginio švietimo edukacijų ar projektų vystytoją. Socialinio atsparumo, kultūrinių veiklų ir panašių projektų jaunimui vykdome ir kituose rajonuose. Orientuojamės į regionus, nes mūsų komanda geriau supranta regionų socialinę ir kultūrinę problematiką, į didmiesčius nesiveržiame. Vykstant projektui socialiniuose tinkluose dalinomės kiekvienos veiklos atradimais ir iššūkiais. Kodėl tai darėme? Kodėl nepasilikome patirties sau? Mūsų organizacija yra atvira ir norime, jog kitos vietos organizacijos arba ugdymo įstaigos tai, kas įgyvendinta mūsų, skolintųsi, mokytųsi iš mūsų patirčių, o jei yra noras – bendradarbiautų kartu įgyvendinant tokius ir panašius projektus. 

Išmokome ir kelias pamokas. Jos susijusios su regionų bendruomenių įtraukimu į veiklas. Planavimo etape gali būti didis optimistas ir tikėtis, jog prie kiekvienos veiklos prisijungs didelis būrys žmonių. Buvome atsargūs ir savo galimybes vertinome realiai. Idėjos naujumas nebūtinai visada sudomina didelį skaičių žmonių. Ypač tai pajutome organizuodami mainytuves-turgelį. Galbūt didelio susidomėjimo ši veikla nesulaukė, nes kaimiškose vietovėse tai vis dar asocijuojama su dėvėtų drabužių parduotuvėms ilgą laiką klijuota etikete „labdarynas“?

Ir pabaigai. Kokia didžiausia pamoka projekto koordinatorei, žygių ir edukacijos vedėjams? Vieni suprato, kiti darkart pasitvirtino, jog aplinkosaugos iššūkių „raizgalynę“ galima išpainioti, o individualaus žmogaus veiksmus, vedančius į tvarumo puoselėjimą, identifikuoti, tik jei tuos iššūkius „valgai“ gabaliukais, kaip tame posakyje apie dramblį. Pritariame, jog globaliame ir nacionaliniuose lygmenyse turi būti strategijos ir koncepcijos, kuriose numatomi šalių įsipareigojimai kovojant su vandens, oro, dirvožemio ir kitų sferų tarša. Mums, kaip nevyriausybinei organizacijai, buvo didelė garbė prisidėti prie svarbių iššūkių sprendimo regiono mastu. Ir dar didesnis malonumas – dirbti su Varėnos krašto bendruomene: dalyviais, aplinkos apsaugos specialistais ir tvarių, gamtą tausojančių erdvių kūrėjais. Didžiausias Varėnos krašto turtas yra gamta. Tad, kaip kiekvienoje projekto veikloje kartojome, turime tikslą, jog „kiekvienas Varėnos gyventojas turi pažinti savo kraštą, būti jo ambasadoriumi, kuris šio krašto puoselėjimo įgūdžius perduotų atvykstantiems turistams ir jauniesiems Varėnos rajono gyventojams“.

VšĮ „Om-lėtai“ projektą „Švariai ir tvariai APLINK (+mišką+stalą+spintą)“ įgyvendino 2025 m. gegužės – lapkričio mėn. laikotarpiu. Projektą dalinai finansavo Varėnos rajono savivaldybės administracija iš Varėnos rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų.

Ant sienos ritmingai tiksi minutės. Šlapi plaukai išdžiūsta savaime.

Kava puodelyje gurkšnis po gurkšnio nusenka iki dugno, palikdama neryškų apskritimą keramikos griovelyje. Kitaip nei anądien – liko nugerta pusiau. O, atšalusi, vakare pasitiko su beviltišku priekaištu: „ Tu mane pamiršai… Taip, taip, žinau tuos pažadus, jog kitą rytą gal užteks laiko viskam…“

Bet šiandien sekmadienis. Viskas kitaip.

Besiruošdama į kiemą, stabteli. Žvilgteli veidrodin. Tarp juosvų blakstienų spindi akys. Lyg jūra ramiu paviršiumi. Be menkiausio audros ženklo. Neprisimina – ar žiūrėjo anądien išskubėdama pro duris sau į akis.

Žiūrėjo daugeliu krypčių ir į daug ką – kelią, dokumentus, ataskaitas, užsispyrusias problemas, lyg jaunas kumelaites – šiandien nesuvaldomas, bet gal rytoj jau kaip nors. Štai taip – ir spėk eilinę dieną sužiūrėti, kaip ten viduje – giliose mėlynose jūrose?

Bet šiandien sekmadienis.

Rytas jau pasiliko už nugaros. Į svečius užsuko popietė. Knygos, lentynos, gėlės, virtuvė – visi išvien džiaugiasi sugrįžusia sekmadienio moterimi. Ir moteris džiaugiasi matydama visus vienoje vietoje – namuose.

Leidžiasi į sodą. Visa, kas gyva spalvingais žiedais ir skirtingų žalios atspalvių lapais linksta prie jos prašydami dėmesio. Labiausiai linksta nuo žiedų rožė. Visą savaitę sodas – jo užkaboriai, takeliai, piktžolės, rododendrai, rožės, suoliukai, dagys prie serbento, dilgėlių krūmas ir kraujažolės – gyveno ir sugyveno be jos. Bet šiandien yra ta diena, kai sekmadienio moteris pakalbins ir išklausys kiekvieno paslaptį – pastebės užsimezgusį pumpurą, atras prisirpusią uogą, pakels palūžusią iš nuovargio šaką.

Vakaras. Užgęsta lauko žibintai. Paskui gęsta vienas po kito šviestuvai kambariuose. Vis blankiau mirkčiojant žarijomis židinyje, užgęsta ir tas. Sekmadienio moteris, nusipraususi ir susišukavusi, eina gultis. Netrukus baigsis diena. Rytoj ji rengsis pirmadienio drabužius, poryt – antradienio. Dar po dienos – susisiaus į trečiadienio paltą. Ketvirtadienį ir penktadienį įšoks į savaitės pabaigos batus. Tačiau kad ir ką beužsivilktų – kiekvienas pastabus praeivis net iš priešpriešinės gatvės pusės pastebės, čia ji – sekmadienio moteris.

Šiame straipsnyje primenu jau ne kartą tekstuose ir dviejuose renginiuose pristatytą projekto idėją, aprašau komandos narių kūrybiškas prieigas prie individualių temų bei įsitraukimo į projektą priežastis. Pabaigoje pasidalinsiu savo asmeniniais atradimais – kas buvo nauja ir kokių netikėtų klausimų sulaukiau nėrusi į žydų kultūros bei istorijos temą.

Noras pasidomėti giliau ir atrasti bendraminčių

Žydų kultūra ir istorija pradėjau domėtis dar mokyklos laikais. Istorijos temos apie tarpukarį Europoje ir Lietuvoje man buvo tarsi saldainiai. Vis kokius leidinius ar straipsnius  paskaitydavau, atradau žydų tautybės ir iš Lietuvos kilusių žydų autorių darbus, nueidavau į parodas, lankiau žydų meno paskaitas. Buvo ir bandymų žydiškus patiekalus pasigaminti. Nors tiesą sakant, beveik kas antras-trečias mūsų tituluojamas „tradiciniu lietuvišku“, būtent ir atkeliavo iš litvakų virtuvės.

2024 m. susitikau pokalbiui su Kauno žydų bendruomenės pirmininku, aktyviu visuomenės veikėju Gercu Žaku. Tąkart po mūsų jaukaus pasikalbėjimo gimė straipsnis. Susitikimo metu jis palinkėjo peržengti „domėjimosi sau“ ribą ir nuveikti ką nors daugiau šia tema. Kiek vėliau sekė pažintis su Ukmergės rajono žydų bendruomenės pirmininku Artūru Taicu. Šis žmogus jau pirmojo pokalbio metu tiek įdomių faktų iš žydiškosios Ukmergės, kadaise žydų vadintos Vilkamirge, pažėrė! Ir viltingai užsiminė: „Nedaugelis iš dabartinių ukmergiškių – miesto ar rajono gyventojų, žino, kokie žymūs žydai iš Ukmergės kilę, kur pirmosios žydų įkurtos odos, medžio apdirbimo dirbtuvės, stovėjo ir kurie dabartiniai visuomeniniai biurai, mokyklos ir kultūrinės paskirties įstaigos veikia žydų kultūrinio paveldo namuose.“

Supratau, jog Lietuvoje dar yra ką atrasti iš ankstesniojo žydų gyvenimo. Norėjau papasakoti kitiems šiuos atradimus, ne tik pasilikti sau. Taip gimė projekto idėja – pakviesti kurti (rašyti, fotografuoti, rinkti medžiagą) žydų kultūros ar istorijos tema jaunus kūrėjus, žurnalistus arba artimų specialybių žmones. Numačiau projekto atradimus pristatyti dviejuose miestuose – Ukmergėje ir Žiežmariuose, žydų kultūrinio paveldo namuose. Pasiūliau šią idėją VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondui“ ir, mano dideliam džiaugsmui, fondo valdyba sutiko dalinai finansuoti projektą.

Tyrimų įrankiai – Esperanto, teisė ir fotografija

Nuo pirmos iki paskutinės minutės buvo įdomu stebėti ir stebėtis – ką trys studentės, dalyvavusios projekte, atranda ir ką naujo aš sužinau. Ką parodysime ir apie ką pasikalbėsime su būsimaisiais renginių lankytojais? Tad kokias temas ir kaip pasirinko jaunosios tyrėjos bei kaip joms pavyko jas atskleisti?

Severija Marija Banaitytė. Beveik pirmąją pažinties su Severija dieną nustebino šis intriguojantis faktas: viena iš keturių užsienio kalbų, kuriomis ji kalba laisvai – esperanto, C1 lygis.

Kaip žinia esperanto kalbą sukūrė Lietuvoje gyvenęs žydų tautybės medikas Liudvikas Lazaras Zamenhofas. Pirmąjį šios dirbtinės kalbos vadovėlį jis pasirašė daktaro Esperanto slapyvardžiu. Taip ir buvo pavadinta kalba. Esperanto reiškia „tas, kuris tikisi“. L. L. Zamenhofas kūrė šią kalbą tikėdamasi, jog ji taps antrąja pagal populiarumą visame pasaulyje (po anglų kalbos).

Kaip esperanto kalba atsirado Severijos gyvenime? Mergina yra trečiosios kartos esperantininkė savo šeimoje. Jos tėtis ir senelis iš tėčio pusės puikiai mokėjo šią kalbą. Taigi, dėl Severijos smalsumo kultūroms ir meilės esperanto, pasiūliau jai dalyvauti šiame projekte. Ji pasirinko tyrinėti bei parašyti straipsnį apie esperanto bendruomenės dalyvius, jų sąsajas su Lietuva ir žydiškosios kultūros atspindžiais mūsų krašte. Siekdama įgyvendinti tikslą, mergina surado Niujorke gyvenantį jauną žydų tautybės vaikiną – Shneur Agronin. Pasirodo, esperanto kalba ir šios kalbos bendruomenės renginiai Severijos kalbintą vaikiną jau keliskar buvo atvedę į Lietuvą. Pašnekovas Shneur Agronin suformulavo įdomių refleksijų apie žydiškąją tapatybę šiandieniniame pasaulyje, prisiminimų ir įspūdžių apie apsilankymus Lietuvoje, susitikimus su Lietuvos žydų bendruomenėmis. 

„Iki šio projekto mano santykis su žydų istorija ir kultūra buvo sąlyginai paviršinis, nes neteko daug domėtis šia tema. Pasirinkdama mokytis esperanto kalbą, supratau, jog pačios kalbos idėja atspindi tarpkultūrišką siekį sukurti geresnę aplinką ir paskatinti didesnį susikalbėjimą tarp skirtingų tautų,“ – taip Severija Marija Banaitytė apibendrina savo patirtį projekte.

Kita projekto dalyvė – Augustė Maziukaitė, teisės absolventė, pasiryžo parašyti apžvalgą tema „Ar XX a. žydų tautos istorija gali būti laikoma tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sistemos formavimosi prielaida?“

Kodėl ji pasirinko temą, kuria dauguma kalba tyliai arba vengtia jos? Augustės nuolatinio ir ilgalaikio domėjimosi sritis – žmogaus teisės, jų apsauga ir žmogaus teisių vystymosi istorija. Iš pradžių Augustė savarankiškai ieškojo medžiagos ir analizavo tarptautinius dokumentus bei tyrimus. Rašė ir vėl perrašinėjo savo studiją. Galiausiai abi nusprendėme, jog būtų naudinga pasikalbėti bent su vienu žydų istorijos ekspertu. Abi susitikome pokalbiui su Simonu Strelcovu, ilgamečiu Vilniaus universiteto dėstytoju. Pokalbis padėjo gerokai sutrumpinti tekstą ir išgryninti mintis. S. Strelcovas pateikė daug argumentų, kurie liudija, jog tarptautinei žmogaus teisių apsaugos sistemai dar yra kur tobulėti, kad ši veiktų ne tik dokumentuose, bet ir būtų aktyviai įgyvendindama praktiškai.

„Mėgstu fotografuoti gamtos peizažus, miesto erdves, renginius. Daug ką. Vėliau gal susikoncentruosiu į siauresnę kryptį. Man patinka padėti žmonėms: pradėjau kaip jaunoji Kaupiškio rajono policijos rėmėja, o dabar tęsiu šią veiklą. Mano svajonė – atidaryti fotostudiją mažame Lietuvos regiono miestelyje“, – taip apie save kandidatuodama į projektą parašė Gabrielė Kirklytė. Su ja susipažinau jaunimo verslumo ir kūrybiškumo stovykloje. Paskutiniąją ano projekto dieną lyg tarp kitko visiems dalyviams užsiminiau ieškanti kūrybingų žmonių, norinčių tyrinėti žydų kultūrą ar istoriją. Kitą dieną po pokalbio gavau motyvuotą Gabrielės žinutę. Ji jau buvo susidėliojusi planą, ką planuoja fotografuoti ir kaip nuotraukas norėtų pateikti fotoparodose bendruomenėms. „Galimybė kurti fotoparodą „Lyg akmuo, lyg malda“ leido pakeliauti po Lietuva ir pamatyti nuostabių, ne tik foto kadro vertų vietų. Kažkada litvakų dėka miesteliuose kunkuliavo gyvenimas, tikiu, jog, prisimindami juos, ką nors panašaus mes, jauni žmonės, sukursime. Ar įsikvėpsime šios tautos atkaklumu, ištverme“, – apie savo darbo projekte prasmę pasakoja Gabrielė. Ji važiavo į Kupiškio, Jonavos, Ukmergės ir Žiežmarių senąsias žydų kapines ir įamžino šias vietas unikaliose meniškose fotografijose. 

Pati su Gabriele vykau į Žiežmarius ir Ukmergę. Vaikščiodamos po kapines diskutavome ir spėliojome, kas čia palaidota, ar dar yra mirusiųjų žmonių giminaičių, kurie būtų gyvi. Želvos miestelio senosiose žydų kapinėse, Ukmergės rajone, radome akmenukus su užrašais „Simon. Izraelis 2015“, „USA 2011“ ir panašių. Iš pirmo žvilgsnio senose, lyg ir nelankomose kapinėse, pajutome plonytę giją vedančią link išlikusių gyvų žmonių, giminės, tautos. 

Istorinė atmintis: ką ir kaip mes atsimename?

Projektui baigiantis, organizuojant fotoparodas ir kviečiant bendruomenes atvykti į baigiamuosius renginius, išgirdau labai įvairių pamąstymų ir atsiliepimų iš skirtingų žmonių. Visa tai mintyse gvildenau sociologiškai: kokia prasmė užkoduota po tuo, ko žmonės klausė, kuo stebėjosi ar dėl ko ginčijosi.

Įsimintina – vienas skaitytojas teigė, jog Severija ir aš klaidingai rašome, jog nebėra Telšių ješivos Lietuvoje: „Kaip nebėra? Gal nebuvote nuvažiavusios – pastatas, juk stovi!“ Taip, sutikome – pastatas stovi, tačiau, ar jame veikia ješiva? Skaitytojas vis vien nesuprato, ką mes tuo norime pasakyti. Galbūt ir dalis žmonių Lietuvoje ne iki galo supranta, kai žydų bendruomenės sako liūdinčios, jog žydų ligoninės, ješivos ar sinagogos kažkuri bendruomenė nebeturi. Pastatai yra, bet nebėra ten vykusio gyvenimo. Štai kur esmė.

Beveik po kiekvieno kvietimo į artėjančius projekto renginius ar nedidelio teksto publikavimo žydų kultūros ieškojimų tema, sulaukdavau pasiteisinimo reikalaujančio klausimo: „Kodėl tu apie tai rašai? Apie lietuviškumą turėtum rašyti!“ Prieš atsakydama, truputėlį šypteldavau ir prisimindavau neseniai girdėtą interviu radijo laidoje su Giedriumi Drukteiniu. Jis taikliai pastebėjo: „Ar tik ne pagal žydišką receptą paruoštą kapotą silkę bei kugelį valgantys, save vadinantys lietuviais, mažų miestelių, ne taip seniai buvusių štetlais, gyventojai sako, jog mes nieko bendro su žydais neturime ir neturėjome.“ Jei būčiau kovingo charakterio, matyt, imčiau įrodinėti ir stebėtis: „Kaip gi galima nežinoti, jog mūsų kasdienybėje – virtuvėje, kalboje, gatvėje, tiek daug palikimo iš litvakų kultūros!“ Tačiau renkuosi kitą kelią – nors ir nedideliais projektais bei iniciatyvomis, kviečiu prisijungti jaunus ir regionų žmones patiems tyrinėjant sužinoti, kokios istorijos slypi kitoje gatvės pusėje arba ant mūsų švenčių stalo. 

Ir pabaigai – rašyti, kalbėti, klausinėti apie ką nors visada reikia drąsos. Žinome, jog Lietuvos žydų istorijoje, tiksliau XX a. viduryje, užrašyti liūdniausi šios tautos gyvenimo puslapiai. Žinome ir tai, jog tarp mūsų tautiečių buvo žydų gelbėtojų ir kitų. Matyt, kolektyvinėje ar šeimų atmintyje dar esama kažko, dėl ko gėda ir neramu. Tad, suprantu, jog kalbėdama ar rašydama Lietuvos žydų kultūros ir istorijos temomis, rengdama vieną ar kitą projektą, esu tarp mėgstamų ir nemėgstamų tuo pat metu: bet koks projektas primena ir iškelia gražius dalykus, pasiekimus, bendruomeniškumą, bet kartu pakrapšto ir skaudančias žaizdas ar gėdos dėmes atmintyje. Tebūnie istorinė atmintis ir jos gvildenimai tarsi psichoterapija – iškalbėjus ir išrašius palengvėja. 

Jau keletą metų tekstuose, radijo ir TV laidose, paskui jau ir privačiuose pokalbiuose girdime vieną šių laikų galingiausių patarimų: reikia paleisti – lūkesčius, emocijas, neigiamus jausmus, įsitikinimus. Vienas, girdžiu, sako: „Aš tai lengvai paleidžiu, man viskas dzin…“ Kita vidutinio amžiaus moteris iš psichologo gauna patarimą: „Jei namuose nepasikalbat ir nėra kam išsilieti, tai daužykit lėkštes – iškart paleisit neigiamas emocijas.“ O padirbėjus su jogos mokytojais ar vedančiais panašius į tai užsiėmimus, beveik kiekvieno susitikimo metu girdėtume patarimus, kaip svarbu ateiti į praktiką paleidus neigiamą energiją, palikus ją už durų.

Nesu tas žmogus, kuriam pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, t.y. paleido ir baigta. Girdėtos frazės nugula mintyse kartu su jų kontekstais. Tada reflektuoju ir galiausiai sėdu rašyti.

Man regis, visi skatinimai ir patarimai paleisti nefizinius ir neapčiuopiamus dalykus yra susiję su dviejų tipų konstravimu – herojaus ir kenčiančiojo. Herojus(-ė) – tai ta(-s), kuris ilgai kentėjo, nešė, tvėrė ir, galiausiai jam(-ai) pavyko visos tos naštos atsisakyti, t.y. ją paleisti. Kenčianti(-s) – tai ta(-s), kuriam(-iai) nepavyksta atsisakyti ar pabėgti nuo tam tikrų aplinkybių ar dalykų (toksiškų^[1] santykių, blogų emocijų, besisukančių voverės žingsniu rate). Arba kitaip – kančia atsiranda dėl to, kad paleista (iššvaistyta, pražiūrėta) kažkas labai brangaus – žmogus, galimybė, sveikata, pinigai.

Šiuo tekstu nebruksiu psichologinių pasvarstymų apie paleidimų vertes. Greičiausiai kaip pagalbos ar savipagalbos technika veikia. Antraip emocinės gerovės specialistai apie tai nekalbėtų ir konsultacijose neduotų patarimų. Tik jaučiu, jog dažnas kalbėjimas buitiniuose kontekstuose „emocijų paleidimą“ padaro stereotipiška kliše. Visgi man netikėta tai, jog paleidimo tema mane nuvedė dar kitur – į pasiknaisiojimus po kalbą. Ir tik todėl, kad nepraleidau pro ausis šitų dažnai girdimų frazių.

Pirma, prisiminiau močiutę Adelę, kuri aukštaitiška tarme sakydavo: „Paslaidy tos mergos…“ Šios frazės reikšmių yra labai daug – nuo merginų, kurios elgiasi lengvabūdiškai ar amoraliai vertinant tam tikro laikmečio elgesio standartais, apibūdinimo iki lengvo padūkėliškumo ar išdykavimo. Beje, močiutė ir mane ne kartą pavadino paslaidusia, nes neatitikau jos suprantamų mažų mielų mergaičių elgesio standartų: klausyti vyresnio brolio, nelipti į obelis, niekada nenusibrozdinti kelių. Visą vaikystę man stebuklingai sekėsi daryti priešingai.

Toliau. Prieš dvi pagrindines metines šventes – šv. Velykas ir šv. Kalėdas, močiutė ir mama užrašydavo po keliolika sveikinimų atvirukuose ir įduodavo man: „Nunešk į paštą ir paleisk“. Va, čia tai tikras emocijų, geros nuotaikos ir linkėjimų paleidimas. Bendrai – į Visatą, ir konkrečiai – toliau gyvenantiems giminaičiams.

Dar. Gyvenusieji kaime, ypač kur nors netoli didesnių ūkių, tikriausiai prisimena ir tokias situacijas: „Greit skambink Juozui! Ištrūko ano karvės! Pasileido laukais – visas morkas suris!“ Beje, „pasileido“ – morfologiškai teisinga ir logiška konstrukcija. Tos karvytės, būdamos labai protingos, savarankiškai rasdavo silpnąją aptvaro vietą ir iš tikrųjų pačios save pasileisdavo.

Na, ir pabaigai, dar vienas – toks saldžiarūgštis paleidimas. Tos netikėto mokytojų gerumo dienos, kai jos paleisdavo iš pamokų anksčiau arba paleisdavo iš visos pamokos, užduodamos namų darbus. Grįžti autobusu į rajoną iš miesto mokyklos galėjau tik dviem galimais laikais – po 12.00 val. ir po 15.00 val. Tad, dėl tokių paleidimų atsiradusius laiko tarpus užpildydavau lankymusi Ukmergės bibliotekose. Šituose teisinguose ir tvarkinguose prisiminimuose įsiterpia keli įsimintini paaugliško šėlsmo laikotarpiai, kuriuos, jei būtų dar gyvenusi mano močiutė, būtų pavadinusi „visišku paslaidimu“. Papasakosiu tik vieną – iš ankstyvojo paauglystės laikotarpio. Kartą su klasiokėmis, sulaukusios paleidimo iš pamokų, ėjome pas vieną iš jų į namus burti savo ateities – virš popieriaus lape nupieštos akies vedžiojome adatą ties raidėmis. Iš tų raidžių neva susideda atsakymas į rūpimą klausimą. Be abejo visuose būrimuose privalomas atributas yra žvakė. Su ugnimi reikia elgtis atsargiai – ypač kai lenkiesi prie jos palaidais plaukais. Tegul šiose eilutėse lieka paslaptis, kam iš mūsų grupelės teko po būrimo seanso kiek pakirpti šukuoseną, nes žvakės liepsna įsisuko į garbaną. 

Apie ką visas šis tekstas? Kalba – galingas įrankis. Su skirtingomis konstrukcijomis (tekstais, sakiniais, frazėmis) galima daug nuveikti: sukurti emociją, įspūdį ar netgi užmegzti (atnaujinti?) ryšį. Be abejo, galima viską ir sugriauti. Panorau atgaivinti primirštas ir žaismingas, „paleisti“ ir „paleidimas“ prasmes. Labai džiaugiuosi, jog nepaleidau šios minties, nes rašydama pastarąjį tekstą patyriau vienas geriausių emocijų – pasivaikščiojau po vaikystės ir paauglystės prisiminimus bei suradau žaismingų metaforinių atspalvių. Gyvenimas susideda iš daugybės patirčių ir prie jų prikibusių emocijų, o kalba – iš daugybės žodžių ir jų nešamų skirtingų prasmių. Ką reiškia paleisti pirmuoju atveju? Atkabinti emociją, nejausti, išoperuoti jausmus virškinantį traktą. Ką reiškia paleisti antruoju atveju? Nebenaudoti žodžių, uždrausti juos, cenzūruoti save. Renkamės patys pagal savo gebėjimus, gyvenimo filosofiją ir… „pasilaidimą“, kaip mano močiutė sakytų.

O dabar einu paleisti teksto skaitytojams į rankas. 

^[1] dar vienas įdomus epitetas, apie kurį kada nors prisėsiu parašyti

Planai, darbai ir veiklos – dėlioju darbotvarkes, renginius, projektus, stažuotes, savaitgalius kažkur su kažkuo. Nuvažiuoti reikia TEN, grįžus padaryti TĄ, po TO paskambinti, o jei nepavyks pakalbėti su TUO – parašyti elektroninį laišką apie TAI. Lyg niekuomet nemiegančiame Las Vegase – minčių ruletės ir bandymo suspėti lošimo automatai sukasi, groja gyva ir leisgyvė muzika, mirguliuoja stenduose šviesos – kviesdami, įtraukdami, nusviesdami kažkur, kur net nesitiki atsidurti.

Bingo! Iškrinta – „vizos nebus“. Neišduodamos. Užsidelsė nedovanotinai ilgai. Paskutinėmis dienomis dar rašo: „Laukiam, neatšaukiam. Tokia galimybė! Va, jau atnaujina…“ Ačiū, bet aš jau skrendu kitur – į kitus lasvegasus. O gal provansus? Skrendu pabūti laisva be šito dalyko, kuris nenutiko.  

Penktadienį kruopščiai suplanuoju. Guli lyg „ledas“ – lyg iškrakmolytos servėtėlės ant staliuko pas vaišingąją giminės tetulę. O už penktadienio stovi mojuodamas šeštadienis su sekmadieniu ir šaukia: „Ei! Greičiau – važiuojam. Eisim …, paskui užsuksim…, tada nakvosim…, išsikepsim…“ Antras bingo! Sugedo automobilis. Staiga. Be jokių lasvegiškai žybsinčių įspėjamųjų lempučių degimo. Pasikalbėjusi ir prisijuokusi su dviem bičiuliais telefonu, gaunu pažadą, jog man padės – gavę plakatus iškabins ir skrajutes padalins. Tad tuos reikalus supakuoju sėkmingai į siuntas ir paleidžiu keliauti paštomatų keliais. Kai dalykai nenutinka, nutinka draugystės ir bičiulystės. Ir Snieguolė visko pati juk nepadarė – septynis nykštukus turėjo užnugaryje.

Labai nemėgau „kada nors“. Paragavau ir man pradėjo patikti. Įžvelgiau vertes, kaip rinkodaros specialistai pasakytų. Visko gausos laikais auga vidinis troškimas praravėti įsipareigojimus ir kvietimus. Pailsėti, pabūti sau ar su kitu savimi. Bet kartais smalsūs žmonės negirdi tiesaus at(si)sakymo ir klausia: „Kodėl?“ Ir tada bingo! Išsitraukiu tą „Kada nors“. Neurolingvistai sako ir žmogaus vidinė būsena patvirtina, kad klausimas „Kodėl?“ turi tardomąjį atspalvį. Taigi, šiuo atveju „Kada nors“ tikrai pateisinamas. Mažų mažiausiai kaip prevencinis vaistas šunims nuo erkių, daugiau – kaip pelkinio gailio (Rhododendron tomentosum) smilkalai asmeninės erdvės apsaugai. 

Visų darbų ir reikalų, kurie nenutiko pastarąją savaitę, garui išsisklaidžius ore, atsidariau stebuklingąją dėžutę su magišku užrašu „Kada nors“. Virti rožių žiedų džemą – ne kada nors, o dabar. Dabar, o ne kada nors ir nauja tvarka daiktų kambaryje padaryta, ir naujas tekstas iš didelio alkio rašyti parašytas, ir vynuogės į vietą pasodintos, ir knygos puslapiais nubėgta toli toli, levandų žiedų prikarpyta, didysis kintsugi projektas – iš vienuolikos šukių molinis dubuo baigtas lipinti. 

Yra dvi kategorijos nenutikusių dalykų – vieni geri todėl, kad išvis nenutinka, o kiti sulaukia nutikti tada, kai pirmųjų nelieka.

^[1] T.y. penktadienį 2025-07-04

Apie tokią sužinojau iš Lauros Garbštienės, rezidencijos įkūrėjos. Pažintis su Laura – visiškas perkūnas iš giedro dangaus – be tikslo surasti kažką konkretaus ir per žmogų, kurį pažinau taip pat visai neseniai. Mudvi su Laura dar nebuvome susitikusios gyvai, užtat nuotoliu porą kartų išsikalbėjome tiek, kad net telefonų baterijos išseko.

Laura yra tarpdisciplininio meno^[1] kūrėja. Jos rankose ir kūrinių ekspozicijose dažnai sutinkame tekstilę. Pasakojo, jog ilgą laiką pati daug keliavo. Ieškodama kūrybinės savasties, kaip jauna menininkė, lankėsi dešimtyse meno rezidencijų^[2] Lietuvoje ir užsienyje. Reziduodavo nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių – tiek, kad užtektų apsibrėžti naujo kūrinio, kūrinių serijos ar kūrybinio projekto idėją. „Gamtosauga ir tvarumas visada buvo mano asmenis orientyras. Siekiau tai išreikšti savo kūryboje ir norėjau sudaryti galimybes kitiems šiuolaikinio meno kūrėjams kalbėti apie tvarumą, integruoti į kūrybinius projektus“, – prisimena ji. 

Vis rečiau apgyvendintame Kabelių kaime radosi laisva dzūkiška pirkia. Paskui dar viena. „Dzūkijos naujakurių kitoks gyvenimo būdas lyginant su prieš tai gyvenusios kartos, – apžvelgia menininkė. – Su bendraminčiais savanoriais ieškojome rutiniškos, gamtiškos praktikos. Tokios, kuri tarsi įsilietų į aplinką ir įprasmintų menininkų buitį. Būtis, tikėjome, rasis greta – skleisis, padės menininkams naujoje aplinkoje pamatyti dar kitokias tarpdisciplinines kūrybines sąsajas. Avytės ir ganymo praktika, kaip meno rezidencijos buities ašis, kiek man žinoma, niekur nesumanyta“, – apie savotišką ir ne visiems vietiniams iki galo suprantamą meno rezidencijos įkūrimą prisimena Laura.

Praktikas struktūruoja aplinka, o specifinė buitis įstato į pasikartojančių veiksmų seką. Tad meno rezidentų dienos ritmas priklauso nuo metų laikų ir… avyčių poreikių. Kiekvienas čia atvykęs privalo ganyti avis, kūrenti krosnį, pagirdyti garbanotąsias. Nors banda avių yra, tačiau meno rezidencija „Verpėjos“ – ne ūkis. Laura paaiškina panašumą tarp meninės ir avyčių ganymo veiklų: „Ganyti – formuoti aplinką, gamtovaizdį bioįvairovei palankiu būdu. Kurti – meno objektais kalbėti visuomenei ar bendruomenei aktualiomis ir dar nepažiniomis temomis.“ 

Tai kada laikas toms kūrybinių kodų ir sąsajų paieškoms, apsistojus meno rezidencijoje „Verpėjos“? Anot Lauros, rutina, padiktuota metų laikų sezoniškumo ir avyčių gyvenimo ritmo, kuria cikliškumo pojūtį. Kūrėjas, mokydamasis pasikartojančių jam naujų veiksmų (ganymo, ugnies kūrenimo, vandens nešiojimo, maisto ruošimo ir kt.) ugdo sąmoningumą. Rankos ir kojos dirba, o tai, ką matau, girdžiu ir užuodžiu, sufleruoja naujus kūrybinius sprendimus: pastebiu tekstūrą gamtoje, fiksuoju garsų seką, dėlioju siužetą mintyse, matau naujas formas, medžiagas, jų darną arba priešiškumą vienai su kita…

Meno rezidenciją „Verpėjos“ dažnai randa užsienio šiuolaikiniai menininkai iš žemyninės Europos, Didžiosios Britanijos, užatlantinių šalių. „Atvyksta ir jauni, ieškantys savęs, ir brandūs kūrėjai. Paprastai iš didmiesčių. Juos stebina tyla. Daug tylos. Ir dar sako: „O, nuostabu! Aš būtent taip ir norėjau.“ Įdomu tai, kad važiuodami pirmą kartą net nežino, kaip čia viskas bus – ganymo ir atokaus pustuščio kaimo gyvenimo senovinėje pirkioje patirties juk neturi“, – meno rezidentus ir jų pirmus įspūdžius tik atvykus į vietą apibūdina Laura.

Nevažiuoja kūrėjai į visišką nežinią – pildydami savo projektams paraiškas vietai rezidencijoje Varėnos rajone gauti, pretendentai gali rasti visą informaciją apie „Verpėjų“ idėją, vietą ir ankstesnių rezidentų įspūdžius tinklapyje. Beje, rezidavusių kūrėjų refleksijos tarsi dienoraščiai jaukiai gula į leidinius „Piemenų užrašai“. Iki dabar išleisti jau penki. Tiražas – vos kelios dešimtys kiekvieno. Po spaudos darbų įrišama rankomis – vilnoniu siūlu, ylos pagalba. O kaip kitaip? Jei jau skaityti iš „Verpėjų“ gyvenimo, tai tik tvyrant vilnos kvapui ore ir juntant siūlo šiurkštumą rankose.  

Meno rezidencija – kasmetinis, tačiau projektinis, visiškai nuo kūrybos lauko fondų priklausantis reikalas. Laura sako neturinti aiškaus plano, kiek dar pavasario, vasaros ir rudens rezidencijų įvyks: „Negali būti tarsi išprotėjęs ir matyti savo profesiją tik tiesia trajektorija. Myliu tai, ką darau. Gerbiu kitus kūrėjus ir manau, kad kūrybinis darbas turi būti atlyginamas. Projektinė veikla truputį kankina – dokumentų, planų, terminų prasme.“

Koks meno rezidencijos santykis su vieta ir bendruomene? Dėl „Verpėjų“ avyčių viskas akivaizdu ir apčiuopiama – natūrali ganiava padeda tvariai formuotis žolynams, gyvuliai sugyvena darnoje su kaimo aplinka. O kūrėjai? Atvažiuoja ir išvažiuoja. Kas po jų lieka? Atsakymą geriausiai iliustruoja Lauros papasakota istorija apie praėjusių metų pabaigoje „Verpėjose“ rezidavusią akademikę iš Škotijos: „Rado mus, rinkdama medžiagą apie dzūkų, apalačų  ir škotų audimo raštų analogijas. Nuo lapkričio iki balandžio paprastai rezidencijų pirkioje nerengiame, nes pastatas nepritaikytas šaltajam metų sezonui. Ir avytes į lauką gename nuo gegužės iki spalio, paskui jos „reziduoja“ tvartelyje. Tačiau meno tyrėja įsiprašė visam gruodžiui priimdama buitines sąlygas tokios, kokios yra. Turėjau rasti bet ką, kas jai papasakotų ir ją pamokytų apie dzūkų audimą, raštus.“ Pasirodo, kūrėjai ir tyrėjai atvyksta ne tik pabūti su savo mintimis gražios Varėnos krašto gamtos apsuptyje. Vietą ir – neabejoju – sutiktus žmones, įaudžia, įrašo ar įspaudžia į savo kūrinius. 

Parašyti apie Lauros kūrybinius sumanymus bei meno rezidenciją „Verpėjos“ ruošiausi kovą. Ir balandį ruošiausi. Atėjo gegužė. Impulsas ir tikslios mintys susidėliojo atostogaujant Estijos saloje Saremoje. Manau, šios salos gamtovaizdis ir atmosfera man priminė tai, kas labai „varėniška“, o gal ir „kabeliška“ – atoku, asketiškai ūkiška ir autentiška. Darkart turėjau progą įsitikinti, jog tokioje aplinkoje man mieliausia ganyti akis ir mintis: galvoje gimsta idėjos, tik turėk po ranka – kur užrašyti, kuo nufotografuoti, ant ko pabraižyti.

Rašyti apie vietą, kurioje dar nebuvau, yra gerai. Berašydama užvis stipriau užsisvajojau apsilankyti meno rezidencijoje „Verpėjos“. 

^[1] https://www.vle.lt/straipsnis/tarpdisciplininis-menas/ ;

^[2] Tradicinio meno kūrėjai buriasi pleneruose, o šiuolaikinio meno atstovai – meno rezidencijose.

– Vienai gėlei. Tik vienai.

– Kaip įdomu!

Ji dirba regioninio parko lankytojų centre, o laisvalaikiu kuria štai tokias mažulytes kaip nuotraukoje. Keramika susidomėjo savo trisdešimtuose plius metuose. 

Pirmiausia radosi didesnės vazos. Rankų darbo kūriniai pradėjo „trauktis“ prisiminus braidžiojimus po vaikystės pievas:

– Būdama vaikas mėgau skinti gėles po vieną žiedą – neilgu koteliu, gležnas. Namuose turėjome tik dideles vazas. Kur merkti? Į stipriųjų gėrimų taurelę, aišku. Bet man taip gaila, negražu…  Visos vienodos, tokios šaltos, stiklinės…

Ji kuria visokias, tačiau tokios mažulytės – jos palaima, grąža visiems vaikystės žiedams, kurie neturėjo savo mažos vazelės. 

Galvojau grįždama – svajonė gali būti didelė, o gali būti ir maža. Lyg juvelyrinis dirbinys. Ji nepamainoma – lyg reto brangakmenio akutė lengvai siūruojanti grandinėle ant krūtinės. 

Pamerkti tik vieną gėlę. 

Užverti tik vieną akutę.

Parašyti paragrafą. 

Padaryti kažką, kas prašosi  nuo vaikystės.Taip jauku. 

Ši diena skirta prisiminti ir pagerbti žmones, kurie, nepaisydami draudimų ir galimų „pasekmių“ jiems patiems, priglaudė, maitino ir padėjo pasiekti saugesnes vietas Lietuvos žydams. Gelbėtojai įrodė esantys stipresni už to meto propagandą ir Holokausto metu vykdytas priemones.

Mūsų šalis pasaulyje yra 2-oje vietoje pagal Pasaulio tautų teisuolių procentinį indeksą. Viso pripažinti 942 lietuviai gelbėję žydus Holokausto metu. 

Vilniaus Gaono Žydų muziejaus tinklapyje sudėti nuostabūs pasakojimai, jaukios baltai-juodos gelbėtojų nuotraukos ir pateikta daug pozityvios informacijos – apie koncertus, minėjimus ir kitokio formato kvietimus šiai dienai atminti visoje Lietuvoje.

Kai pradėjau draugautis su žydų bendruomenėmis Lietuvoje, mane nustebino, kiek visko jie daro savo bendruomenių nariams ir aplinkiniams – nesvarbu, tu – žydas ar ne žydas. „O koncertai ir kultūrinė sklaida – atviri ir nemokami visiems!“,  – patikino kartą mane Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas. Iš pradžių man buvo sunku patikėti: „Kaip čia taip – nemokamai ir gali ateiti VISI?“  Lygiai taip pat atvirai jis ir jo tautiečiai pasakoja, kas nutiko tėvams ir seneliams… Man tai taip priešinga mano a.a. močiutės baimei kalbėti apie laiką po karo Rokiškyje… Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Arturas Taicas irgi mane drąsina: „Kai tik bus kokių klausimų – skambink, rašyk. Čia tiek visokios informacijos ir veltui primirštų vietų yra.“

Kam to – pasakoti, kas kažkada nutiko – reikia?

Reikia, nes nutylėti tautos (ar šeimos, giminės) dalykai kybo ore. Ateini ir jauti, jog viešojoje erdvėje (ar kambaryje) ankšta – vieniems nepatogu pasakyti, kitiems nepatogu klausti. Tyliai tykiai, o už tos tylos kažkas stovi. Tada iš tos tylos (kaip trūkstamos informacijos dalies) žmogaus smegenys „pripiešia“ trūkstamą istorijos dalį – truputį pašlifuoja, truputį pasvalvina. Pirmiausia ne tas, kuris mato „tylą“, o tas, kuris nutyli. Juk reikia kažkaip kompensuoti bendrą paveikslo vaizdą.

Tautos, šeimos, giminės istorija ir patirtys – nori-nenori – žmogaus tapatybės dalis. Tyla yra tarpas, išdūlėjusi skylė. Gali palikti, kad toliau didėtų, gali uždėti gražią aplikaciją, kuri – visi supras – „ne vietoje ir per gražu“, gali atkirpti tos pačios medžiagos gabaliuką iš kišenės ar diržo ir sutvarkyti taip, kaip yra: „Taip, turėjom problemą – praplyšo. Bet va, stengiausi, susiuvau ir dar nešiosiu.“ Nešiosiu savo vardą, pavardę, tautybę, šalies ir giminės istoriją. Nei daugiau, nei mažiau, nei gražiau – kaip yra, tokią ir nešiosiu.

Kam to – „kaip yra“ – reikia? Nes gali rašyti ir pasakoti istorijas tokios, kokios yra. Jos liejasi laisvai. Nebereikia kurti, klaidžioti, užkliūti ir pasimesti. Nes mažiau depresijų, nerimų ir migrenų. Nes mažiau „blogai miegu ir nežinau, kodėl“. Nes mažiau noro dangstyti save, savo įpročius ir savo aplinką. Mažiau poreikio kontroliuoti. Mažiau troškulio „kilstelėti“ save virš kitų.

Pradėjau apie Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, o nuosekliai priėjau prie šiandienos aktualijų, kai žmonėms ir tautoms taip sunku atsispirti cukraus pakaitalo pagundai bet kokia kaina „kilstelėti“ save virš kitų. Pakimbu ir aš – ne šventoji. Bet labiau kabinuosi į tokias bendruomenes ir temas, kurios nuleidžia ant žemės. Lietuvos žydų kultūra ir istorija – viena tų temų. Šįkart specialiame minėjime dalyvauti negalėsiu, tačiau sėdau ir pripildžiau savo tylą tuo, ką geriausiai moku – užrašyti mintis ir jomis dalintis su kitais.

Paleisti dar visai nenori

Upelių, surakintų po Žeme,

Ir saulės, paslėptos už spintos.

Didžiuliais botais apsiovęs

Pavasaris keliais, takais, laukais klampoja,

Užkliūdamas už sniego juodo,

Ieškodamas tai meilės, tai paguodos.

Tik žiemai jo bėdelės tokios menkos.

Nejaudina – nė vieno sniego kupsto vertos.

Šarmingais balto makiažo potėpiais 

Žiema vis pasipuošus gatvėj rodosi.

Pamiršo, mat, jog bilietas jos

Ekspresui kovo jau nebegalioja.

„Gal dar kažkaip prasmuksiu tyliai“, –

Svajingai ji užsigalvojo.

Stotelė paskutinė –

Žiema dar sėdi tyliai.

Pavasaris palinko prie ausies

Ir šnabžda damai:

„Brangioji, Jūs jau atvažiavot.“

Šiuos ir kitus nestandartinius sprendimus priėmėme organizuodami „Jaunimo verslumo ir kūrybiškumo stovyklą“. Siekėme, jog stovykla būtų šauniausia jos dalyviams, įsiminta kaip profesionaliausia Ukmergės organizacijoms, o mums – VšĮ „Om-lėtai“ komandai, taptų standartu ateities iniciatyvoms ir projektams.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Nevyriausybinę organizaciją VšĮ „Om-lėtai“ Ukmergėje įkūrėme dviese – aš, ukmergiškė, ir mano buvusi praktikantė mažeikiškė Ieva. 2023-iųjų metų rudenį ji ieškojo organizacijos, kuri sutiktų globoti jaunimo grupės iškovotą finansavimą projektui. Pamąsčiau porą dienų ir pasiūliau įkurti organizaciją kartu. Žinoma, ne tik dėl šio projekto. Bendradarbiauti kartu buvo lengva, nes nuo pažinties pradžios su Ieva kalbėdavome tarsi „viena kalba“. Mums abiems pasirodė svarbu ir prasminga kurti projektus bei iniciatyvas, kurios paskatintų jaunus žmones rinktis praktikos, darbo ir laisvalaikio galimybes Lietuvos regionuose. Na, o viziją užsirašėme tokią: „Veikime, kurkime ir įsikurkime regionuose! Palaikykime mažus verslus ir pasakokime jų sėkmės istorijas.“ Ambicija kartu su jaunais žmonėmis ir vietos bendruomenėmis ieškoti neatrastų, o kartais tik tinkamai neįvertintų  galimybių regionuose, buvo labai stipri.

Jaunimo verslumo ir kūrybiškumo stovykla atkeliauja į… Ukmergę

„Jaunimo verslumo ir kūrybiškumo stovykla“, kuri vyko Ukmergėje sausio 12-18 d., buvo numatyta organizuoti Mažeikiuose. Aplinkybės visai neplanuotai susidėliojo Ukmergės naudai. Mažeikiškiai jaunuoliai, kurie ir sumąstė projekto idėją, baigė mokyklas, išlaikė egzaminus ir dauguma jų išvyko studijuoti į sostinę. Apie projektą prisiminė tik po metų – gavę teigiamą atsakymą iš Jaunimo reikalų agentūros: „Finansuojamas“. Grįžti į Mažeikius ir organizuoti stovyklą grupelės nariams tapo komplikuota dėl studijų ir darbo įsipareigojimų. Projekto komanda – keturios merginos ir vaikinas – buvo bepasiduodantys: „Gal nebedarom? Ar suderinsim su studijomis ir darbais…“ Kaip projekto mentorė turėjau veikti greitai: pirma, stabilizuoti komandos motyvaciją nepasiduoti ir, antra, rasti patogesnę vietą stovyklai. Pasiūlymas stovyklą „perkelti“ į Ukmergę išsprendė abu iššūkius. Projekto iniciatyvinei grupei Ukmergė pasirodė „labai arti“, o čia pradėtos plėtoti VšĮ „Om-lėtai“ partnerystės žadėjo sklandesnį stovyklos organizavimą. 

Nuotykiai ir patirtys – dalyviams, iššūkiai – organizatoriams

Sutarę stovyklą rengti Ukmergėje, pradėjome pasiruošimo darbus. Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų derinimas, programos sudarymas, stovyklos vadovo žvalgytuvės, dalyvių – 15-os jaunuolių 16-20 m. amžiaus ir 3-ijų smulkių regioninių verslų, kurie norėtų duoti užduotis šiems jaunuoliams, paieška. Aprašant, atrodo, juk tik keli esminiai punktai – anoks čia iššūkis ir joks čia nuotykis!

Bet mudvi su Ieva nutarėme viršyti Jaunimo reikalų agentūros suformuluotus minimalius reikalavimus stovyklai. Užsibrėžėme, jog kiekvienas pusvalandis dalyviams ir organizatoriams bus pilnai naudingas, įdomus ir jaukus.

Pirma, stovykla galėjo būti kelių dienų – savaitgalio arba vakarinė. Dalyviai susirenka po pamokų ar studijų, išklauso teorinį įvadą apie pagrindinius verslo procesus, atlieka keletą užduočių ir keliauja namo. Grįžta kitą dieną ir dienotvarkė vėl kartojasi panašia rutina. Pasitarėme tarpusavyje, vėliau – su patyrusiu stovyklos vadovu Tadu Bartaševičiumi, ir nusprendėme teorinės medžiagos dėstymą papildyti vizitais į kelias Ukmergės organizacijas. Veiklas bei užduotis išdėliojome septynioms dienoms, sudarydami sąlygas jaunuolių kultūriniam užimtumui, grupės formavimo laikui ir pažinčiai su Ukmerge.

Pusė stovyklos dalyvių buvo ukmergiškiai, kiti  – mažeikiškiai, kupiškietė, kaunietė ir alytiškė. Buvo įdomu stebėti vietos jaunimo ir atvykusiųjų santykių dinamiką – susipažinimą, pagalbą vieni kitiems ir norą kartu tyrinėti įdomias ir jaukias Ukmergės viešąsias erdves, kavinutes. Kažkam apsilankymas su stovyklos kompanija „second-hand“ parduotuvėje tapo visiškai nauja gyvenimo patirtimi.

Antra, tie, kas organizuoja „projektinius“ renginius, tikrai žino, koks svarbus yra įsipareigojimas pasiekti numatytą projekte tikslinės grupės dalyvių skaičių. Ir nemažiau svarbu, kad visi dalyviai būtų motyvuoti veikloms – suinteresuoti jose aktyviai dalyvauti. Kaip tai užtikrinome? Stovyklos dalyvius rinkome atsakingai – kvietėme registruotis tuos, kuriuos tikrai domina verslumo ir kūrybiškumo temos. Skaitėme motyvacinius laiškus ir kalbėjomės telefonu su pretendentais. Pokalbiai reikalauja laiko ir įgūdžių „išgirsti“ motyvaciją. Bet šios pastangos atsipirko su kaupu – į stovyklą atvyko jauni žmonės, žinantys, ko nori išmokti, ir išsiklausinėję bei supratę, ko bus galima čia tikėtis. Prisipažinsiu – optimistiškai rizikavome. Iš projekto lėšų galėjome padengti 15-ai dalyvių maitinimo, apgyvendinimo ir kito aptarnavimo poreikius. Įvertinome, jog sausis – apgaulingas mėnuo: žmonės staiga peršąla ir suserga. Tad nusprendėme iš visų pretendentų atsirinkti ir pakviesti į stovyklą šešiolika, o ne penkiolika jaunuolių.  Viršytas išlaidas būtume dengę jau savomis lėšomis. Ir štai – viena mergina išvakarėse pranešė, deja, negalinti dalyvauti dėl sveikatos problemų. Taigi, mūsų įžvalgumas pasiteisino – stovykla įvyko su tiksliu numatytu dalyvių skaičiumi.

Trečia, daugelis pavargstame sėdėdami, mokydamiesi ir dirbdami toje pačioje patalpoje septynias ar aštuonias valandas. Tad ieškojome būdų, kaip stovyklos dalyviams nesukurti varginančios patirties. Suplanavome kasdien po vizitą į reikšmingą stovyklos turiniui Ukmergės organizaciją ar įstaigą. Susipažinimo vakarą surengėme Ukmergės Senajame (nebe) Knygyne. Keliavome į ukmergiškės verslininkės Agnės Linartės dovanų studiją „LinArt“ suprasti, kaip veikia ir kokius iššūkius patiria smulkus verslas regione. Aplankėme bendradarbystės centrą „Spiečius“ sužinoti apie socialinio verslo principus ir verslumo ugdymo bei verslo steigimo Ukmergėje galimybes. Pažindinomės su turtinga ir ilga Ukmergės miesto istorija Ukmergės kraštotyros muziejuje. Kirbėjo jausmas surasti ir pasiūlyti stovyklautojams „tortą su vyšnia“. Sukome galvas – kas dar galėtų papasakoti apie Ukmergę, verslo vystymo galimybes, stebimas tendencijas ir ateities perspektyvas? Kas jei ne rajono meras Darius Varnas ir jo komanda! Susitikome su savivaldybės šeimininkais paskutiniąją stovyklos dieną diskusijai: „Kam tas verslumas ir kūrybiškumas? Gal Meras viską išspręs…?“ Pusantros valandos trukęs pokalbis buvo nuotaikingas ir informatyvus. Jaunuoliai aktyviai domėjosi apie projektų ir smulkiųjų verslų galimybes Ukmergės rajone. Ne ukmergiškiai dalyviai palygino, kaip panašūs procesai vyksta Mažeikiuose, Alytuje ar Kupiškyje. Mero komanda atvirai papasakojo, kaip priimami vietos savivaldos sprendimai. Diskusijos pabaigoje pasitvirtinome – jaunimui bei visiems gyventojams verta ugdyti verslumo ir kūrybiškumo įgūdžius. Turint juos atsiranda galimybės įsitraukti į vietos bendruomenės socialinių, kultūrinių, aplinkosauginių, užimtumo ir kitų klausimų sprendimus. Meras ir jo komanda formuoja miesto ir rajono strategiją, ieško finansavimo galimybių bei įgyvendina tvarius ūkiškus sprendimus, o iniciatyvos vietos bendruomenėms ir saviraiškai – visų mūsų rankose. 

Išmoktos pamokos dirbant su jaunimu ir kodėl renkamės veikti regione

Kartais girdime: „jaunimas nieko nenori“, „jaunimas sėdi sulindęs į telefonus“, „–iolikos tik tranki muzika galvoje – ką gali paskui veikti, kai tokios prisiklausai“ ir t.t. Ar tikrai? Nuobodžių ir nenuoširdžių dalykų niekas nenori – nei jaunimas, nei vyresnio amžiaus žmonės. Susidomės ir norės dalyvauti veiklose iki galo, kai bus pasitarta, išdiskutuota, o kartais modifikuota pagal realius poreikius. Be abejo – aiški struktūra ir veiklų vadovas-autoritetas yra būtinas. Įsivaizduokime paprastą renginuką – bendruomenės susirinkimą, į kurį atėjęs nesupranti, kas vedantysis, nes keli ginčijasi, ir „darbotvarkė, kuri buvo skelbta sau-susitikimo eiga sau“ vyksta. Tikriausiai dauguma atsistotų ir išeitų iš tokio renginio, o liktų „iš mandagumo“ trys dalyviai paskutinėse eilėse. Ir tie slapčia skaitytų Facebook pranešimus telefonuose.

Taip pat pastebėjome, jog laisvė kurti ir klysti yra svarbios jaunimui. Argi ne apie tai verslas, projektai ir iniciatyvos? Sausą sūrį ar klasikinių šokių pamokas pasiūlai – niekam nereikia. Štai sūrį su karamele prie kavos ir šokius „80-90-ųjų stiliumi“ sugalvoji – žiūrėk nespėsi klientų atsiginti ir teks sukti galvą, kur daugiau darbuotojų rasti. Iššūkis po iššūkio.

Jei stovyklos iniciatyvinei jaunimo grupei būčiau griežtai pasakiusi, kad stovykla privalo būti Mažeikiuose, nes taip projekte parašyta, jau kitą dieną aš jiems net prisiskambinti nebūčiau galėjusi. Truputis laisvės rinktis ir lankstumas, kurį leido agentūra, – štai turime sėkmės istoriją. Jei stovyklos vadovas Tadas Bartaševičius būtų vis kartojęs jaunuoliams, kad „taip negerai“, „jūs dar neišmanote, kaip verslą reikia kurti“ ir „jokios muzikos po stovyklos užsiėmimų“, kažin ar bent pusė dalyvių būtų ištvėrę visas septynias dienas su juo. Palaikymas, patarimai, abipusis pasitikėjimas – ir atsisveikindami paskutinę dieną visi trypčiojome nenorėdami išsiskirti. Beje, ir šokių su trankia muzika netrūko – Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos, kurioje dirbo, gyveno ir maitinosi stovyklos dalyviai, kolektyvas labai tolerantiškai pasižiūrėjo į šį poreikį.

Mažesniuose miesteliuose dirbti, gerti kavą ir ateiti į renginius yra smagu. Dėl daugelio priežasčių – nėra automobilių spūsčių, mieste gali pėsčiomis visur suvaikščioti, po antrojo apsilankymo krautuvėje pardavėja jau žinos, kur dirbi ir ką veiki, nes būsit spėjusios pasikalbėti apie darbus, namus ir katinus. Vietos bendruomenės Facebook grupės nariai – beveik visi pažįstami. Bent iš matymo tai tikrai. 

Jauni žmonės turi vidinę drąsą veikti, daug fantazijos ir energijos. Maži miesteliai ar miestai pasižymi bendruomenės narių artumu, jautrumu vieni kitiems, galimybe taupiau pragyventi. Sudėjus šiuos dalykus draugėn, regioniniai miestai – kaip Ukmergė – gali būti naujų originalių verslo idėjų bei kūrybinių iniciatyvų sostinės. 

Straipsnis išspausdintas Ukmergės krašto laikraštyje „Gimtoji žemė“, 2025 m. vasario 21 d. Nr. 15.

Maždaug prieš dvidešimt minučių, kol laukiau jo… 

… užsisakiau kavą. Barista, įjungusi internetinio mokėjimo skaitytuvą, nuėjo ruošti mano gėrimo. Ieškodama rankinėje išmaniojo ir jau ketindama mokėti, užuodžiau ore sunkų kvepalų aromatą ir išgirdau moters žodžius kilstelėtu tonu:

– Atsiprašau, tai – MANO kava? – kreipėsi į baristą šviesų kelnių ir švarko kostiumėlį vilkinti dama.

–  Taip.

– Jūs juokaujate? KIEK ji čia stovi?

– … na, minutę, kitą. Ne taip dar seniai garsiai kviečiau paimti.

– Aš negeriu šaltos kavos. Kiek ji čia stovėjo?

Savitarnos tipo tinklinė kavinė dideliame sostinės prekybos centre. Ateini, užsisakai, sumoki ir pats turi pasiimti. Jei nelauki prie kavos bariuko, barista tiesiog šūkteli: „Juoda kava… Kava su pienu… Cappuccino…!“ 

Dama kuo toliau, tuo labiau grimzdo į neviltį ir aikštingai kamantinėjo baristą:

– Ką man dabar daryti? Iš kur žinoti, ar kava neatšalo?

– Atsiprašau, – įsiterpiau atsargiai. Gal jūs tiesiog … pabandykite ją paragaukite?

Iš damos žvilgsnio supratau, jog nederėjo jai siūlyti tokio pavojingo „išlikimo“ žaidimo pavadinimu „Tiesiog paragauk“.

– Jūs nesuprantate, – dabar jau adresavo man. Aš negeriu… aš tiesiog negeriu… šaltos kavos. Niekada! Suprantat, tai yra kažkas tokio…

Su kiekvienu „negeriu“ ir „niekada“ emocijų atspindys kaupėsi jos veide ir išsiliejo vis labiau viltį prarandančiu balsu. Atrodė, jog moteris nuoširdžiai įsitikinusi nežinanti, ką šioje situacijoje reikėtų daryti.

Nusišypsojau, susimokėjau už kavą ir nuėjau prie manęs jau laukiančio pašnekovo. Kaip baigėsi dramatiškas išlikimo iššūkis „Paragauk kavą“ neteko sužinoti. 

…

Kita scena tą pačią savaitę tik kitoje vietoje.

Filmas turėjo prasidėti už 20 min. 

– Ar spėsim dar išgerti kavos? – klausiau miklindama žingsnį.

– Spėsim, spėsim. Nu, kiek tau reikia kavai – 5-7 minučių?

Sulig tais žodžiai įėjome į kavinę – staliukai nusėsti, keli žmonės dar laukė eilėje užsisakyti. Už kavos baro sukosi viena mergina. 

5 min. Štai brandaus amžiaus trys damos jau nusinešė savo tris espresso. 

Jaunuolis su panele užsisakė filtruotos. Mintyse pradėjau skaičiuoti, kad šitas variantas užtruks 7-10 min. Barista sukosi guviai – vieną pilnėjantį puodelį ji prižiūrėjo prie kavos aparato ir tuo pačiu metu tvarkėsi su filtruota kava.

– Pradžioje būna reklamos – galim dar kelias minutes užtrukti, – pasakė įžvalgiai jis.

Štai dar vienas vyriškis prieš mus, tada mūsų eilė, ir jau tada…

…tarp manęs ir priešais stovinčio vyro įsispraudža viena iš damų trijulės. Pasilenkia per stalą ir baristai, dirbančiai prie kavos aparato bei kavos filtro vienu metu, mojuodama blizgia pinigine rankoje, greit susako pageidavimą:

– Padarykit man iš naujo „espressą“. Žinokit, vaje, vaje… išsipylė… čia taip mažai vietos prie staliukų. Išsipylė.

Barista mandagiai paaiškina, kad padarys naują espresso, kai pagamins jau priimtus užsakymus.

– Bet man greit… Va čia labai greit padarykit. Mes trise ten sėdim. O man išsipylė. 

Barista, ieškodama galimo sprendimo, nužvelgia jau 4-5 žmonių eilutę.

– Atsiprašau, stokite į eilės galą, – paprašau moters. Mes visi laukiame. Mergina dirba viena, juk matote.

Intensyviai žiūrėdama man į akis, dama darkart ir reikliai įvardija SAVO problemą:

– Mano kava išsipylė. Mes čia trise. Argi sunku padaryti kavą?

Nieko nesakau. Tik žvelgiu lygiai taip pat tiesiai jai į akis.

– Tikri lietuviai, – šnypšteli ir sukasi eiti prie savo damų, tikėtina jau bebaigiančių gerti likusius espresso, kompanijos.

– Taip, aš lietuvė, – pasakau su pasididžiavimu. O mes visi čia lygūs ir mandagiai laukiame savo eilės, – pridedu.

Dama kiek sutrinka ir pasišalina burbčiodama po nosimi:

– Nu, tik lietuviai taip elgiasi…

Taip ir nesupratau, kaip susijusi tautybė su mandagiu baristos atsakymu ir mano paantrinimu bei pagalba damai susiorientuoti, kur baigiasi eilė. 

…

Kava yra kava. Kol verslo džentelmenai ramiai tariasi, ką dar galima iš jos padaryti, damos padaro labai daug. Kartais gal ir per daug. Užtat yra apie ką rašyti ir apie ką pagalvoti.

Besipildančioje dalyviais salėje lūkuriavau prie kavos ir stebėjausi: „Tas vidutinio amžiaus vyriškis languotais marškiniais kažkur matytas, ir aną tamsiaplaukę moterį būsiu kažkur sutikusi…“ Štai prasidėjus pirmajai nuotaikingai ir kvapniai renginio atrakcijai – šventinių meduolių dekoravimui – Reda Liubomirskienė, kuri tarsi mama rūpinasi Ukmergės NVO ir bendruomeninių organizacijų gerove bei įtraukimu į savivaldybės aktualių klausimų sprendimus, priminė, jog prieš du metus su Ukmergės krašto bendruomeninėmis organizacijomis aš jau turėjau pažintį. Tąkart vedžiau diskusiją apie savanorystės svarbą bendruomenėms šių organizacijų sąskrydyje Leonpolio dvare. Kaip galėjau pamiršti! Buvo taip linksma – vasaros pabaiga, dainos, kaimo bendruomenių prisistatymai. O kiek liaudiškų šokių toje dvaro pievutėje sutrypta!

Akivaizdu, jog vieni žmonės grįžta į mūsų gyvenimus, kad primintų kažką. Kiti, tuo tarpu, ateina – kad susipažintume ir išmoktume naujų dalykų. Penktadienio popietės renginyje – tikrai pirmą kartą – dekoravau meduolius. Kol darbavomės su įvairių spalvų glajais kiekvienas prie savo sausainių rinkinio, „Tuomų ūkio“ šeimininkė Edita atskleidė meduolinių sausainių atsiradimo istoriją. Mus, dalyvius įtikino, jog šiuos skanėstus naudinga valgyti šaltuoju metų laiku dėl specialios receptūros – visi prieskoniai, dedami į kepinius, šildo organizmą: cinamonas, gvazdikėliai, pipirai, medus, imbieras, kardamonas, muskato riešutas.

Ką dar veikėme renginyje? „Žvaigždžių slėnio“ įkūrėja Indra mokė mus „skaityti“ veidus. Užsiėmimas buvo nuotaikingas. Stebėjome bendruomenių narius, išdrįsusius išeiti į sceną, kad juos „perskaitytų“ – kokią žinią apie prigimtinius talentus ir būdo bruožus siunčia kiekvieno komandos nario kaklo, nosies, kaktos ir kitų veido dalių fiziologiniai parametrai. Klausėmės Indros patirčių vedant tokius užsiėmimus ir įžvalgų, kaip pritaikyti veidoskaitos įgūdžius darbo ir asmeniniuose santykiuose. Stebėdama mąsčiau: „Sudėtinga. Gerai, jog kiti žmonės tokius dalykus geba.“ Aš labiau mėgstu knygas skaityti. Bet veidus dabar tikrai atidžiau stebėsiu – kad įsiminčiau žmones ir nereikėtų sukti galvos: „Kažkur matytas…?“ 

Paskui dalyviai skanavo „Tuomų ūkio“ ruoštą vakarienę ir linksminose su Sližių folkloro ansambliu „Siemanys“. Teko anksčiau iš renginio išvykti – kaip tik tardury ir sutikau vieną žilstelėjusį vyriškį iš folkloro kolektyvo. Ir vėl spragtelėjo mintis: „Kažkur matytas…?“ Šįkart jau aš buvau ta, kuri priminė: „Mes gi prieš du metus rateliuose ir poroje šokome Leonpolio dvaro kieme!“ Šnektelėjom ir kur buvus kur nebus folkloro narė man maišelį su šiaudais rodo: „Trauk. Pažiūrėsim, kas dar tavęs laukia…“ Pasakė įdomių dalykų. Burtai ir magija – šventas reikalas. Tam, kad išsipildytų, susigulėtų, lyg tie šiaudai maišelyje – reikia pasilaikyti sau, paslaptyje.  

Taigi, taip atrodė vienas paskutinių Ukmergės krašto NVO ir bendruomeninių organizacijų susibūrimų: visko po truputį – pokalbių, užsiėmimų, sustiprintų ir naujų pažinčių, vaišių, linksmybių, magijos, juoko ir dovanėlių. Ar perskaičius visa tai aiškiau tapo, kas yra NVO (nevyriausybinės organizacijos) ir bendruomeninės organizacijos bei ką jos veikia? Tiesa ta, kad tiek vienos, tiek ir kitos gali daryti įvairius darbus – organizuoti socialines paslaugas, rūpintis bendruomenės užimtumu ir laisvalaikio poreikiais, tvarkyti aplinką, padėti sužinoti įvairioms grupėms (vaikams, jaunimui, moterims, vyrams, senjorams, žmonėms su negalia ir t.t.) naujus dalykus, pasiūlyti kūrybinius užsiėmimus. NVO ir bendruomenines organizacijas suburia žmonės, kurie visus šiuos darbus nori daryti linksmai, pasitardami su bendruomene apie jos poreikius. Ne kaip su Advento burtais – jokios čia magijos nėra: kūryba, darbas ir geri verslumo įgūdžiai – rasti lėšas numatytiems tikslams įgyvendinti, vesti apskaitą, atsiskaityti už lėšų panaudojimą ir planuoti kelis žingsniu į priekį. Kas itin svarbu – išdrįsti siūlyti naujus, netikėtus sprendimus ir susitaikyti su realybe, jog dažnokai teks išgirsti atsakymus: „Ne“, „Reikia truputį kitaip“, „O kodėl nepabandot dar taip?“ Trumpai – NVO yra kaip meduolinio sausainio dekoravimas. 

Beje, apie sausainius: legenda byloja, jog sausainio-žmogeliuko formą sugalvojo viena iš Didžiosios Britanijos monarchių norėdama nustebinti savo svečius. Savo „žmogeliukui“ kruopščiai rinkau glajų, „spalvinau“ ir pakrikštijau jį vardu „Kažkur matytas“. Vardas primins renginio emocijas ir parsineštus prisiminimus.Gražių artėjančių švenčių Jums. Tegul Advento dienos būna tokios skanios ir kvapnios lyg meduoliniai sausainiai, o artėjantys nauji metai – kupini gerų patyrimų ir bendruomeniškumo jausmo. 

Iš Papua? Gal Meksikos?

Mėnulio?

Kokiais bateliais tu avi?

Iš turgaus? Butiko?

Prancūzų parduotuvės?

Ir kuo užsiimi dabar?

Darbuojies uoliai?

Savęs vis ieškai?

Ar galvoji,

Kad tas portretas nutapytas rytą

Geresnis nei iš vakaro visų matytas –

Paretušuotas, aptartas ir diskutuotas.

Tai ką veiki dabar?

Kuriais batukais apsiavei tu šiandien?

Ir kur visa tokia puošni keliausi –

Galerijon ar ypatingon šventėn?

Gal parašyk, kai būsi namuose –

Užlėksiu su saldainių dėžute.

meilė mano ribota –

seniai nebemyliu be proto

melagių, vagių ir karalių,

viendienių dievotų mergaičių ir damų.

Nemyliu gražuolių iš getų turtuolių

nuo gatvės podiumų šuoliais ir keliais

į barą sprunkančių gerti kokteilių

už vardą Petro ar Pedro

to iš savo gimtojo kaimo.

Atleiskit, kad mano meilė ribota.

Seniai nebemyliu be proto:

„Labukas!“, „Kaip faina!“, „Kaip gi tau einas?“

Mano meilė ribota.

Atleiskit taip gavos.

Išleistas

Per mažas tiražas.

Išvažiavau studijuoti. Į Ukmergę grįždavau retokai. Aplankiau  daug knygynų – Lietuvoje ir užsienyje. Perskaičiau knygų taip pat daug. Mane traukdavo jų kvapas, čiupinėdavau vis skirtingos tekstūros popieriaus viršelius ir lapus. Sakiau (ir dabar juokaudama pasakau sau), kad galėčiau dirbti knygyne – ten, net oras persisunkęs knygų išmintimi. Svajodama taip, prieš akis matau ne kurį kitą, o Ukmergės knygyną. 

Tiesa, jis nuo šių metų vasaros jau (Nebe) Knygynas. Aukštos, nuo grindų iki lubų besistiebiančios, masyvaus medžio lentynos kartu su visų kalbų ir žanrų knygomis užleido erdvę parodoms, knygų pristatymams ir kitokio formato pasimatymams su menu ir kultūra. Senojo (Nebe) Knygyno šeimininke tapo Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešoji biblioteka. Knygyno erdves puošia nuolatinės ir keliaujančios ekspozicijos iš Arūno Kulikausko ir Oksanos Judakovos „Vilkamirgės galerijos“. Jauna Ukmergės miesto nevyriausybinė organizacija VšĮ „Nekarūnuotas“ ukmergiškius ir miesto svečius čionais vis pakviečia į kūrybinius ir bendruomeninius susitikimus.

Lapkričio 20-osios vakarą Senojo (Nebe) Knygyno vitrininiuose languose degė šviesos ir dažnokai varstėsi durys. Rinkosi „nekarūnuoti“ ukmergiškiai kūrėjai ir su jais bei jų kūryba norintys susipažinti svečiai. VšĮ „Nekarūnuotas“ komandai gimė netikėta idėja. „Įtarėme, jog aplink mus tikrai yra žmonių, kurie namuose po darbo ar draugų rateliuose kažką konstruoja, tapo, rašo, muzikuoja ir dar daugiau. Gal jie nori tai daryti tyliai? O kodėl nepakalbinus jų ir nepakvietus parodyti, papasakoti? Labiausiai jaudinomės – ar pavyks juos prisikviesti, ar jie norės stoti prieš auditoriją ir kalbėti apie savo kūrybą ir save,“ – atviravo idėjos bendraautorius Valdas, vienas iš VšĮ „Nekarūnuotas“ įkūrėjų. 

Tą vakarą savo kūrybą pristatėme penkiese. Karolis, Dukstynos pagrindinės mokyklos penktokas – jauniausias vakaro dalyvis, vardino savo veiklas: „Šachmatai, karatė, piešimas ir pagalba tėveliams puošiant gatvę per šventes.“ Renginio vakarui jis savo ryškių spalvų piešinius – mitines būtybes bei šventinius atvirukus – atsinešė su savimi. Rasa, dirbanti medicinos srityje, prisipažino, jog kūryba jai padeda atsipalaiduoti po darbo. Jos sumanymas – įspūdingų kalėdinių žaisliukų kūrimas ir dekoravimas – gimė iš noro antrąkart panaudoti… besikaupiančius metalinius stiklainių dangelius! „Suformuoju uždarą apskritimą, aptraukiu medžiaga, o dekoravimui naudoju viską, kas tik šauna į galvą – karoliukai, juostelės, blizgučiai, pakabukai. Pati iš skystųjų klijų lieju ornamentus ir figūrėles,“ – vardijo neribotas galimybes moteris. Dalyviai ir organizatoriai, apžiūrėję kalėdinių papuošalų parodą, siūlė Rasai pagalvoti apie prekybą – tokie unikalūs ir kokybiški dabar retai randami parduotuvėse. Po to pažindinomės su Kristina ir jos kūrybiškai naudojamu „Dėkingumo žurnalu“. Kristina dirba mentore ir koučere – padeda žmonėms spręsti asmenines ir profesines dilemas, rasti kelią savo minčių „labirintuose“. Žmonių pasirinkimai ir pagalba vedant juos apmąstymų keliais taip pat reikalauja pažiūrėti į situacijas „kitu kampu“, kūrybiškai.

Debiutų vakarą užbaigė Rusnė muzikiniu prisistatymu. Šešiolikmetė ukmergiškė rašo dainas, kuria joms melodijas ir atlieka grodama gitara. Buvo įspūdinga klausytis. Paklausta apie svajonę, lengvai žaismingai, lyg dainuodama savo dainą apie jūrą, atsakė: „Taip, noriu įrašyti dainą studijoje. Dainuoju iš jausmo – tegul klauso ir kiti.“

Nekarūnuoti kūrėjai į debiutų vakarą atėjo dalintis – kad klausytų ir pamatytų kiti, kad vyrai, moterys, paaugliai ir vaikai rastų įkvėpimo užsiimti saviraiška, išdrįstų eksperimentuoti. „Toks renginys – puiki galimybė ukmergiškiams susipažinti, bendrauti, keistis kontaktais bei idėjomis. Didelė paspirtis, jog projektą palaiko ir finansiškai remia Ukmergės rajono savivaldybė. Lygiai po savaitės – trečiadienį, lapkričio 27 d. 18.00 val. vėl kviečiame į (nebe) Knygyną. Svečiuosis jau kiti kūrėjai. Galvojome atsiras vos vienas kitas norintis dalyvauti žmogus,  o pasirodo kūrybingų asmenybių Ukmergėje yra daug. Bus įdomu,“ – apie antrąjį renginį paskelbė VšĮ „Nekarūnuotas“ vadovė Eglė. 

O kokią kūrybinę veiklą pristačiau debiutų vakare aš? Atspėsite? Rašau – esė, straipsnius, poeziją. Nuo šiol mano rubriką „Taškai ant į“ rasite ir „Gimtojoje žemėje“. Susitiksime tekstuose ir renginiuose Ukmergėje.

Ar vis dar liūdna, jog senasis Knygynas užsidarė? Laikas daug ką išgydo – tereikia liūdnas emocijas pakeisti linksmomis, o tuščias erdves užpildyti pozityviais dalykais. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek ir kokios kultūros bei šviesos įžiebsime Senajame (Nebe) Knygyne ir kitose Ukmergės erdvėse.

* Pagrindinės nuotraukos autorė Aldona Katilienė.

Pirmoji žiemos diena. Pradžia Advento. Važiuoju ir klausau Liberto Klimkos per LRT radiją. Pasakoja jis apie tai, ką žmonės veikdavo žiemos metu. Primena – nors švenčiame žiemos šventes pagal krikščioniškąjį kalendorių, tačiau, kiek visko metai iš metų išlaikyta pagoniško. Mes gi prie gamtos – ilgai gyventa jos ritmu. L. Klimka pasakoja: „…susirinkdavo moterys megzti, jaunimas ratelio eidavo – tikrai neliūdėdavo. Vyrai tinklus ar kokius padargus taisydavo.“

Važiuoju į Varėną. Kaip tik renkamės šiandien su „Merkio slėnio“ skonių ir amatų bendruomene mezginių megzti. Kiekvienas sekmadienis papildytas vis kitokia edukacija prie vykstančio turgelio „Gamtos ritmu“. 

Klegesys, juokaujam, vaišinamės kava, užmetam pirmas akis ir… prasideda. Užsuka pirkėja sutartų prekių atsiimti – ir jai, ir turgelio „Gamtos ritmu“ ūkininkams patogu. Viena žino, kad tikrai parsineš namo produktų ir gaminių, o ūkininkės Daiva ir Angelė žino, kiek atvežti pagal užsakymą, o kiek viršaus uždėti netikėtiems pravažiuojantiems valgytojams. 

Spėju padaryti kelias nuotraukas, susigaudyti šurmulyje, sėdu prie savo mezginio ir kur buvęs, kur nebuvęs tarpduryje pasirodo vyriškis. Sako: „Anksti išvažiavau iš Vilniaus, akys lipte limpa, gal kavos galima pas jus atsigerti?“ Nustebusiu žvilgsniu skenuoja viską, kas vyksta ir klausia: „Ką čia jūs veikiat? Aš važinėju į mamos sodybą, bet pirmą kartą užsukau…“ Na, ir kaip gerame turguje viena paskui kitą moterys pradeda pasakoti, ką ir kada čia galima įsigyti: savitarnos šaldytuvas veikia nuo antradienio iki sekmadienio, Turizmo ir verslo informacijos centro darbo valandomis nuo 10.00 iki 18.00, sekmadieniais vyksta turgeliai ir teminiai bendruomeniniai susibūrimai. Praėjusį sekmadienį lipdė keramikos darbus su vietos keramiku Takimantu – štai pilna dėžė „iškeptų“ pačių rankomis sukurtų dirbinių. Vos tik spėja moterys užsiminti, kad štai yra dar šiltos ruginės duonos – kaip ir kiekvieną sekmadienį – nepažįstamasis pastato įpusėtą puoduką kavos ant staliuko krašto ir jau siekia kišenės, kur pūpso jo piniginė.

Nepažįstamasis iškeliauja jau ne tuščiomis rankomis (prie duonos dar ir dovanų rinkinuku susigundė), žvalesnėmis akimis bei šviesesne galva ir su pažadu: „Dabar kai žinau, ką čia galima rasti, – visada užvažiuosiu“. Tokie tad stebuklai stebuklėliai pirmąją Advento ir žiemos dieną vyksta Senojoje Varėnoje. 

Dar po eilę kitą numezgam, kai Rasa (Laumžirgės duona) šūkteli, jog bulvių košė su pagardu jau gatava. Pietų metas! Valgom taip gardžiai, jaukiai, bendruomeniškai, jog tos bulvių košės, atrodo, nekeisčiau niekada į jokį kitą restoraninį patiekalą ant baltų staltiesių. Širdis veda čia, ne ten. Čia geriau. 

Tai gal kokias kojinaites ar šalikėlį numezgiau per pusdienį? Oi, ką jūs! Tiek pasikalbėjimų ir juoko buvo. O kiek visokių patarimų ir išminties prisirinkau – kur siūlų su šuns vilna nusipirkti, kokius žolynus virškinimui panaudoti, gaurometis – „ir nuo to ir nuo ano“, naminių makaronų receptą atmintin susidėjau. Kokį ten receptą – kelias variacijas dabar jau žinau. O kiek dar visokių moteriškų pasikalbėjimų, pakikenimų išvystėm! Šitų nepasakosiu – tegul lieka truputį ir paslapties, pridengtos Dzūkijos pušų šlamėjimu ir užspalvintos pirmosios žiemos dienos ryškia oranžine saule. 

Libertas Klimka per LRT šįryt sakė: „Per Adventą reikia vengti darbų ir judesių ratu, su apskritais įrankiais. Ir dar sakė, kad žiemą piktosios dvaselės kėsinasi pagrobti gamtos gyvybę.“ Tad nesukit ratais parduotuvėse ir prekybos centruose ieškodami dovanų ar skanių gėrybių kasdienai ar žiemos šventėms. Užeisit į turgelį „Gamtos ritmu“ – viskas iš kairės, iš dešinės ir priešais. 

O piktąsias dvaseles, kurios kėsinasi pagrobti gražius, bendruomeniškus dalykus, senas ir besikuriančias naujas tradicijas ar kokį kosulį užtaisė, galima greit pagydyti Daivos žolelių arbatomis ir sušildyti Angelės įvairiaspalvėmis vilnonėmis kojinėmis.

Čia rasite informaciją apie visus „Merkio slėnio“ skonių ir amatų ūkininkus. 

Susitikimo iniciatyva užgimė taip – paskambinau Vidai Greičiuvienei ir sakau: „Turiu socialinio verslo idėją. Įsivaizduokite – brandaus ir vyresnio amžiaus žmonės pasikviečia „Om-lėtai“ savanorius. Šie padeda susitvarkyti atitinkamą erdvę – spintą, svetainę, sandėliuką ar garažiuką. Naudotinus, bet nereikalingus ir emociškai tolimus suvenyrus, rakandus ar drabužius savininkas perleidžia „Om-lėtai“ komandai. Šie parduoda, rekonstruoja ar išmaino į kitą daiktą. Gautos, kad ir nedidelės lėšos įskaitomos į „Om-lėtai“ atitinkamą fondą, skirtą padengti einamąsias socialinio verslo krypties išlaidas. Ką, jūs, Vida, manot apie šią idėją?“

O Vida tiesiog pasiūlė sudalyvauti „Senjorų pasaulio“ bendruomenės susitikime: „Susijungsime online, papasakosi savo sumanymą… tikslinei auditorijai. Nori?“ Užsinorėjau. Pavadinome susitikimą „Ar lengva paleisti nenaudojamus daiktus?“

Kaip įprasta žmogiškajai prigimčiai – artėjant susitikimui, bandžiau prognozuoti mintyse, su kokiais požiūriais ir pozicijomis galimai susidursiu: „Dalyviai tikriausiai sakys, jog nereikia daiktų „mėtyti“, nes „bet ko gali bet kada prireikti – negi tada tokiam amžiui bėgsi į parduotuvę“. Apie tvarumą man geriau net nekalbėti, nes tas žodis toks „naujoviškas“, manęs nesupras „vyresnioji karta“… Ir tikriausiai sumanymas pasiūlyti, kad ateitų nepažįstamas žmogus į jų namus savanoriauti ir liestųsi prie asmeninės erdvės, greičiausiai bus labai nekaip sutiktas…“ Taip bespėliojant atėjo rugsėjo 27-oji. 

Apie esmę. Pirmiausia papasakojau apie savo sumanymą, apie azartą vasarą lankytis blusturgiuose įvairiuose Lietuvos miesteliuose ir pasiteiravau, kiek mano pašnekovai linkę taupyti, „kaupti“ ir kokių daiktų jie niekada nė už ką neatiduotų, o kokius „paleidžia“ greit ir lengvai. Įdomu buvo sužinoti, jog vienos dalyvės vyras (berods a.a.) visada laikėsi tokio įsitikinimo: „Kai nupirkdavau jam naujus marškinius ar megztinį, jis pusmetį ar metus jo nenešiodavo. Sakydavo: „Tegul stovi, ilgiau naujas bus – ir aš ilgiau gyvensiu.“ Dar viena moteris papasakojo, jog jau 20-25 m. praktikuoja nenaudojamų buityje daiktų ar išaugtų drabužių, kitos tekstilės perleidimą vietos seniūnijos žinion. Ji pasitenkina mintimi, jog per seniūniją tie daiktai atitenka žmonėms, kurie neišgali nusipirkti ar juos ištiko bėda: gaisras, vagystė ir pan. Tik šioji prisipažino sauganti mamos austas lovatieses ir rankšluosčius: „Puikios būklės. Nenaudoti. Parduoti nesiryžtu. Man kaip atminimas.“

Vilnietė, turinti sodybą Dzūkijoje, prieš keletą metų pradėjo tokias mainytuves: „Surenku, kas dar naudotina, bet man jau netinka ar morališkai paseno. Nuvažiuoju į kaimą ir ten surengiu arbatos gėrimo ir daiktų dalybos popietes. Prigijo. Ilgainiui kaimynai pradėjo laukti, kada atvažiuosiu. O paskui viskas pavirto į dar kitokius mainus: aš atvežu daiktus, o kaimo bičiuliai man kas kiaušinių, daržovių ar kokį pyragą iškepa.“

Kurį laiką tylomis klausęs moterų pasakojimų, prakalbo vienintelis susitikime dalyvaujantis vyriškis: „Moterims problema su drabužiais. O vyrams galvos skausmas – garaže. Visko pilna – įrankių, prietaisų, tvirtinimo, sujungimo detalių, detalėlių. Reikia ką prisukt – žiūri, kad jau kitokio skersmens reikia, tai važiuoji pirkti. Taip ir kaupiasi.“

Klausydama užsirašiau dalyvių vardijamas daiktų ir jų keliamų emocijų sąsajas: „Seni ir be paskirties daiktai vargina./ Nemoku atsisakyti senų daiktų – jaučiu, kad kažkas viduje neleidžia. / Turiu silpnybę pirkti. Bet vietoj vieno nupirkto, atsisakau trijų senų.“

Su mano vertybėmis ir pajautimais susišaukė vienos moters linkėjimas: „Namuose reikia erdvės. Nekaupkime.“   

Įsiminė pora kurioziškų pasakojimų. Viena dalyvė prisiminė, jog ilgą laiką spintoje riogsojo nežinia kokios paskirties nėkart nenaudota infraraudonųjų spindulių krosnelė. Galiausiai ji paskelbė populiarioje skelbimų platformoje, jog parduoda šią. Ilgai nieks nepirko, kol atsirado pirkėjas. Jis atėjo, vilkintis pastatyta apykakle paltu, greit atidavė pinigus ir beveik nė žodžio netaręs išsinešė tą krosnelę. Keistas daiktas – keistas ir pirkėjas „iš antrų rankų“. Kita moteris pasakojo, kaip išsikraustė iš buto į sodybą: „Ten buvo pagalbinis pastatas. Nesugalvojom paskirties – dėdavom baldus, nenaudojamus daiktus, žodžiu viską, ko nereikia. Ir jis galų gale… užsidegė. Ale, nieko mes iš ten ir nepasigedom.“ Istorija lyg ir liūdna, bet kvatojosi pasakotoja ir mes visi – klausytojai. 

Taigi, teko sulaužyti lyg sausus šakaliukus mano išankstines nuostatas apie vyresnio amžiaus žmonių įkyrų senų nenaudojamų daiktų kaupimą. Vis dažniau pastebiu, jog toks įprotis (ar gyvenimo būdas – kaupti, susikurti tariamą saugumą iš daiktų) yra būdingas ne konkretaus amžiaus, o charakterio ar net psichologinio tipo žmonėms. Kas, tikėtina, buvo sąlygota išgyventų ir neįsisąmonintų patirčių kontekste. Dar sužinojau, jog visi diskusijos dalyviai mielai norėtų atiduoti po kelias, keliolika ar keliasdešimt knygų, tačiau jų labai retai kam prireikia. Bet kuri knyga ir man daug emocijų sukelia. Man skauda, kai matau ją perlenktą per „stuburą“, t.y. nugarėlę, lankstomą, numestą, sulietą… Matyt irgi koks neįsisąmonintas reikalas lydi. 

Beje, sulaužiau dar vieną savo stereotipą: kad vyresnio amžiaus žmonės nemoka naudotis nuotolinio bendravimo vaizdo technologijomis. Tokio pareigingumo ir pasiruošimo, kad „būtų tvarkingai veidas matomas“, būtinybe, aš net kai kurių savo ex-kolegių nesugebėjau įtikinti per porą kartu darbo metų.

Tai, kaip tas socialinis verslas ir „Om-lėtai“ iniciatyva? Kaip ir viskas, taip ir ši idėja iš lėto, palengva. Skleidžiam žinią, kalbinam žmones, ieškome partnerių. Išdiskutuosime ir darysime. Vienokia ar kitokia forma.

P.S. ir vis prisimenu vieną „Senjorų pasaulio“ dalyvę, nesumąstančią, kur dėti penkis! rožinius. Kažkas pasiūlė vežti į Kryžių kalną prie Šiaulių. O gal yra kitų idėjų? Parašykit – perduosiu pasiūlymą per Vidą, „Senjorų pasaulio“ įkūrėją.

– Ne, ne. Tikrai ne tokia. Nieko bendro. Aš rašau savo tinklapyje apie mielus atradimus regionuose, netikėtus susitikimus. Pavyzdžiui kaip šis. Be to – su bičiule įkūrėme nevyriausybinę organizaciją „Om-lėtai“. Jau rengiame praktines ir pažintines veiklas jaunimui, skatiname kurti ir įsikurti regionuose bei atrasti gerus dalykus ten. Be kita ko – domiuosi žydų kultūra.

Toks pokalbis nutiko, kai išsirinkusi „Merkio slėnio HUB“ pardavimvietėje (prie Varėnos Eifelio, ant A4 kelio) kelis vietos gamintojų produktus, nusprendžiau įduoti į rankas erdvėje šeimininkaujančiam Valdui savo vizitinę kortelę. 

Valdas pats prisistatė dirbantis čia tik „kamera“. Pajuokavęs trumpai nupasakojo vietos gamintojų turgelio „Gamtos ritmu“ apsiprekinimo sistemą:

– Savitarna. Ateini, išsirenki, ant kiekvienos prekės yra kainos – palieki pinigus dėžutėje arba padarai pavedimą į banko sąskaitą.

Ožkų ir karvių pieno sūriai, vietos moterėlių megztos kojinės ir kojinaitės, austinė namų tekstilė, medžio dirbiniai, medus. Susirinkau savo krepšelį: linų sėmenų aliejus, sausainukai, bičių vaško žvakutė, žolynų arbata iš žolininkės Daivos ūkio. 

Pasirodo, čia ne tik apsipirkti galima. Savaitgaliais vyksta edukacijos su degustacijomis. Grįžusi namo paskaičiau, kiek visko jau prasuko „Gamtos ritmu“ – kepė speltos ir bulvinius blynus, virė karamelę, ruošė veganiškus patiekalus, kočiojo koldūnus. Turgelio narius gali sutikti ir gretimuose kaimuose bei miesteliuose. Papildomai edukacines žinias skleidžia apie vietokūrą. Vietoje galima ir kavos pasigaminti – nereikės stoti degalinėje.

Įsišnekėjome su Valdu. Lyg pirštais spragtelėjus, radome tris kertinius žodžius, aplink kuriuos, tarsi ašį, sukosi mūsų pašnekesys – „lėtai“, „regionai“, „pasakoti“. 

Žodis „lėtai“ abiems pasufleravo, jog susitikome tame pačiame sąmoningumo ir vertybių lygmenyje. Pokalbis nebuvo trumpas ir greitas. Turgelio „Gamtos ritmu“ filosofija taip pat ne greitam vartojimui. Nariai patys gyvena ir dirba taip, tarsi iš šono pažiūrėjęs šiuolaikinis miesto „profesionalas“, sakytų: „Per lėta, toli atvažiuoti, geriau vežkit į sostinės turgų arba – šiandienos rinkai to nereikia“. Tai vienas sąmoningumo lygmuo. Yra dar kitas – labiau prijaučiantis lėtumui, tvarumui, sveikatingumui. Klajojančią sielą, straksintį protą bei poilsio prašantį kūną, į kurį jau stuksena vienas kitas neaiškios kilmės psichosomatinis simptomas, galima pamaitinti kažkuo iš turgelio „Gamtos ritmu“. Ne tik vartojimą, bet ir gilesnį patyrimą vertinantis miesto, miestelio ar pasaulio žmogus, sužinojęs kuo ir kaip verčiasi „Gamtos ritmu“ nariai pasakytų: „Skanu, jauku. Ar galima atvažiuoti, pabūti savaitę ir pamatyti, kaip jūs darot? Noriu patirti.“

Antras žodis, sulaikęs mus ties ilgesniu pokalbiu, buvo „regionai“. Iš jo tarsi iš ąžuolo kamieno išsišakoja – vietos bendruomenės, unikalūs kaimiškų vietovių braižas ir stilius, vietos ūkininkai ir svetingumo vietų įkūrėjai. Valdas pasakojo apie puikius ir bendruomeniškumą puoselėjančius žmones Dzūkijoje ir aplink Varėną, apie akademikus, palaikančius trumpųjų maisto grandinių formavimą (paaiškinsiu savais žodžiais – kai nusiperki iš vietos ūkininko, kuris, idealiu atveju augina ir gamina pats; viskas, ką perki, yra sezoniška). O aš jam pasakojau – apie savo kartkartinius bandymus užrašyti tokias regionines istorijas ir sėkmės atvejus bei juos paskleisti plačiau – kad atvažiuotų, pamatytų ir užsinorėtų patirti kiti. Žinoma, tikslas dar ir toks – kad pasidalintų su manimi skaitytojai kitais panašiais patyrimais bei atradimais. Gal kažkas ne tik nusipirks ar apsistos kuriam laikui svetingame krašte, bet įsidrąsins pagal savo pomėgius ir talentus pradėti savas unikalias veiklas. 

Ties „pasakoti“ apsistojome ilgiau. Valdas atskleidė, jog viena didžiausių kliūčių – pasiekti žmonių auditorijas su informacija apie renginius ir turgelius. Sunku pasiekti potencialių vartotojų protus su argumentais apie vertes ir kainodarą, kuri yra patrauklesnė vartotojui, perkančiam vietoje pas ūkininką, mezgėją ar gamintoją. Kai nereikia transportuoti, sandėliuoti, dėlioti į lentynas, nuomotis vietos „po saule“, tai ir kainos mažėja. Važiuoji pro šalį – užsuk apsiprekinti. Sutaupysi ir dar žmogui – augintojui ar gamintojui – padėsi. Užvis sunkiau pasiekti žmonių širdis – jos dažniausiai yra „susižadėję“ ilgam ir patogiam gyvenimui su anonimišku apsipirkimu didžiuosiuose prekybos tinkluose. „Pasiguodžiau“ ir aš Valdui, jog susiduriu su panašiais iššūkiais – nėra mano tekstų „minutėse“ ir kituose greito vartojimo portaluose, mano temos „lėtos“ – ne greitam išgreitėjusių žmonių gyvenimo srautui. Bet man patinka tai, ką darau. Gamtos ir savo ritmu. Kaip ir tie ūkininkai.

Ne nepaveju, o nebesiveju. Kai lyginiesi, atsiranda „-iau“ ir „-esnis“, „rinkai tinka“ ir „rinkai nebetinka“. Gal tiesiog kurti, gaminti ir pasakoti tokiu ritmu, kuris tinka brandžiam produktui ir… brandžiam vartotojui. Ačiū Valdui už pokalbį ir po jo kilusias mintis refleksijai. To nenusipirksi niekur – nei prekybos tinklo parduotuvėje, nei turguje. Bet štai į turgelį „Gamtos ritmu“ vis vien rekomenduoju užsukti – surizikuokit, gal ir jūs ten rasit už sūrio, sėmenų aliejaus ir žavių praktiškų suvenyrų pasislėpusių bendrų sąmoningumo taškų ir iš to gimstančių lengvų lėtų pokalbių.

Beje, mano pašnekovas – tas pats Valdas Kavaliauskas, Sūrininkų namų Dargužiuose, Varėnos rajone įkūrėjas. Ir ten nebuvot, sūrių ir troškinių neragavot? Tuomet tikrai verta pasiplanuoti išvyką Varėnos kryptimi.

Ant virtuvės palangės laukianti persodinimo gėlė, nes „dabar ne tas mėnulis“ arba „ne ta nuotaika“. Arba vazonėlis jai tiko, bet dabar man nebetinka.

Vis renkamas ir vėl iš naujo pasirenkamas kilimas, nes „gal derinsime prie grindų“, o gal „prie spintos, kurios dar laukiam“. 

Ir kas pasakė, kad sodo augalai kartą pasodinti tose pačiose vietose iki pabaigos ir nugyvens savo amžių. Pas mane jie tiesiogine to žodžio prasme migruoja. Šį rudenį, pavyzdžiui, levandos permigravo iš tamsesnės vietos į atviresnę ir saulėtesnę. Nieko geriau nėra nei gėlės didžiuliuose vazonuose. Sustatei kompozicijas – nesutaria tarpusavyje arba kažkam saulės per daug ar per mažai – vėl iš naujo komponuok. 

Paveikslas, stovintis ant žemės, sufleruoja, jog daug diskusijų ir pasirinkimų laukia dar  dažais kvepiančiai erdvei. Paveikslas kaip kvepalai – šlakšteli pabaigoje ir sakai: „Aš jau apsirengusi.“ Arba: „Ne, dar ne(ap / pa)sirengusi. Nežinau, kada išsirinksiu. O gal visai šiandien neisiu.“ 

Namai turi teisę paverkti ir pasiožiuoti, jei buvo užmiršti ir apleisti voratinkliais. Namai turi teisę tapti ne namais, o prienamiais (nuo žodžio – prieškambaris ar prieglauda), jei tampa nebeaišku, kas čia šeimininkai, o kas svečiai. 

Namai visada turi būti procese – kvėpuoti, keistis, judėti, atsisveikinti, priimti. Tada jie gyvastingi. Ir gyvastingi tie, kurie juose gyvena.

Pabaigti reikia namą (ir tekstus). O namus reikia (iš)gyventi, auginti ir mylėti.

Jau išmokusi skaityti, sužinojau dar daugiau – ką reiškia litvakas, Izraelis, judaizmas, menora. Dar vėliau – vyresnėse mokyklos klasėse, sužinojau ir apie tamsiąją žydų gyvenimo patirtį – holokaustą, pogromus, koncentracijos stovykla. Vos ne kas antra-trečia ir dabar mano skaitoma knyga yra apie žydų kultūrą, istoriją, palikimą kitoms šalims. Man vis pasisekdavo užklysti į knygynus, kur lentyna ar dvi būdavo skirtos žydų tematikai. Kelionėse žvilgsnis krypdavo į žydų atminties paminklus – kapines, sinagogas, jų gyventus prabangius namus (kaip Frenkelių vila Šiauliuose). O kokia išskirtine ir pakylėta pasijutau, kai kartą kolegė man tik tarp kitko užsiminė: „Tavo veido bruožai tokie … Ir plaukai garbanoti … Atrodai kaip žydaitė.“ Tikriausiai iki dabar man tai yra gražiausias komplimentas, kokį kada nors esu gavusi.

IR DAR IŠ ASMENINĖS PATIRTIES

Prieš daugiau nei 10 m. viename Kauno notarų biure susipažinau su Gercu Žaku – Kauno žydų bendruomenės pirmininku. Pirkau Kauno žydų bendruomenei priklausiusį butą Aukštuosiuose Šančiuose. Jį vieniša žydė, iškeliavusi į aną pasaulį, palikimu užrašė bendruomenei. Sutvarkėme reikalus greitai ir sklandžiai. Nekilo nė mintis, jog su Gercu dar kažkada pasimatysime.

Ir visai neseniai pamačiau jo nuotrauką bei pavardę Facebook‘e. Stumtelėjo kažkokia nematoma banga pirmyn: prisistačiau ir paprašiau susitikti pokalbiui. Pajutau, jog šis žmogus gali mano mėgėjišką, daug metų besitęsiantį domėjimąsi litvakų ir kitų Lietuvoje gyvenusių žydų gyvenimo ypatumais, jų kultūriniu palikimu bei šių dienų gyvensena praturtinti autentišku ir atviru pasakojimu.

KOL ĮVYKO SUSITIKIMAS

Kad Gercas Žakas itin aktyvus ir bendruomeniškas žmogus supratau dar derindama interviu laiką ir vietą. Parodų atidarymai, susitikimai, atmintinų dienų minėjimai – vieną savaitę viename, kitą savaitę – kitame Lietuvos gale. Aktyvus sportinis gyvenimas – besitęsiantis nuo vaikystės ir paauglystės: Gercas buvo futbolo žaidėjas, vėliau – treneris ir teisėjas. Dabar kelis kartus per savaitę plaukioja baseine. Taip pat sužinojau, jog ankstus rytinis laikas pokalbiui netinka – Gercas mėgsta ramiai išgerti savo pirmąją kavą namuose. Galiausiai liepos pabaigoje susitikome Kaune, S. Daukanto g. restoranėlyje. Jau antrajai kavai ir „perkąsti ką nors“, kaip Gercas pasiūlė.

SURINKTI ATMINTĮ, GYVENTI DABARTYJE

Prisipažinsiu, jog seniau retokai atkreipdavau dėmesį į kabančias atminimo lentas ant pastatų fasadų – su istorinių asmenybių, gyvenusių ar kūrusių tuose pastatuose, bareljefais, gyvenamojo laikotarpio metais ir trumpu veiklos pristatymu. Todėl, kai Gercas pasakė, „Kabinome lentas ir toliau kabinsime“ bei paaiškino, kodėl tai yra svarbu bet kuriai tautai, nepraleidžiu progos „paskaityti“ ant pastatų užrašytos miesto istorijos.

„Paskutinė Kauno žydų bendruomenės iniciatyva pakabinta lenta – Maestro Hermanui Perelšteinui, „Ąžuoliuko“ berniukų ir jaunuolių choro įkūrėjui Vytauto prospekte. Mes ir toliau kabinsime lentas, nes jos padeda prisiminti mums patiems ir priminti visai miesto  bendruomenei bei svečiams istoriją – laikotarpio, pastato, tautos. Pavyzdžiui, daugelis kauniečių žino Miško gatvėje esant Krikščioniškuosius gimdymo namus. Tačiau tai, kad čia 1926-aisiais privačią Žydų moterų ligoninę įkūrė akušeris-ginekologas Isaakas Levitanas, žinoma nedaugeliui. Tai buvo viena pirmųjų geriausių moterų klinikų tarpukaryje. I. Levitaną žmonės vadino „Angelu, baltu chalatu“.

Jo šeima patyrė daug – pats su žmona buvo dukart ištemtas į Sibirą, 1956-aisiais metais mirė tremtyje. Sūnus ir marti žuvo Kauno gete. Bet žuvusiųjų vaikas, I. Levitano anūkas, išgyveno. Jį išgelbėjo vieni tų žmonių, kuriuos mes vadiname – žydų gelbėtojais.“

I. Levitano anūkas gyvena Izraelyje. Dukart buvo grįžęs į Lietuvą ir ieškojo jį išgelbėjusių žmonių, tačiau nerado. 2022 m. buvo atidengta atminimo lenta jo senelio garbei. „Jis tąkart negalėjo atvykti, – apgailestavo Gercas. Nieko tokio – surengėme jo dalyvavimą nuotoliu. Bendravome, dalinomės prisiminimais. Buvo labai jaudinantis momentas. Šiuo metu veikiančių gimdymo namų direktorius dėkojo ir dėkoja jam ir jo šeimai. Viešėdamas tuos du kartus Kaune, jis apsilankė ir ligoninėje. Bet net neketina pretenduoti į jam pilna teise priklausantį pastatą. Ogi kokios kalbos sklando – žydai tik pasisavinti viską nori, susigrobti sau. Tikro žydo pavyzdys čia – kiek tik gali, prisidėk kurdamas gėrį bendruomenei.“

ŽYDŲ LIGONINĖ, ŽYDŲ BANKAS. O KODĖL NĖRA LIETUVIŲ LIGONINĖS AR BANKO?

Skaitant žydų istoriją, gali kilti klausimai: „Kodėl buvo tokios įstaigos kaip Žydų ligoninė ar Žydų bankas? Kodėl nebuvo Lietuvių ar Lenkų ligoninės? Kam žydai sugalvojo Žydų ligoninę?“ Atsakymai – tai susiję su konkrečios įstaigos veikimo principais ir tradicijomis bei tai, kas finansavo statant, įrengiant ir išlaikant visuomeninius pastatus: „Imkime ligoninės atvejį. Pirma, žydai negalėjo gydytis ne žydams skirtoje ligoninėje, nes turėjo savitus papročius. Pavyzdžiui, gimus vaikui – reikalingas apipjaustymas, moterims reikalingas ritualinis apsiplovimas specialiame baseinėlyje, vadinamame mikva. Ligoniams maistas turėjo būti tik košerinis. Antra, Žydų ligoninė buvo pastatyta iš žydų bendruomenės pinigų. Aukojo, kiek kas galėjo – verslininkai gausiai, vargingiau gyvenantys – mažiau. Ne valstybės lėšomis pastatyta, bet patys žydai surinko. Kai žmonės nežino konteksto ir bendruomenės tradicijų, suprantama, jog kelia klausimus ir ginčija. Tai nėra nenatūraliai sukurtas išskirtinumas. Viskas turi logiką.“

Pasirodo, žydams priklausiusio nekilnojamojo turto, kurį šiuo metu valdo ne žydai ir kompensacijos už juos vis dar neišmokėtos, vien tik Kaune yra apstu. Tik keli pavyzdžiai, kuriuos paminėjo Gercas Žakas: Kauno Naujalio meno gimnazija, pirmoji muzikos mokykla, Kipro Petrausko amatų mokykla, dabartinio Zoologijos muziejaus pastatas, buvęs Žydų bankas. Apytiksliais skaičiavimai visoje Lietuvoje žydams priklausiusių visuomeninių pastatų ir privačių namų, kurie atitinkamais laikotarpiais buvo nusavinti, vertė 0,5-1 milijardo Eur. 2011 m. įsteigtas Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą fondas (toliau – Geros valios fondas) leidža dalinai kompensuoti žydams ir žydų bendruomenėms visoje Lietuvoje priklausiusio nekilnojamojo turto vertę. Kam tie pinigai naudojami? Tautos bendruomeniškumo visgi neišnaikino net ir žiaurūs istoriniai įvykiai. Didžiąją dalį gautų pinigų žydai – asmenys ir atkurtos žydų bendruomenės, kaip kad kadaise, taip ir šiandien skiria socialinėms ir kultūrinėms reikmėms.

ATKURTA, GYVAVUSI VOS NE VOS, O DABAR – AKTYVI IR KLESTINTI: KAUNO ŽYDŲ BENDRUOMENĖ

Kauno žydų bendruomenė šio miesto žydų iniciatyva buvo atkurta 1990 m. Tarpukariu Lietuvoje buvo daug ir įvairių žydų organizacijų – sporto, medicinos, socialinės pagalbos, kultūros. Sovietmečiu visos jos buvo uždarytos išskyrus vieną – atsakingą už žydų saviveiklą. „Tos, veikusios sovietmečiu, tikrąjį tikslą visi žinojo – valdžia siekė centralizuotai stebėti, sekti ir kontroliuoti žydus. Aš atkurtos Kauno žydų bendruomenės pirmininku tapau 2000 m. Buvo sunkus metas: pinigų nėra, o dirbti vardan bendruomenės reikia. Kiekvienos organizacijos pajėgumai juk priklauso nuo finansų.“ – pirmuosius iššūkius prisimena Gercas Žakas.

Šiuo metu Kauno mieste ir rajone gyvena 300 žydų, įskaitant mišrių šeimų narius. Kauno žydų bendruomenės veikla skirta šių žmonių socialinių, kultūrinių ir sportinių poreikių tenkinimui. „Gavę pirmąsias kompensacijas iš Geros valios fondo bei iš Vokietijos Federacinės Respublikos įsteigtos organizacijos Claims Conference, galėjome pradėti kurti ir įgyvendinti įvairias programas. Koordinuojame maisto ir vaistų kortelių paskirstymą, apmokame socialines paslaugas namuose žydų šeimoms pagal poreikį,“ – pasakoja Gercas.

„Vokiečiai jaučia savo kaltę prieš žmones, kurie nukentėjo nuo nacių tiesiogiai. Jie reiškia savo rūpestį darbais, o ne kalbomis. Šiuo metu finansinė pagalba iš šios organizacijos skiriama tik karo kartai, vadinamai pirmajai. Tai tie, kurie slapstėsi, buvo getuose, kurie viską palikę turėjo bėgti. Tikėtina, jog organizacijos valdyba patvirtins pagalbos paketą ir antrajai kartai. Daug kas paklaustų: „O kam ta pagalba antrajai kartai, palikuonims?“ Galiu nupasakoti savo asmeniniu pavyzdžiu. Mano tėvas yra pirmosios kartos atstovas – jis buvo Šiaulių gete, Dachau koncentracijos stovykloje. Iš aštuonių vaikų šešis nužudė Šaukėnuose, kur jie ir gyveno. Liko tik jis ir brolis. Aš nepatyriau to, ką jis patyrė, bet visą gyvenimą jaučiau: jo išraiškose, emocijose, įtampoje, skausme,“ – atvirauja Gercas.

Žydų kultūra turtinga šventėmis. Pokalbio metu kukliai prisipažįstu Gercui, jog nors ir skaitau apie žydus daug, bet kaip gaila, kad visų švenčių negaliu prisiminti atmintinai. „Nieko tokio, aš ir pats visų neišvardinčiau,“ – juokiasi jis. Tačiau didžiąsias – Roš ha-Šana (Žydų Naujieji metai), Šavuot, Pascha (Pesach), Purim, Chanuka, Simchat Tora, Sukotas, Jom Kipuras ir kassavaitinis Šabas –  kartu su bendruomenės nariais stengiasi paminėti. Į jas kviečia ne tik bendruomenės narius žydus: „Yra dar gyvų žmonių, kurie gelbėjo žydus. Tik Fainos Kukliansky nuopelnas, jog žydus Lietuvoje gelbėję žmonės gauna atskirą pensiją. Mes gerbiame ne tik gelbėtojus, bet ir jų palikuonis – vaikus, anūkus, proanūkius. Į žydiškas šventes, kurias organizuojame bendruomenei ir gelbėtojams, prieš dvidešimt-trisdešimt metų ateidavo dešimtys gelbėtojų. Laikas bėga – dabar juos gyvus gali suskaičiuoti ant rankų pirštų. Manau, jie verti būti nepamiršti ir pagerbti per vaikų ir anūkų liniją.“

BENDRUOMENĖS PASIDIDŽIAVIMAS – TALENTINGI KŪRĖJAI IR MOKSLININKAI

Žydų pasaulyje yra nedaug – vos 0,3 proc. visų pasaulio gyventojų skaičiaus. Tačiau 30 proc.  Nobelio premijos laureatų yra žydai arba iš mišrių žydų šeimų^[1]. Nemaža dalis – litvakai.

Žydų bendruomenės Lietuvoje nepraleidžia žymių litvakų gimimo ar mirties jubiliejų paminėjimo. Kauno žydų bendruomenė – ne išimtis. Gercas Žakas pamini porą paskutinių įdomiausių ir svarbiausių minėjimų: „Brolių Minkovskių – Hermano ir Oskaro 180-ųjų gimimo metinių proga surengėme koncertą Kauno Filharmonijoje. Oskaras buvo biologas, medicinos mokslų daktaras, išaiškino, kaip veikia organizmą insulinas. O pas Hermaną, garsų matematiką net Einšteinas mokėsi. Ir realiatyvumo teorijai pagrindą sukūrė Hermanas. Kauno žydų bendruomenė dažnai organizuoja koncertus Kauno Filharmonijoje. Mes neužsidarome savoje bendruomenėje – kviečiame ateiti visus, kas nori. Koncertai geri ir klausytojams nereikia mokėti. Visada būna pilna žmonių.“

Gercas su pasididžiavimu kalba apie žydų palikimą ir miesto valdžios dėmesį atminimui: „Ar daugelis žino, jog Kaune yra vienintelė visame pasaulyje skulptūra^[2] Abraomui Mapu atminti? Jis pirmasis pradėjo hebrajų kalba rašyti romanus. Turistai jau spėjo pamėgti skulptūrinę kompoziciją iš kėdžių, kviečiančių prisėsti greta Abraomo Mapu, laikančio rankoje knygą. Prie įrengimo daug prisidėjo Kauno miesto savivaldybė.“

„SLOGIOS VIETOS, BET JAS TURIME ŽINOTI IR LANKYTI“

Žydų talentai, kūrybiškumas ir intelektualinis indėlis visuomenei, deja, kai kuriais istoriniais laikotarpiais, tapo pretekstu engti ir naikinti tautą. „Tuos įvykius prisiminti liūdna ir net kraupu. Tačiau mūsų, kaip bendruomenės pareiga yra aplankyti ir paminėti vietas, kurių pamiršti negalime ir niekada nepamiršime,“ – sako Gercas.

1941 m. įvyko Inteligentų akcija. „Nacistinio režimo Lietuvoje vykdytojai, supratę, jog gali įvykti pasipriešinimas Kauno gete, rado būdą, kaip visus išsilavinusius žydus surinkti be pasipriešinimo ir nužudyti. Paskelbė: „Kas nori tvarkyti archyvus – atsiliepkite.“ Dauguma žydų turėjo išsilavinimą, mokėjo rašyti, todėl norėjo ne kasti duobes, o su popieriais dirbti. Ką gi – surinko tuos atsiliepusius į skelbimą, nuvežė į IV-ą fortą ir sušaudė visus,“ – minutę po Gerco žodžių patylime kartu.

Vilniuje žydų pogromai ir vadinamosios „valymo akcijos“ baigdavosi vienoje vietoje – Paneriuose. Kaune tokių vietų daug – buvusiame „Lietūkio“ garaže, Vilijampolėje, VII-ajame forte, netoli Kauno klinikų ir kitur.

MITAI – GAJŪS, KAI KURIE SKAUDINA, O KITI PRIVERČIA TIK NUSIŠYPSOTI

Jei man žydiškumas ir žydiškos tradicijos asocijuojasi su išskirtinumu pozityviąja prasme, nebūtinai tokias asociacijas kels visiems. Štai Gercas pasakoja: „Dirbau trisdešimt metų vienoje darbovietėje. Likus porai mėnesių iki šv. Velykų kolektyvas klausdavo: „Ar macai bus?“ Bet buvo vienas inžinierius – išsilavinęs žmogus, padalinio viršininkas. Jis eidavo ir šnabždėdavo visiems: „Tik nevalgykit tų macų. Žydai ten vaikų kraujo deda. Man močiutė pasakojo. Aš žinau.“ Seniau žmonės vaikus gąsdindavo, kad klausytų ar kokių išdaigų nedarytų: „Būsi išdykęs – ateis žydas ir išsineš“. Bet štai suaugęs žmogus ir toliau tikėjo tokiais pasakojimais. Na, ir ką tu jam? Ne kartą kaimuose bei miesteliuose būta: dingo vaikas ir iškart organizuoja pogromus. Po kiek laiko tas vaikas atsiranda. Ir jau nebesvarbu, kad atsirado – turtas nuniokotas, pogromai įvykę ir prietarai tęsiasi.“

Dar vienas dažniausiai pasitaikančių mitų apie žydus – „jie gobšūs, apgaus, viską atims, tik neturėkit reikalų su jais“. Gercas prisipažįsta vis dar sulaukiantis jam tiesiogiai adresuojamų pasakymų: „Tu – žydas ir tu manęs neapgavai?!“ Iš vienos pusės būna nemalonu. Nors kita vertus, suprantu, jog tai antisemitizmo pagrindai, glūdintys žmonių galvose. Juk ir Gebelsas, nacių propagandos ministras, sakė, kad pakartojus net ir didžiausią melą dešimt kartų, žmonės ims tikėti. Lietuvoje viešojoje retorikoje galima išgirsti, jog „žydai išnaudojo lietuvius“. Aš mėgstu iškart paklausti: „Kaip, kokiais būdais išnaudojo?“ Bet man niekas tiesaus atsakymo nepasako.“

Anot Gerco, pastarasis mitas yra susijęs su įsivaizdavimu, jog visi žydai turtingi. Net ir Vokietijoje, kur iki II-ojo pasaulinio karo pramonė, bankai, kitos institucijos buvo gausios žydų tautybės žmonėmis, lygiai taip pat buvo ir varguomenė. Šiai turtingieji stengėsi padėti, paremti, sudaryti socialinės pagalbos sąlygas ar nemokamas paslaugas.

Pasakodamas apie žydų tautos bruožus, Gercas prisimena Herzl‘io Theodor‘o (Teodoras Hèrclis), Izraelio valstybės kūrėjo žodžius: „Mes esame normali tauta – turim savo vagių ir prostitučių.“ „Galbūt dėl žydų stipraus bendruomeniškumo socialinių ydų ir problemų atvejų sąlyginai nėra daug. Bet vėl – grįžkim prie mitų, kvepiančių antisemitizmu: jei vienas žydas ką nors padaro, sakoma „tai žydų darbas“. O jeigu lietuvis padarys ką nors, sakys „tas niekšas padarė“. Mano tėvo šeimą Šaukėnuose lietuviai kaimynai išžudė. Bet aš iš savo tėvo nėkart negirdėjau sakant „lietuviai padarė“.

Gercas Žakas turi stiprų argumentą parengęs tiems, kurie parašo ką nors negražaus ar įžeidžiančio žydų atžvilgiu apeliuodami į judaizmo ir krikščionybės skirtumus: „Tiki į Jėzų?“ „Tikiu.“ „Tai Jėzus – žydas. Vadinasi, tu irgi žydas.“ Taip ir baigiasi diskusija. Visi katalikai turi truputį žydiško kraujo. Juk istoriškai žiūrint krikščionybė atėjo iš judaizmo. Tai kaip jie negali būti susiję? Aš labai gražiai bendrauju su antisemitais.“

ŽYDŲ TRADICIJOS IR KARTŲ SKIRTUMAI

– Kaip skiriasi vyresniosios ir jaunesniosios žydų kartų aktyvumas Kauno žydų bendruomenėje?

Jaunesnės kartos atstovai, tikėtina, įsitrauktų į veiklą labiau, jei to jaunimo būtų daugiau. Pavyzdžiui, mano vienas sūnus Arijus gyvena Vilniuje, o kitas – Dovas, jau devynis metus Niujorke. Dukart per metus grįžta į Kauną. Beje, Izraelis vis dar skatina jaunų žmonių atvykimą. Sąlygos ten puikios: nemokamos studijos, stipendija, dienpinigiai. Mano brolis su žmona išvažiavo į Izraelį 1972 m. Ir mes planavome, bet viskas kitaip susiklostė. Jaunimo nebėra daug, bet kurie liko čia – dalyvauja šventėse, minėjimuose.

– Kiek jaunų žmonių tarpe gyvos tradicijos ir žydų istorinė atmintis?

– Pirma viskas priklauso nuo to, ką žmonės matė vaikystėje namų aplinkoje. Vėl pavyzdys apie mano sūnus: jie stengiasi nevalgyti kiaulienos, daugmaž prisilaiko tradicijų ir švenčia pagrindines šventes. Visada atsiunčia nuotraukas per Hanuką kaip jie degina aštuonias žvakes. Antra, stipriai per laiką pasikeitė sąlygos ir aplinkybės: pavyzdžiui per Jom Kipurą visą parą reikia pasninkauti, negalima dirbti, galima tik sinagogoje melstis. Šios šventės prasmė – simbolinis savo negerovių ir nuodėmių išpirkimas. Ne tas pats, kas nueiti išpažinties pas dvasininką ir grįžus namo elgtis lyg niekur nieko. Čia turi su savimi, savo valia padirbti. Mano sūnūs prisilaiko pasninko. Bet man pačiam sunku padaryti. Aš naudojuosi maža išimtimi – kadangi vartoju vaistus, turiu teisę lengvai užkąsti.

Ir kaip šiais laikais pilnai laikytis šabo? Bendruomenės nariai susirenkame draugėn, kalbamės, paleidžiame per rankas pynutę – halą. O paskui sėdame į mašinas ir važiuojame namo. Betgi pagal grynąją tradiciją važiuoti negali – turi eiti. Va, kaip atrodo mūsų šabas. Kaip sakau, tradicijos kvapo mes laikomės. 

­– Ar žydiški priesakai, ypač apie maistą, turi simbolinę prasmę? Ar tai praktiški, orientuoti į sveikatos stiprinimą patarimai?

Pirmiausia tai praktiniai dalykai. Košerinio maisto esmė – nemaišyti mėsiško su pienišku. Organizmas neapkraunamas, lengviau virškinti, ligų profilaktika – daug naudų gali rasti. Tikra košerinė mėsa turi būti ir paruošta specifiniu būdu. Iš vaikystės prisimenu – tėvas, grįždamas nuo sinagogos, šventėms pirkdavo gyvą vištą. Atvažiuodavo rieznykas. Tas, kuris pjauna vištas, galvijus taip, kad gyvulys nesikankintų. Turi būti labai gerai nuleidžiamas kraujas. Tą vištą pakabindavo ilgam, kad visas kraujas išbėgtų. Pas žydus kraujas yra svetimkūnis. Ir štai – argi ne akivaizdu, jog tie prietarai, kur sakoma, kad žydai kraują į macus deda, prieštarauja visam kam.

Dar yra žuvys ir jūros gėrybės, kurias galima ir kurių negalima valgyti. Bet visų košerinio maisto niuansų aš irgi nepasakysiu. Neįsidedu į galvą visko, nes nesilaikau visko smulkmeniškai. Ir niekaip – nei blogai nei gerai – nevertinu tų, kurie prisilaiko visko, nei tų, kurie nesilaiko visai. 

Baigiame pokalbį su Gercu ateities planais susitikti: kviečia atvykti į artimiausius minėjimus, šventes, papasakoja, kur rasti informaciją apie parodas, knygų pristatymus, koncertus. Taip jauku, jog pirmojo (formaliai – antrojo) susitikimo metu, žmogus atveria duris į bendruomenę – ateik, rašyk, dalyvauk, jei tik noras yra. Sėdėdama krėsle, kurį išsaugojau iš žydės močiutės buto (jis išgyveno jau du persikraustymus), baigiu rašyti paskutines teksto eilutes. Atrodo, tokia apipinta mitais ir prietarais tema, su kuria pažindinausi metų metus iš knygų, filmų ir žydų meno paskaitų. Bet užteko dviejų valandų pokalbio su Gercu Žaku, kad suprasčiau, jog jo tautos išskirtinumas yra dėmesys bei atjauta žmogui: atsidavimas ir džiaugsmas kurti ne tik dėl savęs, o kad bendruomenė klestėtų. 

^[1] Žydas savo kilmę paveldi pagal motinos liniją: žydas yra tas, kurio mama žydė.

^[2] Skulptūros ieškokite galerijos „Ars et mundus“ kieme, Kaune A. Mapu gatvėje.

Viešėdama Čekijoje, susipažinau su aromaterapijos meistre Marie. Iš jos sužinojau, jog organizuojate Aromaterapijos kongresą rugsėjo mėnesį.

Norėčiau pasikalbėti apie jūsų veiklą, atsidavimą aromaterapijai ir asmeninį santykį su šiuo alternatyviu sveikatinimosi būdu. 

Parašykite, jei norėtumėte pasikalbėti.

Dovilė V.“

Kas ta Marie? Kas toji Rūta? Ir apie ką ši istorija?

Klaidžiojau Prahos gatvėmis dairydamasi kavinės, kurią rekomendavo aplankyti Tomas: „Ten aromatinga kava“. Sukau ratą jau antrąsyk. Buvau beužuodžianti kepinių su cinamonu pėdsakus. Kitoje gatvės pusėje žvilgsnį patraukė praviros medinės durys. Arkinį įėjimą dailino švelnios alyvinės spalvos augalų motyvai pavasarinio medaus spalvos tinke. 

Atidėjau šalin mintį apie kavą. Užėjau. Patekau į maloniai vėsią patalpą, apstatytą medinėmis lentynomis, pilnomis mažyčių aliejaus buteliukų, hidrolatų flakonėlių bei kitų gyvos kosmetikos ir kūno priežiūros priemonių indų, indelių. Mane, pasisveikinusią angliškai, pasitikęs vyriškis sustabdė galantišku rankos mostu ir pasisukęs kairiau kreipėsi: „Marie“. 

Moteris, vilkinti dramblio kaulo spalvos linine suknele, pakilo nuo gretimo stalo. Įėjusi aš jos net nepastebėjau! Gėrybės ant stalo priešais mane nulėmė pokalbio temą. Pradėjau klausinėti ją apie čia išstatytus aliejus, mišinius, kada ir ką galima tepti ant švarios odos, kada geriau ją pirma pamaitinti. Uostinėjau mažyčius tamsaus stiklo buteliukus. Damasko rožę, kurios, anot Marie, daugelis baidosi, pasirinkau iškart. Kitu – kewra, dar vadinamą baltuoju lotusu, susiviliojau nešama pajautos balso. Susikomplektavau balansą – moterišką ir vyrišką kvapus. Smalsavau apie aromaterapijos galimybes ir iššūkius Čekijoje, apie santykį su klasikine medicina. Mintyse lyginau tai, ką girdėjau iš savo šalies gydytojų, vaistininkų ir žolininkų.

Marie netikėtai užklausė, iš kur atkeliavau.

– Iš Lietuvos? Tu – pirma lietuvė, kuri lankosi mano krautuvėje. Ir aš rugsėjo mėnesį skrendu į Lietuvą. Vyks pasaulinis aromaterapijos kongresas. 

– Koks sutapimas! Kur?

– Neprisimenu vietovės pavadinimo. Kvietime nuotrauka su labai daug ežerų …

Dar šnektelėjom apie šį bei tą. Pajutau, jog mano laikas krautuvėlėje senka – ir taip nugvelbiau iš Marie gerokai daugiau nei pusvalandį. Atsisveikinom ir išėjau.

Pakeliui į Lietuvą, pradėjau ieškoti informacijos apie jos minėtą kongresą. Niekuomet neturėjau tikslo suktis tarp kvapų palečių profesionaliai ar mėgėjiškai: maišyti, pilstyti, brandinti. Tad dar negalėjau sau atsakyti, kodėl man taip parūpo kastis iki šio renginio turinio bei organizatorių. Išsiunčiau Marie žinutę paprašydama pasidalinti renginio skelbimu su organizatorių kontaktais. 

Štai ir atradimas: Aromaterapijos kongreso organizatorė – lietuvė, Rūta Rudalevičiūtė Čilinskienė. Viduje kažkas šnipštelėjo: „Parašyk jai. Tu gi nori su ja susitikti.“

Maniau, jog mudviejų su Rūta susitikimas vyks kaip visi įprasti interviu. Na, maždaug taip – susipažįstam, geriam kavą ar arbatą, šnekučiuojamės, nukrypstam į kitas temas ir potemes, tada grįžtam prie esmės. Valanda su puse ar dvi. Įsirašau pokalbį, padarau kelias nuotraukas ir, savaitės bėgsme paleidusi į gyvenimą straipsnį, neriu į kitą temą.

Susitikimas su Rūta gavosi ne interviu formatu, o patirtimi ir išjautimu. Atvažiavau trečiadienio rytą į Trakus, Bernardinų g. 2C. Čia Rūtos įsteigti VšĮ „Sveikatos ir grožio akademija“ ir „Trakų estetikos centras“. Jos kolegė Jurgita, organizuodama mudviejų su Rūta susitikimą, pasiūlė:

– Rūta ves mokymus apie natūralių kvepalų gamybą. Kviečiame tave prisijungti. Prieš tai galėsit valandą pasikalbėti nieko netrukdomos. 

Iš kažkurio seminaro pasiėmiau mintį: „Visada priimti dovaną. Ir pažiūrėti, kas iš to išeis.“ Neatsisakiau ir šįkart.

Rūta pasitikti manęs ne atėjo, o tarsi įsklendė oru. Iškart pasiūlė arbatos ir pasikreipė kaip reta kuri moteris kreipiasi į kitas: „Kas ši graži moteris, kuri šiandieną pas mus?“

– Dovilė, – prisistačiau. Ir pridūriau, – Į gražius namus gražūs žmonės ateina.

Pakilome su Rūta į šviesų kambarį, pro kurio langus matėsi medžių viršūnės. Stalas kambario viduryje mirgėjo margaspalviais buteliukais, indeliais, dėžutėmis su kitais buteliukais viduje ir miniatiūriniais įrankiais. Viskas gatava mokymams apie natūralių kvepalų gamybą.

Interviu toks, kokį įprastai įsivaizduojame, net neprasidėjo. Rūta davė man užduotį:

– Čia dėžutė su 24 baziniais eteriniais aliejais. Imk baltą lapą, uostyk po vieną ir prie numeriuko rašyk – patinka, nepatinka, kokias emocijas sukelia. Jeigu norėsis verkti – irgi rašyk. Ir verk. Jeigu apims džiaugsmas ar prisiminsi ką nors – užsirašyk ir džiaukis. Neskubėk. Čia ne dėl manęs, o dėl savęs darai. 

Apsikeitėme rolėmis – ne Rūta atsakinėjo į mano klausimus, o aš atsakinėjau į klausimus apie save. Uostinėjau, bandžiau tarpais prasikvėpuoti, kad galėčiau geriau suprasti kiekvieną naujame atidaromame mažyčiame buteliuke slypinti kvapą ir tikslią žinutę man. Bazilikas, citrinžolė, kedras, rožė, levanda, šalavijas, … Keliavau kvapais, kalbėjausi su savimi – prisiminimais, troškimais, svajonėmis. 

– Baigiau, – pranešiau Rūtai.

– Gerai. Tai dabar pasikalbėsime. 

Ir nėrėme su Rūta į mano uoslės pojūčių analizę. Į ten, kur, anot jos, esu šiuo metu – gal kokių emocijų ir sprendimų baidausi; kur pernelyg intensyviai kreipiu savo energiją, o kam jos stinga, ką neigiu. Kalbėjomės apie moterų drąsą ir pasiaukojimą, apie įsiklausymą į save, apie gyvastingumą, kurio taip trokštame, apie žinojimą, kur nori būti, ir įsivardijimą, kur dabar esi. Apie santykį ir vietą moteriškoje linijoje. Apie pagarbą tradicijoms ir kartoms.

„Nebūtinai prisiminsi, ką žmogus tau pasakė. Bet prisiminsi, kaip jauteisi būdamas su juo.“ Dar viena giliai įstrigusi frazė, kurią kažkada kažkas pasakė. Važiavau susitikti su Rūta, galvodama, jog užrašysiu visą jos įspūdingą biografiją – kuri, beje yra įspūdinga. Sužinosiu daugiau apie jos išsilavinusią ir nepaprasto žingeidumo močiutę, kuri įkvėpė Rūtą ir jos šeimos narius pasukti žmonių sveikatinimo keliu – močiutė Emilija tikrai buvo nepaprastai žingeidi ir apie tai galima rasti kelis Rūtos pasakojimus interneto platybėse. Detaliau paklausinėsiu apie jos susidomėjimo aromaterapija priežastis – ir sužinojau, jog būtent sūnaus nepagydoma liga ją atvedė į šią sritį prieš 40 m. 

Tačiau tas susitikimas pavirto į pažinties pokalbį su savimi ir Rūtos pamoką apie santykius. Be abejo natūralių kvepalų gamybos mokymuose dalyvavau. Čia sutikau masažo specialistę, kosmetologę, kvepalų gamintoją ir reprezentatorę bei natūralių ekologiškų aliejų platintoją. Rūtai pasakojant kvapniųjų aliejų gamybos istoriją, teoriją ir iššūkius, su kuriais susiduria aromaterapijos šalininkai, testavome – uostinėjome bazinius, širdies ir papildomus kvapus, kurie praktinėje dalyje tapo sudedamosiomis asmeninių kvepalų proporcijomis.

Asmeninių natūralių kvepalų gamybai pasilikti negalėjau. Tačiau išvažiavau ne tuščiomis – su naujais įspaudais mintyse ir širdyje. Per mokymus ir Rūtos skirtą laiką man asmeniškai, supratau, jog tikri gydytojai ir sveikatintojai yra ypatingi žmonės. Kai matai, kaip jie pagarbiai naudoja pačias subtiliausias, arčiausiai žmogaus esančias priemones – aliejus, augalus, vandenį, žemę, orą, saulę – nori nenori priverčia patikėti, jog aplink mus pilna paprastos laukinės magijos. Visur. Ją tereikia pastebėti ir susikaupus išgirsti, ką kūnas, t.y. pojūčiai, sako skanaujant, užuodžiant, prisiliečiant, klausant. Kas mano ir man, o kas ne apie mane.

Kaip rasti tokias patirtis ir kūno bei širdies gydytojus? Gyvenimas pats dosniai dovanoja palengvinančias kelią užuominas. Turėjau išvažiuoti į Čekiją, turėjau išeiti ieškoti Prahoje kavinės, kurios neradau, turėjau užklysti pas Marie, kuri man papasakojo apie aromaterapijos kongresą Lietuvoje, organizuojamą Rūtos. Žemiškos moters, prieš 40-imt metų pradėjusios pažintį su aromaterapija, puoselėjančios jos tradiciją Lietuvoje ir padedančios žmonėms tausoti kūnus, energiją ir puoselėti laimingas sielas.

Kai pradeda veikti magija, paleisti galima net ir liaudies išmintį vėjais: pasirodo numintas kelias kartais net labai vertas mesti dėl nežinomo takelio. Už medinių arkinių durų, kažkur tarp ežerų ir mažyčiuose buteliukuose gali slėptis labai įdomūs dalykai.

Susiplanavau dvi savaites poilsio ir pradėjau laukti. Stebėjau, kaip kasdien išryškėja teisingą pasirinkimą patvirtinantys signalai. Vieną dieną po darbo, likus savaitei iki atostogų pradžios, užkopiau laiptais į antrąjį aukštą, griuvau į lovą ir, perskaičiusi vos kelis knygos puslapius, užmigau. Prieš nugrimzdama į miegus dar spėjau permąstyti, jog dienos metu miegu tik vienu iš dviejų atvejų: paguldo liga, kuri, beje, ir būna ilgalaikio nuovargio fiziologinis rezultatas. Arba kai būnu tokia pavargusi, jog kojos pačios neša į lovą. Tą paskutinę savaitę po darbų dažniausiai sliūkindavau tiesiai į lovą tarsi nusilakstęs skalikas. Esther, palengva atitipendavo pas mane ir užguldavo visu savo svoriu kojas.  Abi taip ir užmigdavom.

Likus keletui dienų iki atostogų starto prisiėjo nuvaryti automobilį į servisą. Atsirado neįprastas garsas važiuojant įkalnėn. Vidury dienos skambina darbuotojas ir sako:

– Viskas, galit atvažiuoti. Sutvarkyta. 

– O tas garsas?

– Stabdžių kaladėlės buvo beveik sudilę. Pakeitėm.

„Kaip gerai, kad laiku“, – pagalvojau. O kaip su mano „stabdžiais“? Ar nebus, kad jau lakstau kurį laiką be jų? Pagalvojau apie būsimas „atostogos“ ir iškart salstelėjo burnoje. Priešakyje tarsi sušmėžavo kelio ženklas „Atostogos“ – supratau, jog reikėtų mažinti greitį ir pasiruošti užtraukti rankinį.

Sekmadienis. Pirmadienį ir antradienį – keli susitikimai ir krūvelė smulkių, bet svarbių baigiamųjų reikalų iki artėjančio atokvėpio laiko. Trečiadienis ir ketvirtadienis žadėjo didesnį intensyvumą – daug laiko kelyje, susitikimai ir mokymai. Ilgesnės nei įprastai darbo valandos su žmonių gausa ir aktyviu įsitraukimu. Galvojau, kaip čia reiks išsisukti, jei painiosiu vardus ir miestus. Ne dėl jaudulio renginio auditorijoje. Jau pasiekiau tą stadiją, kada stringa „einamoji“ atmintis – klupinėjau bandydama prisiminti teisingus vardus, netgi tų žmonių, su kuriais bendrauju kasdien. Vyras Tomas gali tapti Modestu ar Sauliumi. Ir tai ne apie naujas meiles ar buvusiuosius, o apie tikrų tikriausią nuovargį.

Dvi dienos iki taip laukiamo etapo A. Vakaras. Vangiai rankomis stumdau buities reikalus, galvoje – lyg įsivaizduojamas pergamentas išsivynioja atliktinų darbų sąrašas. „Nuvažiuoti-paskambinti-priminti, kad spaudą pristatytų jau po atostogų-patikrinti, ar projekto ataskaitos patvirtintos. Hm, suklūstu: „Kaip keistai skimbčioja vitaminų tabletės į Esther dubenėlio kraštą?“ Grąžinu dėmesį ties rankų judesiais – pasirodo ne vitaminus ruošiu prie maisto, o indaplovės tabletę. Šuo, gulėdamas netoliese, seka mano judesius. Giliai atsidūsta, pamačiusi, jog iš jos dubens kažkas atsargiai iškeliauja į indaplovę. Visgi pavyksta tą vakarą tvarkingai pamaitinti šunį, o ryte rasti švarius indus. Visi patenkinti, sveiki ir švarūs.

Valio! Atostogos prasideda! Nuovargio likučius išsigydau su rytinės kavos puodeliu. Vos diena kita ir pirminio džiaugsmo kreivė pradeda leistis žemyn. Atsiranda pirmieji nieko-neveikimo-pagirių požymiai. Įtampos tyla spengia ausyse, iki kol užgroja visas orkestras su savo mušamaisiais, styginiais ir netgi puodų dangčiais: „Užteks. Noriu grįžti į normalų ritmą. Noriu dirbti, kartais stovėti spūstyse su savo nuolatinėmis bendrakeleivėmis mintimis. Noriu vėl į tuos susitikimus, mokymus, seminarus. Noriu sėsti prie naujo projekto paraiškos!“

Man kaskart kyla tas pats klausimas: „Kodėl atostogaudama šitą finišo tiesiąją taip greit pribėgu?“ Ar aš viena tokia? Ar tai yra labai blogai? Atostogos – tai iškritimas iš įprastos rutinos, aplinkos pakeitimas. Tai tarsi išsviesti save iš orbitos. Tuo metu net labai įmanoma pažiūrėti į save iš šono. Ar iš viršaus, iš apačios, per petį – nesvarbu kaip; svarbu, kad rasti laiko, vienumos ir tylos pažiūrėti, pamąstyti ir užduoti klausimus. Ir jeigu dalis atsakymų yra apie tai, jog man patinka tai, ką darau, ir man patinka ta muzika, kuri groja mano gyvenimą – mušamieji, styginiai ar puodų dangčiai, tai viskas gerai su tomis mintimis, kurios kviečia sugrįžti į veiklą atgal. 

O gal iškritimas iš orbitos asocijuojasi su laisve, lengvesniu ir gilesniu kvėpavimu ir vengimu žvalgytis atgalios net nemąstant, ką ten palikai? Irgi gerai. Tik svarbu išgirsti ir šitą žinutę, kuri zvimbia atostogų fone: „Pokyčiai, noriu pokyčių, nebenoriu grįžti ten, kur buvau“. 

Atostogos turi stiprų užtaisą. Jeigu jis neišsisklaido ore pirmąją atostogų dieną lyg fejerverkas, o neša stipria banga pirmyn su vis labiau lengvėjančia ir šviesėjančia galva, tai yra gerai. Atostogų laukime ir įžengus į jas galima sąžiningai susirūšiuoti savo gyvenimą: „Nuo ko iš tikrųjų pavargau? Kas yra mano pagrindas – mano orbita? Kurias atsakomybes lyg naštas noriu nusimesti, o su kuriomis aš jaučiuosi savame kailyje?“

Užteks trumpo stabtelėjimo ar metas keisti stabdžių kaladėles?

– I am a journalist from Lithuania. Can I take a photo of you? – Išsitraukiau „iš kišenės“ situacijai reikalingą argumentą.

– Yes, sure. – Mergina, kurią draugė, sesė ar fotografė jau bandė įamžinti stovinčią judrioje perėjoje, mielai sutiko. 

Tas dvi dienas, kol buvome Čekijos sostinėje, gausiai lankomas vietas juokais vadinom „apsėstomis“. Žodžių žaismas – „apsėsta“ reiškia ir vietą, kur pilna žmonių, dažniausiai užimančių sėdimas vietas; kita reikšmė – vieta, kur atrodo, jog antgamtinės būtybės krečia savo išdaigas ir įgyvendina netikėtas užmačias. Pasirodo Praha – 5-as dažniausiai lankomas Europos miestas.

Ją palieku išsiveždama apsėsto miesto abiem prasmėm įspūdį. Nors plika akimi iš pradžių matoma tik ta pirmoji: su žmonių apsėstomis lauko ir kiemų kavinėmis, su šunų ir šuniukų gausybe parke, gatvėse bei viešojo maitinimo vietose, su jaunomis turistų porelėmis, stoviniuojančiomis prie „Cartier“, „Tiffany & Co“, „Bvlgari“ ir kitų Paryžiaus gatvės („Pařížská ulice“) parduotuvių bei salonų vitrinų. Kiekvienas laukia savo eilės – prisėsti, būti paglostytas ar pavedžiotas, įžengti į prabangos simbolių šventovę.

Nekantravau išgerti savo espresso arba lungo Juodojoje Madonoje („Černá Madona“). Tik prieš kelionę sužinojau, jog tai kavinė, tai restoranas veikia su trumpomis pertraukomis nuo 1912 m. Restauratorius iš facebook pažįstamų rato prieš kurį laiką sužadino vaizduotę aprašydamas „Juodosios“ interjero unikalumą – geometrinių figūrų medžio raižinius, parketą, šviestuvų briaunas. Drabužių pakabos – lyg apverstų laiptų kraštinės. Aš vietas „skaitau“ kitaip – man pirmiausia tai žmonės ir kas su jų pagalba įvyksta ten, kur atsirandu. Galvojau išgirsiu džiazą – pasitiko ryški pop muzika. Tikėjausi sutiksiu lėtai kavą gurkšnojančius bohemiškus ir jiems prijaučiančius žmones, radau skubančius prabėgančius turistus ir tokius pat skubančius padavėjus. Mergina, pasirišusi juodą prijuostę, nuo staliuko tiesiog iš po nosies nugvelbė mano nebaigtą gerti lungo. Matyt per ilgai užsisėdėjau. Ką dariau? Paprašiau sąskaitos. Palikau už nugaros pop muzikos garsų, moderno interjero ir lenkiškai, rusiškai bei turkiškai kalbančių turistų koliažą. Pradėta skaityti Tomás Navarro „Kintsugi“ pasiūlė vertingą įžvalgą – lūkesčiai ar veikiau įsivaizdavimas pagal kitų pasiūlytus paveiksliukus bei vertinimus buvo skirti vietai, kuri mano gyvenime jokios svarbios reikšmės neturėjo, neturi ir neturės. Apmąstyti situaciją galima, bet jokių gilių prasmių ieškoti čia neverta.

Tas Prahos paslaptingumo šydas vilkosi mano tolesniu maršrutu iki Karolio universiteto knygyno. Visose kelionėse išsiunčiu krūvą atvirlaiškių – iš pradžių gaudavo tėvai ir brolis, paskui pradėjau rašyti krikšto tėvams, draugams. Miestų ar gamtos vaizdus antroje pusėje prirašau nuo krašto iki krašto. Knygyno stende rankos tiesėsi į tuos Prahos veidą atspindinčius atvirlaiškius, kurie simboliškai atspindėjo mano patirtį – rūke, aušroje arba lietuje skendintys auksinio miesto vaizdai su žmonių siluetais, apšviestais retų gatvės žibintų. Paslaptis.

Trumpas susitikimas su mergina raudono atlaso palaidine, rausvais plaukais ir raudonomis lūpomis mane nusviedė į Lietuvoje prieš 20 metų suskambusios Džordanos Butkutės dainos žodžius: „… Išdidi esu ir paslaptinga, bet šalta <…> aš tokia esu.“ 

Ėjau Paryžiaus gatve ir niūniavau:

„Tu sakai, kad aš nemoku būti paprasta

Išdidi esu ir paslaptinga, bet šalta

Kad esu tau per jauna, kad suprast nemoku

Kad nemoku mylėt – aš tokia esu …“

Kiek to paslaptingo miesto ir raudonplaukės atradau savyje? Gal nukeliauti antrąkart į krištolo šalies sostinę turėjau kaip tik su tokia misija: pamatyti Prahą tokią, kad jos atspindyje atpažinčiau ir save? Stūmiau aš šį miestą nuo savęs, kiek įmanoma toliau: sakiau, tas porą dienų praleisiu tiesiog lovoje su knyga ir ant kojų užgulusia savo garbane vokietuke. Pirmą pusdienį slėpiausi bute su pridengtomis užuolaidomis ir ant akių krintančiu nuovargio bei galvos skausmo mišiniu. O ji manęs kantriai laukė. Užteko išeiti kelioms valandoms popiet, kad rasčiau visose jos vitrinose, praeivių veiduose, išgertų (arba nebaigtų gerti) kavos puodelių dugnuose raštelį man:

„Išdidi, paslaptinga ir šalta.

Aš tokia esu.“ 

Pirmiausia norėjau, kad mirusi būčiau graži. Gražūs drabužiai, daug gėlių. Ir šukuosena tvarkinga. Kiek vėliau atsirado kiti prioritetai – mirti šviesiu protu ir bent iki paskutinės minutės galėti skaityti knygas. Ir rašyti. Gal testamentą, o gal dar ką nors.

Pati stebiuosi: būdama vos 10-12 m. sugalvojau mąstyti apie mirtį būtent taip? Ne bijoti neišvengiamos savo kelionės baigties. Priešingai – galvoti apie mirtį, kaip apie kažką labai natūralaus ir estetiško?

Per artimųjų (senelių, močiučių, kitų vyresnio amžiaus giminaičių) laidotuves man sunkiausia būdavo išspausti tą vieną vienintelę liūdesio ašarą. Ar reikia liūdėti dėl to, kad jie, sutvarkę savo reikalus, atidirbę savo darbus ir atsirgę savo ligas, iškeliauja kažkur kitur? Močiutei svyruojant ties mirties slenksčiu, kai ji paskutines dienas leido ligoninėje, pati to nenorėdama tapau jos paskutinių minučių gaišinimo bendrininke. Mama paprašė nuvežti į ligoninę „aplankyti“ reanimacijos palatoje gulinčio močiutės kūno. Nuvažiavome. Mus įleido abi. Mama pradėjo ją „motyvuoti“: „Kelkis. Ar tu mus girdi? Atsimerk. Ar tu mus matai? Kelkis…“ Stovėjau, nežinodama, ką daryti, ir galiausiai pasakiau: „Palikime ją ramybėje. Ji tau jau neatsakys.“ Nutylėjau tik paskutinį sakinį: „Leisk jai pagaliau ramiai numirti.“

Mirtis man visada asocijavosi su kažko naujo etapu. Priartėjimai prie mirties, pavyzdžiui dalyvavimas laidotuvėse ar pasivaikščiojimas kapinėse, kviečia pergalvoti savo kasdienius įsipareigojimus ir santykius, įsižiūrėti į kitus, kurie dar yra šalia, prisiminti, kokias pamokas perdavė žmogus, su kuriuo atsisveikinama. Ką spėjame pasiimti iš to laiko, kol turime galimybę būti, kalbėtis, klausinėti, klausytis?

Suaktyvėjus karo veiksmams Ukrainoje ir girdint vienas kitą kasdien keičiančių ekspertų pasisakymus viešumoje – „Karas bus Lietuvoje“ ir „Karo artimiausiu metu tikrai nebus Lietuvoje“ – savęs klausiu: „Ko bijau labiausiai?“ Supratau, jog pradėjau bijoti labai daug dalykų: kad sugriaus mūsų namus, kad vyras išeis kovoti, o mane, paliktą vieną, išprievartaus tie, kurie prievartauja šimtus moterų Ukrainoje, kad teks badauti ne tik man, bet ir mano šuniui, kad mane kankins už tai, jog nerašau rusų kalba, o namuose stovi lietuviškų knygų stirtos, kad bus taip blogai, kaip dar neįsivaizduoju, ir tas blogai tęsis taip ilgai, kad irgi net neįsivaizduoju iki kada.

Nėkart į galvą neužklydo mirties baimė. Bijau skausmo prieš mirtį, bet mirties nebijau. Bijau paskutinių skausmingų minučių prieš mirtį galvojant, jog liks tiek neišpildytų svajonių, bet mirties nebijau. Bijau gilaus kaltės jausmo, jog be manęs lieka mano mylima ilgaplaukė išdykėlė keturkojė, bet nebijau mirties.

Kažkas pasakytų: „Bet tai yra gyvenimas. Ar tu ir gyvenime tiek daug visko bijai?“

„Taip, yra dalykų kasdienybėje, kurių bijau netekti. Bet mirties nebijau.“

Perskaičiau Ann Patchett esė rinkinį „These precious days“. Vienoje rašoma: kol žmogus neįgyvendino savo misijos – tol jis nemirs. Pasauliui, bendruomenei ar šeimai tavęs dėl kažko labai kilnaus, transformuojančio ar unikalaus reikia. Gal esi kažkam mokytojas? Gal tavo sumanymas yra unikali galutinio socialinio recepto sudedamoji dalis? O gal tu esi tas blogasis burtininkas, kuris leis susivienyti visiems kitiems ir rasti stiprybės kovoje prieš blogį? Minėtoje esė aprašyta istorija apie moterį, kuri didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dirbdama pasaulinio lygio talentingų žmonių asmenine asistente ir padarė daug, kad jie šviestų savo šlovės valandas, savaites, mėnesius, ištisus dešimtmečius. Ji susirgo onkologine liga. Pradėjo tapyti. Ilgai gydėsi. Išgyveno COVID-19 ir tapė, tapė, tapė. Kovojo su liga. Ir toliau tapė. Paskutinėmis gyvenimo dienomis surengė savo tapybos darbų parodos atidarymą. Kaip Ann Patchett rašo: tą dieną ji sužibėjo savo šlovės spinduliuose. Jos misija buvo įgyvendinta. O po to ji išėjo.

Užsibrėžėm su vyru nugyventi po 130 m. Kadangi aš esu jaunesnė už jį trimis metais, vadinasi man liko daugiau nei jam. „O jeigu taip nutiktų, kad aš pirma atgulsiu, – sakau, – žinok, lankysiu kasnakt sapnuose, kad apie kitas nekiltų noras net pagalvoti.“

„Tu nori, kad aš vienas likęs liūdėčiau?“, – jis juokauja (o gal ir ne?), o aš, šypsodamasi, mintyse sakau: „Neliūdėsi. Todėl ir gyvensiu 130-imt.“

Iš pokalbio su mama:

– Kas naujo? – klausiu.

– Palaidojom Broniuką.

– Kuris čia?

– Nepažinojai. Kažkada dirbo vairuotoju.

– Aaa … Tai urna bus?

– Ne. Grynam pavidale paliko.

Jei žmogus sugeba juokauti ar kalbėti apie mirtį paprastai – greičiausiai jos nebijo. Draugauja su ja.

Taip ir peniu savo gyvenimą ir lūkesčius dėl gražios baigties tarsi juodą laukinuką katiną žaliomis akimis. Manau, trauksiu iki 130. Kad ir metais kitais mažiau – nieko tokio. Svarbu jaunatviškai ir jaunai iki galo. Ir čia tikrai tas pateisinamas atvejis, kai leidžiama flirtuoti trise – aš, gyvenimas ir mirtis.

Latte su kokosų pienu buvo visai nieko. Didesnis nei tikėjausi užsisakydama.

Baltas juodame fone raides vis kėsinosi užmaskuoti pagyvenusios poros galvos su megztomis kepurėmis, tatuiruotas vyro veidas, ilgaplaukė aukštaūgė praeivė, dvi susikūprinę studentės. Magija veikė – dailios švieslentės su ilgaamžiškumą ir tradicijas patvirtinančiais vardais visa savo didybe išnirdavo po bet kurio bandymo jas ištrinti.

Dvi ispanes už nugaros išgirdau nutęsiant: „… graaande …“ Jos priminė, jog mano latte iš tiesų buvo grande.

Ten už priešpriešais iš kavinės matomų stiklinių durų, iš kairės ir dešinės įrėmintų dailiomis švieslentėmis, auksinio apšvietimo šviesoje darbavosi džentelmenas.

Tiesą sakant, net nenutuokiu, kaip vadinasi prabangioje juvelyrikos parduotuvėje dirbantis žmogus. Pardavėjas? Ne, tikrai ne! Pardavėjai ana ten – už kampo esančioje express maisto prekių parduotuvėje. Konsultantas? Ar toms moterims, kurios ateina čia, įsikibusios į sužadėtinių, vyrų, meilužių, anytų, draugių, sesių parankes, reikia konsultuotis? Tikriausiai ne. Jos žino, ko nori. Dažniausiai. Tai kas jis? Salono … meistras? Hmmm …, kažin, ar jis ten ką nors meistrauja. Viskas atkeliauja prabangaus aksomo ar kokybiškos natūralios odos dėželėse tobulai sumeistrauta. Šelmiškai šypsodamasi pati sau jau norėjau prilyginti jį kazino krupjė. Net kai deimantais pasunkintas žiedelis įkrenta į delną, niekada negali žinoti, ar čia tas laimingasis pasirinkimas. Ir nekaltinkite, brangosios, juvelyrikos parduotuvių krupjė, kad vis nekrinta laimingasis skaičius. Jie čia niekuo dėti.

Įpusėjau latte su kokosų pienu, kai pas džentelmeną juvelyrikos parduotuvėje, kuriam vis negalėjau sugalvoti pareigų pavadinimo, užsuko netikėtas svečias. Pasiuntinukas su trimis kartoninėmis dėžėmis. Džentelmenas atsakingai uždarė aksominį futliarą, kurio turiniui tuo metu buvo skyręs visą dėmesį erdvioje auksine šviesa nutviekstoje salono erdvėje. Atvėrė duris. Pasisveikino su pasiuntinuku. Perėmė 3 kartonines dėžes iš jo rankų. Pasirašė, patvirtindamas užsakymo priėmimą. Apsikeitė su jaunu vyru keliomis frazėmis.

Pasiuntinukui išėjus, iškart pašalino iš prabangios salono erdvės kartotines dėžės su turiniu. Grįžęs į salono erdvę – stabtelėjo prie veidrodžio kabančio ant sienos. Atsakingai nužvelgė save, pasitaisė kaklaskarę. Grįžo toliau laukti.

Iki šiol nežinau, kaip vadinasi prabangioje juvelyrikos parduotuvėje dirbantis žmogus. Bet visą valandą gerdama savo grande latte kavinutėje priešais juvelyrikos saloną, supratau, jog tas žmogus turi būti preciziškai tvarkingas, kantrus ir labiau už viską mėgti aukso spalvos apšvietimą bei vienatvę. Ir dar – jis turi gebėti apsimesti nepastebintis, jog visą valandą iš anapus gatvės esančios kavinutės jį stebi smalsi, rašyti mėgstanti moteris.

Jei VILIJA JANKAUSKIENĖ būtų pildžiusi savo paauglystės svajonę tapti kultūros ir turizmo vadybininke, tikėtina, kalbėtume šiandien su sėkmės lydima kelionių agentūros įkūrėja. Jei ji būtų likusi dirbti viename didžiųjų šalies prekybos centrų tinklų, kur įgijo pirmąją savo darbo patirtį, straipsnis greičiausiai būtų apie vadovę, nušuoliavusią pirmyn visais karjeros laipteliais įmonės viduje. Dėka Vilijos kryptingų ir drąsių pasirinkimų, šiandien skaitome istoriją apie namų tvarkytoją, aiškiai žinančią, kokią vertę sukuria savo rankomis ir matančią savo darbo prasmę. Neseniai su bičiule ji sugalvojo ir unikalią mokymų programą vaikams.

Namų tvarkytoja – „iš reikalo“ ar „iš pašaukimo“?

Prisipažinkime – dažnam valytojos ar namų tvarkytojos darbas asocijuojasi su nelaiminga, nuolat pavargusia, galo su galu piniginiuose reikaluose nesuvedančia moterimi. Sėkmingais laikomų prestižinių kompanijų darbuotojų gyvenimo aprašymuose ir jų LinkedIn‘o pasiekimų įrašuose tokioms profesijoms vietos nėra. Todėl Vilijos istorija nustebins dvigubai: moteris tvarko privačius namus jau dešimtmetį ne „iš reikalo“, ir tikrai ne todėl, kad negalėtų susirasti „geresnio“ užsiėmimo. Darbas jai patinka, ji yra kupina energijos, o iš patirties ir savo klientų poreikių semiasi vis naujų idėjų. 

Tiesa, pradžioje, dar būdama studentė, ji ėmėsi namų tvarkytojos veiklos turėdama žemišką poreikį užsidirbti savų pinigų. „Namų tvarkymas ir studijos, netgi dieninėse paskaitose, – kas gali būti lengviau suderinama? Dar prieš ateidama į namų tvarkymo sferą, darbavausi prekybos tinkle. Ten taip pat viskas sukosi apie tvarką – prekių išdėstymas lentynose, etikečių keitimai ir kainų sutikrinimai, prekių papildymai. Man sekėsi dirbti visus darbus parduotuvėje. Palikau prekybos centrą, nes mažiausiai patiko tai, kad negalėjau pati organizuoti savo laiko“, – apie darbus, kuriuose tvarka yra pirmoje vietoje, pasakoja Vilija.

Baigusi socialinio darbo studijas, sėkmingai atliko praktiką, tačiau pagal išsilavinimą taip ir nepradėjo dirbti. Sukūrus šeimą ir atsiradus pirmam vaikeliui, namų tvarkytojos darbas leido lanksčiai dėlioti asmeninį ir darbo grafikus. „Namų tvarkytojos „karjera“ turi tendenciją ilgai užsibūti vienuose namuose. Ir nebūtinai tik dėl to, kad gerai ir greitai atlieki savo darbus. Šeimos, į kurias ateini iš pradžių tik dirbti, ilgainiui tampa tarsi savomis: jie pripranta prie manęs, aš priprantu prie jų. Kartais juokauju – yra tokių namų, kuriuose pro mano akis visi šeimos giminaičiai ir draugai praėję. Jei tektų dalyvauti vestuvėse ar kitoje šeimos šventėje, naujų veidų jau nepamatyčiau“, – apie namų tvarkytojos, tampančios beveik šeimos nare, vaidmenį atvirauja Vilija.

Dar vienas šios veiklos išskirtinumas – rekomendacijų sistema. Vilijai niekuomet neteko ieškotis darbo „pagal skelbimą“: ji nėra rengusi ir siuntusi gyvenimo aprašymų. Pirmuosius namus tvarkyti jai „atidavė“ mama, kuri taip pat daug metų užsiima privačių namų tvarkymu. Visi kiti klientai – šeimos – vieni kitiems rekomendavo Viliją. „Matyt kitaip ir būti negali. Panašūs žmonės traukia panašius į save. Jei mano darbo kokybė ir aš kaip žmogus tinku ir patinku šeimai, tikėtina, jog ir su jos draugais ar artimaisiais rasiu sutarimą, perprasiu jų poreikius“, – apie natūraliai besivystančius santykius, kuriuos sunku sutalpinti į pavadinimą „darbo santykiai“, kalba Vilija. 

Moteris pasakoja senokai pastebėjusi, jog į daugumą šeimų tvarkyti namus atėjo šeimai laukiant kūdikio arba namuose esant naujagimiui. Atrodo, tarsi gausėjančios šeimos ją prisišauktų pačios. „Namai ir šeimininkų poreikiai tvarkai labai skiriasi priklausomai nuo to, ar žmogus gyvena vienas, ar jis vyresnio amžiaus, ar tai brandi pora su augintiniais, ar tai šeima su mažamečiais vaikais. Vienuose namuose tenka iš chaoso, iš daiktų gausos kurti harmoniją, kituose pasirūpinti švara baldų, grindų paviršiuose. Pati jau seniai domiuosi ramios, tvarkingos aplinkos įtaka žmogaus emocinei darnai ir produktyvumui. Abipusis priežastinis ryšys tarp tvarkos spintoje ir mintyse tikrai yra. Mano misija – kurti namų aplinką, kurioje suaugusieji šeimos nariai pailsėtų po darbų, vaikai galėtų susikaupti namų darbams, o kūrybingi žmonės netrikdomi užsiimtų savo mėgstamomis veiklomis – tapymu, rašymu, knygų skaitymu“, –  apie veiklą, kuri reiškia daug daugiau nei nuvalyti dulkes, pasakoja Vilija.   

Edukacijos gimė atsakius į klausimą: „Kas toliau?“

Kaip ir kiekvienam, degančiam aistra savo darbui, kartą Viliją ištiko krizė. Prieš kelis metus atrodė, jog viskas atsibodo – ta pati rutina savuose ir klientų namuose. Atidžiai ir apdairiai moteriai tiesiogine prasme ėmė kristi daiktai iš rankų: „Per visus tuos metus nuo namų tvarkytojos darbo pradžios nesu sugadinusi ar subraižiusi jokio daikto klientų namuose. Supratau, jog turiu permąstyti, ką veikiu ir kodėl veikiu, nes pradėjo stigti motyvacijos, vienuose namuose šviestuvą sukūliau, kitur spintelės kampą nuskėliau. Būdavo dirbu, o mintys kažkur kitur. Krinta, griūva daiktai, kažką užkliudau, dar labiau suirztu.“

Tęsti darbus ar keisti veiklą iš esmės? Vilija nelaikė savyje kilusių šių abejonių. Kalbėjimas su bičiuliais, vyru ir mama padėjo suprasti, jog jos ilgalaikė namų tvarkytojos patirtis yra unikali. Galbūt galėtų organizuoti tokius darbus, o ne dirbti tik savo rankomis? Vilija jau buvo bemąstanti suburti namų tvarkytojų komandą ir steigti tvarkymo paslaugas teikiančią įmonę. Apsigalvojo. Suprato, jog tai ne jai. Vis dažniau grįždavo mintimis prie vaikystės laikų svajonės būti mokytoja. Atrodė, jog teliks tai neišsipildžiusia svajone, kol nepasikalbėjo su bičiule Patricija, kuri į tvarką ir tvarkymąsi pasiūlė pažiūrėti iš psichologinės pusės. Ir dar – stebėdama savo tris bei daug ir įvairaus amžiaus klientų vaikų, aptiko, jog jau vaikystėje formuojasi skirtingos „tvarkos“ ir „netvarkos“ sampratos, vieni tėvai tvarkymo darbus naudoja kaip sudrausminimo priemonę, kiti „motyvuoja“, sakydami: „Nesimokysi – būsi valytoja“.

Vilija į klausimą „Kas toliau?“ atsakė kūrybingai: prie sukauptos namų tvarkytojos patirties prijungė vaikystės norą mokytojauti ir sukūrė pirmąsias edukacijas apie tvarką ir tvarkymąsi vaikams. „Nuo pat pradžių šią idėją planavome realizuoti dviese – su ta pačia bičiule Patricija, puikiai išmanančia psichologinį klausimo aspektą. Užsiėmimus pavadinome „Magiška tvarka“. Deja, jai laikinai teko išsikraustyti į kitą miestą, tad organizuoti bendras edukacijas tapo didžiuliu iššūkiu. Kilo dvejonių – imtis to vienai ar ne? Galiausiai pati sau atsakiau: „O kodėl ne?“ – apie tarsi stačia galva nėrimą į naują veiklą pasakoja moteris. O per tą laiką pasikeitė ir Vilijos bičiulės situacija: ji sugrįžta ir jau abi moterys planuoja su dviguba energija kibti į bendrus projektus.

Tvarkymasis – nuo bausmės iki meditacijos

Namų tvarkymo veiklos Vilija neatsisakė, tik sumažino šių darbų apimtis. Kaip prasitarė moteris, sukurti iš chaoso tvarkingą, gaivią aplinką jai yra malonu, tarsi savotiška meditacija. Būtent su tokia nuotaika ir noru vaikams parodyti šviesiąją, kūrybingumą skatinančią ir mintis atpalaiduojančią tvarkymosi pusę ji pradeda kiekvieną susitikimą darželiuose, mokyklose ar privačiuose užsiėmimuose. „Kalbamės pirmiausia apie tai, kas vaikams patinka ir kas nepatinka. Dažnai prasitaria, jog susitvarkyti kambarį gauna kaip bausmę už tai, kad parsinešė blogą pažymį iš mokyklos ar iškrėtė kokią kvailystę. Bet taip mes, tėvai, patys ir sukuriame problemas. Prisimenu savo paauglystės laikų draugę. Jos tėvai buvo labai griežti – namų tvarkymas buvo lyg kariuomenėje. Kai ji išsikraustė gyventi savarankiškai – pati pasakojo – mėnesį gyveno neplovusi grindų, nevaliusi dulkių, palikdama stirtas neplautų indų kriauklėje. Vienas kraštutinumas iššaukė kitą“, – tėvų vaikams diegiamas griežtas nuostatas apie tvarką Vilija vertina kritiškai. 

Edukaciją apie tvarkymąsi įprastai inicijuoja darželio ar mokyklos pedagogai gavę tėvų pritarimą. Kokius lūkesčius suaugusieji kelia Vilijos vedamiems vaikų užsiėmimams ir kaip jai tai pavyksta įgyvendinti? „Be abejo, dažniausiai manęs prašo, kad „išmokyčiau tvarkytis bent savo kambarį, nes negalim su vaiku susikalbėti“. Man susikalbėti pavyksta visada, nes per užsiėmimus žaidžiame, modeliuojame jiems pažįstamas situacijas, o apie tvarkymo darbus kalbamės kaip apie kažką, ką galima pačiam susigalvoti, pergalvoti, sukurti“, – edukacijos turinį atskleidžia Vilija. 

Viena įdomesnių edukacijos dalių laukia pačioje pabaigoje – Vilija vaikams visada paruošia „užduočių“ krepšelį, iš kurio kiekvienas išsitraukia savo „namų darbą“. „Tie darbai būna tokie paprastučiai. Jų tikslas – neleisti pamiršti, jog dalyvauta užsiėmime ir gal verta išbandyti tai, apie ką kalbėjo „švaros mokytoja“. Tai – kojinių poromis surūšiavimas, savo rašomojo stalo susitvarkymas, dovana mamai – jos drabužių sulankstymas. Ir daug daug kitų. Užduotys ant lapelių gimsta net iš vaikų idėjų. Kartą gavau iš klasės auklėtojos tokį atsiliepimą – viena mergaitė, grįžusi namo, savo mamos drabužius ne tik gražiai išdėliojo į lentynas, bet visus kabančius ant pakabų surūšiavo pagal spalvas“, – apie praktišką ir žaismingą tvarkos užsiėmimų pusę pasakoja Vilija.

Vaikai turi daug kūrybinės energijos ir, anot Vilijos, suaugusieji turėtų skatinti tą energiją skleistis vaikų žaidimuose, moksluose ir buityje: „Taip jie išmoks su malonumu kurti ir rūpintis gražia savo aplinka nuo mažens. Taigi, vaiko kambaryje ir mintyse bus daugiau harmonijos. Čia vietos bausmėms neturėtų būti. Psichologai ir mokymosi raidos ekspertai pastebi, jog kuo mažiau triukšmo aplinkoje – mažiau be vietos paliktų daiktų, nereikalingų trikdančių garsų ir spalvų margumyno – tuo lengviau vaikui, kaip ir, beje, suaugusiajam, susikaupti, susikoncentruoti į mokymąsi ar darbą, o jei laikas skiriamas poilsiui – lengviau atsipalaiduoti ir pailsinti mintis nuo informacijos gausos.“ 

„Nesimokysi – būsi valytoja“ – stereotipas, nuo kurio metas nubraukti voratinklius

Pradėjusios tartis su Vilija dėl būsimojo interviu, diskutavome žinutėmis apie stereotipais apipintą namų tvarkytojos ir valytojos darbą, bei apie patį tvarkymąsi, kuris neretai vaizduojamas arba kaip visišku laiko švaistymu arba kaip didžiausia katorga. Mokyklos laikais ne kartą girdėjome panašius apibūdinimus: „Nesimokysi – būsi valytoja“, „Zosytė iš ana tos gatvės skaityti nemoka, tai ką – beliko jai gatves šluoti“. Taip suaugusieji kuria ir vaikams perduoda mažiausiai du stereotipinius į(si)tikinimus: pirma, tvarkytojos ir valytojai yra žmonės su menku išsilavinimu ir ,antra, tvarkymo paslaugos – tai menkai apmokamas ir neorus darbas. Vilijos istorija visiškai paneigia šiuos dirbtinai kuriamus įvaizdžius – ji išsilavinusi, skiria dėmesio saviugdai ir ieško, kaip galėtų savo patirtį perduoti suaugusiems ir vaikams. Su pašnekove atvirai nekalbėjome apie namų tvarkytojos uždarbį. Tačiau jos galimybės pačiai spręsti, kiek dirbti ir kokioms gretimoms veikloms skirti dėmesio, parodo, jog namų tvarkytojos darbas tikrai nėra pasirinkimas „iš bėdos“ ar „galo su galu durstymas“. 

Namų tvarkymosi kaip laiko švaistymo stereotipinis įvaizdis galėjo atsirasti nebeįžvelgiant sukuriamos vertės savo gyvenamai aplinkai ir tam, kaip jaučiasi žmogus būdamas tvarkingoje, švarioje namų aplinkoje. Kuo daugiau veiklų ir praleidžiamo laiko išorėje – mieste, kelionėse, internete, tuo rečiau žvelgiama į savo artimą aplinką. Kita vertus, pats tvarkymasis, kaip procesas, veikia raminančiai. Apie tai užsiminė ir Vilija: „Kai rankos dirba, negali apie kažką kitą galvoti kaip tik apie tai, kas prieš tavo akis. Nebent galvoje kirba daug minčių apie neužbaigtus projektus, ataskaitas ar planuojamus pokyčius. Tuomet – kaip ir man buvo – krinta daiktai iš rankų, dūžta vazos ir šviestuvai. Žinoma, kiekvieno pasirinkimas yra individualus: kas medituoja su guru ir vedliais, nusiramina sporto salėje, o kam rūpinimasis namais ar sodo darbai tampa atokvėpiu ir minčių poilsiu.“

Bet kuris darbas, kuriuo persisotinama arba kurio nevertina kiti žmonės, ilgainiui taps pačia juodžiausia gyvenimo dalimi bet kurios profesijos atstovui. Jei vaikai namuose mato mamą, grįžusią iš biuro ir triūsiančią dar ir namuose „antru etatu“, o šiai, pervargusiai, išsprūsta panašūs žodžiai: „Aš jums ne valytoja! Nuo rytojaus indus ir drabužius patys plausite!“, nieko keisto, jei vaikai tvarkymosi ir namų ruošos darbus suvoks kaip bausmę ir kaip didžiausią kankynę. Vilija pasidalina asmeniniais patarimais, kurie veikia: „Kartais tereikia ištarti žodžiu, jog reikalinga pagalba. Net gyvenantieji po vienu stogu yra labai skirtingi žmonės. Tarkim, juk vyras ir žmona augo skirtingose šeimose. Jie net žodžius „tvarka“ ir „švara“ supranta skirtingai. Vieną gali dirginti praviri komodos stalčiai, o kitam tiesiog protu nesuvokiama, kodėl „kažkas vis „suslapsto“ batus spintoje“. Vaikai, priklausomai nuo amžiaus, gali būti puikūs pagalbininkai tvarkantis namuose. Ir štai kaip mano patirtis rodo, dar ir naujų idėjų pamėtėja. Svarbu mokėti priimti pagalbą, nekritikuoti ir nebarti už sudaužytą puodelį ar išbirusias šiukšles iš maišo. Visiems pasitaiko. O neapgalvotas žodis gali ilgam palikti nuoskaudą ar gilinti psichologinius kompleksus.“

Išklausiusi Vilijos istoriją, prisimenu posakį: „Ne profesija, o žmogus profesiją puošia“. Stereotipinį požiūrį „Nesimokysi – būsi valytoja“, taip ir norisi perfrazuoti į „Nesimokysi paprašysi pagalbos – būsi vienintelė valytoja savo namuose“. Kiekvienas darbas yra vertas pagarbos ir kiekvieną net ir nedidelį darbelį šeimoje galima paversti žaidimu ar šeimos nario laimėjimu. Atrodo, kaip paprasta ir tuo pačiu subtilu – tvarka ir ramybė namuose, mintyse bei tarpusavio santykiuose glaudžiai susijusi su padėtu į vietą daiktu ir švariu veidrodžiu prieškambaryje. 

*Pagrindinės nuotraukos autorė Laura Deliusinė.

Pokalbis su SALOMĖJA BURNEIKAITE, pedagoge, režisiere ir teatrologe, priminė, ko galėtume pasimokyti iš ankstesnių kartų apie pagarbų sugyvenimą su gamta, daiktais ir žmonėmis. Kūrybinga klaipėdietė pasidalino mintimis, skatinančiomis atsižvelgti į vyresniųjų kartų patarimus bei atskleidė, kodėl nepripažįsta naujadarų „tvarumas“, „senjoras“ ir „nuomonės formuotojas“. 

Gyventi „tvariai“ ar „sugyventi pagarbiai“?

Salomėja visą gyvenimą kūrė. Spektaklius ir studijų programas. Prisidėjo prie Klaipėdos lėlių teatro sukūrimo ir įsteigimo. Šiuo metu ji dirba Klaipėdos miesto socialinės paramos centre socialinio užimtumo specialiste. Lanko neįgalius žmones jų namuose ir praturtina jų dienas bendravimu, kūrybinėmis veiklomis. Kūryboje ji naudoja visus įmanomus antriniam panaudojimui tinkamus daiktus ir priemones – tekstilę, popierių, augalus.

Pokalbis apie tvarumą prasideda moters, neieškančios žodžio kišenėje, nuostaba: „Kas tas tvarumas? Šį žodį pirmą kartą perskaičiau, kai prasidėjo europiniai projektai. Tapo madinga rašyti apie tvarumą, daryti projektus vardan įvertinimo ženkliuko „tvaru“. Stebiuosi, kodėl vengiame pasakyti „sugyvenkime pagarbiai su aplinka, daiktais ir žmonėmis, ypač su savimi“? Naujadaras tapo madingu, bet esmės juo nepasakome. Juk norime paskatinti išmintingą, racionalų ir pagarbų elgesį su aplinka. Nešvaistyti be reikalo. Tai ir kalbėkime apie tai.“

Salomėja nuoširdžiai žavisi ankstesnių kartų moterų kūrybingumu: „Mano mama, kaimynė, kuri grįžo iš Sibiro, kitos moterys, kurias prisimenu iš savo vaikystės, – gyvendamos taupiai, rasdavo būdų gražiai ir elegantiškai atrodyti. Mezgė, nėrė, siuvinėjo ir mokė kitus. Galbūt ant rankos pirštų suskaičiuojami daiktai – viena ir ta pati rankinė, bateliai ar paltas, buvo vertinami, nes juos įsigyti buvo sunku, reikėjo taupyti. O galbūt jie vertingi buvo dėl kokybės, dėl to, kad gaminti rankomis, įdedant daug širdies. Ar dar kas beprisimena, ką reiškia nunešti siuvėjai, kad „išverstų“?“ 

Daug keliavusi su meno kolektyvais užsienyje, Salomėja kaip gerą pavyzdį mini prancūzes, turinčias racionalų ir kūrybišką požiūrį į aprangą ir vartojimą: „Daugelis atkreipia dėmesį į prancūzių gerą skonį ir išvaizdą. Bet ne daugelis žino, jog prancūzės nesivaiko vienadienių madų, nesibodi gaminti maisto namuose ir tikrai neleis sau įlįsti į greitojo vartojimo paskolas, kad nusipirktų tariamai vardinę rankinę. To vienu žodžiu „tvarumas“ nepavadinsi. Užtat supranti, jog tai yra pagarbaus ir racionalaus sugyvenimo su aplinka, su darbu ir svarbiausia – su žmonėmis, pavyzdys“.   

Todėl Salomėjos ir neįtikina nuomonių formuotojų reklamuojamo „tvarios kolekcijos drabužėlio“ ar „tvarioje pakuotėje“ įsukto kremo kokybė ar „draugiškumas gamtai“: „Kaip galima skatinti besaikį pigių daiktų vartojimą ir tuo pat metu sakyti, kad tai yra tvaru? Apie naująją profesiją „nuomonės formuotojas“ ne tik aš turiu atskirą nuomonę. Kiekvienas subrendęs, save gerbiantis žmogus, geba įsivertinti savo poreikius. Jam nereikia, kad kažkas suformuotų jam nuomonę.“

Vanduo yra vanduo

Tiems, kurie kalbo ir rašo apie „tvarumą“ ar domisi susijusiomis temomis, Salomėja siūlo pirmiausia pažvelgti į vartojimą kaip į santykį: „Tai kiekvieno žmogaus santykis su gamta, daiktais ir žmonėmis. Išmintingai vartoti – tiek, kiek būtina. Prisiminti, jog kiti taip pat naudoja. Turėti tiek, kiek pakanka, ir atminti, kad kiekvienas pagamintas daiktas palieka savo pėdsaką. O kur nebenaudojamas atguls – sąvartyne, pakelėje ar pas kažką, kas antrą kartą naudos, rankose – priklauso tik nuo mūsų. Bendraujant gerbti kiekvieną žmogų ir nepamiršti, jog kiekvieno patirtis bei istorija unikali. Kiekvienas gali būti vertingas bendruomenės ar organizacijos narys.“

Brandaus amžiaus moteris prisimena vieną istoriją iš savo vaikystės, kurią galėtų pavadinti viena pirmųjų „tvarumo“ pamokų: „Mūsų šeima – aš, sesė ir tėvai, gyvenome antrame medinio namo aukšte. Mano ir sesės užduotis būdavo prinešti iš lauko šulinio vandens – ir maistui gaminti, ir drabužiams skalbti, ir praustis. Vėliau įvedė centralizuotai tiekiamą vandenį. Mums tai buvo stebuklas – atsuki ir bėga! Nors jis buvo nemokamas ir jau turėjome visad po ranka, mama mus su sese mokė vandenį naudoti tiek, kiek reikalinga. Sakydavo: „Vanduo yra vanduo. Jis iš niekur neatsiranda. Ar pagalvoji, kad nepanaudotas jis nuteka nenaudingai?“ 

Esmė – ne siūlai

Tiek, kiek leidžia užimtumas, Salomėja seka naujienas apie meno, technologijų, reabilitacijos ir psichologijos inovacijas. Visada bando kūrybiškai suderinti savo ir ankstesnių kartų patirtis su kokybiškomis naujovėmis.

Kažkada Salomėja savo turtingą kūrybinę ir meninę patirtį sėkmingai perkėlė į pedagoginę veiklą. Dabar moteris bendrakūrybą pasitelkia kaip socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo priemonę darbe su Klaipėdos miesto socialinės paramos centro klientais. Ji bent kartą per savaitę aplanko kelis klaipėdiečius jų namuose, bendrauja su jais, pritaikydama individualias kūrybines veiklas: „Su viena moterimi iš įvairiaspalvių siūlų likučių gaminame apyrankes. Pristatau juos renginiuose. Papasakoju, kas gamino. Žmonės, besiklausydami istorijos, dažnai užsimano ne vieną ir ne dvi įsigyti. Apyrankių gamybai naudojame suneštus kitų žmonių siūlus. Iš pradžių mano klientė stebėjosi, kad kažkas nori jai sumokėti už apyrankes. Ji įgavo daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, pradėjo kurti sudėtingesnes. Moteris pasijuto vertinama už savo kuriamą darbą. Jos istorija yra ne apie antrąkart panaudotus siūlus, o apie žmogų, kuriam, visi įsitraukdami, padedame pasijusti reikalingu.“

Baigiantis pokalbiui paaiškėja pamatiniai dalykai, nuo kurių atsispiriant, anot Salomėjos, galėtume pradėti mokytis gyventi „tvariai“: „Svarbiausia yra vertinti kiekvieno pastangas ir darbą. Nereikia dirbtinai kurti naujų kategorijų ir pavadinimų, kaip antai „senjoras“, „senjorų integracija“, „tvarumas“. Gerbdami skirtybes, derindami naują prie seno, įsileisdami į kolektyvą įvairių kartų ir skirtingų patirčių žmones, visi geriau jausimės. Nereikės nieko „integruoti“ ar „įgalinti“. Žmonių elgesys su panaudotais, „pagyvenusiais“ daiktais yra lyg jų elgesio su senais žmonėmis veidrodinis atspindys. Tos visuomenės, kurios vis dar vejasi jaunystės kultą ir bando integruoti, resocializuoti, formuoti ar performuoti nuomonę, turėti daugiau nei kaimynas, nes gal vaikystėje neturėjo, tvarumo tikrosios prasmės dar nesupranto. Kol kas ją tik mėgdžioja prisitaikydami.“

Pažintis

Socialiniuose tinkluose pamačiau žinutę: „Kviečiame į atvirą Anoniminių alkoholikų (toliau – AA) draugijos susitikimą.“ Pirma mintis skatino smalsauti: „Eik. Prevencinės informacijos per daug nebus.“ Antra mintis priešinosi: „Ką KITI pagalvos? Gal aš irgi tokia kaip JIE.“ Be abejo, nugalėjo smalsumas. 

Atvažiavau į susibūrimą keliolika minučių iki jam prasidedant. Tarpduryje mane pasitiko išraiškingų veido bruožų jauna moteris. Spėjau pati sau: „Greičiausiai ji socialinių projektų ar bendruomenės vadovė.“ „Sveika atvykusi“, – pasisveikino šypsodamasi ir pakvietė į vidų.

Renginio pradžioje prisistatė vidutinio amžiaus vyras: „Sveiki. Aš esu alkoholikas“. Trumpai priminė, kur ir dėl kokių priežasčių visi susirinkome. Papasakojo AA draugijos įkūrimo ištakas. „Šiandien savo istorija pasidalins Milda“, – pasakė ir pasisuko į greta sėdinčią moterį. Tą pačią, kuri pasitiko mane tarpduryje.

Savigyda – tik bėgimas nuo problemos

Mildai (vardas pakeistas, straipsnio autorei žinomas) – 39-eri. Ji turi šeimą, gyvena sostinės priemiestyje nuosavame name. Dirba. Dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje. Tarp 16-os ir 30-ies jos gyvenimas atrodė kitaip. 

„Nustebinsiu. Mano tėvai, seneliai, tetos ir dėdės alkoholį vartojo retai – jubiliejų ir metinių švenčių proga. Artimoje aplinkoje netgi girdėdavau pamokymus, kad reikia atsargiai vartoti, kad tiems, kas turi priklausomybes baigiasi blogai“, – pradėjo pasakojimą apie savo šeimą Milda. 

Paauglystėje Milda pamėgo leisti laiką linksmose kompanijose. Kiek išgėrusi mergina pasijusdavo ypatinga: atsipalaiduodavo, būdavo atviresnė, šnekesnė, sulaukdavo daugiau dėmesio. Natūralu, jog ir bičiulystė tada siejo su bendraamžiais, mėgstančiais vakarėlius, pasibuvimus naktiniuose klubuose. Retas vakaras praeidavo be taurės stipriojo gėrimo.  

„Alkoholis „prafiltruodavo“ mano pilką kasdienybę. Šiaip jau mane viskas nervindavo – tėvai, vėliau – studijos, dar vėliau – darbai, kuriuos vis keisdavau. O keisti tekdavo dažnai, nes prabaliavojusi visą savaitgalį, pirmadienį neišeidavau į darbą. Pasiimdavau biuletenius. Kurdavau istorijas, kad kažkas neva netikėto nutiko“, – apie alkoholio vartojimą, kaip tariamą būdą padaryti gyvenimą gražesniu ir linksmesniu, pasakojo Milda. 

Kuo toliau, tuo labiau, Mildos nebetenkino lengvas svaigulys. Ji vis dažniau pasiekdavo „komą“: „Išsinuomojam sodybą ar susirenkam pas ką nors namuose. Pasipilstom. Visi gurkšnoja ir linksmai šnekučiuojasi. Aš išgeriu viską vienu mauku ir po kelių minučių mane jau erzina kitų delsimas ištuštinti taures. Sekmadienį ruošdavosi visi skirstytis, o aš, spėjusi apsisvaiginti nuo ankstaus ryto, įkalbinėdavau, kad pasiliktume arba pratęstume kitur.“ 

Mildai po ranka pakliūdavo straipsniai ir testai apie priklausomybę alkoholiui. Tuometinis draugas po audringų savaitgalių taip pat vis dažniau sakydavo, kad Milda „ir vėl labai nekaip atrodė“. Moteris pabandė „susiimti“ – sugalvojo kelias taisykles. Pavyzdžiui, „nemiksuoti“ skirtingo stiprumo alkoholinių gėrimų arba nusistatyti kiekį, kurį leidžia sau išgerti per vakarą. Išbandė ir netradicinius sprendimų būdus: „Sužinojau, jog yra vietų, kur galima rasti paguodą ir nusiraminti. Kartą važiavau pabūti savaitgaliui į vienuolyną. Kuo viskas baigėsi? Atsisveikinau su vienuolėmis ir išvažiavau namo. Pirmas sustojimas buvo parduotuvėje. Prisipirkau alkoholio ir grįžusi namo nusigėriau.“   

Kodėl buvimas bendruomenėje gydo?

Milda pradėjo jausti neviltį dėl tvyrančio chaoso ir bevaisių pastangų suvaldyti situaciją. „Buvo mano 30-asis gimtadienis. Pradėjau švęsti lapkričio mėnesį ir švenčiau iki metų pabaigos. Kasdien apsisvaigindavau. Būdama išdidi, negalėjau leisti, kad mane išmestų iš darbo. Jausdama, kad per daug prisimelavau apie tariamas ligas ar kitas neatvykimo į darbą priežastis, parašydavau pati prašymą išeiti iš darbo. Tąkart parašiau prašymą namuose, nufotografavau telefonu ir išsiunčiau. Draugės paprašiau, kad kompiuterį ir kitus daiktus nuneštų į biurą už mane. Jaučiau didžiulę gėdą: pati nedrįsau net pasirodyti!“, – prisiminė nejaukius savo gyvenimo momentus Milda.

Po užsitęsusio gimtadienio minėjimo ir po įprastu tapusio dar vieno išėjimo iš darbo, Milda suprato nebegalinti toliau meluoti pati sau: „Pripažinau, kad turiu priklausomybę alkoholiui. Pati savarankiškai nesugebu sau padėti. Man reikia pagalbos.“ Apie AA draugijos veiklą jauna moteris sužinojo ieškodama pagalbos būdų internete. Nuėjo į pirmąjį susitikimą ir pajuto, kad AA susitikimų aplinkoje jaučiasi suprasta ir pasisemia stiprybės susilaikyti nevartodama alkoholio. 

„Pirmą kartą atėjusiam žmogui gali atrodyti, jog užteks perskaityti knygą „Anoniminiai alkoholikai“ ir pasveiksi. Taip nėra. Reguliarūs susitikimai grupėje, dalinimaisi asmeninėmis istorijomis ir kito draugijos nario globa ir mentorystė – tai kuria bendrumo jausmą ir tikėjimą kitokio gyvenimo galimybe. Kai išgirsti, kaip kitas, dugne buvęs žmogus, pasitaisė, pakeitė gyvenimą, sukūrė šeimą, tiki, jog ir tu gali. Po visų linksmybių ir svaiginimosi, aš galiausiai svajodavau apie gražius namus, šeimą ir vaikus. Supratau – jei gyvensiu taip, kaip iki trisdešimties, šių dalykų neturėsiu“, – apie įsivardintus gyvenimo prioritetus pasakojo Milda. 

Šiuo metu moters dienos užpildytos darbu, maloniais rūpesčiais auginant dukrytę, puoselėjant namus ir dalyvaujant AA draugijos veikloje: „AA draugijos veikla nėra paremta religiniais, politiniais ar kokiais nors sektantiškais priesakais. Kiekvienas čia atėjęs asmuo randa pagarbiu bendravimu grindžiamą pagalbą. Sustiprėjusi ir pajutusi, kad galiu ne tik imti, bet ir duoti, pati pradėjau mentoriauti naujai į draugiją atėjusiems nariams.“    

Stereotipai, kurie gali suklaidinti

Dažnas mūsų įsivaizduoja stereotipinį, priklausomybę alkoholiui įgijusio asmens portretą. Milda prisipažino ilgą laiką sau kartojusi mintyse: „Aš gi ne kokia mėlynanosė. Nestoviu prie konteinerio su buteliu. Vadinasi, aš nesu priklausoma.“ Tai viena iš priežasčių, kodėl jos pagalbos paieškos užtruko. Jei nepripažįsti problemos ar ligos – vadinasi nėra ką ir gydyti.  

Alkoholizmas – tai priklausomybė, nuo kurios neapsaugo nei puiki karjera, nei aukšta socialinė padėtis. Pašnekovė, remdamasi savo patirtimi bei istorijomis iš AA draugijos susitikimų, sakė, jog priklausomybę alkoholiui turintys žmonės skiriasi tik įperkamų gėrimų kainomis ir galimų praradimų mąstais: „Pas mus susitikimuose greta vienas kito susėda paprasti darbininkai, šimtatūkstantinius verslo sandorius įgyvendinantys verslininkai ir akademikai. Kiekvienas žmogus į draugiją ateina dėl skirtingų priežasčių: vieni dėl priklausomybės alkoholiui būna jau praradę šeimą ir griūnant karjerai. Kiti ateina, nes nenori to prarasti.“ 

Aplinka, kurioje gyvena priklausomybę turintieji, yra reikšminga jos vystymuisi ir gydymui. Gal draugai ir bičiuliai vis siūlo: „Atsipalaiduok. Išgerk taurelę!“ O gal namiškiai slapsto nuo giminaičių ar kaimynų šeimos nario priklausomybę, pasakodami išgalvotas istorijas: „Serga. Bloga nuotaika. Netikėtai išvažiavimo į komandiruotę.“ Milda nuo bičiulių, kuriuos dabar pavadintų tiesiog „sugėrovais“, atitolo. Kalbėdama apie santykių šeimoje įtaką priklausomybės vystymuisi, moteris samprotavo: „Dangstydami problemą, šeimos nariai patys tampa psichologiškai priklausomi nuo priklausomo asmens. Jie pradeda žaisti žaidimą „pasirūpink priklausomu, kad tik jam nieko netrūktų.“ Taip problema gilėja. Suaugęs žmogus praranda galimybę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.“

Psichoterapeutė ir rašytoja RASA AŠKINYTĖ pasidalino įžvalgomis apie priklausomybės alkoholiui atsiradimo priežastis, vystymosi eigą, iššūkius bei būdus juos įveikti.

 – Priklausomybė alkoholiui – tai fiziologinis pripratimas ar žmogaus pasirinkta priemonė nuslopinti jausmus, išgyvenimus, nesėkmes?

Priklausomybė yra proto, kūno ir sielos liga. Savo noru niekas tokių dalykų nesirinktų. Tiesa, priklausomybė pradžioje tikrai padeda „pabėgti iš šio pasaulio“, pasijausti laimingesniu. Problemos, neišspręsti santykiai, kompleksai lieka kažkur toli, nebereikia apie tai galvoti ar kažką daryti. Tačiau, atsikėlus kitą rytą, tikrovė grįžta dar stipresne jėga. Kuo sunkesnė tikrovė, tuo didesnis potraukis nuo jos bėgti. Priklausomybės ratas užsisuka nepastebimai: sunkumai – noras nuo jų pabėgti – vartojimas – gėda, kaltė ir dar didesni sunkumai – vėl noras pabėgti nuo jų dar „toliau ir giliau“. 

– Kuo skiriasi priklausomybė alkoholiui  nuo kitų priklausomybių, pavyzdžiui, lošimams, pirkimui, rūkymui, maistui, …?

Dar paminėtinos kitos plačiai paplitusios, tačiau rečiau identifikuojamos priklausomybės – seksui ar pornografijai, plastinėms operacijoms, priklausomybė nuo kito žmogaus, kitaip – kopriklausomybė. 

Visos priklausomybės veikia pagal tą patį pirmiau apibūdintą mechanizmą. Visada tai yra  progresuojanti, mirtina liga. Visos priklausomybės yra savižalojimo forma. Joms visoms yra būdingas rizikingas elgesys. Ilgainiui dėl „dozės“ žmogus gali padaryti bet ką – prarasti draugus, šeimą, darbą, pinigus, rizikuoti, daryti nusikaltimus ir t.t.  

– Kodėl turintiems priklausomybę alkoholiui yra sunku pripažinti situacijos realybę ir ieškoti profesionalios pagalbos?

Mums visiems sunku pripažinti, kad turime kokių nors problemų. Juk pripažinus problemas tenka jas spręsti. Nebegali kaltinti kitų žmonių ar susiklosčiusių aplinkybių. Turi atsigręžti į save ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. O spręsti yra sunku ir nemalonu. Todėl mes nevalingai renkamės „nematyti“.

Priklausomybių turintys žmonės įpratę bėgti nuo problemų. Dažniausiai priklausomi žmonės ateina sveikti tik tada, kai pasiekia vadinamąjį dugną. T. y. tik tada, kai jau net alkoholis ar kita priklausomybė nebepadeda „pabėgti“.

– Kokio tipo žmonėms labiau tiktų sveikimas nuo alkoholio bendruomenėje (kaip pavyzdžiui AA draugijoje), o kokiems – individualios terapijos būdai, t.y. lankymasis pas psichoterapeutą? O gal jau išrasti efektyvūs vaistai, gydantys priklausomybes?

Deja, vaistų nuo priklausomybės nėra. Žmonės, kurie jau turi vieną priklausomybę, turi didesnį polinkį ir kitoms. Todėl psichotropinių vaistų vartojimas priklausomiems žmonėms yra didžiulė rizika. Suprantamas noras sveikti greitai ir be pastangų, tačiau sielos tablete neišgydysi. 

Terapija yra veiksminga dirbant su traumomis. Priklausomi žmonės dažnai jų yra patyrę labai daug. Pati priklausomybė iš esmės yra ilgai trunkanti trauma. Priklausomi žmonės, atėję į terapiją, dažnai turi iliuziją, kad „terapeutas išgydys, o man ir toliau nereikės nieko keisti“. Terapija veikia tik atsikračius šios iliuzijos. Anoniminių priklausomų žmonių grupių galima rasti bet kuriame mieste ir miestelyje. Jos vyksta gyvai ir nuotoliu. Tarpusavio palaikymas yra ypač svarbus sveikimo pradžioje. Tiek būdamas gilioje priklausomybėje, tiek pradėjęs sveikti, žmogus jaučiasi vienišas. Grupė suteikia saugumo jausmą. Žmogus pagaliau pajunta, kad su savo problema yra nebe vienas. Pagalbos grupių lankymas įprastai yra nemokamas. Tai irgi svarbu, nes tik pradėję sveikti priklausomi žmonės finansiškai nėra itin stabilūs. Pagalbos galimybių yra. Reikia tik vienintelio dalyko – noro sveikti. Arba bent jau noro nemirti.

Pasikalbėjau su bičiule jaunąja verslininke DIANA KACILAUSKIENE apie netikėtos idėjos realizavimą regione, išmoktas pamokas pradėjus naują veiklą bei užsiėmimų įvairovę, kurios gali tikėtis čia atvykstantieji.  

„Linksmasis garvežys“ – kai norisi įdomiau 

Važiavau į šeimų švenčių ir edukacijų erdvę „Linksmasis garvežys“ kaip pridera – traukiniu. Artipilniuose vagonuose ir kupė šurmuliavo suaugusieji, paaugliai ir vaikai. Kelionės laiką išnaudojau barbendama klaviatūra interviu klausimus. Artėjant sustojimui „Kaišiadorių geležinkelio stotis“, maniau, būsiu viena iš nedaugelio čia išlipančių keleivių. Nustebau. Džiaugsmingai Kaišiadoris pasitiko kelios šeimos su mažamečiais vaikais.

Užkalbinau vieną moterį iš gausios kompanijos:

– Gal jūs į „Linksmąjį garvežį“?

– Taip! Švęsime anūko 8-ąjį gimtadienį. Žinokit sostinėje taip viskas atsibodo – norėjome kažko įdomiau.

Vos per kelias minutes perėjome platformą ir pasiekėme Kaišiadorių geležinkelio stoties pastatą. Patogu. Sostinės vaikai spygavo iš smalsumo. Tėvai šnabždėjosi, ar nepamiršo gimtadienio dovanų. O aš nekantravau išgirsti visą „Linksmojo garvežio“ istoriją.

Kaip kaunietė tapo žiežmariete

Diana gimė ir augo Kaune. Ištekėjo už vyro, kuris jokiais būdais nenorėjo gyventi šiame mieste. Ji, savo ruožtu, kategoriškai atsisakė kraustytis į sutuoktinio kraštą – Aukštadvarį ar jo apylinkes. „Manęs netgi Trakai neviliojo, – pradeda pasakojimą ji. Kai laukiausi pirmagimės Amelijos, ieškojome namo Rumšiškėse ar Kaišiadoryse. Kažkur tarp Vilniaus ir Kauno.“ 

Diana ir jos antroji pusė Dainius, kartą atvyko apžiūrėti namo ant kalvelės Žiežmarių pakraštyje. Tą pačią dieną sukirto rankomis su tuometiniu šeimininku: namas patiko abiems. Bendrauti mėgstančią porą intrigavo ir tai, kad Žiežmariuose neturėjo nė vieno pažįstamo. „Puiku! Turėsime galimybę praplėsti bičiulių ratą naujomis pažintimis“, – įvertino optimistiškai.

Garantuotas darbas nuo „aštuonių iki penkių“ ar kūryba ir rizika: ką pasirinkti?

Iki motinystės Diana dirbo personalo valdymo srityje užsienio kapitalo įmonėje. Kas paskatino atsisakyti garantuotos darbo vietos ir nebegrįžti į buvusią darbovietę po antrojo motinystės laikotarpio gimus Smiltei? Pasirodo, jog gyvenimas naujoje aplinkoje pakeitė jos požiūrį į darbą ir buitį: „Netilpo mano galvoje vaizdinys, kad turėsiu dirbti nuo aštuonių iki penkių. Pradėjau galvoti, kokią veiklą galėčiau priderinti prie rūpinimosi vaikais ir namais. Pagyvenusi Žiežmariuose, pastebėjau, jog bazinių paslaugų ir patogumų šeimoms (darželių, mokyklų, prekybos centrų, drabužių parduotuvių, gėlių kioskų, picerijų ir pan.) čia ir aplink Kaišiadoris apstu. Bet pasigedau tvarkingos erdvės šeimoms, kur būtų organizuojami teminiai ugdomieji užsiėmimai, gimtadienių šventės. Toks laiko praleidimas skatina pozityvią vaikų socializaciją, turtina jų vaizduotę ir lavina kūrybinius gebėjimus.“

Naujoms veikloms ypač tiko nestandartinė aplinka – laisvos Kaišiadorių geležinkelio stoties patalpos. Vieta pasufleravo ir pavadinimą. Interjero akcentai – pastelinių spalvų dekoracijos, mediniai žaidimų nameliai, tekstilės aksesuarai, kavos ir arbatos kampelis, vintažinis odinis krėslas –  tai pačios Dianos realizuotos kūrybinės idėjos. „Plastiko, per akimirką lūžtančių daiktų ir rėkiančių spalvų – dabar rasti nesunku. Ieškojau skoningų ir saugių bet kurio amžiaus vaikams daiktų. Norėjau sukurti tokią aplinką, kurioje jaukiai jaustųsi tie, kurie čia leis laiką.“  

Pirmosios naujosios verslininkės pamokos  

2022 m. gegužės mėnesį įvyko „Linksmojo garvežio“ atidarymo šventė. Diana ir Dainius pakvietė šeimos narius ir artimiausius bičiulius kartu atšvęsti jų keturmetės Amelijos gimtadienį. Nuo tada kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį „Linksmajame garvežyje“ šurmuliuoja vaikų gimtadieniai. Darbo dienomis vyksta edukacijos, dienos stovyklos mažiesiems. Temų originalumas ir įvairovė stebina – apie tvarką spintoje ir jausmuose, gyvūnus, popieriaus atliekų perdirbimą namuose.

Kartu su bendraminte edukatore Vilija Diana sugalvojo praktišką užsiėmimą – „Kelionė traukiniu ir pamokėlė apie etiketą keliaujant“. Iš kur ji semiasi idėjų ir kaip jas atsirenka įgyvendinti? „Aš stengiuosi išbandyti edukacijas, kurioms mano dukrytės sako „taip“. Žiežmarių ir Kaišiadorių apylinkių vaikams trūksta pažintinių, kultūrinių ir kūrybinių veiklų už namų sienų. Matau gatvėse vežimėlius, darželių grupės pilnos. Vienas dalykas yra artima aplinka, tačiau vaiko raidai svarbu ir eksperimentuoti, patirti įvairias emocijas, bendrauti su kitais vaikais“, – pasvarstymais dalinasi jauna mama.

Vietos verslininkė prisipažįsta iš pradžių sulaukusi ir palaikymo, ir labai skeptiškų nuomonių: „Daugelis palaikė. Vyras, turėdamas ilgametę verslo valdymo patirtį, davė daug patarimų, pridėjo ir savo „vyrišką ranką“ įrengiant patalpas. Besikuriant teko išgirsti ir tokius komentarus: „Kas gi ten pas tave eis?“ „Eis ir važiuos! Numojau ranka ir su dar didesniu entuziazmu ėmiausi įkūrimo darbų“, – atsako juokdamasi Diana, paklausta, kaip dėl tokių komentarų jautėsi.

Štai kartą, baigiantis vaikų dienos edukacijai, viena kaišiadoriškė atsisveikindama lyg tarp kitko tarstelėjo: „Sveikintina, kad įkūrėt. Bet žinokit visi, kurie čia atsidaro – ne daugiau kaip du metus traukia.“ „Linksmojo garvežio“ savininkė tokių reakcijų nesuasmenina: „Manau, taip sakydami žmonės, pirmiausia, galvoja apie save: nedrįsta patys imtis iniciatyvos, įtariai žiūri į kitų siūlomas naujas idėjas.“

Į šventę traukiniu traukia ir iš sostinės

Diana, suprato, jog kaišiadoriškiams ir žiežmariečiams reikia duoti laiko susipažinti ir apsiprasti su „Linksmuoju garvežiu“. O kad tas laikas neprailgtų ir nereikėtų „užsidaryti“, kaip viena lankytoja prognozavo, Diana ėmėsi naujos taktikos. Ji pradėjo kviesti kauniečius, vilniečius ir visų kitų miestų bei miestelių tėvelius su savo atžalomis traukiniu atvažiuoti į „Linksmąjį garvežį“. Dabar moteris suskaičiuoja, jog dauguma svečių yra atvykstantys iš svetur. 

Kaip jaunos mamos įgyvendinamas idėjas priima ir įvertina „Linksmojo garvežio“ lankytojai? „Stebėdama žaidžiančius ir su edukatoriais bendraujančius vaikus, mokausi suprasti jų ir tėvų poreikius. Jau perkandau auksinę taisyklę: tam, kad šeima atvažiuotų pirmą kartą į „Linksmąjį garvežį“ viskas turi patikti tėvams, dažniausiai mamoms. Jos paprastai yra tos, kurios organizuoja šventes ir rūpinasi vaikų užimtumu. Paskesni apsilankymai būna nulemti vaikų norų. Jei jiems čia patiko – stveria tėvus už rankos ir sako: „Norim dar pabūti“ arba „Kada galėsim vėl atvažiuoti? Maloniai nustebino vienos mamos skambutis po edukacijos: „Mano sūnus vienoje vietoje nė penkių minučių neišbūna, o pas jus klausė paskaitėlės susidomėjęs ištisą pusvalandį!“ Tąkart papasakoti apie gyvūnus vaikams atvažiavo Kauno zoologijos sodo specialistas. Prisipažinsiu – net ir man, „suaugusiai“, buvo įdomu klausytis.“ 

Veikia ne tarp keturių sienų – žvelgia plačiau

Naujai pradėta veikla Dianai padeda geriau pažinti kaišiadoriškius ir žiežmariečius. Ji atkreipia dėmesį ir į spręstinus klausimus vietos bendruomenėse. Tik įrengusi „Linksmąjį garvežį“ Kaišiadorių geležinkelio stotyje, netruko pastebėti plika akimi matomus infrastruktūrinius trūkumus. Pėsčiųjų tiltas virš geležinkelio bėgių – šiuo metu beveik avarinės būklės. Tėvai su vaikų vežimėliais arba neįgaliojo vežimėlio pagalba judantys žmonės tik su lydinčiųjų pagalba galėtų iš traukinių platformos patekti į geležinkelio stotį. „Susirūpinau, jog ne tik vaikams, bet ir sveikiems suaugusiems suklupti ant tokių laiptų daug pastangų nereikia. Kartais girdime kalbant, kad regionuose ar atokesnėse vietose „mažai eina“ ir „mažai dalyvauja“. Jei įsigiliname į situaciją, pamatome, kad už „nedalyvavimo ar nenoro būti bendruomenės dalimi“ slepiasi konkrečios priežastys.“  

Diana tąkart situaciją išsiaiškino iki galo. Jausdamasi tiek Žiežmarių, tiek ir Kaišiadorių bendruomenės nare, surašė savo pastabas ir išsiuntė AB „Lietuvos geležinkeliams“. Apsidžiaugė gavusi atsakymą, jog artimiausiuose planuose yra numatyta pėsčiųjų tilto virš geležinkelio bėgių ties Kaišiadorių traukinių stotimi rekonstrukcija pagal universalios aplinkos pritaikymo gaires.

„Kad ir kas benutiktų – nekeisčiau Žiežmarių į jokį kitą miestą“

Kalbantis prie kavos puodelio, į Dianos nedidelio darbo kambario duris keliskart pasibeldžia tos dienos „Linksmojo garvežio“ šventės dalyviai. Vienąkart prireikia degtukų įžiebti žvakutėms ant gimtadienio torto. Kitąkart šventės „kaltininko“ mama, atsargiai pravėrusi duris, pasiteirauja: „Ar galime likti dar vienai valandai? Vaikai nenori skirstytis.“ Visi organizaciniai rūpesčiai – ant Dianos pečių. Tik retais atvejais moteris kviečiasi pažįstamą ar draugę į pagalbą.  

Jauna verslininkė su lengva ironija vertina asmeninius stereotipus, kurie, tik pradėjus veiklą, greit subliuško: „Man iš pradžių atrodė, jog užteks tik atverti išsvajotos, su meile įrengtos erdvės duris ir žmonės plūste plūs. Iš tikrųjų turi „nertis iš kailio“, kad apie tave žinotų. Turi viską labai gerai padaryti, kad nenusiviltų, grįžtų ir kitiems rekomenduotų. Savas versliukas regione, kad ir nedidelis, tikrai neskirtas žmonėms, kurie ieško patogumo.“ 

Baigiantis pokalbiui, Diana patikino nemainysianti Žiežmarių į jokį kitą miestą. Ir pasidalino drąsinančia žinute tiems, kurie slapta puoselėja svajones ir nesiryžta jų įgyvendinti Kaišiadorių apylinkėse: „Kiekvienas, kuris organizuoja prasmingas veiklas, ruošia gerą maistą, kuria meno dirbinius, augina gėles ar siuva drabužius, ras savo klientą. Kaišiadorys ir Žiežmariai yra puiki vieta gyventi jaunoms šeimoms. Aš labai laukiu ir tikiu, kad čia įsikurs dar ne vienas įdomus verslas. Išpildykit savo svajones ir realizuokit idėjas – tikrai bus, kas pas jus ateina ir atvažiuoja.“

– Konfliktai yra žmogiškų santykių dalis. Pastaruoju metu žiniasklaidoje girdime ir matome daug šeimų ginčų istorijų. Kodėl žmonėms ar institucijoms kartais būna taip sunku susitarti taikiai ir rasti visas puses tenkinantį sprendimą?

Nerasime nė vienos šeimos, kuri nebūtų praėjusi krizinės situacijos ar konflikto. Vis dėlto pagrindinis ir svarbiausias klausimas yra – kaip mes elgiamės konfliktinėje situacijoje. Žmonės ir institucijos visada yra linkę ieškoti atsakingo už nemalonią ir nepatogią situaciją subjekto. Kitų kaltinimai ir vengimas apmąstyti: „Ką aš galėčiau šioje situacijoje padaryti kitaip?“, supriešina žmones bei visuomenę.

Mūsų žodyne dominuojantys teiginiai: „ginčą galima laimėti“, „kovoti reikia iki galo“, „reikia nenusileisti“ čia nedaug tepadeda. Taika prilyginama pasidavimui: „Siūlo taiką – vadinasi nebeturi jėgų kovoti.“ Vis dėlto nusiteikimas turėtų būti kitoks: „Eikime į dialogą. Bendradarbiaukime.“ Tėvystė – šeimoje ar iširus šeimai – be glaudaus bendradarbiavimo yra neįsivaizduojama. Suprantama, jog sunkiausias yra pereinamasis laikotarpis, kai tėvai, buvę sutuoktiniai, įgauna naujus – partnerių, gyvenančių skyrium ir auginančių vaikus kartu – vaidmenį. Susikalbėjimas šiuo laikotarpiu reikalauja daug energijos ir psichologinės brandos. Bet tik tėvų bendradarbiavimas gali duoti gerą rezultatą – normalią vaiko vystymosi raidą ir darnų bendravimą tiek su mama, tiek ir su tėčiu po tėvų skyrybų proceso.

Taigi, taikus situacijos sureguliavimas yra daug geresnis visai šeimai ir ypač vaikams.  Abejojantiems tuo, vertėtų atsakyti sau į klausimą: „Kas man yra svarbiau: vaiko gerovė ar principinė nuomonė?“

– Akivaizdu, jog vienas didžiausių iššūkių šiose istorijose – vaikų poreikiai ir gerovė, dėl kurių sprendžia, o dažnai ir nesutaria, suaugusieji … 

Blogiausia, kai tėvų konfliktuose vaikas lieka pasyviu dalyviu. Kartą iš kolegų advokatų išgirdau: „Tėvai nusistatinėja „Naudojimosi vaiku tvarką“.“ Deja, bet žodžiai atspindi realybę, kurioje veiksmas iš tikrųjų vyksta. Paprastai nustatome naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, kai kažkokį statinį ar žemės sklypą valdome tam tikromis dalimis ir turime nusistatyti naudojimosi juo taisykles. Tačiau girdėti kalbant apie vaiką, kaip apie daiktą, yra mažų mažiausiai keista, o teisininkai dar pridurtų – žmogus jokiu būdu ir jokiuose santykiuose negali būti objektu.

Vaiko vaidmuo šeimos konflikte yra jo vaidmens šeimoje atspindys: kai vaikas nėra girdimas kasdieniame gyvenime, jis neturės balso ir šeimos konflikte. Kai apie vaiko poreikius sprendžia tėvai arba institucijos, neatsižvelgdami į vaiko nuomonę, turi neigiamas pasekmes vaiko emocinei raidai, jo savarankiškumui ir savivertės formavimuisi. Vaiko įtraukimas į šeimos ginčų sprendimus – vaiko nuomonės išklausymas, pasitarimas su vaiku ir grįžtamojo ryšio suteikimas apie sprendimą – turėtų būti privaloma procedūra, jei iš tikrųjų siekiame užtikrinti vaiko gerovę bei geriausius jo interesus. 

– Kokia taikoma praktika Lietuvoje? Kaip dažnai vaikai yra išklausomi ir įtraukiami į šeimos ginčų sprendimų priėmimą, atsižvelgiant į jų išsakytą nuomonę ir įvardintus poreikius?

Mūsų šalies įstatymai įpareigoja užtikrinti vaiko dalyvavimą sprendžiant su juo susijusius klausimus. Vis dėlto pastebiu, kad praktikoje net ir specialistai – vaiko teisių apsaugos ekspertai, mediatoriai, atvejo vadybininkai, gana dažnai neįtraukia vaiko į procesą, nes yra įsitikinę, jog tai žaloja vaiko psichiką. Girdžiu sakant: „Koks tikslas traukti vaikus į suaugusiųjų reikalus?“ Tyrimai^[1] rodo, jog Lietuvoje 25 proc. šeimų ginčų išsprendžiami taikiai mediacijos pagalba. Tačiau tik 3 proc. mediatorių įtraukia vaiką į mediacijos procesą. Jei vaikas yra emociškai brandus, patartina visais atvejais su juo kalbėtis apie situaciją: koks ginčas vyksta šeimoje, kaip vaikas dėl to jaučiasi, kokie yra jo lūkesčiai dėl ateities.

Pasiteiravus priežasčių, kodėl vaikai nėra įtraukiami, specialistai ir tėvai apeliuoja į amžių. Bet ir čia sutarimo nerasta: vieni sako, kad tik į vyresnių kaip 13 m. amžiaus vaikų nuomonę derėtų atsižvelgti, kiti tikina, jog ir su 5 m. vaiku gali kalbėtis apie tai, kas vyksta šeimoje. Deja, tenka sutikti ir specialistų, kurie tvirtai įsitikinę, jog bet kokio amžiaus vaiko nėra prasmės įtraukti ir apklausti.

Mūsų visuomenėje trūksta supratimo, kokią naudą visai šeimai ir ypač vaikui duoda dalyvavimas visuose su juo susijusiuose procesuose ir jo įgalinimas išreikšti savo nuomonę. Neįtraukdami visų šeimos narių į ginčo nagrinėjimą, giliname esamas ir kuriame naujas problemas. Pabandykime pažvelgti iš vaikų perspektyvos: tikimės, jog vaikams užaugus, šie prisiims atsakomybę už mūsų visuomenę. Girdime sakant: „Jaunoji karta protingai išspręs visus ateities iššūkius.“ Tačiau, jei mes jų neklausėme ir neišklausėme, kai jie buvo vaikai, kaip jie gali mokėti spręsti problemas suaugę?

– Jei specialistai nesutaria dėl amžiaus, kuriam suėjus galima įtraukti vaikus aptariant šeimos ginčus, kokie kiti kriterijai turėtų būti lemiantys pasirinkimą?

Lemiamas kriterijus turėtų būti emocinė branda. Žinoma, emocinė branda yra susijusi su amžiumi. Bet yra vaikų kurie bręsta daug greičiau, ir, atvirkščiai, – kurie dėl psichologinių traumų, krizių šeimoje ar dėl negalios turi lėtesnį emocinį vystymąsi. Be to, emocinę raidą stipriai įtakoja socializacija. Pavyzdžiui, COVID-19 vaikų kartagana ilgą laiką augo didesnėje socialinėje izoliacijoje, todėl šio laikotarpio vaikų socialiniai įgūdžiai ir emocinė branda yra prastesni.

Specialisto pasirengimas pokalbiui su vaiku yra dar vienas svarbus elementas. Norint, tikrai galima rasti įvairių skirtingų būdų, kaip bendrauti ir kalbėtis su vaiku apie tai, kas įvyko ar vyksta namuose, atsižvelgiant į jo amžių ir emocinę brandą.

– Kodėl svarbu išklausyti vaiko nuomonę? Ką tai gali pakeisti? 

Jei norime padėti suaugusiajam, pirmiausia klausiame, ko jam reikia. Kai situacijoje yra vaikas – iškart imamės spręsti už jį. Tik iš paties vaiko galime tiksliausiai sužinoti apie jo jausmus, poreikius, požiūrį į situaciją bei aplinką, kurioje jis gyvena. Viena pedagogė pasakojo apie stebėtą situaciją darželyje: „Po savaitgalio mes žinome, ką kiekviena šeima veikė – pavyzdžiui, vienas vaikas su lėlėmis žaidžia teatrą, kitas – deda ant stalo butelį.“ Vaikų žaidimai yra apie tai, ką jie mato namuose. Jei norime visapusiškai suprasti situaciją šeimoje ir padėti rasti geriausius sprendimus situacijai gerinti, pasikalbėti su vaiku apie tai, kas jam svarbu ir kaip jis jaučiasi šeimoje, yra būtina.

Be to, pasitikėjimas suaugusiais formuojasi vaikystėje. Vaikas šeimos ginčų metu pasijunta nesaugus, nes tėvai tuo metu skiria daug dėmesio ir energijos kovai, advokatams, situacijos aptarimui su artimaisiais, o vaikas lieka nuošalyje. „Apsaugotas“ nuo neigiamos konfliktinės tėvų situacijos įtakos. Tik, ar tikrai? Pasidalinsiu vienu kolegės iš Lenkijos perpasakotu pokalbiu su vaiku. Mažametis mediatorei sako: „Aš nežinau, kas bus toliau su mano gyvenimu, tikriausiai aš turėsiu kraustytis į vaikų namus. Tėtis sakė, kad išsikraustys iš buto. Kadangi mama taip pat sakė, jog čia negyvens, tai aš nežinau, kas bus su manimi.“ Kas čia vyksta? Vaikas girdi kalbant apie tėvų skyrybos, tačiau jam niekas nepaaiškina, kaip jo gyvenimas atrodys po skyrybų. Jis jaučiasi apleistas, jam nesaugu. Nesaugumas mažina pasitikėjimą aplinka. Ir priešingai – vaiko nuomonės išklausymas, įtraukimas į situaciją, padeda kurti pasitikėjimu grįstus ryšius, nes vaikas jaučiasi svarbiu ir nepamirštu. 

– Kokį kontrargumentą pateiktumėte žmonėms, kurie sako: „Vaikas yra vaikas. Jis gi nieko nesupranta. Tėvai ir kiti suaugusieji, turintys gyvenimiškos bei ekspertinės patirties, geriausiai žino, ko jam reikia.“

Yra toks stereotipas: „Jei visada vaiko klausysime – jis diktuos sąlygas.“ Klaidingai manoma, jog vaiko nuomonės išklausymas yra lygus vaiko norų išpildymui. Pabrėžiu, jog vaikas yra informacijos teikėjas, patarėjas, bet sprendimą priima tėvai arba institucijos. 

Kartą atlikau tokį pratimą – paklausiau paauglio: „Ką manai apie vaiko nuomonės išklausymą?“ Pripažinsiu – ėjau į pokalbį, turėdama skeptišką nuomonę: „Na, ką gi tas vaikas man gali pasakyti?“ Vaikas mane nustebino savo nuosekliomis ir giliomis įžvalgomis: „Svarbu vaiką girdėti ir klausti nuomonės. Bet nebūtina spręsti taip, kaip mes norime. Juk mes vaikai. Suaugusieji nuspręs taip, kaip yra geriausia.“

Kita vertus, kai, nepaaiškindami tikslo, pateikiame galutinį sprendimą, kurstome būsimus konfliktus. Įsivaizduokime situaciją – vaikas gauna teismo patvirtintą pasimatymų su tėčiu ar mama tvarką. Jis savaitgaliais lanko ir norėtų toliau lankyti krepšinio treniruotes ar kitą būrelį, bet pagal teismo nutartį privalo važiuoti praleisti laiką su tėčiu ar mama į kaimą. Vaikas griežtai sako: „Ne, nevažiuosiu. Aš noriu šeštadieniais lankyti krepšinio treniruotes“. Atitinkamai tėtis ar mama tuomet kaltina buvusį sutuoktinį ar sutuoktinę: „Tu nuteikei vaiką prieš mane, kad jis nenori būti su manimi!“. Ar nebūtų geriau, prieš priimant sprendimą, paklausti vaiko: „Kaip tu įsivaizduoji susitikimus su tėvais? Kokius užsiėmimus ir kokiu laiku tu lankai? Koks laikas buvimui su tėčiu ar mama tau būtų tinkamas?“ Akivaizdu, jog įtraukus vaiką į ginčų sprendimą, kartu dalyvaujant profesionalui, mažiname ateities konfliktų tikimybę. 

– Kaip elgtis tuo atveju, jei vaiko nuomonė buvo išklausyta, tačiau nutarta priimti sprendimą, kuris nepilnai atitinka vaiko išsakytus poreikius?

Jei nuomonė išklausyta, bet argumentuotai paaiškinta, kodėl sprendimas nėra galimas toks, koks buvo norimas, jau yra gerai. Jungtinėje Karalystėje taikoma tokia praktika: jei teismas priima sprendimą, kuris neatitinka vaiko išsakytos nuomonės, teisėjas rašo asmeninį laišką vaikui ir paaiškina priimto sprendimo priežastis. 

Šiais metais parengtame „Vaiko nuomonės išklausymo metodiniame vadove“ akcentuojame, jog, išklausius vaiko nuomonę, priėmus sprendimą, svarbu suteikti vaikui grįžtamąjį ryšį. Vaiko negalime palikti nežinioje. Turime susitikti ir paaiškinti sprendimą, ypač jei jis neatitiko vaiko išsakytų lūkesčių: kokios aplinkybės nulėmė, kad nuspręsta buvo būtent taip. Sunku ateiti pas vaiką ir pasakyti, kad nusprendėme kitaip, ar ne? Kartais pasvarstau – jei būtų griežtai privaloma po priimto sprendimo grįžti pas vaiką ir informuoti jį akistatoje, greičiausiai ir rašant tą sprendimą geriau apmąstytume visus „už“ ir „prieš“.

– Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis 2022 m.  pakartotinai vykdytos 1698 asmenų paieškos (iš jų 1676 vaikų iki 18 m. paieškos), ieškoti 265 asmenys (iš jų 255 vaikai iki 18 m.); per 2023 m. 10 mėn. pakartotinai vykdytos 1855 asmenų paieškos (iš jų 1825 vaikų iki 18 m. paieškos ), ieškoti  283 asmenys (iš jų 268 vaikai iki 18 m.). Agne, kaip Jūsų nuomone tai gali būti susiję su neišklausytomis vaikų nuomonėmis, apleistais vaiko psichologiniais ir emociniais poreikiais?

Jei vaiko negirdėsime namuose ir šeimos konfliktų situacijose, vaikas visada ras grupę, kurioje jį išgirs ar kitus jo poreikius atlieps kiti. Ir nebūtinai ta socialinė aplinka bus palanki jo psichosocialiniam vystymuisi. Ryšio ir pagarbos ieškojimas vaikus nuveda į situacijas, kuriose tarpsta nusikalstamas elgesys, narkotinių medžiagų vartojimas.

Viskas prasideda nuo santykių šeimoje. Tarkime situacija: mergaitė įsimylėjo vaikiną ir pabėgo pas jį. Bet kodėl negalėjo būti kitaip? Įsimylėjo ir pasikvietė į svečius, supažindino su šeima? Kyla klausimas, kaip tėvai reaguoja į vaiko brendimą ir paauglystę. Tiesa ta, kad dažnai suaugusieji praranda kontrolės saiką ir perdėtai nepasitiki nepilnamečiais. Todėl nenuostabu, jog pokalbis ir vaiko nuomonės išklausymas yra pakeičiamas nurodymais ir taisyklėmis.

Tėvai, kurie daug dirba ir negali skirti atitinkamo dėmesio vaikams dar ir laiku nepastebi vaiko elgsenos pokyčių. Jeigu vaikas yra girdimas ir gerbiamas namuose, jeigu turi galimybę dalintis savo jausmais bei tuo, kuo gyvena, jis jaučiasi saugus, pasitikintis savimi, jam padaryti neigiamą įtaką iš išorės yra labai sudėtinga. Be abejo visada yra išimčių, netikėtų nutikimų ar sprendimų. Vis dėlto kurdami tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu grįstis santykius su vaikais, nesuklysime. Dėl to bus tik geriau visiems. 

O minėtus pakartotinių pabėgimų iš namų ar globos įstaigų skaičius būtų įdomu panagrinėti detaliau keliais aspektais: kokioje aplinkoje ir kokiose šeimose tie mažamečiai ir paaugliai gyvena. Neabejoju, jog skyrybos, vaiko buvimas tai vienuose, tai kituose namuose, konfliktiški tėvų santykai, dėmesio vaikui trūkumas, irgi gali turėti įtakos pasirinkimui pabėgti. Namų, kaip tvirtovės, neturėjimas daro neigiamą įtaką psichologinei ir emocinei raidai. 

Mykolo Romerio universiteto Teisės mokyklos profesorė, CEDR akredituota mediatorė. Prof. Dr. Agnė Tvaronavičienė yra Mediatorių kvalifikacinio egzamino komisijos pirmininkė, Mediatorių veiklos vertinimo komisijos narė, knygos “Mediatoriaus vadovas” bendraautorė. Nuo 2012 m. veda „Mediacijos pagrindų“, „Mediacijos šeimos ginčuose“, „Alternatyvaus ginčų sprendimo“ paskaitas bei seminarus lietuvių ir anglų kalbomis bakalauro ir magistro studijų studentams, nuolat veda seminarus advokatams, notarams, teisėjams, teisėjų padėjėjams, teisininkams mediacijos temomis. Nuo 2014 m. spalio mediatorė – ekspertė projekte „Mediacijos įgyvendinimas probacijos įstaigose“.Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su asociacija „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“ įgyvendinant LR SADM finansuojamą projektą „Šeimos tiltai: pagalba skyrybas išgyvenančioms šeimoms“.

^[1] https://strata.gov.lt/naujienos/privalomosios-mediacijos-seimos-gincuose-galiojancio-teisinio-reguliavimo-poveikio-ex-post-vertinimo-rezultatu-pristatymas/

– Kaip dažnai tenka įsitraukti, kaip mediatorei, sprendžiant šeimų ginčus Lietuvoje?

Atvejų, su kuriais dirbu, turiu nuolat. Ir tai nebūtinai skyrybų situacijos, kaip daugeliui gali atrodyti. Pavyzdžiui, jau išsiskyrę žmonės nesutaria dėl vaikų išlaikymo ar bendravimo su jais tvarkos; vienas iš tėvų nusprendžia keisti gyvenamąją vietą ir dėl to reikia naujai aptarti ir patvirtinti pasimatymų su kitu tėvu, seneliais dažnumą. Esama ir atvejų, kai suaugusieji vaikai, studijuodami, kreipiasi dėl išlaikymo priteisimo.

Didesnis nei įprastai kreipimųsi dėl santuokos mediacijos paslaugų skaičius buvo per antrąjį karantiną  COVID-19 pandemijos laikotarpiu. Iškart atkreipiu dėmesį, jog atėjo tos poros, kurios išgyveno krizes, bet nenorėjo skirtis.

– Patikslinkite, kuo skiriasi mediacija ir poros psichoterapija?

Iš tikrųjų yra nemažai panašumų: abiem atvejais gilinamasi į poros dalyvių poreikius, ieškoma naujų susitarimų, kurie patenkintų sutuoktinių poreikius. Mediacija yra orientuota į konkrečių problemų išsprendimą, o porų psichoterapijoje tikslingiau dirbama ties santykių kokybės gerinimu, savo ir kito ribų santykyje geresniu supratimu. Mes, mediatoriai, naudojame skirtingus mediacijos modelius: vieni modeliai yra labiau orientuoti į ginčo išsprendimą, o kiti – į santykių kokybės gerinimą. Aš įprastai labiau orientuojuosi į santykius, padėdama žmonėms išgirsti ir geriau suprasti vienam kitą. Tada ir poros susikalbėjimo įgūdžiai keičiasi – nuo nesutarimų pereinama prie išklausymo, supratimo bei tarimosi. Žmonės tampa pajėgūs patys išspręsti savo problemas.

– Ar yra kokie nors reikalavimai, rekomendacijos šeimai spręsti konfliktą su mediatoriaus pagalba? Ar mediacija – neteisminė ginčų sprendimo procedūra, pasirinkimo dalykas?

Lietuvoje šeimos ginčuose mediacija yra privaloma. Išskyrus kelias išimtis: kai kreiptis į teismą dėl ginčo sprendimo siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, susijęs su smurtu artimoje aplinkoje, arba teisme nagrinėjama byla, susijusi su smurtu artimoje aplinkoje, arba yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl smurto artimoje aplinkoje, arba yra pateikta įstatymų nustatyta tvarka įgalioto teikti specializuotą kompleksinę pagalbą subjekto pažyma apie specializuotos kompleksinės pagalbos teikimą asmeniui dėl galimai patirto smurto artimoje aplinkoje. Bet jei nukentėjęs asmuo nori, gali kreiptis dėl mediacijos.

Visais kitais atvejais – privaloma. Jeigu bent vienas asmuo arba abu kreipiasi į teismą dėl šeimos ginčo sprendimo, jie privalo pristatyti pažymą, kad jau pasinaudojo privalomos mediacijos paslauga. Mediacijos paslaugas teikia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba privačiai dirbantys mediatoriai. 

– Kiek dėmesio mediacijos procese yra skiriama vaikų poreikiams ir interesams? Ar taikių sprendimų paieškos šeimos ginčuose yra tik suaugusiųjų reikalas?

Vaikus ir jų nuomonės išklausymą stengiuosi įtraukti visada. Kartais netgi mediacijos proceso tiesioginis tikslas yra vaiko poreikiai. Pavyzdžiui, besiskiriantys tėvai yra konsultuojami, kaip kalbėtis apie skyrybas su vaikais, kaip paaiškinti jiems, kas vyksta, aptarti būsimus pokyčius (pvz. jeigu keisis vaiko gyvenamoji vieta), kaip išklausyti jų nuomonę ir lūkesčius. Dar esama tokių situacijų, kai vaikas vienam iš tėvų sako vieną nuomonę, o kitam – kitą. Prasideda pirmosios manipuliacijos tėvais ar bandymas įtikti. Tuomet vertingiau, kad nešališkas asmuo išklausytų vaiko nuomonę ir vaikas, nejausdamas viduje lojalumo konflikto, pasakytų, ką jaučia ir ko iš tikrųjų nori.

Ne kiekvienas mediatorius gali vesti pokalbius su vaikais. Tam reikalingas specialus pasirengimas ir vaikų psichologijos žinios. Kaip sprendžiame situaciją? Nebūtinai pats mediatorius turi kalbėtis su vaiku – galima įtraukti vaikų psichologą, galima išklausyti su vaiku jau bendravusius atvejo vadybininką, socialinį darbuotoją ar vaikų teisių apsaugos specialistą. Kiekvienos šeimos situacija skiriasi jautrumu ir ilgalaikiškumu. Jei šeima yra konfliktiška, vaikas jau bus turėjęs daug pokalbių.

Bet kuriuo atveju – ar mediatorius pasikalbėtų pats su vaiku, ar su kitais specialistais, turinčiais reikalingos tikslingos informacijos, situaciją galiausiai aptaria su tėvais, įvardina, kaip vaikas jaučiasi.

Ir vis dėlto esminė sąlyga įtraukti vaiką į mediacijos procesą – abiejų tėvų sutikimas. Jeigu nors vienas iš tėvų nesutinka, kad su vaiku kalbėtųsi trečiasis asmuo, mediatorius savo nuožiūra to daryti negali. Tai ne išskirtinai Lietuvoje galiojanti įstatymo nuostata – daugelyje Europos Sąjungos šalių galioja tokia tvarka.

– Ką pastebite sutikdama vaikus šeimos ginčo ar skyrybų atvejuose – kaip jie tai išgyvena?Kokios asmenybinės ir psichologinės problemos gali atsirasti vaikui, išgyvenančiam „triukšmingas“ tėvų skyrybas?

Konfliktiškos skyrybos, triukšmingi santykiai, kurie tęsiasi ir po skyrybų, praktiškai vaikams prilygsta fizinio ir psichologinio smurto poveikiui. Įtaka vaiko raidai priklauso nuo jo amžiaus ir asmenybės tipo.

Dažnai stebiu pasitaikant vadinamą lojalumo konfliktą. Kaip tai pasireiškia? Vaikas, tarkime, labai nori įtikti ir patikti abiem tėvams. Tačiau kai tėvai kovoja, žodžiuojasi, kaltina vienas kitą, vaikas, viską girdėdamas, išgyvena dviprasmiškus jausmus. Vaiko psichologinė būklė atsiliepia imuninės sistemos būklei: prasideda alergijos, peršalimai. Vaikas, bėgdamas nuo tokios situacijos, gali  atsisakyti bendrauti su vienu iš tėvų. Tačiau tai nėra adaptyvu. Jis ir suaugęs būdamas, bandys „pabėgti“ nuo konfliktų, o ne spręsti juos.

Kitas dažnas vaikų elgesys tėvų konfliktų ar skyrybų atveju – bandyti užimti pasitraukusio tėčio arba mamos rolę. Tai pasireiškia neproporcingai padidėjusiu rūpesčiu tenkinant „nuskriausto“ tėčio arba mamos fizinius (pvz.: maisto gamyba, namų priežiūra) ir emocinius poreikius (pvz.: mama liūdės viena, todėl vaikas neina su draugais susitikti ar sportuoti). Aplinkiniams gali atrodyti: „Oi, kaip gerai. Kaip greit suaugo!“ Namuose toks vaiko elgesys yra patogus, ypač jaunesniems broliams, seserims ir vienam iš tėvų. Tačiau tyrimai ir praktika rodo, jog tokios neadekvačios naštos prisiėmimas iškraipo draugystės ir romantinių santykių suvokimą. Vaikas, o paskui jau suaugęs asmuo įpranta tenkinti kitų žmonių poreikius ir save vertina pagal tai, kiek geba padėti kitiems ir kiek padaro kitus laimingais. Tokiam žmogui sunku suvokti savo ribas ir poreikius.

Skyrybų ir šeimos konfliktų kontekste gali susiformuoti ir save žalojančio elgesio apraiškos. Toks elgesys rodo, kad jo poreikiai šeimoje yra nepatenkinti. 

– Kaip tėvams patartumėte kalbėtis su vaikais apie skyrybas? Kaip pabandyti išvengti Jūsų prieš tai įvardintų problemų susiformavimo?

Nepriklausomai, koks yra vaiko amžius, pasikalbėti su vaiku reikia iškart abiems tėvams. Jokiais būdais ne po vieną. Kalbėtis su vaikais reikia paprastai ir atvirai: „Bandėme, labai norėjome, bet pamatėme, kad per sunku mums kartu. Todėl priėmėme tokį sprendimą.“ Mažamečiams vaikams ypač svarbu paaiškinti, kad vaikas niekaip nėra kaltas dėl esamos situacijos. Reikalinga užtikrinti, kad vaikas galės matytis ir bendrauti su abiem, kad abiejų tėvų bus vienodai mylimas. Vaikams, kurie supranta vietos ir namų prasmę, t.y. vyresniems nei pradinio mokyklinio amžiaus, svarbu aiškiai pasakyti, kur planuoja gyventi tėtis ir kur mama, kaip dažnai bus galima matytis su vienu ir kitu. Nepaisant to, kad paaugliai jau patys supranta galimas skyrybų priežastis, svarbu vengti kaltinančio tono – kuri čia pusė kaltesnė, o kuri labiau nukentėjusi. 

– Dažnai skyrybos yra ne dviejų žmonių, o dviejų šeimų išsiskyrimas: „įsitraukia“ į procesą seneliai, tetos, pusseserės… Kartais vaikai tampa šeimų mūšio lauko stebėtoju ar objektu. Kokius patarimus ir argumentus, kaip mediatorė, skirtumėte suaugusiems asmenims, motyvuoti neįsitraukti į asmenines kovas vardan vaiko gerovės?

Mūsų visuomenėje, reikia pripažinti, dar trūksta išminties ir sąmoningumo šiuo klausimu. Svarbu suvokti, jog vaikas visada yra emociniame lauke tarp tėvų. Kai vaikas girdi kalbant teigiamai ar neigiamai apie tėvą arba motiną, jis save suvokia kaip to dalelę. Koks rezultatas? Žodžiai stiprina arba žeidžia asmenybę. Pavyzdžiui, jei tėvą pristatome kaip monstrą, tai ir vaikas visus lydinčius epitetus prisiims sau. Kiekvienam šeimos nariui reikėtų prieš pasakant pagalvoti, ką į tą emocinį „tėvo-motinos“ lauką įpilame: kalbėdami tiesiogiai arba telefonu. Kaskart reikėtų pagalvoti, kokios yra mūsų veiksmų pasekmės ir ko siekiame – savų interesų ir ambicijų patenkinimo ar vis dėlto vaiko gerovės.

Pats geriausias pasirinkimas – kalbėti pagarbiai apie kitą arba susilaikyti nuo asmeninių vertinimų, kad ir ką žmogus būtų padaręs. Nepamirškime, jog poroje yra sąveika. Vienas galbūt kažką darė arba nedarė, kitas nedarė, bet gal reikėjo kažką laiku padaryti. Teisimas ir smerkimas nėra tinkamas pasirinkimas.

Mūsų socialinėje aplinkoje vis dar galioja nepagrįsti lūkesčiai, kad santuoka privalo būti ir bus amžinai. Na, o jeigu nepavyksta, tuomet ieškome kaltų: „Kuris čia kaltas?“ Iš tikrųjų realybė yra labai įvairi. Būna atvejų, kai žmonės išsiskiria ir po kurio laiko vėl grįžta į poros santykius. Būna, kad iširus santuokai, kurioje vyko konfliktai, nuolatiniai barniai, žmonės pradeda pagarbiai bendrauti, darniai tariasi ir sutaria dėl bendrų vaikų gerovės. Pasiekti santykio kokybę yra daug geresnis pasirinkimas nei gyventi santuokoje dėl kitų, dėl vaikų, o iš tikrųjų pyktis, bartis ar net visai nesikalbėti. Juk vaikai perima pavyzdžius, kaip tėvai ir kiti suaugusieji bendrauja, o ne koks oficialus statusas yra. Vardan vaiko gerovės, reikėtų verčiau priminti, ką gero darė tėtis ar mama, nepaisant to, kad jie jau nebe kartu. Jei žmonės tai sugeba, jie išlaiko tikrai gerą partnerystę tėvystėje.

Pasirinkimas atsižvelgti į vaikų gerovę, t.y. matyti platesnį vaizdą nei tik „mane paliko, su manimi nori skirtis“, parodo žmonių brandą. Suprantama, kad emocijos sukyla, bet svarbu, kad pats veikimas nebūtų sąlygotas pirminio impulso. Yra  grupinių užsiėmimų suaugusiems. Gyvai ir online. Pasidalinęs, „išventiliavęs“, kaip mes, psichologai, sakom, pasijusi geriau ir kitokios situacijos sprendimo galimybės rasis.

– Gal turite patarimų, kaip nukreipti vaiko dėmesį ir pagerinti jo emocinę būklę?

Vaikui pirmiausia reikia  erdvės, kurioje jis galėtų saugiai išreikšti su tėvų skyrybomis susijusias emocijas. Tada jau galime kalbėti apie veiklą, kuri priklauso nuo vaiko polinkių ir amžiaus. Jei jis turi polinkį menams – tinka dailės terapija, keramika. Pavyzdžiui, dailės terapijos užsiėmime, vaikas gali iš pradžių teplioti, mozoti tamsiomis spalvomis išliedamas neigiamas emocijas. Paskui, žiūrėk, pradeda gražiai piešti – atsiranda formos, vaizdai, šviesios spalvos. Kartais nereikia net ir specialių užsiėmimų – tėvai ar seneliai namuose gali sukurti visas sąlygas: lapai, akvarelė, kitos piešimo priemonės ir tegul vaikas laisvai piešia.  Jei vaikas aktyvesnis – galima siūlyti sportinius, judesio užsiėmimus.

Vaikams tėvų skyrybos, ginčai ir su tuo susiję pokyčiai sukelia daug emocijų Žaidimas ar veikla gali būti ne tik emocijų išliejimo galimybė, bet ir pokalbio su vaiku forma. Vaikas, pavyzdžiui stato ką nors iš kaladėlių, o paskui griauna viską. Taip nežalodamas nei savęs, nei gyvūnų, nei kitų žmonių, gali išlieti emocijas veikloje. 

Prof. dr. Jolanta Sondaitė teikia šeimos mediacijos paslaugas siekiantiems taikiai išspręsti šeimos ginčus ir išlaikyti santuoką, skyrybų mediacijos paslaugas – nusprendusiems taikiai išsiskirti ir išsaugoti pagarbius santykius. Taip pat tėvų, vaikų ir kitų šeimos narių konsultavimo paslaugas šeimos konfliktų, tėvų atstūmimo (nuteikinėjimo vaikų prieš tėvus) atvejais. Mediacijos paslaugas yra teikusi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Vokietijoje (2013 m.), Belgijoje (2017 m.). Jolanta derina akademinius tyrimus su praktine mediacijos patirtimi. Dėsto Mykolo Romerio universitete, kur, bendraujant su psichologijos ir teisės studentais, būsimaisiais mediatoriais, kaip pati įvardija, „labai praverčia gyvi, o ne vadovėliniai pavyzdžiai.“

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su asociacija „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“ įgyvendinant LR SADM finansuojamą projektą „Šeimos tiltai: pagalba skyrybas išgyvenančioms šeimoms“.

Visai neseniai su kolege rašėme apie Lietuvos policijos, nevyriausybinių ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą ieškant dingusių be žinios žmonių. Šįkart pasidomėjau, ką žmonės žino apie asmenų dingimo be žinios priežastis, oficialius ir neformalius paieškų kanalus. Atradau įdomių faktų ir istorijų: nuo atviros facebook grupės, skirtos skelbti tik informaciją apie dingusius artimuosius, draugus ar kaimynus iki privataus detektyvo paslaugų, kurias užsako klientai, kai vietos policijos ar tarptautinė paieška suteikia mažai vilties, kad žmogus kada nors gali būti rastas. 

Kiek dingusių asmenų Lietuvoje priskaičiuojama per metus?

Mūsų šalies teisės aktuose^[1] nurodoma, jog ieškomas asmuo – tai pasislėpęs ar dingęs fizinis asmuo, kurio buvimo vieta nežinoma ir dėl kurio teisės aktų nustatytais pagrindais bei tvarka priimtas sprendimas paskelbti jo paiešką. Dingusieji be žinios asmenys registruojami tam skirtame žinybiniame registre. Šio registro duomenimis 2022 m. buvo paskelbta 2601 dingusio be žinios asmens paieška, per 2023 m. sausio-spalio laikotarpį – 2629 dingusių be žinios asmenų paieškos^[2]. Šio registro duomenimis 2022 m. buvo paskelbta 2601 dingusio be žinios asmens paieškos (iš jų 1938 vaikų (iki 18 m.), per 2023 m. sausio-spalio laikotarpį – 2629 dingusių be žinios asmenų paieškos (iš jų 2019 vaikų (iki 18 m.) ^[2]. Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktais duomenimis 2022 m.  pakartotinai vykdytos 1698 asmenų paieškos (iš jų 1676 vaikų iki 18 m. paieškos), ieškoti 265 asmenys (iš jų 255 vaikai iki 18 m.); per 2023 m. 10 mėn. pakartotinai vykdytos 1855 asmenų paieškos (iš jų 1825 vaikų iki 18 m. paieškos), ieškoti  283 asmenys (iš jų 268 vaikai iki 18 m.).

Dingęs = galimai miręs?

Įdomu tai, jog fizinį asmenį teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra duomenų, kur jis yra. Tai numato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. O jei fizinis asmuo dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo ir jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis mėnesius, fizinis asmuo teismo nustatyta tvarka gali būti pripažintas mirusiu.^[3]

Nuo asmens dingimo momento iki pripažinimo nežinia kur esančiuoju ar pripažinimo mirusiu – visai nedidelis laiko tarpas. Lietuvos policija ragina kreiptis iškart tik įtarus galimą asmens dingimą. Tačiau šeimos nariai ir artimieji, kabindamiesi, už bet kokios informacijos „šiaudo“, yra pasiruošę patys fiziškai įsitraukti į dingusio šeimos nario ar draugo paieškas. Kai kurie, lygiagrečiai vykstant policijos organizuotoms paieškoms, kreipiasi net į privačius detektyvus. 

Savarankiškos paieškos – iki pranešimo policijai

Rinkdama medžiagą šiam straipsniui, atlikau nedidelės apimties anoniminę apklausą. Pasiekiau 50 respondentų: 18-25 ir 31-40 m. amžiaus grupėse – 60 proc., visos kitos amžiaus grupės pasiskirstė maždaug po lygiai, nė vieno respondento – iki 18 m., 80 proc. respondentų – miesto gyventojai. Trečdaliui anketas pildžiusių žmonių bent kartą savo artimoje aplinkoje (šeimoje, kaimynystėje, bendruomenėje ar mokykloje) teko patirti dingusio be žinios asmens atvejį. 

Respondentų reakcijos į žiniasklaidoje pasirodančius pranešimus apie dingusius be žinios ir ieškomus asmenis patvirtina tokios informacijos sklaidos reikalingumą: vos 2 asmenys atsakė, jog informaciją ar skelbimus apie dingusius be žinios asmenis praleidžia ir niekuomet neskaito net antraščių. Daugiau nei pusė dalyvavusiųjų apklausoje įprastai skaito ar išklauso visą informaciją, ir net 45 proc. perskaito bent antraštes ar išklauso pranešimų pradžias, nors visą tekstą ar pranešimą ir praleidžia. Ir atitinkamai paprašyti įvardinti veiksmus, kurių pirmiausia imtųsi, dingus artimajam ar šeimos nariui, respondentai rašė „skelbčiau apie dingusį asmenį žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose“.

Verta atkreipti dėmesį, jog į policiją kreiptis arba skambinti 112 respondentai ryžtųsi tik po kurio laiko – „po paros“ ar „kai išbandžius paieškos galimybes patiems, žmogus vis dar nerastas“. Ši anoniminė anketa nesiekė atskleisti, kodėl žmonės pirma išbandytų visus įmanomus paieškos būdus patys („bandyčiau susisiekti su žmogumi įvairiais būdais (telefonu, per socialinius tinklus)“, „skambinčiau visiems „aktualiems“ kontaktams – tėvams, mokytojams, kaimynams, draugams“, „patikrinčiau visas galimas vietas, kur asmuo įprastai lankydavosi ar kur turėjo būti dingimo dieną“, „skambinčiau į artimiausią ligoninę“), o tik vėliau – paieškoms esant bevaisėms, kreiptųsi į specializuotas valstybės tarnybas.

Vis dėlto verta įsiklausyti į Lietuvos policijos pareigūnų prašymą visada pranešti apie asmens dingimą kaip įmanoma anksčiau, vos tik įtarus, kad įvyko kažkas neįprasto ir žmogus negrįžta namo ne šiaip sau. Toks pats prašymas galioja ir globos institucijų ar specializuotos paskirties įstaigų – ligoninių, sanatorijų, bendro gyvenimo namų, personalui. Pareigūnai aiškiai įvardija tokio delsimo galimas skaudžias pasėkmes – kiekviena pavėluota valanda pranešti apie žmogaus dingimą gali kainuoti net žmogaus gyvybę ar apskritai tikimybę rasti jo buvimo pėdsakus. Ypač jei nutrūko kontaktas su jums artimu žmogumi, kuris išvykęs į užsienio šalį, pirma ir vienintelė kompetentinga institucija, galinti vykdyti asmenų paiešką – policija. Siekiant, kad būtų pradėta vykdyti asmens paieška, reikėtų kreiptis į artimiausią policijos įstaigą – besikreipiančio asmens gyvenamojoje vietoje esantį policijos komisariatą^[4].

Dingimo be žinios priežasčių labirintai

Kiek dingusių be žinios ir paieškomų žmonių per metus pavyksta sėkmingai grįžti namo – tikslaus skaičiaus rasti nepavyko. Kiekvienas žmogaus dingimo atvejis unikalus jau tuo, kad skiriasi dingimo aplinkybės. Peržvelgus facebook grupėje „Dingusių žmonių paieška“ bei tame pačiame socialiniame tinkle nevyriausybinės organizacijos „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“ paskyros skelbiamus pranešimus apie dingusius asmenis, ieškomų asmenų dingimo situacijos varijuoja nuo „išėjo vakar iš namų, sėdo į automobilį ir negrįžo“ iki „jau septynis mėnesius ieškau į x šalį išvykusio sūnaus, iš kurio negaunu jokių žinių“. Beje – kas 2-3 pranešimas yra apie dingusį paauglį ar vaiką.

Atlikdama apklausą, respondentų teiravausi nuomonės, dėl kokių priežasčių asmuo gali dingti be žinios. Išvardintų tikėtinų dingimo aplinkybių gausu, tačiau jas lengva sugrupuoti į dvi pagrindines kategorijas: psichologinės-emocinės būsenos sąlygoti paties dingusiojo veiksmai ir išorinių aplinkybių sąlygoti nutikimai ar kitų žmonių sukurtos nepalankios situacijos:

„Dingusių žmonių šeimų paramos centras“ teikia dalykines ir psichologines konsultacijas šeimoms ir institucijoms, iš kurių vieną ar daugiau kartų pabėgo ar kitomis aplinkybėmis dingo nepilnametis. Anot šio centro socialinės darbuotojos Arūnės Bernatonytės, iki 70-80 proc. Lietuvoje per metus dingstančių be žinios asmenų yra nepilnamečiai asmenys. Apytiksliai du trečdaliai visų dingstančių be žinios nepilnamečių nusprendžia patys pabėgti iš namų ar globos įstaigos. 

Pasiteiravus respondentų apie galimas nepilnamečių bėgimo iš namų ar globos namų priežastis, akivaizdu, jog beveik visų priežasčių pagrindas – netvirti arba nepilnamečio emocinio saugumo jausmą žalojantys santykiai: „patyčios, nesutarimai su tėvais, aplinkiniais“, „noras pradėti gyventi savarankiškai neturint gyvenimiškų įgūdžių ir patirties vertinti rizikas bei aplinkybes, pvz.: pasiūlymus vartoti ar platinti nelegalias svaiginamąsias medžiagas, vykti į užsienį ar vietoje daryti nusikaltimus, „paslaugas“, „smurtas (fizinis, psichologinis)“, „vyresnių ir pasiturinčių vyrų pasiūlymai jaunoms merginoms jas remti finansiškai už emocinius ir intymius ryšius (vadinamieji „sugar-dating“ santykiai)“, „noras maištauti prieš tėvus / globėjus, atkreipti į save dėmėsį“, „nereikalingumo ir nepagarbos jausmas“, „prastos fizinės sąlygos ir emocinė aplinka namuose / globos namuose bei daroma kitų žmonių įtaka“, „noras įtikti kitiems, pateisinti kitų lūkesčius, kurie dažnai tėra manipuliacijos išraiška siekiant naudos sau“, „neatsakingumas, nuotykių ieškojimas ir emocinio įsipareigojimo nebuvimas“, „taikomos griežtos bausmės ir ultimatumai“, „nesaugumo jausmas ir šiltų jausmų trūkumas“, „nestabilus tėvų gyvenimo būdas, tėvų nepriėmimas vaiko toks koks jis yra“.

Retai pastebimi dingusių asmenų ieškotojai – privatūs detektyvai

Beveik kiekviename viešame pranešime apie dingusius be žinios ir paieškomus asmenis nurodomas paieškoje dalyvaujančių Lietuvos policijos pareigūnų kontaktinis telefono numeris. Tačiau teko girdėti, jog, kapsint paieškos be rezultato minutėms ir valandoms, artimieji ar už asmenį atsakingi suaugusieji griebiasi kitų paieškos būdų – kreipiasi į privačius detektyvus.

Pakalbinau vieną iš 21 šiuo metu Lietuvoje oficialiai savo veiklą įregistravusių privačių detektyvų. Olegas Rimanas, buvęs kriminalistas, privataus detektyvo veikla užsiima 17 metų. Vilniečio detektyvo komanda UAB „Rimano biuras“ dažniausiai sulaukia užsakymų surasti šeimos narius, giminaičius ar draugus, su kuriais ryšiai seniai nutrūkę arba netikėtai gauta informacija atskleidžia giminės paslaptį apie įvaikintą ar seniai dingusį šeimos narį. Olegas papasakojo ir kelias istorijas – beje, sėkmingai pasibaigusias, kada teko ieškoti be žinios dingusio žmogaus.

Viena istorija – apie nepilnametę staiga dingusią iš globos namų: „Prieš keletą metų susisiekė su manimi labdaringa veikla užsiimanti bendruomenė. Iš globos namų, kuriuos ši bendruomenė rėmė materialiai, dingo nepilnametė. Policija ir globos namų darbuotojai po kurį laiką trukusių paieškų, linko prie versijos, jog mergaitė bus užverbuota ir išvežta teikti seksualinio pobūdžio paslaugų už Lietuvos ribų. Aš paprašiau, kad globos namų personalas leistų pasikalbėti su dingusios mergaitės draugėmis. Kaip tik buvo žiemos švenčių laikotarpis. Pasitelkiau savo didžiuosius pomėgius – fokusus ir triukus. Surengiau pasirodymą globos namuose, o globos namų auklėtinės, tokioje be įtampos aplinkoje ir papasakojo, kad jų draugė slapstosi Vilniuje.“

Olegui pavyko gauti ir telefono numerį, kuriuo pabėgusioji mergaitė kartais pasiskambindavo savo draugėms. Susisiekė, pasikalbėjo telefonu ir susitarė susitikti akis į akį. Neva „išvežtoji į užsienį“ nepilnametė paaiškino, jog globos namų aplinka jai nėra miela ir ji nenorinti paklusti griežtoms šių namų taisyklėms.

„Su mergaite pavyko sutarti, jog paramą teikianti organizacija, kuri mane ir nusamdė šiai paieškai, suras jai kitus globos namus. Netrukus tai ir suorganizavo tarnybos. Kiek man žinoma, ji pakartotinai nebuvo pabėgusi.“

Kad psichologiniai resursai neišsektų

Olegas neatsitiktinai pamini vieną svarbesnių privataus detektyvo kompetencijų – žmonių psichologijos išmanymą. „Tik būdamas geru psichologu gali šioje veikloje išsiaiškinti žmonių motyvus bei rasti būdus juos prakalbinti. Kita vertus – ieškant dingusių be žinios žmonių, tenka atlikti ir psichologo bei guodėjo vaidmenį bendraujant su ieškančiais artimojo šeimų nariais ir giminaičiais.“  

Nuo 1996 m. veikiantį „Dingusių žmonių šeimų paramos centrą“, įkurtą palaikyti emociškai ir padėti surasti dingusius be žinios artimuosius, deja, žino ne visi, kuriems tokia pagalba reikalinga. Minėtos apklausos respondentų pasiteiravus, ar žino Lietuvoje veikiančią (-as) organizaciją (-as), kurios padeda dingusių žmonių artimiesiems, šeimos nariams ir konsultuoja šeimas nutikus tokiems įvykiams, trečdalis respondentų atsakė nežinantys jokios organizacijos, vykdančios tokią veiklą arba įvardijo, abejojantys, kad tokia organizacija Lietuvoje apskritai egzistuoja.

Daugiau nei pusė įvardijo, jog, esant poreikiui, bandytų psichologinės, emocinės ar teisinės pagalbos ieškoti bet kuriose nevyriausybinėse organizacijose, nes yra girdėję, jog kažkas tokį palaikymą šeimai organizuoja. Ir tik keli respondentai parašė, jog Lietuvoje veikia „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, kurio darbuotojai psichologiškai palaiko dingusių žmonių artimuosius, šeimos narius, konsultuoja dėl galimų pagalbos veiksmų dingus artimajam.

Nors šis centras įsikūręs Vilniaus mieste, tačiau veiklą vykdo visoje Lietuvoje: keičiasi informacija su Lietuvos teisėsauga, nevyriausybinėmis organizacijomis, o prevencinius mokymus veda miestų ir regionų bendruomenėse ir mokyklose. Nuo 2014 m. centras bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija užtikrina Dingusių vaikų karštosios telefono linijos numerio 116000 veikimą. 116 000 telefono linija suteikia galimybę fiziniams asmenims nemokamai 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę skambinti konsultacijoms ir pagalbai dingusių vaikų klausimais.

Dingti įmanoma, bet ir surasti galima, jei reaguojame tinkamai ir laiku

Užtenka perskaityti vos kelis informacinius pranešimus apie dingusius be žinios asmenis ar susipažinti su dingusiųjų be žinios istorijomis ir klausimas „Kaip galima dingti?“ sprogsta ir pakyla į orą įvairialypių versijų ir tikimybių pavidalais. Dingsta be abejo ir tie žmonės, kurie, anot jau cituoto respondento „priklauso kažkokiai grupuotei, kažkam yra skolingi ar susiję su narkotikais. Ar pamatė ką nors, ko neturėjo matyti.“ Tačiau panašu, jog plika akimi nematomos, bet žmogaus viduje egzistuojančios priežastys – psichologiniai ar emociniai motyvai bei iššūkiai, paskatina žmogų pasišalinti iš gyvenamosios aplinkos neinformavus artimųjų arba sudaro sąlygas leistis išgabentam nežinoma kryptimi. Visada prioritetiškai reikėtų kreiptis pagalbos į tarnybas ir organizacijas, kurios ir buvo sukurtos tam, kad apsaugotų, padėtų ir suteiktų visapusišką specializuotą pagalbą – Lietuvos policija, nevyriausybinės organizacijos, Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienio šalyse. Tačiau kai kapsi laikas valandomis, dienomis ir savaitėmis, o žinios apie dingusį be žinios vyrą, vaiką ar brolį vis nėra, laukiantys artimieji griebiasi įvairiausių būdų. Ir tomis akimirkomis vargiai, ar bus išgirstas patarimas „Laukite“.

Ir vis dėlto, mažiausiai trys dalykai yra, kuo galime padėti sau ar pažįstamam žmogui, kurio aplinkoje įvyko artimojo asmens dingimo be žinios atvejis. Pirma, nedelsiant skambinti 112, kad paieška būtų pradėta iškart, t.y. renkant dar „šiltą informaciją“. Tikėtina, jog, sureagavus greit, nereikės po savaitės ar mėnesio ieškoti privataus detektyvo, kuris turėtų paiešką pradėti nuo nulio ir sekti „atvėsusiais pėdsakais“. Antra, susitelkti šeimai ir bičiuliams kartu palaikant dingusiojo be žinios artimiausius asmenis arba kreiptis psichologinės pagalbos į „Dingusių žmonių šeimų paramos centrą. Trečia (ir svarbiausia), permąsčius savo įprastą elgesį ir veiksmus, atsakyti sau į klausimą: „Ką galiu daryti kitaip, kad šalia manęs esantys niekada nesugalvotų bėgti iš namų ar nepatektų į pavojingas, asmens dingimą be žinios, sąlygojančias aplinkybes?“   Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su „Dingusių žmonių šeimų paramos centru“, siekiant didinti visuomenės informuotumą apie dingusiųjų be žinios paieškos ir pagalbos šeimoms ir globos įstaigoms galimybes Lietuvoje. Visas straipsnio rengimo ir informacijos rinkimo išlaidas padengė straipsnio autorė Dovilė Vainorė.

^[1] https://e-seimas.lrs.lt/rs/legalact/TAD/cea7e7e0005511e7ae41f2dbc54c44ce/

^[2] Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis

^[3] https://www.lrvalstybe.lt/istatymai/civilinis-kodeksas

^[4] https://keliauk.urm.lt/keliaujantiems/konsuline-pagalba/dingus-lr-pilieciui-uzsienyje

„Grįžusi namo kursiu židinį“, – sumąsčiau. Ir čia vėl prisiminiau, jog ugnies – dar vienos stichijos – be oro nebūtų. Įpučia, paduoda oro, nublaško pelenus nuo nuodėgulio ir vėl smalkstantį atgaivina. Ir ugnies visa amplitudė gali pasireikšti  – nuo vos įžiūrimo dūmo vinguriavimo aukštyn iki liepsnos, sunaikinančios viską.  

Žemė neleis išdegti per daug, suteiks formą vandens telkiniui – kad ir tam pačiam smaragdiniam ežerui, kurio pakrantės takais, koja už kojos, letena už letenos, ramiai ėjome, remdamosi žeme. 

Vanduo – man prieštaringiausius jausmus sukelianti. Visada baugindavo gylis, kuriame jau nebegalėdavau įžvelgti: „O kas ten giliau, už ten, kur jau nebesimato?“ Visada pajusdavau žmones ir situacijas, kurios mane „gesindavo“. Kita vertus – tai gyvybė: „Reikia išgerti tiek ir tiek.“ Bet gal todėl ir stengiuosi pasiimti įvairiomis alternatyviomis formomis – arbatžolių arbata (nesaldinta) arba kažkuo sūriu, dirbtinai didindama troškulį. Ir gyviai iš vandens man tokie nesuprantami, beformiai, … 

Nusileidom su Esther prie kranto. Nelabai ir jai patiko bangų mūša į medinius pastolius. Keistokai į mus, diskutuojančias apie stichijas, žiūrėjo ir vienišas valtininkas. Nedažnai sekmadienio rytą prie ežero sutiksi moterį su šunimi – kalbančią, klausiančią keturkojės ir išverčiančią balsu jos atsakymus sau.    

Gal užtektų vienos? Oras, vanduo, ugnis arba žemė? Ne – nuobodu. Nebelieka dinamikos: nėra, kas įkuria ir kas gesina, nėra kas išrauna su šaknimis ir kas leidžia įsitvirtinti. Gamtoje harmonija!

Vienas iš būdų pažinti save: stebėti gamtą, gamtos pokyčius, pasilyginti, rasti analogus santykyje ir suprasti, kas vyksta. 

„Šiandien daug vėjo“, – pagalvojau žiūrėdama pro langą. Esther tupėjo greta manęs. Bet tas medis už lango taip atkakliai laikėsi įsikibęs šaknimis, kad neliko abejonių, jog greičiau aš neišlaikiusi lygsvaros nukrisiu ant grindų kambaryje, kur net skersvėjo nėra, nei jį išraus.

Žemė.

Šiandien atsvara orui buvo žemė.  

Mano bičiulė ne išimtis – panašių spontaniško elgesio apraiškų susiskaičiuotume tikriausiai kiekvienas. Su ja dar diskutavome, prisimenu, ir apie tikėtinas tokio elgesio priežastis: vieniems tai gynyba, kitiems – savivertės atstatymo būdas, dar kitiems – „scena“, kurios metu siekiama suvaidinti viršesnį, t.y. tą, kurio žodis bus paskutinis ir kuris uždės priešininkui ant galvos savo „leteną“.

Kadangi prieš kurį laiką asmeniškai susidūriau ne su pavieniu poelgiu, o su tendencingu bandymu vis „uždėti leteną ant galvos“, nusprendžiau, atsitraukusi nuo situacijos, pamąstyti ir paspėlioti: „O kas vis dėlto po tokiu elgesiu IŠ ESMĖS slepiasi?“

Nepalaužiamo, stipraus, „žodžio kišenėje neieškančio“ asmens iliuzijai palaikyti gyvybiškai reikalinga „auditorija“. Ir dar vienas dalykas – atrodymui ir nuolatiniam savo pozicijos apsigynimui reikalingi KITI. Tai tie ir tos, virš kurių galiu būti viršesnė, tie ir tos, už kuriuos turiu būti protingesnė, tie ir tos, kuriems nesikuklindama sakau: „Vaikuti … / O tai tu ne taip darai …? / Kodėl tu valgai / važiuoji / rengiesi … būdu? / Na, ir moteris / šeimininkė / darbuotoja / jūs tik pamanykit … Aš tai jau kaip padaryčiau / pasakyčiau …“ Ūkiškai kalbant – yra personažų, kuriems reikia žūtbūt kažko, ant ko galima būtų „pajoti“.

Stebina ir tai, jog tie KITI dar gali būti sėkmingai pasitelkiami savęs „iškėlimui“ jiems net nedalyvaujant, o kartais ir neturint tiesioginio ryšio su tuo „viršesniuoju / protinguoju / pavyzdinguoju“. Pavyzdžiui, vystant apkalbas su trečiaisiais ar ketvirtaisiais asmenimis: „Kokia ji motina! Aš gi žinau, aš x vaikų užauginau … / Išsikrausto į … pamatys, kaip jiems ten bus … / Gyvena ir nė jokios gėlės / daržovės neužsiaugina, kaip taip žmonės gali, gi aš jiems sakau …, o pas mane kaip auga.“ 

Šioje ryškioje puokštėje dar styro ir troškimas kontroliuoti situacijas bei žmones ir kylantis nerimas, jei tik kas nors nevyksta taip, kaip suplanuota / nuspręsta. Nes kas gi kitas, jei ne viską žinantis žmogus suvaldys situaciją, geriausią patarimą duos ir tinkamiausią dovaną išrinks: „KITI juk daro ne taip, kaip reikia, o aš visomis išgalėmis turiu parodyti, kaip TURI būti … / Jei neturėsiu ko kontroliuoti (vyro / vaikų / ligų / …), manęs tiesiog … NEBUS / NEEGZISTUOSIU.“ 

Tokioms asmenybėms, reikia pripažinti, nėra lengva būti kasdienybėje. Juk reikia (ir gana dažnai) save „suimti į nagą“ ir pasirodyti geroms. Todėl jos dovanoja „tinkamas“ dovanas ir dalina patarimus apie gyvenimą (buitį, laimę, asmeninius pasirinkimus), nes gi „myli“ ir „rūpinasi“ ir nori (tiksliau reikalauja) tokios pačios grąžos atgal: „Kadangi ir pati labai labai „myliu“, privalau sukontroliuoti visą situaciją taip, kad ta mano meilė pataikytų tiesiai į 10-uką. O kaip kitaip jei ne didžiausiu rūpesčiu kitais galiu įrodyti, jog tai „tikra“ ir „tobula“. Tik tam, kad mano meilė ir rūpestis išsiskirtų iš KITŲ (be abejo mylinčių ne taip stipriai ir nemokančių rūpintis taip, kaip aš), turiu parodyti ir pasakyti, kad tie KITI nemoka, negali, nenori rūpintis ir mylėti taip, kaip … AŠ.“

Štai ir visas tobulos meilės ir rūpesčio algoritmas: susirandi arba išrandi kažką, kuo reikia rūpintis -> „su(si)kuri“ aplink save žinojimo, kaip reikia rūpintis, aurą-> kritikuoji ir įžeidinėji kitus, kuriuose įžvelgi vis stiprėjančią grėsmę, jog tuoj visa „paslaptis“ bus atskleista arba ims ir pradings tie, kuriais „reikia“ rūpintis. Ši technologija galinga. Tik ji ne palengvina, bet apsunkina gyvenimą. Ir labiausiai ne tiems, KITIEMS, o „mylinčiajam ir besirūpinančiajam“. Nuolat būti bėgime, nuolat bandyti įrodyti, jog „AŠ!, AŠ! Ei …, ar girdite – juk aš geriausiai žinau /labiausiai myliu! Negirdite?! Tai tuoj išgirsite!“ Nugarinėje šios technologijos pusėje ypač smulkiomis raidelėmis užrašyta: „Pagaminta tiems, kurie galvoja, kad jų nemylėjo, arba bijantiems, kad nemylės.“

Ką su visu šiuo agregatu daryti žmogui, kuris jį diena iš dienos suka ir suka, bet pasibaigus kiekvienai dienai vis vien nėra patenkintas? Atsakyčiau palikdama erdvę improvizacijoms imtis tokių veiksmų pačiam /pačiai, kokie tik atrodo priimtini ir pagal skonį: „Jei iki šiol elgeisi taip ir gyvenimas tik tamsėja ir tamsėja, pabandyk elgtis kitaip – užauk, nes niekas nieko nėra tau skolingas nei už „rūpestį“, nei už „meilę.“

Ką daryti žmogui, kurį bando kažkas įsukti į tokį agregatą ir pasirenka „rūpesčio“ taikiniu arba „agresijos“ ar „kritikos“ taikiniu? Neseniai gavau patarimą: „O tu galvok apie tokius žmones kaip apie treniruoklius. Gyvenime tikrai dar ne vieną panašų sutiksi. Treniruok ištvermės raumenį. Ir jie – tai ne tu. Atsisiek emociškai, o jei reikia – ir fiziškai.“

Kai pavyksta iš besikartojančio tarsi meilės operų siužetai elgesio sudėlioti pagrindinę dėlionę  – tokią iš 9 ar 12 stambių detalių, kokias vaikai dėlioja, tampa aišku ir lengva. Kai sėdu užrašyti – jausmas irgi geras, tarsi visus atsakymus ir „taškus ant į“ būčiau sudėliojusi savo mintyse.

Drungnai nuskambės, ir vis dėlto – neturiu planų nei tobulai meilei, nei tobulam rūpesčiui. Ir tikrai aš nežinau geriausiai, kaip viskas turi būti. Tiesą sakant ir nelabai noriu žinoti, nes po „aš žinau geriausiai“ yra tik vienas taškas, o man patinka daugtaškiai …

Keliaujame toliau. Kiek vėliau knygyne radau jau į lietuvių kalbą išverstą debiutinę šio autoriaus knygą – pirmąją iš trilogijos: „Kol dar neatšalo kava“. Nusipirkau ir padėjau į krūvelę „skaitysiu po to, kai perskaitysiu šiuo metu skaitomą“. 

Įsimečiau ją kartu su po ranka buvusiu skirtuku į kelionę. Gerai, kad ir pradėjau skaityti 1-ąją atostogų dieną, nes … baigiau 3-iosios pavakary. Jei būčiau pradėjusi kurį darbo dienos vakarą – „atia, darbeliai ir projektėliai, grįšiu, kai užversiu paskutinį 252-ą puslapį!“

Keliaujam į knygos vidų ir kavinę „Funiculi funicula“? Tai va, pasirodo egzistuoja reali galimybė keliauti laiku – į praeitį ir ateitin. Tik daug taisyklių kavą ruošianti mergina Kadzu jums prisakys: nepakilti nuo kėdės kad ir kas benutiktų, susitikti galėsit tik su tais žmonėmis, kurie kada nors lankėsi kavinėje, ir svarbiausia – išgerti kavą iki jai atauštant. Ir kad ir ką darytum praeityje – dabarties ir ateities įvykių nepakeisi. Tai kodėl žmonės patiki ir keliauja pirmyn ir atgal net žinodami, kad negali įtakoti įvykių susiklostymo? Kadzu pasakys: „Na, ir kas, kad nė kiek nepasikeičia aplinkybės? Svarbiausia, kad žmonės turi galimybę pasikeisti patys.“

Pasiekusi kelionės finišą puslapis po puslapio, parsinešu: „Aha! Išgerti kavą kol neataušo ir… užsibūti praeities pokalbiuose, įvykiuose ar kurti ateities planus tik tiek, kiek trunka išgerti kavą!“ O apie ką ir su kuo visas kitas laikas? Apie dabar ir su dabartimi. Kadangi jau kurį laiką geriu vieną arba daugių daugiausiai du puodelius kavos per dieną, naujas dabartimi, žeme ir popieriumi kvepiantis laikas turi neribotas galimybes išsitęsti. 

Beje, knygoje yra ir moters, nespėjusios išgerti kavos iki jai atšąlant, istorija. Jos likimas toks: amžinai pasmerkta vaidentis ir gerti, gerti ir gerti kavą … Tik nežinau – savo praeityje ar ateityje ji tai daro.

Ir dar trumpam (nes jau vėsta kava) metamės į praeitį. Knygoje skirtukas iš ankstesnės kelionės – 21 Taro korta „The Transmutation“. Ėmiau dėl gero spalvų sąskambio piešinuke ir ant knygos viršelio, bet, matyt, atsitiktinumų nebūna ir tokiuose spontaniškuose reikaluose. Apie 21-ąją paskaitykite patys, nes, juk įspėjau – vėsta kava!

O kur dabar? Juk sunku būtų patikėti, kad vieną knygą atostogoms pasirinkau. „Kol dar neatšalo kava“, 223 psl. yra toks sakinys: „Sakoma, kad pasiligojusi dvasia sukelia kūno negalavimus“. Labai gerą knygą šia tema dabartyje turiu ir dabartyje su šia tema kartais draugiškai, kartais pasipešiodama, o kartais beviltiškai (ir kvailai) maldaudama, gyvenu: Michailas Filiajevas, Lana Bojeva „Kita psichosomatikos pusė“.

Juk tiesą sakiau? Nieko naujo – viskas apie keliones.

Na, dar ir apie kavą.

Ir dar tas besikartojantis paradoksas – bandyti pereiti „kiaurai sienas”, bet nematyti, kad va – atviras įėjimas čia pat, už kampo ar už tvoros, ar medžiais apaugęs, ar širmos …

O apie bandymus turėti tai, kas nuolat krinta iš rankų, eiti ten, kur nesieina ir būti tuo, kuo išbūti taip ankšta kiekvieną sekundę, klebenti kažkokiu ne tokiu raktu svetimas duris – apie visa tai galima ne vieną knygą parašyti, fotoparodą surengti ar akvarelėmis galerijas nukabinti.

Jaučiu, jog nuoširdūs „sienų grabaliojimai“, pavieniai kluptelėjimai ir ilgi pasivaikščiojimai nebūna bevaisiai – galiausiai prieini tai, kur norisi ne tik užeiti pabūti, o įeiti ir būti su visam.

Trumpai, apie ką knyga: kasdienio žmonių spontaniško ir pasirinkimų elgesio priežastis bei pasekmes autorius kviečia suprasti „nusivesdamas“ skaitytoją iki ląstelių vidaus, socialinių ir gamtos mokslų ideologinių kovų lauko ir žmonijos evoliucijos labirintų. Neįprastai, bet įtikėtinai, atrodo universalus žmones vedantis į priekį motyvas – laisvės siekis. Kiekvienoje mūsų kūno dalelėje ir organe užkoduotas šis poreikis. Gyvename gausos (pramogų, galimybių, pasirinkimų) amžiuje. Laisvė nuo XXI a. siejama su galimybe maloniai leisti laiką veikiant nebūtinus ir, rodos, bereikšmius dalykus. Tačiau žmogus, bandydamas apsimesti itin racionalia ir visada viską pamatuojančia būtybe, argumentuoja tai nematerialios dvasios / sielos / „vidinio pasaulio“ aukštesniaisiais poreikiais. Žodžiu, knyga patiks „giliai kapstantiems“ ir mėgstantiems provokatyvias nuomones, o nepatiks tikriausiai tiems, kurie sakosi esantys logiškai mąstantys ir visada apgalvojantys rimtai savo sprendimus.     

Ir dar truputį į šoną: naujo viršelio paieškų kelionėje (štai ir pavyzdys apie nebūtinus dalykus: juk galėjau tiesiog padėti į lentyną tokią knygą, kokia jau „gavosi“ po Esther suskaitymo arba, jei labai man ją reikėjo turėti – galėjau užsisakyti naują), prisiminiau savo buvusį kolegą iš laikų, kai intensyviai medžiojome talentus. Jis visiems kandidatams priešpaskutiniame arba jau paskutiniame atrankos darbo pozicijai etape užduodavo tokį klausimą-vinį: „Jei tu būtum knyga – koks pavadinimas būtų ant tavo viršelio?“ Be abejo šis klausimas neturi vieno teisingo atsakymo, o kandidatų išsakomos mintys labiau parodydavo jų kūrybiškumą, drąsą improvizuoti, žaismingumą arba priešingai – perdėtą rimtumą, rėmimąsi logika („O, koks teisingas atsakymas?“). 

Susimąstau: o jeigu ant knygų viršelių nebūtų rašomi pavadinimai? Tiesiog knyga-staigmena – tik atsivertęs, perskaitai, kas yra autorius ir koks jos pavadinimas. Nė viename darbo pokalbyje nesulaukiau tokio klausimo, bet tikėtina, kad mano vienas iš galimų atsakymų būtų buvęs: „Be pavadinimo“. Pirma, man sudėtinga visą save sutalpinti į vieną frazę, antra – pavadinimas tarsi įspaudas amžiams (toks ir ne kitoks); trečia – man šiandien patinka vienoks šriftas, o rytoj jau tas nepatiks. Ir ką tada? Viršelio jau nelupsi. O gal šiandien kažkuriuose savo vaidmenyse jaučiuosi knyga tuščiais puslapiais? 

Taip begalvodama apie beprotiškai greitai lekiantį laiką ir krintančius po kojomis ir į rankas įvykius bei rudenėjančius lapus, manau, kad esu ne knyga su pavadinimu ar be jo, o biblioteka su daug daug knygų: vienos – užbaigtos ir su ryškiai įspaustais pavadinimais, kitos – patrintos, be originalių viršelių ir su priklijuotais naujais, trečios – dar tik rašomos. Gal dar rasčiau ir tokią, kurių turinys – apie viena, o viršeliai su pavadinimais nuo dar kitų pritaikyti. Yra ir labai labai mylėtų, kurias vis atsiverčiu, mintimis paglostau, įkvepiu skaitytos knygos kvapo ir vėl padedu į lentyną. Yra paskolintų ir užmirštų – turinį lyg ir atsimenu, bet pavadinimai jau išblėsę. 

Dabar jaučiausi tikrai atsakiusi į niekada anksčiau neužduotą klausimą: biblioteka su daug įvairių knygų… O gal kiekvienas žmogus toks?

Ačiū Esther ir knygoms (jų rašytojams ir leidėjams) už buitinius ir egzistencinius iššūkius – klausimus ir atsakymus. 

Po to renginio vėl nuklydau į kiek romantiškesnes ir estetiškiau skambančias temas bei projektus – jaunimo lyderystės, kultūrinio paveldo išsaugojimo, kartų susikalbėjimo ir kitus . 

Bet apsisukus ratui praėjusių metų rudenį sulaukiau buvusios kolegės skambučio su užuomina: „Asociacija ieško skubiai žmogaus, galinčio sustygiuoti vieno didiko projekto reikalus“. 

– Puiku, tai duok mano kontaktus. Jei norės – pasiskambins, – atsakiau.

Susitikusi su tuomečiu Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis (NAPPŽ) vadovu pirmą kartą sužinojau apie organizaciją, kuri vienija NVO, padedančias žmonėms atsigauti po seksualinio išnaudojimo, įtraukimo apgaulės būdu į nusikaltimų darymą, praleidusius ilgus mėnesius ar metus nelegaliomis ir vergiškomis darbo sąlygomis. Tema nepasirodė labai romantiška ir estetiška, tačiau pagalvojau: „Taigi dirbsiu su konkretaus projekto reikalais ir procesiniais dalykais. Manęs tos žmonių istorijos tikrai nepalies ir nieko sudėtingo čia nebus.“ 

Bet štai palietė. Ir palietė labai „įdomiu kampu“: supratau, jog mažiausiai dukart buvau pati atsidūrusi „arba-arba“ situacijose, kuriose galimai susitinka „auka“ ir „verbuotojas“.  

Pirma istorija

Po taikomosios sociologijos magistro studijų pirmojo kurso išvažiavau studijuoti į Švediją pagal Erasmus mainų programą. Pirmas mano kartas vykstant į užsienį be grupės ar tėvų. Kėliausi keltu iš Klaipėdos į Karlshamną. Tik atplaukusi supratau, jog sekmadienį nevažiuoja joks viešasis transportas į Lundą – miestelį, kuriame turėjau apsigyventi. Netikėtai mane, bežioplinėjančią prie autobusų stotelės, užkalbina nepažįstamas „bičas“ – lietuvis, slavišku vardu. Paklausia gal kažko ieškau ir sužinojęs, jog nežinau, kaip pasieksiu Lundą, pasisiūlo pavėžėti. Aš be abejo sutinku. Važiuojam kalbėdamiesi daugiausia apie mane: ką veikiu, kokiu tikslu atvykau į Švediją. Sėdėdama automobilyje suvokiu, jog važiuoju su nepažįstamu vyru, nežinoma man visai kryptimi (kiek ramiau pasidaro tik pamačius kelio nuorodas su užrašu LUND), neturiu su savimi telefono, o mano visi daiktai, įskaitant kuprinę su asmens dokumentu, bagažinėje. Įtampos situacijoje prideda dar ir tai, kai kelio nuorodos nukreipia aplinkeliu nuo pagrindinio kelio dėl remonto darbų. Automobiliui riedant pamiškėmis, man prasisuka tuoj-tuoj galimai įvyksiantis scenarijus: kur nors nuveš, uždarys, kankins ir apie mane nei artimieji nei jokios tarnybos taip niekada ir nebesužinos… Išvažiavo studijuoti, dingo. Taškas, daugtaškis arba tiesi linija. 

Bet kadangi rašau šią refleksiją, vadinasi istorija baigėsi gerai. Pasisekė, jog patekau į sąžiningo, pagelbėti norinčio žmogaus akiratį ir automobilį: nuvežė tuo adresu, kuriuo ir turėjau nuvykti ir dar lagaminus padėjo užsinešti į trečiąjį aukštą. Dabar jau žinodama nemažai prekybos žmonėmis istorijų, suvokiu, jog tuomet buvau labai lengvai prieinamas objektas bet kokiam išnaudotojui, maniakui ar verbuotojų tinklo atstovui. 

Antra istorija

Nustebinsiu parašiusi, jog ji susijusi su mano polinkiu tvarumui. Per vieną populiariausių Lietuvoje nemokamų skelbimų portalų jau keletą metų parduodu įvairius nenaudojamus daiktus – namų buities rakandus, knygas, drabužius, batus, aksesuarus. Viską, kas morališkai atgyvenę, tačiau dar puikiai tinka naudoti, dėvėti, skaityti.

Įkėlusi parduoti paprastą suknelę, sulaukiau susidomėjusios „klientės“ žinutės: „Koks tavo dydis ir apimtys?“ (ne suknelės dydis, o „mano“); „Ar ji būna prigludusi, kai dėvi?“; „Gal gali atsiųsti nuotrauką, kur tu su ja?“ Išsiunčiu asmenukę su klausimu: „Ar apsisprendėt?“ Negaunu tikslaus atsakymo. Tik dar atkeliauja papildomi klausimai: „Iš kokio tu miesto?“ Parašau miestą, apsidžiaugusi, kad jau skaičiuoja „pirkėja“, ar pigiau siųstis ar atvažiuoti pačiai pasiimti. Bet vėl sulaukiu žinutės su klausimu: „Už kiek norėtum susitikti?“ Galiausiai suprantu, jog susirašinėju ne su kliente, kurią domina suknelė, o nežinomu asmeniu, kuris siūlo pasimatymą už pinigus. Parašiau tokį nesąmoningą juokelį: „Už 2 milijonus”, prisiminusi kaip kažką panašaus kartą vakarojant su studijų draugėmis rašinėjome pažinčių tinklapio vartotojams. Taip ir užsibaigė susirašinėjimas su „suknelės pirkėja“. Matyt pasirodė per brangu. 

Iki tol, kol buvau toli toli nuo prekybos žmonėmis temos ir negirdėjau istorijų, nuo kurių prasideda verbavimas, bandymas patikrinti žmonių budrumą, lengvabūdiškumą, patiklumą ar beviltiškumą, man šios dvi istorijos, atrodė tarsi kiek nejaukus prisiminti nesusipratimas ir tiek. Pirmuoju atveju – „ai, tai viskas gerai galų gale baigėsi. Bet antrą kartą tai tikriausiai nesėsčiau į nežinomo asmens automobilį“, antruoju – „artumo ir santykio kažkas ieško net daiktų pardavimo portaluose. Gerai, kitą kartą atidžiau įsiskaitysiu į „tikslinamuosius“ klausimus“.

Dabar tas buitines situacijas jau vertinu visai kitaip: nuolat transliuojame informaciją apie save – kūnas, veidas, emocija gyvame kontekste pasako daug apie mūsų pasitikėjimą savimi, saugumą, pasimetimą, beviltiškumą; tuo tarpu socialiniuose tinkluose, kitose internetinėse platformose siunčiamas žinutes bei talpinamą informaciją kiti gali interpretuoti labai įvairiai, o kas svarbiausia – beveik niekas netrukdo jiems užkalbinti ir pabandyti išprovokuoti ar patikrinti. 

Gali būti ir taip, jog dabartinis mano abiejų istorijų vertinimas yra kiek „sutirštintas“ dėl informacijos gausos iš lauko, kuriame šiuo metu esu – vis girdimų pasakojimų apie tai, kokioje situacijoje išnaudoti vyrai, moterys ir vaikai pirmą kartą sutiko „verbuotoją“. Galiausiai juk abu atvejai nesibaigė dramatiškai. Tačiau vis pagalvoju apie tai, kokią istoriją šiandien pasakočiau, jei tą automobilį būtų vairavęs kitokių tikslų turintis asmuo, ieškantis naivių, kiek pasimetusių mergaičių su lagaminais stotelėse?  Arba tuo metu, kai gavau pasiūlymą iš „suknelės pirkėjos“ (ar netgi kai pamačiau pažinčių tinklapyje pasimatymus už pinigus, kas, dabar jau žinau, vadinasi „sugar-dating“), man būtų reikėję labai labai greit pinigų gydymui, artimajam padėti ar dar kam nors ir būčiau parašiusi: „Gerai, susitinkam už tiek ir tiek“? 

Akivaizdu, jog kiekviena istorija susideda iš mažyčių detalių ir posūkių ties kiekviena, skirtingų veikėjų ir išsitęsiusių įvykių laike ir erdvėje. Vienos istorijos taip ir lieka nieko nelėmusios, bespalvės („sėkmingai nuvežė vairuotojas pakeleivę merginą iš provincijos, ji maloniai jam padėkojo ir jie taip ir nebesusitiko dideliame mieste“ arba „įdėjau skelbimą, atsirado pirkėja tą pačią dieną, pardaviau suknelę ir nė spalvos nebeprisimenu“). Tačiau yra istorijų, kurios nutrūksta ties kažkuria grandimi: lieka neatskleistos, kai kurie tų istorijų veikėjai įrašomi į dingusių be žinios asmenų sąrašus ir kurį laiką figūruoja kriminalinių tyrėjų bloknotuose. 

Kad neatrodytų mano papasakotos istorijos kažkuo ypatingai išsiskiriančios ar unikalios, pasidalinsiu projekto kolegės žurnalistės nesena patirtimi. Rengdama tyrimą apie „sugar-dating“, užsiregistravo į pažinčių tinklapį tikėdamasi suprasti, kaip tokie santykiai mezgasi. Vos jai spėjus susikurti profilį, gavo gausybę pasiūlymų susitikti už užmokestį ir kitas papildomas sąlygas. Pasikalbėti apie „sugar-dating“ patirtis pavyko jai tik su tais žmonėmis, kurie ima atlygį už santykius, t.y. „sugar-babies“. Tuo tarpu „sugar-dadies“ nebuvo linkę netgi anonimiškai dalintis savo istorijomis. Beje, labai rekomenduoju perklausyti pirmąją ir antrąją tinklalaides apie „sugar-dating“. Klausantis apima jausmas, jog dalyviai tarsi vaikščioja peilio ašmenimis, balansuodami tarp klestėjimo ir nusivylimo, tarp emocinio įsitraukimo ir vengimo prisirišti, tarp įsivaizduojamos laisvės ir sąlygos paklusti. 

Kaip sociologė savo ir kitas istorijas matau taip: beveik kiekvieną akimirką susitinkame su kažkuo apsikeisti turimais resursais psichologiniame, socialiniame ir materialiame lygmenyse. Kai svarstyklių lėkštelė nusvyra maksimaliai į vieną pusę, didelė tikimybė yra patirti pavergimą ar išnaudojimą prekybos žmonėmis forma.

Kaip moteriai, kuriai „sukrito kortos“ dirbti prevencijos prekybos žmonėmis ir pagalbos asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis srityje, norisi atsitraukti nuo erdvių ir situacijų, kurios tarsi ledkalnio viršūnėlės signalizuoja galimas nepatogias ar provokatyvias situacijas. Kita vertus – nepažindama ir nepermąstydama tokių situacijų, nepažinosiu tos realybės, apie kurią kasdien kalbame su kolegomis, teisininkais, projektų partneriais ir prevencinių edukacijų dalyviais. 

Šiaip būtume 6:30 pamiškėje taip ir prasilenkę, jei ne mano vedlė – Esther. Iškišo galvą iš žolynų ir pradėjo loti įsijausdama į tariamą tų pamiškės pievų savininkės vaidmenį.

Kai pasakojau prie kavos draugei susitikimo detales, jos komentaras nuskambėjo maždaug taip: „Na, tau ir sekasi vis tokias įdomias personas sutikti…“

Kalbėjom mes su ta moterimi ne tik apie sapnus ir Kruonio HAE. Sakyčiau, visa gyvoji biblioteka man pasitaikė toji p. Aldona (vardus pasisakėm atsisveikindamos). Ir apie darbą kolūkyje bei mokymąsi tarybiniais laikais papasakojo. Ir kaip kitame darbe – bazėje – jai sekėsi su technika darbuotis geriau nei vyrams. Paliko pokalbis gerą jausmą – neišgirdau iš jos jokio atsiliepimo, kad kažkas „anais laikais savinosi turtą“, kaip kitų žmonių atsiliepimuose būna kone pagrindinė linija apie tai. 

Tiesa, ji su nostalgija kalbėjo apie savo vaikystę tėvų sodyboje, kuri prabėgo ten, kur dabar Kruonio HAE tvenkinys tyvuliuoja: „Gyvenam kaip tikri bajorai: ti buva sodas, ti – pirtis, a ti – dvejų galų namas. Sodas geras – obelys, slyvas, kriaušęs – be jakių naujobiškų abrikosų…“ 

Išsiskiriant dar pasakė: „Nežinau, oi nežinau, kaip baigsis te karai…“

Labai norėčiau, kad Aldona susapnuotų tokią pabaigą, kokios reikia. 

Ir dar, kad ta erkė, kurią šiandien ištraukiau Esther iš pakaklės nebūtų užkrato nešiotoja. 

Ir dar Aldona galėtų susapnuoti…

Dabar suprantu, kodėl tokie įdomūs žmonės keliasi anksti ryte, eina pasivaikščioti vieni pamiškėse: jiems būtų sunku išsapnuoti visų prašytojų norus.

Susiporavę su lietaus neoniniais lašais

Skubėdama dama užkliuvo bato kulniuku

Už pirmo sakinio – pabaigoje su trim taškais

Praeiviai nieko net nepastebėjo

Nei tekstais išrašytų perėjų

Nei žodžių, stotyje belaukiančių vežėjų

Neoninis lietus vis krito krito

Ir ant stogų

Ir ant stulpų

Ir ant sūpyklių

Kiekvienas lašas nešėsi į žemę raidę

O ta dama taip įsižaidus

Užmiršo pirmo sakinio su daugtaškiu nebaigus

Nustojo lyti

Parašyta

Veiksmažodyje „tvarkytis“ man telpa visa puokštė veiklų. Jas sau mintyse vadinu „kuitimusi namuose neužmirštant pasikuisti ir mintyse“. Pradėkime nuo dulkių įvairiuose paviršiuose valymo, kambarių vėdinimo, smilkalų patalpose paleidimo, apsistokime trumpam prie gėlių persodinimo, atrūšiuokime daiktus perdavimui, dovanojimui, išmetimui ir užbaikime dovanojimui skirtų džemų virimu. Dar ne viskas. Rikiuojasi čia visokių smulkių niekučių (siuvimo, pakavimo reikmenų, kolekcionuojamų atvirukų) perdėliojimas į dėžutes, knygų perstatymas lentynose, pasibaigusio galiojimo, morališkai pasenusios, o dažniausiai dovanotos ir net nenaudotos kosmetikos atrinkimas išmetimui. „Kuitimasis“ – tai nuo smulkmenų ir taškų ant „į“ sudėliojimo į vietas iki baldų perstumdymo. 

Visas šis buvimas ir veikimas buityje padeda pastebėti paraleles su realybėje egzistuojančiomis tendencijomis ir ryšiais, kuriems, matyt, reikėtų daugiau laiko įžvelgti jų natūralioje aplinkoje. Šįkart atradimas įvyko persodinant vieną augalą – storlapį. Jau kurį laiką kuteno sąžinę matant akivaizdžiai jam per mažą vazonėlį. Mintyse vis pakartodavau sau: „Išaugo savo rūbą“. Užauginau aš jį nuo mažyčio daigelio. Persodinusi ir pamačiusi rezultatą – nustebau: kaip gražiai išryškėjo drėgnos juodos žemės fone žaluma. Erdvus vazonas pakylėjo augalą tarsi „iki dangaus“. Visu kūnu pajutau, tarsi pati būčiau iš ankštų paaugliškų batukų į patogias savo dydžio vasariškas basutes įšokusi. Tikriausiai teko bent kartą gyvenime avėti nepatogiais ankštais batais? Jausmas tokioje situacijoje – lyg smegenys per pakaušį nori išsiveržti – atrodo, trunka amžinybę. Juk augalo šaknys – tarsi kojos. Atslūgo įtampa ir kaltė, kai iš pernelyg mažyčio indelio į tinkamo dydžio vazoną iškeliavo vešėti ir bujoti. 

Netikėtai į tą atsilaisvinusią galvą ir pamąstymai apie kantrybę pasibeldė. Regis, egzistuoja tokia skausminga riba, iki kurios dar gali kažkaip egzistuoti ir netgi vieną kitą žiedą (šypseną) išspausti, kad ir kaip ankšta, trošku ir nejauku būtų erdvėje, situacijoje, kambaryje. Taikaisi, lenkiesi kamienu ir šaknimis, randi pateisinimus, bet… Sprogsta finalinis momentas (įvykis, situacija, žodis,…), kai sodininkas (sąmonė) turi priimti lemiamą sprendimą: susitaikyti ir skursti arba sutrūkdinti vazoną besiveržiančių šaknų energija. Pastaroji versija – apie optimistinę baigtį. Bet labai daug esti ir pesimistinių, liūdnai pasibaigusių scenarijų. Daržuose, darželiuose ir ant palangių apstu gėlių ir krūmelių, kuriems taip ir nebuvo lemta iškeliauti į erdvesnius vazonus ar lysves su derlingu, nenustekentu dirvožemiu. Socialinėse terpėse – taip pat rasi žmones, neišdrįsusius ar dėl tam tikrų priežasčių negalėjusius palikti savo pirmųjų „vazonėlių“ – namų, darboviečių, miestų, kaimų, niekur nevedančių santykių. Užstrigo augti, išsigando sužydėti, buvo prigrasyti jokiais būdais nepalikti savo motininių vazonų ir juos apsiraizgiusių sumedėjusių leisgyvių bežiedžių augalų. Kol krapščiausi su žeme ir storlapiu, prikibo mintis tarsi lapas: „Gyvybiškai svarbu yra suteikti erdvę augti – vaikui, mylimajam, kolegai…“

O, staigmena! Besiruošdama sodinti į didesnį vazoną savąjį storlapį, greta jo pamačiau dar vieną mažą augalėlį – iš nukritusio lapo išaugusį storlapiuką. Abu kantriai dalinosi tuo pačiu miniatiūriniu indu. Atskyriau – vadinasi palydėjau savarankiškumo keliu. Gamtos ir gyvenimo ciklas tęsiasi – vienas iškeliavo į „platesnius vandenis“ – didįjį vazoną, o jo palikuonis užėmė mažąją erdvę ir augs tol, kol ir jam bus laikas palikti laikinus namus. 

Taip ir medituoju situacijas kuisdamasi namuose: išbūnu jose, ieškau paralelių su savo ar kitų man pažįstamų žmonių gyvenimais. Paralelės, simboliai, metaforos – viskas padeda: išlaisvina kalbėti(-s) apie asmeninius dalykus psichoterapijoje, konsultacijų pokalbiuose ar tiesiog užsiimant savianalize. 

Taigi, ar aš esu tinkamo dydžio vazonėlyje dabartinei man? Ar nespaudžia šaknų? Ar užtektinai erdvės kitam kartu augančiam augalui? Gal jau metas į didesnį vazoną, palikus esantį tiems, kam jis bus pats tas? Įsitaisius kitame gretimame visada bus galima pasidžiaugti tais, kurie pasiliko augti senajame.

Pasirodo zen ne taip giliai ir pasislėpęs.

Užmigau paverkusi. O gal tik išsiverkusi galėjau užmigti. Kiek mano miegas truko – sunku pasakyti. Pačioje pabaigoje sapnavau. Sapne nuskambėjo vienas vienintelis sakinys ir – po jo – mano klausimas:

– O jeigu pabandytum pajausti daugiau dėkingumo viskam, kas vyksta…

– Kaip?

Ir pabudau.

Pajausti dėkingumą.

Ne būti dėkingai, ne reikšti dėkingumą, ne dėkoti pirma žodžiu kol dar nėra to viduje, o pirma PAJAUSTI.

Jaučiu, jog nuo čia viskas ir prasideda. 

Jausmas toks, jog tuos trejus metus ir nešiojausi kažką lyg ne savą – lyg ne savo mintis, lyg ne savo baimes, lyg ir ne savi norai buvo pradėję lįsti vidun. Stengiausi juos atkakliai baidyti šalin nuo viso to, kas esu aš, kada aš esu, su kuo aš esu aš ir kuo bei kokia nenoriu būti. Labai stengiantis – beveik pavyksta per didelius žygdarbius. Bet jausmas lyg surūdijusius smagračius žiemą prie -17 plikomis rankomis sukčiau. Dvigubai sunku – būti savimi, neštis savus raktus ir raktažodžius ir dar svetimais, sveriančiais kišenėse, rūpintis. Nežinia kieno, nežinia nuo kokių ir į kur vedančių durų. 

Daug kas pasikeitė per vieną kelionę. Išvažiavau pasisvečiuoti į močiutės namus – jaukiai nugyventą vienkiemio sodybą. Visi susirinkusieji buvo tokie malonūs ir atrodė, jog Šventė einasi ganėtinai sklandžiai. Vaikščiojau po stubą, išėjau į kiemą, stovėjau žiūrėdama į už sodybos palei mišką besitęsiančią pievą. Bet kai panorau užeiti į lauko virtuvėlę – nustebau: ji buvo užrakinta. Niekada taip nebūdavo! Ten buvo atvira, jauku; ten virė ne tik uogienė, bet ir gyvenimas; ten nuolat kvepėdavo šiltu maistu ir degančiu medžiu krosnyje. Paklebenau duris – užsispyrusi pikta bronzos spalvos spynos šerdelė šiepė savo vientisą dantį plyšyje tarp durų ir staktos. 

Raktas, kurį nešiojausi netiko – visaip bandžiau juo atrakinti virtuvėlės duris.

Kiekvienas sodybos kampas traukė savaip – galėjau eiti ir daryti ką tik noriu ir kur noriu, bet čia – į lauko virtuvėlę patekti buvo nevalia. 

Tarp visų svečių sutikau Išmintingą Moterį, kuri mane paskatino suabejoti: ar tikrai raktai ir raktažodžiai, kuriuos nešiojuosi, man reikalingi, jei negaliu jų pagalba patekti ten, kur norinti? Susimąsčiau apie tą trejus metus piniginėje gulėjusį surūdijusį raktą – nežinia kieno, nežinia, nuo kokių ir į kur vedančių durų.

Grįždama namo iš kelionės permąsčiau: svetimais raktais sau mielų durų neatrakinsiu. Sukilo noras apsikuopti, apsivalyti ir atsikratyti to, kas man nepriklauso: svetimi raktai nuo svetimų durų, su prikabintomis svetimomis emocijomis, lūkesčiais, svajonėmis, bėdomis ir vargais lyg nubrizgusiais pakabukais „Made in China“… 

Nuėjusi ant tilto išmečiau raktą į upę. Nepalikau kur nors ant tako – pagalvojau padarysiu gerą darbą nutraukdama besikartojantį „svetimo rakto“ nesusipratimo ratą. Viduje buvo gera, o piniginėje lyg gražiausia muzika suskambėjo kelios monetos. Jokių svetimų raktų ir raktažodžių, slaptažodžių ar burtažodžių neliko.

Nebeliko rakto – prapuolė ir spyna: grįžau ir atsidariau duris. Tiesiog taip. Radau per naktį krosnyje kepusio kugelio kvapą, prisėdau už stalo, atsirėmiau į plonų medinių lentučių sieną ir tik dabar pastebėjau man močiutės paliktą šviežiai užplikytų raskilų arbatos ąsotėlį. 

Gurkšnojau užrašydama istoriją apie tai, kaip lengva gyventi, kai nebelieka spynų ir raktų. Istorija magiška ir tikra.

Ačiū psichoterapeutei Daivai Žukauskienei už atrakinusią duris kelionę. 

Iš tavo liūdno ir pailgo veido 

Iš tavo balso – tvirto ir ramaus

Kai pirmąkart kalbėjom apie meilę

Aš pažinau ir vienišą keleivį tavyje

Iš tavo polėkio ir laisvės šauksmo 

Iš tavo žvilgsnio krypstančio dangun

Kur sklando paukščiai ir lėktuvai

Aš pažinau gyvenimą dėka tavęs

Iš subtilių didžių dalykų

Išmokei paturėti juos ir vėl paleist

Kaip vieniši keleiviai ir karaliai daro

. . .

Vytauto Mačernio eilėraštis „Aš pažinau karalių tavyje“ – stebuklingas. Kaskart skaitant ištraukia iš vidaus skirtingas emocijas ir būsenas  – jaudulį, graudulį, susižavėjimą, liūdesį, didingumo pajautimą, pagarbą, … 

Šiandien ryte paskaičiau darkart, atėjo įkvėpimas – žinia, jog metas sukurti savąją versiją. 

Kai ateina laikas, tereikia suspėti užrašyti, ištarti, užfiksuoti ir… paleisti gyventi.

– Išvyksta už 1 min. Tolumoje matosi Lietuva be prekybos žmonėmis? Važiuoji kartu?

– …Aaaammmm…

– ?

– OK. Važiuojam!

Žinojau tik tiek, jog pirma „čia ir dabar“ užduotis bus suvaldyti stambų nacionalinį projektą. Iš esmės, tai – finansinis mechanizmas, užtikrinantis kompleksinės socialinės pagalbos teikimą asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis Lietuvoje, bei lietuvaičiams, sėkmingai sugrįžusiems namo iš užsienyje patirto nelegalaus įdarbinimo, seksualinio išnaudojimo, priverstinio nusikaltimų darymo ar kitų prekybos žmonėmis formų. Moterims, vyrams, paaugliams, vaikams, asmenims su negalia, netgi senukams, miestų ir regionų gyventojams. Pasirodo, jog TAI nutinka bet kam. Daugiau susibendravusi su „Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis“ narėmis lyderėmis – „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“, „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, „Alytaus miesto moterų krizių centras“, „Moterų veiklos inovacijų centras“, „Vyrų krizių centras“, „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras“, bei partneriais – „Ramintoja“, „Vilniaus arkivyskupijos Caritas“, netrukau sužinoti, jog vieno projekto pasiekti reikšmingiems rezultatams kovoje su prekyba žmonėmis neužtenka: nacionalinei organizacijai reikia turėti strategiją bent porai metų į priekį, būti matomai viešumoje, jos atstovai turi nepailsdami pasakoti apie valstybei bei visam Baltijos jūros regionui prekybos žmonėmis keliamus socialinius bei ekonominius iššūkius, bendradarbiaujant su žiniasklaida viešinti sudėtingus psichologinius bei teisinius procesus, kuriuos turi pereiti žmogus, turintis laimingą pasisekimą trauktis iš prekybos žmonėmis aplinkos. Sąmoningai rašau junginį „laimingą pasisekimą“, nes gal kada nors sugebėsiu užrašyti trumpai, kiek pastangų teisėsauga, NVO bei tarptautinės organizacijos turi įdėti, kad išplėštų, tikrąja ta žodžio prasme, žmogų iš organizuotų nusikaltėlių tinklų. O gal kada nors padarysime taip, kad ne tik pasakojimas, bet ir žmogaus atsigavimas bus trumpesnis, greitesnis, o prevencija suveiks greičiau nei verbuotojų vilionės?

Prieš porą mėnesių vakarojant bičiulių kompanijoje vienai pašnekovei bandžiau papasakoti, kaip atrodo mano darbo diena – gavosi sudėtingas ir ilgas monologas, su daug detalių, po kurio ji manęs vis vien paprašė patikslinti:

– Tai ką tu dirbi?

– Taigi, apibendrinant: ieškau resursų (žmonių, pinigų, integracijų su partneriais) ir padedu nukreipti juos tikslingai bei tvariai, kad prekybos žmonėmis prevenciją bei kompleksinę socialinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, vykdytume kokybiškiau ir rezultatyviau.

Maždaug tuo ir baigėme pokalbį apie darbus, o pašnekesys nukrypo apie kitus dalykus: keliones, laisvalaikį, žmones… Tik man pačiai kažkur iš minčių gilumos iškilo vienas klausimas: „O kaip aš asmeniškai prisidedu prie pagarbos bet kurio žmogaus teisėms? Ar ką nors galiu padaryti, kad prekybos žmonėmis rinka (Lietuvos,  europinė ir globali) nesiplėstų, o siaurėtų?“ Geri atsakymai retai ateina iškart po klausimo. Atsitraukus, kelionėse – trumpesnėse ar ilgesnėse – dažniausiai juos randi netikėčiausiuose kontekstuose.

Vasario viduryje savaitei išvažiavome dirbti nuotoliu į Ispaniją, Andalūzijos regioną. Pirma stotelė buvo Malaga, o pirma čia „sumedžiota“ gera kavinė „Next level“. Turiu net tokį prietarą, susijusį su kava kelionėse: jei pirmas išgertas kavos puodelis naujame mieste man patinka, miestas ir vieta mane „nuperka“, kelionėje seksis. Natūralu, jog gerų kavos namų atmosfera prijaukina ir suteikia skaidrumo pojūtį – pasikalbi su šeima, kuri sukasi už baro: papasakoja, iš kur atsigabena pupeles ir kaip jas ruošia, kada planuoja gauti naują partiją. 

„Next level“ nusipirkau ir pupelių, paprašiau nemalti ir, kol važiavome autobusu į kaimelį kalnuose, kuriame planavome apsistoti savaitei, fantazavau, kaip mes rytais, susimalę šitas pupeles, gersime aromatingą, sodrią ir skaidrią kavą.

Deja, nuvažiavę į vietą, nuomojamame būste neradome nei elektrinio nei rankinio kavos malūnėlio. Nukulniavę į vieną iš dviejų kaimelio krautuvėlių, radome pilną lentyną tirpios kavos gėrimų ir vienišą maltos kavos „Gourmet“ pakuotę. Kaina 1,75 Eur. Mintį, jog teks gerti tokią, palydėjo gilus atodūsis. Bet kita diena – pirmadienis, kaip pradėti darbo dieną be kavos? Bandžiau naujai braižyti savo lūkesčių ribas, mąstydama: „Na, nebus šviežiai malta, nei aromatinga, nei skaidri… Bet gal kaip nors…“

Pirmadienis. Pasigaminome kavą „Gourmet“ ir sėdome darbuotis. Atsidariusi „Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis“ FB puslapį, radau naują kolegės Rugilės įrašą, kurio tekstas prasidėjo taip: „Kai perkame pigią kavą, šokoladą, vos kelis eurus kainuojančius marškinėlius ar naudojamės neįtikėtinai pigiomis paslaugomis, neretai už jas mokant grynais, rizikuojame prisidėti prie modernios vergovės – prekybos žmonėmis – palaikymo…“

Sulig tos kavos už eurą-septym-penkis gurkštelėjimu kažkas viduje sukirbėjo. Nepaisant to, jog, užplikiusi „Gourmet“, nukošiau ją sieteliu (kad maltų pupelių masė nemirktų ir gėrimas neapkarstų), nei sodrumo, nei skaidrumo kavai tai nepridėjo. Įsisukau į dienos darbus, pamiršau pusiau išgertos „šiaip sau“ kavos puodelį, vakare išėjom pasivaikščioti po kaimelį, pavakarieniavom ir nuėjom miegoti.

Antradienio rytas. Vėl pasitaisėme „Gourmet“ kavos. Diena prasidėjo planuojant  dar vieną plačios apimties projektą prekybos žmonėmis prevencijai šešiuose Lietuvos regionuose. Ranka instinktyviai siekė ant stalo greta nešiojamojo kompiuterio puodelyje garuojančios kavos. Gurkštelėjau. Tamsus turinys pasklido mano virškinamojo trakto kanalais ir, greičiau nei kofeinas pradeda veikti smegenis, atmintis iškėlė į paviršių kolegės Rugilės įrašą: „Kai perkame pigią kavą…“ Kažkas viduje vėl sukirbėjo. Ne, skrandžio veikla nebuvo sutrikusi. Labiau panėšėjo į ilgų smailių sąžinės pirštų kutenimus. Norėdama nubraukti spėliojimus apie „Gourmet“ ir pateisinti jos pasirinkimą, nuėjau į virtuvę ir pradėjau analizuoti kavos pakuotės užrašus. Kilmės lokacija – Europos sąjunga. Nurodytas telefono numeris, skirtas skambinti kilus klausimams dėl kokybės. Be jokio žymens, ar tai arabika ar robusta. Rašoma, jog „gali būti sezamų ar žemės riešutų pėdsakų“. Viskas.

Per 5 dienas išgėrėme 10 puodelių kavos, sunaudodami beveik trečdalį pakuotės. Ir tai sudarė 0,58 Eur. Kažkas čia ne taip su tokia ekonomika. Kitą kartą gerti ar negerti? Ką atsakytų kolegė Rugilė? Ką patartų mano pamilti skrudintojai  ir netinklinių kavinučių vystytojai Kvebeke, Malagoje, Berlyne, Taline, Barselonoje, Vilniuje, Visagine, Klaipėdoje ir Musninkuose? Ką pasakytų moterys ir vaikai, dirbantys už šimtąsias valiutos dalis ar už pravėsusį maistą trečiosiose šalyse pakuodami pigią kavą, šokoladą, plastikinius aksesuarus ir greitosios mados sijonėlius, miniatiūrinius seksualius apatinius, namų interjero detales? Galbūt vieni šauktų garsiai, o kiti tylomis:

– Nepirk daugiau niekada!

Garsiai šauktų tie, kurie žino, kiek kainuoja užauginti kokybiškas kavos pupeles, gabenti, skrudinti ir paruošti, sąžiningai apmokėti už darbą kiekviename kavos auginimo ir paruošimo etape. Tylomis bebalsiai šauktų tie vyrai, moterys, vaikai ir senukai, kurie, dirbdami 18-20 valandų be poilsio, užmiega svajodami, jog kada nors jie arba jų vaikai užsidirbs pinigų bilietui į kitą šalį, kurioje galės išgerti skaidresnės nei tos, kurios puskilogramis kainuoja eurą-septym-penkis, kavos. Ir ji neatsiduos prakaito sūrumu, nei naktinės pamainos tamsa. 

Taigi, kokie atsakymai mane pasivijo šioje kelionėje? Ar paaiškėjo mano asmeninių pasirinkimų ribos, leidžiančios suprasti, ką galiu padaryti, kad prekybos žmonėmis rinka (Lietuvos,  europinė ir globali) nesiplėstų, o siaurėtų? Koks jausmas įtarus, jog asmeniniai pasirinkimai galimai prieštarauja organizacijos, kurioje dirbu deklaruojamoms vertybėms? Kokie horizontai atsiveria veikti supratus, jog net toks kasdienis pasirinkimas, kaip puodelis kavos, gali įtakoti prekybos žmonėmis – modernios vergovės situaciją Lietuvoje ir pasaulyje?

Gera, kokybiška ir skaidri kava – mano mėgstamas ritualas, kurį patirti ramia sąžine galiu aplenkdama apatines parduotuvių lentynas, pripildytas kelis eurus kainuojančiomis kavos pakuotėmis. Tegyvuoja jaukios mažos šeimų kavinutės, coffee houses, caffeterias miestuose ir miesteliuose. Suprantu, jog mokėdama adekvačią kainą už saikingus malonumus bei buitinius poreikius, tuo pačiu ir tinkamai atstovauju savo organizaciją, besirūpinančią prekybos žmonėmis klausimais, sprendžiančią šių nusikaltimų padarinius ir priežastis. Atrodo smulkmena, bet… kaip sakoma „velnias slypi detalėse“. Komandoje mes sakome – kiekviename prekybos žmonėmis kontekste reikia reguliuoti ne tik pasiūlą, bet ir paklausą. Visi mūsų asmeniniai pasirinkimai yra visuomeniniai tuo pat metu. Galima užsimerkti ir bandyti nustumti kirbančius klausimus, kai taisaisi kavą iš puskilograminio pakelio už eurą-septym-penkis. Bet taip pat gali įdėti daugiau pastangų ieškodamas geros nedidelės kavinutės, kur, šiek tiek daugiau sumokėjęs, gausi paruoštą skaidrią kavą. 

Kol užrašau sprindžio ilgio pastraipą už lango dar pabaltėja. Girdžiu – siaučia vėjas. Tai jau pūga, o ne įprastas sniegas. Įsivaizduoju, kaip tą varną nuo ventiliacijos angos stogelio nupučia į kitą upės krantą. Kambarį pripildo prieblanda – tarsi baltas sniegas iš namų lauk visą šviesą būtų į save sutraukęs. Kasdienybės ir besikeičiančių oro sąlygų mistika – prieš minutę kitą dar buvo matyti parkas anoje upės pusėje, o dabar jo nėra. Nebent galiu įsivaizduoti jį esant už aklinai baltos sienos. Norėčiau įamžinti šį vaizdą nufotografuodama. Kodėl? Kad patikėčiau, jog realybės gali būti visokios? O jos tikrai yra visokios.

Kitame upės krante – eilė namų. Vieno jų trečiajame aukšte sėdi rašytojas – jau parašęs ir išleidęs kelias knygas. Dabar berašantis 4-ąją ar 5-ąją. Ant krėslo ranktūrio greta jo rankos peleninėje smilksta cigaretė ir pravėsusi antroji kava. Aš savo pirmąją dar tik ruošiu. Įkvepiu ne tabako, o smilkstančios džiovintos rūtos, su kuria perėjau per kambarius prieš sėsdama rašyti.

Rašytojas pasižiūri pro savo langą į kitą upės pusę ir užrašo: „Balta. Pakeliu galvą nuo rankraščio – ir vis balčiau. Ten prieš kelias minutes dar buvo matyti anas namas, šešiaaukštis berods. Gal 2002-ais ar 2004-ais jį statė. Kaip švariai baltai šiandien viskas atrodo – tarsi naujas gyvenimo lapas. Gal to namo net nebėra? Gal viskas tik mano fantazijoje? Baltas sniegas – tikroji realybė, priterliota namais, tvorom, antenom, lauko iškabom ir bandymais aprašyti juos arba ant jų patraukliai žmonėms – nekilnojamojo turto agentams, jaunoms ir pagyvenusioms šeimoms, dar nemokantiems skaityti vaikams, imigrantams, prekių ir paslaugų graibstytojams, užsienio investicijų žvalgams…“

Taip ir sėdim – vienas viename upės krante, kitas – kitame. Kiekvienas savo realybėje. Abu savas mintis savitu stiliumi užrašydami. Ir vienas ir kitas pro retėjantį snyguriavimą su benueinančia pasivaikščioti į parką pūga, matantys skirtingus kontūrus, namus, iškabas, parkus, žmones su šunimis ar be jų iš skirtingų upės pusių, apstatytų ir apgyvendintų skirtingu metu. 

Rašytojo antroji kava jau atšalo. Aš eisiu taisytis pirmosios. Prieš grįždama į miegamąjį, užpūsiu abi ant svetainės stalo degančias žvakes – lietuviško vaško ir japonišką. Rašytojas pamirš užgesinti vis dar smilkstančią cigaretę kaupinoje peleninėje ant krėslo krašto. Baigusi tekstą užversiu pilnai užpildytą dienoraščio sąsiuvinį su pelėdos atvaizdu ant viršelio. Gurkštelsiu pirmą pirmos kavos gurkšnį šįryt. Rašytojas užsnūs, norėdamas pailsėti po ilgos nakties, praleistos prie rankraščio, kurį atiduoti leidyklai buvo pažadėjęs dar vakar. Karšti pelenai, nukritę nuo smilkusios cigaretės, pradegins krėslo ranktūryje skylę – didelę, su geltonais degėsiais pakraščiuose ir kyšančiu šešėlio spalvos porolonu. Tačiau pabudęs jis to net nepastebės. Atsistos ir iškart nueis į virtuvę taisytis trečiosios kavos į tą patį puodelį.  

Aš, prieš išeidama į miegamąjį su kava, darkart patikrinsiu, ar tikrai užgesinau žvakes. Staigi smulki kibirkštis gali pradeginti pusės milimetro dydžio duobelę stalo paviršiuje – tai iškart pastebėčiau. Ir jau visai prieš pat įžengdama į miegamąjį, pažvelgusi pro svetainės langą, nusistebėsiu: „Kovo mėnuo ir taip baltai tirštai sninga!“ Rašytojas kitoje baltos, parbėgusios iš parko vėl siausti, pūgos pusėje, gerdamas pirmą trečios kavos gurkšnį, užrašys: „Sninga. Bus dar visko. Juk dar tik kovo mėnuo.“

Musninkų kavinutėje „Café Musé“ labai jauku – viduryje patalpos spragsintis, šildantis židinys su ant atbrailos išstatytais mažyčiais keramikiniais, mediniais, kauliniais daikteliais. Miestelio svečiai jau spėjo silpnybę vietoje kepamiems kruasanams įsitaisyti, o Musninkų katinėlis per kelis metus nenugalimą potraukį pasibuvimui prie židinio užsiaugino. Tik įbėgęs vidun, pasisotinęs jam skirtu maistu, grakščiai įsitaiso prie nuolat rusenančio šilumos „punkto“. Išlaižęs savo šviesų kailiuką, užsnūsta. Kartais nejausdamas saiko malonumui, pernelyg arti prisiglaudžia prie židinio stiklo. Taip kartą kavinės šeimininkas jį užtiko pačiu laiku – besvylant uodegos galiukui. Metė iš rankų pradėtą tepti namine uogiene kruasaną ir šoko gelbėti katinuko – vyti nuo židinio ir trinti drobule uodegą. Katinukas, pažadintas iš saldaus snūduriavimo, net nesuprato, kas nutiko. Aptikęs jaukiausią vietą „Café Musé“, atprasti nuo jos nebeatpras. Užsukęs kaskart į svečius, baigia savo viešnagės kelionę galutiniame taške – snūduriavimu prie židinio. Kartais uodegos galiukas nenukenčia, o kartais, prisilietęs ja prie židinio stiklo, katinukas vėl kiek svilteli. Pastebėjęs pavojų geraširdis prancūzas, be abejo, puola gelbėti katinuko puošmenos ir pasakoja jam prancūziškai bei lietuviškai pamokymus apie židinio prieigose slypinčius pavojus. Tačiau katinukui tie pavojai ne tokie baisūs kaip mums – prancūzams, lietuviams ir visiems kitiems, užsukantiems į „Café Musé“, atrodo.

Išgirdusi istoriją apie Musninkų katinėlio silpnybę supratau, jog bendros žinios apie katiną, kuris vis nudega savo uodegą, yra labai menkos. Žiūrėdama iš savo žmogiškos, tirštai civilizuotos perspektyvos, menkai įsivaizduoju, ką reiškia būti pusamžiu katinu, gyvenančiu Musninkuose, miaukiančiu lietuviškai ir prancūziškai, reguliariai vaikštančiu į kavinutę „Café Musé“. Pradedu lyginti su savo patirtimis, kai kažkada kažką nusvilau ar „prisvilinau“ gyvenime ir pradedu dėlioti į tik man suprantamas istorijas, ryškiomis halogeninėmis spalvomis apibraukdama pavojaus pakraščius bei galimus nelaimingus (ar pernelyg laimingus?) istorijų pabaigų scenarijus. Praverdami kavinutės, parduotuvės, teatro, bažnyčios ir namų duris kaskart atsinešame vertinimo įpročius ir modelius, kurie keliauja ir keliauja su mumis visur tarsi nematoma kuprinė. Juos, drįsčiau spėti, taikome ne tik sėdėdami šiltoje patalpoje ir stebėdami besišildantį katinuką prie židinio – juos taikome visur, kur tik mums su pačiais savimi pakeliui:

„Tai yra laimė“,

„Šitai gerai nesibaigs, oi paminėsit mano žodžius“,

„Tas scenarijus / tekstas neteisingas – jį reikia perrašyti. Tučtuojau, kol dar neįsigėrė ne tik į popierių, bet ir į mintis…“

„Jau kartą nepasisekė – tikrai darkart nekišiu galvos…“

Jei sustočiau ties Musninkų katinėlio istorija, tikriausiai tekstą reiktų pabaigti moralu apie tai, kad pasaulyje yra daug pavojų ir nuo jų reikia saugotis pačiam bei saugoti kitus. Kitaip sakant „devynis kartus pamatuok, o dešimtą – kirpk“. Devyniskart patikrink, ar židinio stiklas jau drungnas ir tik iš dešimto taikykis atsisėsti greta. Nesvarbu, kad jau pravėsęs kaip nabašnyko kažkas – užtat „saugu“ prie jo. 

Vis dėlto ne visi dar taškai ant „į“ šioje istorijoje sudėlioti kad taip būtų galima imti ir užbaigti tekstą. Savo „kuprinėje“ turiu antrą istoriją apie kito katino uodegą. Nutiko tai seniai. Pagrindinio istorijos herojaus – katino – jau nebėra. Gyveno jis prieš 13-15 m. Tai buvo mano paskutinis augintas katinas – inteligentiškų manierų ir aristokratišku vardu – Markizas. Markizas turėjo purų smėlio spalvos kailį ir neįprastą įprastiems katinams ilgą uodegą. Nutiko kartą toks įvykis – girdžiu grįžta mano Markizas iš kaimyno sodo pusės kniaukdamas miaukdamas. Pasitinku ir matau, jog jo gražiosios puošniosios uodegos galiukas sužeistas. Teko 1-1,5 cm. amputuoti. Įvykio priežasties nesužinojome – veterinaras spėjo, jog galėjo į spąstus patekti. Iš pradžių aš labai pergyvenau: „Ar sugis?“, „Ar jam skauda?“, „O kaip jis gyvens su patrumpinta uodega?“, ir be abejo – „Kaip jis dabar atrodys?“ Lygiai taip pergyvenau, kaip  ir prancūzas, „Café Musé“ šeimininkas, pergyveno dėl Musninkų katinuko sviltelėjusios uodegos. Aš po kurio laiko užmiršau Markizo tariamą „problemą“: juolab, kad kiek patrumpinus, ta uodega visai nekrito į akis – atrodė normalaus ilgio. Tad Markizas gyveno, o Musninkų katinukas dar ir tebegyvena, nematydami problemų, kurias matome mes. 

Prisiminusi ir palyginusi šias dvi istorijas, atradau keistą jausmą – lyg aplink sukiotųsi dar ir trečias katinas: viduje, toks kipšo švarko juodumo spalvos. Jis riebus ir gudrus – niekada nenusvyla savo uodegos, žibina žaliomis akimis iš už minčių užuolaidėlių ir vis jas pajudina, kepšteldamas savo letenėlėmis, kad tik nesustotų pleventi ir banguoti, kad tik aktyvaus nerimo nepritrūktų žemiškame gyvenime. Jau žiūrėk užmatė kokią kibirkštį – tikrą ar tariamą – ir krutina tas užuolaidėles stipriau, kad vėjo šuorą sukeltų ir įpliekstų ugnį ten, kur ji tokia menka menkutėlė… Vis bandau tą vidinį katiną sudrausminti, o kartais noriu ir su visam išvyti: „Škac! Lauk iš čia!“ Tupi už užuolaidėlių ir apsimeta, kad negirdi. Matyt, kol Šuns mintyse neapgyvendinsiu tol ir nebus balanso tarp katiniškų ir šuniškų minčių, žaidimų, išdaigų, perspėjimo aiškumo apie tariamą ir tikrą pavojus …

Bandydama suprasti, kokios investavimo kryptys, rekomenduojamas agresyvumas ir investicijų portfelio sudėtis būtų man tinkamiausia, kiek pasimečiau skirtingos komunikacijos apie investavimą kiekyje ir spalvingume. Štai pensijų fondai pataria nedelsti ir kuo greičiau susirūpinti ateitimi, skiriant kad ir nedidelę sumą kas mėnesį investicijoms. Net jei pensinis amžius visai čia pat, teigiama, jog „ir tai niekada nevėlu pradėti“. Šalyje veikiantys bankai ir privatūs finansų konsultantai siūlo kursus ir akademijas vaikams ir jaunimui, kur šie galėtų stiprinti finansinio raštingumo įgūdžius. Dar ne taip seniai, bet dažnokai skambėjusią frazę „Geriausia investicija – į tavo vaiko išsilavinimą“ pakeitė kur kas konkretesnė – „Geriausia investicija – į tavo vaiko finansinį raštingumą“. Tad siekdama ne puldinėti nuo vieno fondo reklamos prie kito banko kvietimo studijuoti finansinį raštingumą, nusprendžiu išsiaiškinti viską nuo pradžių. Kas gi yra tas investavimas? Susivedusi google paieškoje „investicijos“ verčiu puslapį po puslapio skaitydama investavimo paslaugas, konsultacijas ir kursas siūlančių bendrovių pavadinimus. Jausmas toks: lyg sukčiau ir sukčiau ratus nepažįstamo miesto gatvėmis… Kiekviena kitaip savo internetiniuose puslapiuose apibūdina savo veiklą, darbo principus bei kuo galėtų būti naudinga būsimam „investuotojui“. Visgi vardan tikslumo ir aiškumu, atsiverčiu Lietuvos Respublikos investicijų įstatymą. Jame investicijos apibrėžiamos taip: „Piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.“ Pasidžiaugiu radusi konkretų ir tikslų apibrėžimą. Mobiliajame telefone išsisaugojusi nuorodą, nukreipiu žvilgsnį pro automobilio langą ir pamatau, jog artėjame link didžiulio formato pakelės reklamos stendo. Vieta – automagistralės A1 Vilnius-Kaunas atkarpos 70 kilometras. Reklamos tekstas trumpas ir aiškus, panašiai kaip tas, ką tik perskaitytas įstatymas: „Orgazmo investicijos“. Grįžtu mintimis prie neseniai perskaitytos sąvokos ir bandau ieškoti sąsajų su perskaityta fraze reklaminiame stende: „… turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse).“ Girdėjau, jog visų problemų (iššūkių?) priežastys slypi žmogaus galvoje, tad padarau išvadą, jog ką tik pravažiavome socialinę reklamą, raginančią žmones pasirūpinti savo psichine sveikata… ir investuoti į ją.

„Pasivaikščiojusi“ daugialypės informacijos gausoje, supratau viena – investicijų esama įvairių, o investuoti galima į daug ką, tik reikia teisingai pasirinkti. Nors ir negalėdama vadintis investuotoja pagal klasikinį investuotojo apibrėžimą, aš taip pat turiu savo asmeninį „portfelį“, susidedantį iš trijų strateginių investavimo krypčių: laiko, energijos ir sveikatos. Dalinuosi trumpais pamąstymai apie kiekvieną iš jų ir kodėl, mano nuomone, yra svarbu pasirūpinti šiais, linkusiais išsekti resursais. 

Laikas. Girdėta ir jau daugeliui tapusi įprasta frazė: „Būk čia ir dabar.“ Dabarties momentas. Po ilgų asmeninių kovų ir ieškojimų atradau, jog vienintelis laiko resursas, kurį galiu turėti ir patirti, yra dabartis. Nenoriu (ir svarbiausia – negaliu) jo perkelti nei į ateitį nei į praeitį. Praeitis yra tai, apie ką galima skaityti, joje galima vaikščioti prisiminimų keliais, net liūdėti ar nostalgiškai žvelgti į neišsipildžiusias svajones galima. Dar galima retkarčiais pasidžiaugti ar pasimokyti iš praeities poelgio, tačiau užsibūti ten, kur jau niekas neegzistuoja – nei aš nei kokie nors įvykiai, beprasmiška. Pernelyg paskęsdama mintyse ir pasakojimuose apie praeitį, jaučiuosi lyg švaistyčiau labai vertingą resursą veltui – laiką dabar. Na, o ateitis – dar sunkiau apčiuopiama ir pagaunama. „Gaudyk vėją laukuose“ – ar šis posakis apie ateitį ar ne, bet jausmą sukelia panašų – nepagaunamo vėjo laukuose. Ateitis kelia nerimą – ji dar neatėjo ir nežinome, kiek jos mums ten kažkur yra. Todėl atmetant tai, ko jau nėra, ir tai, ko dar nėra, išryškėja geriausios investicijos kryptis – į dabarties momentą, į laiką būti, mąstyti ir veikti dabarties laike. 

Dar labiau pasigilinusi į savo investavimo praktiką, supratau galimą riziką: pavienė investicija į laiko prioritetus gali atnešti tik pusėtinus rezultatus. Tad reikia protingai investuoti dar ir kitą svarbų resursą – energiją. Dedamos pastangos, atliekami veiksmai – tiek fiziniai, tiek ir protiniai, turi būti kryptingai paskirstyti ir „suinvestuoti“ į man svarbias „nišas“ darbe, poilsyje, kūryboje, sporte, tarpasmeniniuose santykiuose… Jei veiksiu kažką ir nieko tuo pačiu metu, švaistysiu energiją veltui, tarsi kokį lengvai gautą palikimą iš už Atlanto amžinam poilsiui atgulusių giminaičių. Argi nekyla kartais pagunda taip žiūrėti į turimus energijos resursus – tarsi į savaime egzistuojančius, nieko nereikalaujančius, kuriant iliuziją apie niekada nebūsimą jų išsekimą? Taigi, pradėjau atidžiau priimti sprendimus dėl energijos investavimo į mane viliojančias įtraukti veiklas, užsiėmimus, projektus, buvimą kažkur ir su kažkuo, keldama klausimą – ar noriu ir ar galiu skirti kokybišką laiką ir energiją šiai veiklai / šiam įvykiui / šiems žmonėms…?

Žiūrint pragmatiškai, kūniški dalykai patenka į dvi kategorijas: į būtinybės išgyventi ir į investavimo objektų sąrašą. Štai į sveikatą (fizinę ir psichinę), galima žiūrėti kaip į priverstinės pareigos atlikimą: „Ir vėl ta liga atsinaujino – štai kiek gydymui (daktarams!) išleista, o nieko gero kaip nėra, taip nėra.“ Tačiau čia atsiveria plačios investavimo galimybės pritaikant prevencinį požiūrį į savo kūną ir sielą bei meilę jiems: „Myliu savo kūną, todėl juo rūpinuosi – stebiu, koks maistas jį maitina, o koks nuodija, kiek pozityvių minčių užklysta, o kiek negatyvių taikosi pasilikti.“ Galbūt vieniems sveikatinimasis, perdirbto maisto vengimas, fizinis aktyvumas asocijuosis su laisvės ir pasirinkimų ribojimu, atidėtais malonumais, o kitiems – su aiškia patikima investicija į savo sveikatą renkantis šviežią maistą, geras emocijas (priimti ir atiduoti) bei fizinį aktyvumą gryname ore. Renkamės visada – su didesne ar mažesne rizika, taip, kaip investuotojai. Renkamės taikydami taip pat savas „investavimo strategijas“: greitus, neapsvarstytus malonumus, „švaistymąsi“ sveikata ir kūnais arba apgalvotą pasirinkimą, mažinantį rizikų tikimybę… bankrutuoti savo kūnu. 

Na, ir pabaigai – nedidelė laiko investicija apie patirties pasidalinimą: pasakojimas iš gyvenimo apie žemišką (tiesiogine prasme) investavimo būdą. Gyveno kartą garbaus amžiaus moteris, našlė. Turėjo ji nemenką sumą santaupų per gyvenimą sudėjusi. Senolė pasikvietė kiek guvesnių ilgamečių bičiulių porą ir paprašė pasirūpinti jos santaupomis – užkasti tris litrus eurų. Kupiūrų nominalus bei jų kiekį istorija nutyli. Užkasė bičiuliai – juk reikia padėti draugei „teisingai“ investuoti. Teisingai – nes ji taip pasirinko. Išgirdusi šią istoriją apie pinigų „konservavimą“, pirmiausia prisiminiau posakį: „Marinuoti laiką.“ Po to dar vienas palyginimas apie energijos stokojantį žmogų atklydo – sakoma: „Sėdi užrūgęs, kaip kūdroje nepratekantis vanduo.“ Nežinau, kiek tikslu šiuos posakius pritaikyti „žemiškąjį“ investavimo būdą pasirinkusiai moteriškei, tačiau įpročiai ir elgesio modeliai mus pasiveja visur – ar piniginius klausimus spręstume, ar maistą į lėkštę dėtume, ar atsikėlę ryte iš lovos kryptį veikti pasirinktume. Netgi vytis jiems mūsų nereikia – seka kaip ištikimi šunyčiai ar šešėliai. Jeigu marinuojame, tai marinuojame viską – pinigus, laiką, atidėtas svajones ir energiją ateičiai. Dar ne laikas, dar netinkamos sąlygos. Tai bandymas save apgauti, jog rūpinamės savo dabartimi ar ateitimi.

Tai, kas geriau sekasi – investavimas ar marinavimas?

Anksčiau liedavosi sakiniais, įrašais, eilėraščiais ir esė. Bet jau geras 3-4 savaites juodraščiai kompiuteryje ir popierinėje užrašų knygoje tyli lyg užburti. Aš pažiūriu į juos, jie – į mane baltomis tuščiomis akimis, šyptelim vieni kitiems vis dar mandagiai, tačiau jau su užslėptu priekaištu užantyje. Nejau čia atvirai pyksiesi, vis vien reikės gyventi dar ilgai kartu. Žvilgsnių apsikeitimais viskas ir baigiasi. 

Atsiverčiu net apsakymo „Vyras, Dievas ir Šuo“ juodraštinį failą. Pakrutinu dvi eilutes. Besižymint papildomą idėją dialogui, atrodo, jau prisiviliosiu, bet, kur tau! Atsargus lyg miško žvėris. Kad man dar taip intuiciją pastiprinus!

Tik tada, kai išgirstu šventes trypčiojant šlapiais pusbačiais prie slenksčio galiausiai man viskas paaiškėja. Pasirodo, mano kūrybiškumas buvo čia pat. Visą tą laiką mes su juo lyg su dūgstančiu šunimi baltose pusnyse, žaidėme kartu spalvotų atvirukų glotnaus popieriaus atvartuose. Įsijautę į linkėjimus, vos ne vos išsitekome rašymo plotuose. Kitąmet reikės po papildomą lapą – kad ir languotą ar su linijomis – įklijuoti. 

Didesnioji dalis sveikinimų vokuose jau iškeliavusi. Tikiuosi adresatus pasieks laiku, o jei kiek ir vėliau – irgi gerai. Šituos jau greit nukabinsim nuo beržinės „eglės“ ir įduosim į rankas tiems, kam skirta. 

Kūrybiškumas į ankstesnio žanro ir formato tekstus jau spėjo įsisukti: trinktelėjęs durimis, nusviedė vilnonį paltą šalin ir žiūriu, stovi priešais visas margas nuo raidžių, sakinių ir skyrybos ženklų. 

Viena patarlė sako: „Neverk pametęs ir nesidžiauk radęs“. Bet yra ir geresnė: „Neieškok, ko nepametei“. 

Gerų atradimų ir reikalingų praradimų ateinančiais!

R. Dutli – šveicarų poetas, rašytojas ir vertėjas, iš detalių atkuria Ch. Soutine kelionę per gyvenimą: svarbiausius posūkius pasirinkimuose, mūzas ir mylėtas moteris, jo darbų pirkėjus ir kolekcionierius, XX a. pr. dailininkus, kurie gyrė jo talentą ir kurie vadino jį nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje: Amedeo Modigliani, Michel Kikoine, Pinchus Kremegne. Knygos siužetas – katafalka vežamo į Paryžiaus ligoninę dailininko prisiminimų šuoliai, susipynę su jo sapnais ir ligos sukeltais siurrealistiniais vaizdiniais. „Ar be katafalkos anų laikų bohema nieko daugiau nebegalėjo sugalvoti?“, – klaustumėte. Atsakymui – keli kontekstiniai faktai: 1943-44 m. Prancūzija, Ch. Soutine – žydas, jam, kaip ir visiems kitiems vokiečių valdomoje Prancūzijoje reziduojantiems žydams, išduotas orderis suimti ir pristatyti į koncentracijos stovyklą. Keliauti mirties mašina tokioje situacijoje gana saugu – vargiai, hitlerininkai, ar būtų tikėjęsi rasti ten gyvą žydą.

Poetiškas autoriaus rašymo stilius žaismingai sudėlioja net ir absurdiškiausias Chaïm bei jo aplinkos žmonių likimų realijas ir baigtis. Išsiskyrimai, liga, materialinis nepriteklius, netgi artėjanti mirtis bei paskutiniosios dailininko moters išprotėjimas pavaizduojami faktiškai ir faktūriškai, negailint atspalvių bei šešėlių ir šviesos žaismo. Tarsi dailininko nutapytas paveikslas. Tik žodžiais. 

Dailininko gyvenimas Ralth Dutli knygoje – tarsi įvykių seka su pakeliui susmaigstytomis kūrybinės laisvės paieškomis ir nebyliu atkaklumu vystant savitą kūrybinį braižą. Juo Chaïm manėsi perteikiantis matomus dalykus ir buitį ateities perspektyvoje: žmones – susenusius, daiktus ir gyvulius – apirusius, peizažus – praskiestus žvilgsnyje ir atmintyje. Gal ir tiesa, jog dailininkas visą savo gyvenimą buvo nelaimingas – neva laimingas kūrėjas tokių liūdnų ir niūrių paveikslų netapo. O šie atitinkamai daugelį metų ieškojo gerbėjų ir mylėtojų, palikdami Chaïm skurdžioje buityje. Jo bičiulis A. Modigliani tikėjo Chaïm talento tikrumu bei jo darbų verte: rekomendavo jį mecenatams, pasakoja apie Chaïm kūrybą Paryžiaus kavinėse bei uždaruose salonuose tvirčiau ir atviriau nei pats kūrėjas. 

Chaïm  – hebrajų kalba reiškia „gyvenimas“. Tapytojo darbuose dažniau nei bet kurį kitą gyvenimo etapą galima sutikti jo baigtį – mirtį. Čia ji natūrali ir buitiška. Chaïm ją nutapė, o Ralth Dutli aprašė. Tokį gyvą ir kartu stebinančiai tikslų rašymą apie mirtį randu pirmą kartą:

„Mirtis turi gerą uoslę <…> Ji kaip šuva apšniukštinėja kūną, ieškodama įėjimo, ieškodama organo, tinkamo savo darbui. Širdis, plaučiai, smegenys, skrandis – prašom pasirinkti. Ji mėgsta, kad būtų vis kitaip. Kartais skuba net uždususi, o kitąsyk apsimeta rami. Jai patinka žaisti, ji skubina, vėl lėtina tempą ir visai nurimsta. Ji išranki ir mėgsta įvairovę. Tik mirtis yra dievas.“ 144 psl., „Paskutinė Sutino kelionė“, Ralth Dutli.

Ieškoti reikia tokių knygų, kurios ne patvirtina tai, ką jau žinai, o priveda prie abejonės ir užduoda klausimus. Ši – viena tų, kurios apgręžia įsivaizdavimų, kas yra gyvenimas, mirtis, kūryba, pasiaukojimas ir išsiskyrimas, srautą priešinga kryptimi. Skaitydama šią knygą jaučiausi lyg stovėčiau ant lyno virš bedugnės be jokios baimės ar panikos. Nes patiki, jog bet kurios aplinkybės būtent tokios ir yra – balansuoti tarp nežinomybės, kuri yra po kojomis, ir tarp nežinomybės, kuri bus po to, kai žengsi bent žingsnį į priekį, ar krustelsi kurią kitą kūno dalį.

Ralth Dutli rašo: „Bet ateitis atitraukia dėmesį nuo paveikslo, kuris kyla mūsų viduje.“

Išmokti stovėti ant lyno virš bedugnės ir suprasti, kaip tikra būti čia.

Tokia yra kelionė. 

Ankstų spalio 22-osios rytą sutvarkę reikalus Ignalinoje, pasukome Visagino kryptimi. Savaitės viduryje meteorologų prognozės nedžiugino: anot jų, Aukštaitiją savaitgalį turėjo prausti gausūs lietūs. Išaušus šeštadieniui viskas apsivertė aukštyn kojom: orų spėjimai, lyg horoskopai, liko kažkur neegzistuojančiuose žvaigždynuose, o realybė sužydėjo gražiausiais žiedais! Lietaus nebuvo nė ženklo. Važiuojam, saulė šviečia, dangus giedras, auksinės spalvos lapais pakelės nuklotos. Miego trūkumo anksti kėlus nė nejutome: iš „medinių zuikučių“ tapom žvitriais burundukais.

– Žiūrėk, mes jau Kosmoso gatvėje!

Planas buvo toks: pirma stotelė Visagine – SAVÀ coffee bar. Čia darbuojasi geros kavos pirkliai ir ruošėjai. Tai šio miesto (ar net viso regiono) intelektualinis-gastronominis centras ant ežero kranto. Karštai diskutuodami apie tai, „kaip čia ir trečią kartą atvažiavus viskas gražu“, įvirstame į kavos namus kelios minutės po dešimtos. Mes – pirmieji kavos gėrėjai šį rytą. Tik spėjame užsisakyti ir prisėsti, o barista – atiduoti kavą ir desertus, vienas po kito pradeda rinktis gerą kavą geriantys ir gyvenimo prastai nešvaistantys visaginiečiai.

Kampiniame minkštasuolyje įsitaiso dvi draugės šeštadienio pokalbiui „tarp mūsų mergaičių“. Meniškos sielos vaikinas užsisako kavos išsinešti. Dar po pusvalandžio dvi vidutinio amžiaus moterys ateina priešpiečio kavai. Švelnus muzikinis fonas spalvina dar ryškiau pro langus krintančią saulės šviesą, lekiojančią ant lentynose išstatytos kavos malūnėlių kolekcijos. Kai paskutinį kartą čia lankiausi – rugsėjo mėnesį, malūnėlių dar nebuvo. Skaičiau, jog visaginietis kolekcininkas padovanojo. Įsiamžinu vieną, man labiausiai patikusį. 

Gurkšnodami kavą kalbėjom: ši vieta – tarsi XVII-XX a. Europos didžiuosiuose miestuose išpopuliarėjusios kavinių kultūrinės idėjos renesansas. Paryžiuje, Vienoje, Berlyne, Krokuvoje, Romoje ir kitur kavinės minimu laikotarpiu tapo socialinių, kultūrinių ir politinių aktualijų sklaidos ir vystymo centrais. Anksčiau šeimos apsuptyje ar rūmuose vykęs socialinis gyvenimas bei kultūros perdavimo procesas pamažu… pakvipo kava – išsikėlė į kavinių erdves. Keliaudama po Lietuvą mažesniuose regionų miesteliuose aptinku įkurtas kavines, turinčias išskirtines atsiradimo istorijas ir daug platesnes nei pasivaišinimo kava galimybes. Jų reikšmė vietos bendruomenei bei svečiams gerokai didesnė: dažna jų atlieka meno galerijų, kūrybinių dirbtuvių erdvių ir bibliotekų funkcijas.

SAVÀ coffee bar lentynose žemiau išstatytos kavos malūnėlių kolekcijos radau vietos menininkų leidinių, atvirukų ir „šviežią“ fotografijos albumą „A Walk in Visaginas“. Pastarasis – visaginietės fotomenininkės Nadia Raigel darbas. Pirmojo COVID-19 karantino metu Nadia vaikščiojo miesto gatvėmis ir fiksavo fotografijose Visagino architektūros kontūrus, blokinių daugiaaukščių kiemų gyvenimo epizodus, gamtos ir miesto dermės įrodymus. Ir katinus – kuris gi miestas įsivaizduojamas be jų? Jei su Visaginu dar nesusipažinote gyvai – verta pradėti bent jau nuo albumo. Tikiu, jog po pasivaikščiojimo šiais puslapiais, smalsumo vedini susiplanuosite kelionę į atominį miestą.

Guldydama atgal į lentyną Nadia Raigel autorinį darbą, pastebėjau dar vieną knygą. Tai japonų autoriaus Toshikazu Kawaguchi novelių rinkinys „Before the Coffee Gets Cold. Tales from the Cafe“. Pasidaviau pirmojo atsitiktinai atversto puslapio kelionės magijai. Pastarąjį kartą, kai ją praktikavau, „atsiverčiau“ Kanadą. Šįkart – citatą apie gyvenimą ir… melą. Taip ir norisi išsisukti nuo akistatos su savimi bei kitais: „Oi, aš tai jau tikrai ne, niekada…“ Atversta mintis išprovokavo diskusiją apie baltą ir juodą melą. Pasitelkdama metaforą, likau prie šios nuomonės: jeigu baltas ar juodas katinas, kad ir kokios spalvos bebūtų, lieka katinu, tai ir melas – baltas ar juodas, lieka melu. Bandydami šiuos du „skirtingus“ melus atskirti, tik darkart patvirtiname citatos knygoje teisingumą: „Sunkiausias dalykas gyvenime yra gyventi ir nemeluoti“. Gal tikslesnis vertimas  būtų – „gyventi nemeluojant“?

Intelektualiai padiskutavę dviese prie kavos, saulei vis intensyviau plieskiant pro langus, nusprendėme, jog puikus oras, mūsų šio šeštadienio sąjungininkas, leis nustebinti save dar kuo nors. Pavyzdžiui… apeiti Visagino ežerą pėsčiomis. Burnoje pietų neturėję, bet užtat kava ir desertais SAVÀ coffee bar gomurius pamaloninę, leidomės į žygį aplink 220 ha ploto vandens telkinį su 8,49 km. ilgio kranto linija. Jokie išmanieji žemėlapiai nerodė, kad čia būta kokio pėsčiųjų tako. Vis dėlto pasivaikščiojimo takeliai, vedantys nuo miesto pusės link ežero, atrodė patogūs ir iššūkių nežadėjo. Tik paskui, kaip toje patarlėje, prasidėjo – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Įvairių atkarpų užėjom – ir gerokai pramintų takų, priartinančių mus prie ežero kranto per du sprindžius, ir „žvėrių takelių“, vos įžiūrimų – tiesiog eini intuityviai, ir tiek. Dviejose vietose miško takas išvedė į asfaltuotą pėsčiųjų keliuką greta automobiliams skirtos važiuojamosios dalies, o paėjus gerą puskilometrį vėl sugrąžino į mišką arčiau ežero. Taip ir būtume tikriausiai grįžę į Visaginą, iš kur ir pradėjome žygį pėsčiomis, bet… Maždaug pusiaukelėje, prasibraudami pro gausiai drėgnas, bet dar šiaip taip praeinamas vietas, kur, mūsų laimei, vienas kitas rąstas išvirtęs atstojo lieptus, pasiekėme vaizdingą kalvelę ant ežero kranto. Žiūrint nuo jos – kitame krante Visagino miesto pakraštys matyti. Kur buvęs, kur nebuvęs – vyriškis, nešinas pilnu kibiru grybų išdygsta priešais mus. Pasisveikiname, o jis žiūri nustebęs ir klausia:

– Iš kur jūs čia atsiradot?

– Einam aplink ežerą, sakom.

– O kaip jūs iki čia atėjot? Čia tik su valtimi pateksi, – ir parodo rankos mostu motorinę valtį pakrantėje, kuria pats ir atplaukęs.

Pasmalsaujam, kokių grybų jis pririnkęs ir kaip juos ruoš. Daugiausia žaliuokės buvo ir dar kelias voveraites rado. Ruoš ne jis, o žmona. Sakė, kad taip darbais pasidalina: jis renka, o ji gamina. Susipažįstam: jis – Vasilijus Suchorukovas. Pats Vasilijus ne grybus ruošia, o vandens sporto meistrus. Jevgenijų Šukliną jis irkluoti išmokė – pirmasis jo treneris buvo. Dirba Vasilijus Visagino sporto ir rekreacijos centre. Vasarą kvietė ir ten apsilankyti. Matyt pagalvojo, kad mes dideli didelių vandens telkinių mylėtojai, jei net aplink Visagino ežerą sugalvojom apeiti. Vis dėlto atsisveikinant dar pasitikslino, ar tikrai esam pasiryžę apeiti šitą ežerą. Jis čia nuo 1987-ųjų gyvena ir dar negirdėjo, kad aplink Visagino ežerą kas vaikščiotų. Nors ir patikinam, jog mums 10 kilometrų ar daugiau įveikti per dieną nėra sudėtinga, Vasilijaus veido abejonė neapleidžia. Mano „labai turistinė“ apranga – raudonas miesto paltas, manau, svarumo mūsų argumentams irgi neprideda. Et, svarbu, kad batai tinkami, o lapus ir visokius rudeninius lipikus kaip tik iš raudono palto geriau išsirankioti – iškart matosi, kas ir kur prikimba.

Atsisveikiname su Vasilijumi ir tęsiame savo žygį. Mūsų žygiui persiritus į antrą pusę, buvo tokių momentų ir vietų, kuriuos priėję galvojome, kad jau teks apsisukti ir grįžti atgal arba, išėjus į plentą, juo ir pareiti į Visaginą. Bebaigdami apeiti ežerą taip ir likome nesupratę, kam labiau dėkoti: žmonėms, kurie kad ir prorečiai, bet vis vien pravaikšto takus, ar gyvūnams, kurie pramina kasdien eidami atsigerti  vandens į ežerą.

Ir štai – buvo iki miesto belikę pora kilometrų, žiūriu – priešais Elvyra ateina. Tvarkingai susukti į kuoduką žili plaukai, auskariukai ausyse įsegti, šalikėlis, elegantiškas tamsiai žalios spalvos paltas. Elvyra – visaginietė, kilusi iš pa Utenas. Jaunystės metais spėjo pagyventi ir sostinėje, o paskui, atvažiavusi trumpam į Visaginą, taip ir pasiliko. Anot Elvyros, visko galima rasti Visagine: „Ir gerų dalykų, ir vietinių problemų, kaip ir visur. Bet oras – net už pajūrio geresnis. Sveikatai čia labai gerai“. Susipažinau aš su ja prie ežero antrosios kelionės į Visaginą metu. Vaikščiojau, užkalbino ir taip įsikalbėjom… Papasakojo ji man tada daug apie vietos buitį ir būtį, apie savivaldos pastangas gerinti socialines, kultūrines ir infrastruktūrines sąlygas Visagine, apie sėkmingus ir tobulintinus projektus.  

Pasijuokėm iš atsitiktinumų – netikėtų aplinkybių, mus vėl suvedusių prie ežero, tik jau kitoje pusėje, ir fakto, kad nė viena šįkart neturėjome ant ko ir kuo užsirašyti viena kitos kontaktų. Tad kitą susitikimą ir vėl palikom atsitiktinumui. Ir ji ne mažiau nuoširdžiai nei Vasilijus nustebo, jog mes štai jau baigiam apeiti Visagino ežerą:

– Kaip? Pėsčiomis? Gal automobiliu apvažiavot?

Patikinom, kad tikrai grįžtam savomis kojomis į tą tašką, iš kurio ir pradėjome savo žygį prieš 3 valandas. Stebėjosi mumis, nors pati kitus mažesnius ežeriukus visai netoli Visagino yra apėjusi karantino laikotarpiu. Tai juos mums ir rekomendavo kitam kartui.

Reikia ne tik imti, bet ir duoti, ne tik mėgautis patiems, bet ir stebinti aplinkinius. Kaskart apsilankiusi atominiame mieste, vaizdingai visiems pasakoju savo nuotykius ir vis stiprėjantį susižavėjimą šia unikalia vieta. SAVÀ coffee bar šįkart jau prisipažinau, kad aš čia ta, kuri socialinėse medijose rašinėja, o, susiplanavusi kelionę į Visaginą, būtinai parašo: „Būsiu“. Manau, ir mes šįkart palikome dalelę savęs Visagine ir nustebinome visaginiečius. Tikiu, jog Elvyra bei Vasilijus prisimins mus taip pat, kaip ir mes juos, ir pasakos namiškiams ar pažįstamiems apie „įdomią turistų porą, kuri aplink Visagino ežerą ėjo“. 

Dviejų savaičių kelionė Kanadoje pirmą kartą po daugelio metų (ir apskritai antroji mano gyvenime) buvo tikrai atostogų. Dar Izraelyje prieš 9 metus turėjau laiką, kai visiškai niekas, tik maistas, jūra, menai ir studijų draugės Alinos šeimos draugija rūpėjo dvi savaites. O paskui „apsilipdai“, moterie, „projektais“, kurie, tarsi tropikų augalai visas mano spalvotas ir kvapnias atostogas kėsinasi užgožti. Gyvenimas su augalais išmokė – viską reikia apkarpyti: darbus, lūkesčius, poreikius ir kai kuriuos santykius. Jie – lyg gėlės, kol prižiūri, nuauga dailiai, o tik palik be priežiūros, jau, žiūrėk, neįeinami brūzgynai.

Grįžimo namo iš Kanados išvakarėse pakavau daiktus ir galvojau: kuriose kišenėse įspraudžiau svarbiausias dovanas, gautas šioje kelionėje? Gal chronologiškai sekančiose viena kitą nuotraukose viską rasiu? Ar tik nebūsiu sukamšiusi vežamų namiškiams skanėstų tarpuose? Atmintis – apgaulinga dėžutė. Atrodo, jog įdėjai, bet štai atsidarai ir, žiūrėk, ten kažko jau trūksta. Tad kelionės dovanas ir atradimus, vos tik jas gavusi, išdėliojau dienoraščio tekste. Kad nepasimestų.

VIENĄ ANKSTYVĄ RYTĄ KELIONĖS PABAIGOJE…

„Čia buvo gražu netgi tada, kai truputį lijo lietus. Ir kai vėjas smarkiai taršė spalvotas medžių šukuosenas – tokias tvirtai sudėtas, tarsi suktukais ir negailint plaukų lako suformuotas.

Grožį gaudau akimirkoje. Rašau, o štai auksiniai atspindžiai žaidžia ore. Rudenį jie ypatingi – aukso spalva skverbiasi pro susiliečiančius ir vėl atsitraukiančius vienas nuo kito raudonus bei geltonus klevų ir beržų lapus, auksinių maumedžių kūgius. Dviejų delnų dydžio klevo lapas gali net visą saulę uždengti trumpam, o smulkučių beržų lapų tinklai tarsi sietai sijoja saulės po truputį – ant rankų, kaklo, skruostų, nosies, lūpų, kaktos… Auksiniai maumedžiai lyg vario stulpai stūkso brandžios žalios eglijos  platybėse. 

Atsiveja mintis. Spėju ją užsirašyti: dovana Nr. 1 –  leisti būti paliestam pasaulio grožio ir netikėtumo. Ir kaip rašiau trumpoje refleksijoje prieš kelionę – skaityti ženklus. 

MAŽDAUG ĮPUSĖJUS KELIONEI…

Nesu susipykusi su Logika, tačiau, manau, savąją pernelyg išvarginau, tad atėjo metas jai pailsėti. Lai grožisi ji tuo, kas įvyksta be jos ir be mano pastangų. Juk yra kita nuolatinė bendrakeleivė – Intuicija. Vieni ją tyrinėja kaip mokslinį objektą, kiti degina ant laužo kaip viduramžių eretikus, raganas ir keistuolius, o kiti tiesiog naudoja. Sutariu gerai su ja, tad kodėl nepaklausius, ką ji sako? Atsidavusi į josios rankas, nusiimu tuos loginių svarmenų – argumentų – svorius, bandančius viską pasverti ant svarstyklių: alternatyvos, palyginimai, vertinimai, atsiliepimai, rizikos… Su Intuicija paprasčiau. „Va, – sako, – ramiai, atsipalaiduok ir eik. Daug atradimų ir pamokų rasi štai taip, nereikia užsidėti svorių kelionės pradžioje. Jeigu iš pradžių keblu ir painu, o viduje jausmas, lyg nieko gero čia nelauk – suk kita kryptimi.“ Pagal jausmą jaukiausias kavos vietas užtikom, skaniausią maistą radom ir patogiausią poilsį radom.

Susipakuoju kitą dovaną Nr. 2 – gyvenimas pernelyg trumpas ir brangus, kad skirtum laiką ir energiją apgauti save ir bandyti įrodyti, jog raudona yra žalia. Kažin kodėl kartais taip darome: signalizuoja raudona, bet vis vien bandom įtikinti, kad dega žalia? Yra, tikrai yra, viduje jausmas, pasakantis, kada gyventa autentiškai, o kada modeliuota dedant pasiskolintas kaladėles ir svorius – argumentuose sau, sprendimuose, kalboje su kitais… Jeigu Logika pati neišsijungia ir „suka viršvalandžius“ tai metas ją išsiųsti atostogų arba… į atitarnautą poilsį. 

PRIEŠPASKUTINĘ DIENĄ, SUPRATUSI, KAD ATSIVEŽTOS KNYGOS NEBAIGSIU SKAITYTI…

Didžiausia bei svarbiausia dovana Nr. 3 – atrasti tai, ko neieškojai. Kanadoje neieškojau fjordų, nes jie man asocijavosi su Norvegija. Užtikom ne taip toli nuo Petit-Saguenay – Mažuosiuose Suginčiuose, kaip mes juos lietuviškai praminėm. Neplanavau pirkti skaitinių, laukimo pusvalandžiams „užmušti“, tačiau radau du – Hello, CANADA! bei TIMES naujausi numeriai, išskirtinai dedikuoti a.a. karalienės Elžbietos bei jos šeimos gyvenimo ir valdymo istorijai. Lyg periodiniai istorijos vadovėliai – juk Jos gyvenimo neatsiesi nuo viso šimtmečio Didžiosios Britanijos, Kanados ir kitų Sandraugos šalių raidos. Suskaičiau juos kelionės metu – todėl su likusiais skaityti 20-imt puslapių Barry Lopez „Of Wolves and Men“ grįžau. O trečiasis leidinys – BEL ÂGE (Gražus amžius – liet.) – lyg klevo sirupo saldainis nusaldino visas ateities vizijas: štai, kokiu epiteto sveikinsiu savo amžių po brandos ir su tokiu nusiteikimu jau dabar mokausi jį sutikti, priimdama šio tarpsnio iššūkius ir privalumus ir matydama gražius žmones iš gražaus amžiaus epochos. 

Tikrai kelionėje neieškojau „savęs“ ar „išminties“. Viskas, ko ieškojau – tai poilsis. Bet tris perlus  (ar vilko dantis, kaip inuitai pasakytų) netikėtai radau vieno straipsnelio paraštėje:

1. Kai tampame vyresni, Naujųjų metų norų sąrašas vis labiau susitraukia, o to, ką iš tikrųjų norime gauti, negalima nupirkti už pinigus.
2. Keista, kad prašome Dievo pakeisti mūsų situaciją, nežinodami, kad jis ją atsiuntė, jog pasikeistume mes.
3. Niekada nepriminkite žmonėms apie save. Tie, kuriems jūs iš tikrųjų rūpite, niekada jūsų nepamirš.

PAKELIUI NAMO VIENAME IŠ PERSĖDIMŲ TARP SKRYDŽIŲ…

Kaspinas, juosiantis visas tris dovanas – „atsitraukti, kad iš tolo pamatytum, kur tavo vieta.“ Gimė tokia išvada apmąstant senas patirtis sąmoningai bei senų ir naujų patirčių miksuotus siurealistinius siužetus sapnuose. Kanadoje sapnuojasi tikrai gerai. Beje, keliaujant į oro uostą skrydžiui atgal pirmą kartą gyvenime nesijaudinau, jog būsiu prisidėjusi „per daug svorio“. Vertingiausias dovanas užsirašiau ir įsiminiau – taigi, lengva nešiotis. Simboliška – prieš kelionę rašiau: „Didelius atstumus po truputį reikia trumpinti – mintyse ir fiziškai.“ Visgi balansui, akivaizdu, reikalingas ir kitas, papildantis, „dėsnis“: „Atsitraukti, kad iš tolo pamatytum, kur tavo vieta.“ Kelionės pradžia ir pabaiga susinėrė tarsi yin ir yang. Sakot retai taip būna? O bandėt atrasti savo kanadą?

Besibaigiant mūsų kelionei Portugalijoje, grįždami iš Peneda–Geres nacionalinio parko pasukome palei pakrantę. Košiant vėjui kiaurai galvą ir kūną po perpučiamais drabužiais bei žarstant smėlį po kojom, išrėkiau (kad būtų girdėti per vėją): „Taip arti Kanados dar nesu buvusi!“

Atsitiktinumai ir ženklai bei simboliai, kuriuos gali susirinkti aplinkoje – stebuklo nepadarys ir fejerverko neišaus. Pasikartojanti užuomina tik primena tai, ką jau seniai planuoji ir lauki to tinkamiausio meto, o gal kartais atidedi pradėti ar užbaigti.

Tos kelionės metu paskutinėje apsistojimo vietoje radau kuklią namų bibliotekėlę. Esu vienas tų žmonių, kuriuos traukte traukia senos knygos: storais medžiaga aptaisytais viršeliais ir gelsvokais kvapniais lapais. Seniausia iš ten esančiųjų – ir masyviausia – „Encyclopia of World Travel“. Perbraukiau per puslapių kraštus pirštu ir atverčiau smalsaudama, ką ten rasiu. Pataikiau į skyriaus apie Kanadą pradžią.

2020-ųjų naujametinėje šventėje atsitiktinai iš aklinai tamsios dėžės išsitraukiau dovaną – tekstilės dizainerės Eleanor Paine šilkinę nosinaitę su klevo lapų apvadu ir atspaustu įrašu „Canada“. Eleanor Paine – beje tik praėjusią savaitę apie ją daugiau pasidomėjau – gimusi Singapūre, 1963 m. kartu su vyru britu emigravusi į Kanadą.

Ir lyg desertą ragaudama jau 1,5 m. skaitau Barry Lopez knygą „Of Wolves and Men“. Ten daug istorinių kontekstų, Canis Lupus pažintinės medžiagos, Aliaskos vietinių – Nunamiut ir Naskapi – žmonių gyvenimo ir buities asociacijų su vilkų elgesiu ir nustebimo gerąja prasme, jog Kanadoje yra labai didelė tikimybė pamatyti vilką, jei tik lankaisi ir apsistoji ten, kur reikia.

Taigi, mintyse susipakavusi norus ir pasilikusi daug erdvės atsitiktinumams (vienas jų – aplankyti niekada nematytus Toronte gyvenančius giminaičius iš mamos pusės) bei įsimetusi į kuprinę knygą vėlesnių kelionės vakarų užpildymui – „Of Wolves and Men“ – ir vėl galiu sakyti, kad taip arti Kanados nei šiandien dar nesu buvusi.

2022-10-02, 17.10 Hello, Canada, I‘ve just landed. Let‘s do the best out of two weeks together!

Pripaišytų puslapių

Eiliuotos pasakos

Saldainių popieriukuose

Ant sprogstančių ir

Metančių lapus

Karūnų medžių

Ant pastatų stogų

Kolonų ir ant slenksčių

Eilėraščiai

Ilgam ir tik akimirkai

Apie dailias rankas

Į žemės gaublį įsikibusias

Apie gyvenimo planus

Su realybe besipykstančius

Eilėraščiai

Kiek pamirštų jų

Kiek spėtų užrašyti

Prabėgančių gyvenimu

Lyg katino karstyklėmis

Tik štai, kiek vėliau – ateina paauglystė, o po to 20-ieji. Nerimsta mintys apie savitumo, saviraiškos ir visų kitų „savi-“ paieškas. Kyla klausimai apie tai, kas esu, kur ir (su) kuo noriu būti. Vidinis balsas ragina: „Ieškok savo namų, t.y. savo širdies miesto.“ 

Vieniems širdies miestu tampa vietovė, kurioje kažkuriuo gyvenimo momentu beveik visi bendraamžiai / bendraminčiai nori pagyventi ir pabūti, pavyzdžiui šalies sostinė. Širdies miestu visam gyvenimui gali likti ir gimtoji vieta – miestas, miestelis, kaimas, vienkiemis… Dėl pastarojo pasirinkimo – likti ten, kur pradėjai savo kelionę – susimąstau: ar tik nesusiję tai su atsarga negalvoti ir nerizikuoti. Likti ten, kur esi, nereikalauja pastangų, nes „čia jau pripratau, žinau šiuos žmones, o kas jei nuvykęs gyventi kitur nebūsiu mylimas / priimtas / suprastas… O kas jeigu..?“ 

Širdies miesto paieškose visada slypi rizika. Dar reikia kūrybiškumo bei pastangų gerokai įdėti: pažindintis ir pažinti, atrasti ir suprasti naujas vietas, ar netgi išdrįsti užpildyti trūkstamų paslaugų ar infrastruktūros nišą pačiam, kelti rūpimus klausimus bendruomenėje. Kažkas panašaus į gyvenimo meilės paieškas ir poros santykių puoselėjimą. Laikas kartu skirtas pažinti ir suprasti TĄ žmogų, pergyventi kartu visus iššūkius ir „kultūrinius nesusipratimus“, mokytis ir dalintis savo patirtimi, siūlyti sprendimus, tinkančius abiems. Ne algoritmas, tad iki galo niekuomet nežinai „pavyko ar nepavyko“. Tik jauti. Jei pernelyg baisu leistis ieškoti (širdies miesto ar gyvenimo meilės) – visada yra kraštutinis pasirinkimas likti tame taške, kur ir pradėjai gyvenimą – vienas /-a. O kalbant apie vietą – tai tiesiog nejudant iš jos, neapleidžiant gimtojo miesto ar net gimtųjų namų. „Ai, bus gerai taip, kaip yra. Ištversiu aš, ištvers ir mane.“ Skamba paguodžiančiai, tačiau nejaukiai ir pilkai.

Tačiau galima ieškoti TOS, KURIOJE netveri džiaugsmu būdamas, tarsi nuolatinėje įsimylėjimo būsenoje – kažkas vis intriguoja, vis stebina; ir galvoje dzingteli: „Aš jau čia.“ Laikini nepatogumai darosi vis mažiau pastebimi: remontuojamos gatvės, pjaunama savaitgalį žolė gretimam kieme, šiukšliavežės pypsėjimas ar neatvykimas laiku, nes pažirdžiuose ir kieme taip gera! Kaip ir su savu žmogumi santykiuose – kartais gal ir žodis, ištartas ne laiku ir ne vietoje, prašosi pataisomas, ar mintis, nuovargio prispausta, reikalauja pastangų ją nuvyti, bet vis tiek kantriai eini koja į koją, nes galvoje vis dzingteli… Jei netvarkyti krūmynai ir griūvantis kaimyninis namas labiau su ateities galimybėmis ir vizijomis asocijuojasi, o juos matant kyla rankos, norinčios kartu su kitais iš didelio nieko bent mažą grožį sukurti, tad, kaip ir meilėje savam žmogui, gebėjimas neegzistuojančiuose dalykuose matyti save ir kitą vienu metu atveda prie SAVO ŽMOGAUS ir į SAVĄ VIETĄ. 

O kaip su asmenine patirtimi. Ar jau radau savo širdies miestą? Ar suveikė paieškų teorija praktikoje? Gimtasis Kupiškis visada liks gimtuoju kraštu. Paklausta: „Iš kur esi kilusi?“ atsakau „Atsukime laiką atgal – dabar gyvenu Vilniuje, prieš tai dirbau ir studijavau Kaune, vaikystę leidau ir mokyklą baigiau Ukmergėje, bet aš tai iš Kupiškio!“ Ukmergė visada liks vaikystės ir paauglystės miestu. Matau, kaip jis keičiasi – gražėja, žavi kažkada buvusia turtinga čia gyvenusių žydų kultūra ir istorija, o dabar – gausėjančiais sumanių žmonių idėjų rezultatais. O dar ta romantiška legenda apie mergaitę, kurią nusinešė vilkas… Gyvenimo Kaune etapas pažymėtas ieškojimais ir atradimais, mokymusi ir atėjusiu supratimu, jog „kelti bures reikia“. Ne tas uostas. Vilnius – su staugiančio vilko sapne legenda ir plačiomis galimybėmis – visada liks miestu išbandančiu pasirinkimų kelyje. Užgrūdinantis.  

Tai kur gi tas mano širdies miestas? – Kažkur tarp miškų, sirpstantis kūrybiško polėkio ir poilsio darnoje, laisvu nuo perteklinio automobilių pypsėjimo oru, kartu iššūkius sprendžiančiais moterimis, vyrais, senjorais ir vaikais, parkuose ir namuose sutinkančiais su šunimis, paukščiais ir katinais. Draugišku atvykti visiems ir keliančiu nostalgiją išvykstantiems. 

Tuk-tuk. Ar čia pataikiau?

IR KAIP TEN VISKAS? Rusnė (vok. – Russ) prisiminimuose liko gandrų, dosnių ir atvirų žmonių, apetitą gyvenimui žadinančių ir žvilgsnį prikaustančių žalių sodrių pievų kraštas. Kita vertus, sunku apsispręsti – gandrų ar karvių laukuose daugiau, dosnumu, kruopštumu ar kūrybiškumu Rusnės žmonės labiau pasižymi, žalių pievų spalva ar šviežių, tik tik iškastų, vietinių bulvių skonis labiau apetitą gyvenimui žadina? Gavom bulvių dovanų iš Mono House, kur ir svečiavomės 4-ias naktis, šeimininko, o tada kepėm „vietinius“ blynus. Dar gavom ir karšį – šviežiai rūkytos žuvies kvapas „suvalgė“ mus, nespėjom nė nuotraukos pasidaryti. Beje, su agurkais ir pomidorais iš tų pačių dosnių rankų!

KĄ SKAITĖM? Bet kurioje Rusnės ir Šilutės (vok. Heydekrug) apgyvendinimo vietoje bei bibliotekoje randama knyga – „Russ“. 1-2 val. skaitymo daugiausia „vaizdais“ – atspausti XIX-XX a. atvirukai su Rusnės kurorto! nuotraukomis. Iš šios knygos ir sužinojau, jog miestelis ne tik turėjo kurorto statusą, jame buvo viešbučių, restoranų, maudyklų, įdomus faktas – lašišų žūklės Atmatoje stebėti buvo atvykęs Frydrikas III su žmona Viktorija. Kalbant apie kitas istorines asmenybes – Rusnėje „sutikome“ ir Mahatma Gandhi. Tiksliau – jo skulptūrą su ta pačia nuolankia šypsena. 

O PO TO… pakrančių pievoms vis dar kvepiant visais įmanomais sezono žolynų kvapais (kitais metais, sakiau, ten važiuosim žolynauti), pervažiavom paskutinei nakvynės dienai į Šilutę. Girdėjau, jog rinkoje prasideda trintis dėl darbo nuotoliu dienų ir valandų, tad siūlau išbandyti darbdaviams ir darbuotojams darbo vietas regionų bibliotekose ir skaityklose. Jei nepavyksta susikaupti (ypač kūrybiniams sprendimams / tekstams / …) kavinėje / namelyje / viešbučio kambaryje, tai – bibliotekos atviros, o bibliotekininkės – malonios ir visuomet gelbėjančios pačios ramiausios vietos paieškose. Šilutės raj. savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka dieną darbus atsilikdama (1/4 projekto paraiškos parašyta, tad sėkmės atveju, tikrai pasidalinsiu geru žodžiu ir su mane įkvėpusia erdve) ir apie draugiškus vietinius žmones daug ką pasakantį pokalbį nugirdau:

– Ar galima šitą „deficitinį“ paimti? Jūs dabar neskaitot…

– Na, kaip … Pasiėmiau, tuoj skaitysiu… Ai, gerai, – imkit… aš vėliau jau…

Va, taip! Laikraštis iš rankų į rankas keliauja. Tas „deficitinis“ – tai Šilutės naujienos. Einamiausias, nes, matyt visiems svarbu, kas vyksta savam mieste.

DAR ŠIS TAS APIE ŠILUTĘ. Susidariau įspūdį, kad čia moterims neapsakomai sunku… išsirinkti, į kurį grožio saloną eiti. „Kleopatra“, „Grožio kampelis“, „AntanaBeautyHouse“, „Dailutė“, „Laimė“ – čia tik keli iš įdomesnių pavadinimų. Beje, drabužių parduotuvių ir parduotuvėlių taip pat gausu – nuo „antro gyvenimo“ iki „mados iš Italijos“ ir t.t.

Penktadienį po darbų (grįždama iš jau minėtos bibliotekos į viešbutį) neplanuotai patekau į šventę. Organizavo Šilutės atviras jaunimo centras. Paaugliško amžiaus dar nesiekiančios merginos atliko lietuviškus savo kūrybos, o anglų bei prancūzų kalbomis – gerai žinomus tarptautinius hitus. Likau sužavėta, nes kultūrinis ir – tiesiog gyvenimas – verda tarp daugiau nei šimtmetį skaičiuojančių Šilutės pastatų ir ant tokio pat amžiaus grindinio. Senamiestis, atlaikęs II-ojo pasaulinio karo destrukcijas – vienas retesnių atvejų Lietuvoje. 

REIKĖS GRĮŽTI. Abejonių nelieka, nes liko dar neaplankytų objektų: „Hugo Šojaus muziejus“, „Šilutės siena“ ir nežinomas skaičius pribarstytų gatvėse sekretų! Pastarieji – tai tarsi miniatiūrinis erdvinis pasakojimas, atkartojantis kažkada vykusį miesto gyvenimą: amatą, verslą, paslaugas miestelėnams. Istoriją galima papasakoti ir taip!

KAIP BE KAVOS?! Kavą surasčiau ir Marse, o Šilutėje atradau geros¹ kavos. Yra tokia „August Kafe“. Iškabų nerasit – atvažiuojat adresu Šilutės g. 1, Pagryniai ir išsirenkat vieną iš trijų versijų, pupelėmis arba maltą, besiskiriančių skrudinimo stiprumu. O jei kava lengvai nepasiduoda geriama pavieniui, t.y. be deserto, tuomet aplenkti Halės prekyvietėje Heydekrug kepykla Šilutė nevalia! Akys matė ten visko. Kepa mažais kiekiais kas valandą – naminius sausainius, skareles su obuoliais, eklerus su pistacijų kremu. Jie visada švieži arba… jų tiesiog nelieka. 

IR PABAIGAI. Galutinis stabtelėjimas prieš grįžtant į Vidurio Lietuvą nutiko Švėkšnoje. Villa Genowefa dvaro parkas, sujungtas viaduku su Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriumi ir seniausias Lietuvoje dvaro rūmų parke augantis ginkmedis. Žinoma, jog šiame dvare šeimininkai Broel Pliateriai šeimos šventes švęsdavo, kilmingus svečius priimdavo ir poezijos skaitymus organizuodavo. Romantiškas tas ponas Pliateris buvo – vilą žmonos vardu pavadino. 

TIKSINT PASKUTINĖMS KELIONĖS MINUTĖMS – DAR VIENA SMULKMENA: Švėkšnos dvare saulės laikrodis baltuoja. Jo originalus bareljefas – Paryžiaus Luvro muziejuje. Formos, reikalingos laikrodžiui išlieti, buvo atsivežtos iš Prancūzijos. Sako, jis primena nedidelį apskritą burtų staliuką. Pabandom? „Laikrodėli, laikrodėli, kuria kryptimi kita kelionė laukia…?“ Laikrodėlis tik sukruto ir tarė… 

Gero vėjo ir gerų įspūdžių Pamario krašte pas lietuvininkus! Susitiksime jau kitose istorijose…

¹ – Visų skoniai skirtingi. O man gera kava vidutinio stiprumo: long black, chemex arba paprastu namų būdu užplikyta šviežiai malta.

Šis 1/2 drugelio formos miestas (žiūrint iš paukščio skrydžio) stebino nuo pat pirmųjų žingsnių, kuriuos žengėme Kosmoso gatve, vedančia tiesiai į miestą iš Visagino traukinių stoties.

Kosminis grožis – miestas miške, atomiškai skanus maistas ir kava. Skaniausia Chemex ruošta kava Lietuvoje man nuo šiol – SAVÀ coffee bar.

Stebėjau mergaites, žaidžiančias prie namų kamuoliu, senjorus, vedžiojančius šunis vakare, paauglius, grįžtančius nuo ežero ir besikalbančius tarpusavyje, ryte – jaunuolius parke, sportuojančius, ir galvojau: „Pala, pala, … čia kažkas kitaip negu įprastai matau gatvėje… Jie gi be smart phone‘ų rankose!”

Negaliu iki šiol prisiminti, kada ir kur paskutinį kartą nutiko tai: „Atsiprašau, ar Jums netrukdys, jei aš Jums už nugaros rūkysiu cigaretę?“ Dabar jau prisiminsiu ilgam – Visagine, kavinės lauko vietose sėdintieji taip atsiklausia svečių.

O žemuogių pilnos saujos ir prisirpusių uogų raudonumas primins ilgam, kad šis regionas turi tiek gėrybių, gyvybės ir potencialo! Vieni sako, jog jis dar sulauks savo aukso amžiaus, o kiti šnabždasi: „Gal jau prisirpo šis miestas, tiesiog reikia nuvažiuoti ir pamatyti visą jo atomiškai kosminį grožį.“

Sakė, jog ten genialus Dailininkas, kiekvienam augalui atskirą paletę paskyręs, savo studiją įsirengė. Išsiruošiau ieškoti pagal duotą adresą.

O kvapai!

„Ei, Parfumeri laukų – kur tu slepiesi? Gal žinai, kur Dailininkas gyvena?”

Girdėjau dar ir apie Didžiąją Rašytoją – Gamtą. Visi žanrai jai pavaldūs. O kad man toks talentas! Ji viską į vieną Kūrinį sudėjo, o tiražą reguliariais ciklais kasmet vis naują paleidžia.

Skaitom, žiūrim ir kvapuose maudomės, paleisti iš rankų ir akių žaliu šriftu užrašytų rankraščių nenorim;) Gal ir nereikia trukdyti Kūrėjų be reikalo: jie atsidėję dirba.

Grįžtu lyg iš turtingiausių galerijų, skaityklų, bibliotekų ir parfumerijos fabrikų.

Įėjimas – bet kada, kai norisi dar stipriau gyventi.

Kadaise (tikriausiai paauglystėje, jei atmintis veda mane teisingu keliu) buvau įsitikinusi, jog aš, kartą ir visiems laikams palikusi vaikiškų knygų pasaulį, į jį niekuomet nebegrįšiu. Tuomet dar nesupratau, jog suaugusiųjų pasaulyje vieną dieną ateina metas vėl atsiversti vaikiškas knygas. Apsisukus laiko ratui, vakarodami jau su savo mažaisiais, kartu skaitome pasakas, spalvotuose puslapiuose vedžiojame pirštu stambiu šriftu kaligrafiškai išraitytas raides ir skaičius. Tik ar spėjame įvykių sūkuryje susimąstyti: Kokia tos knygos atsiradimo istorija? Kiek laiko autoriai ją kūrė ir kodėl pasirinko skirti vaikams? Kiek dešimčių iliustracijų variantų buvo nupiešta, kol įspūdingiausios papuošė knygos puslapius? Kaip knyga pirmą kartą susitiko su skaitytojais – mugėje, parodoje ar pristatymo vakare? 

Praėjusių metų rudenį netikėtai teko atsiversti vaikams ir šeimoms skirtą muzikinę paveikslėlių knygą – „Maestro (ne)leidžia groti“. Kūrinį dar 2020 m. išleido leidykla „Muzikija“. Vasaros pabaigoje pradėjome ruoštis teatralizuotam knygos pristatymui. Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, viena iš autorių, padovanojo ją sakydama: „Paskaityk. Prieš renginį svarbu susipažinti.“

Leidausi į kelionę knygos puslapiais. Vieną kartą perbėgau žvilgsniu spalvingus ir gyvus paveikslėlius. Antrą kartą, nors ir kiek sulėtinusi tempą, darkart daviau peno akims, tačiau vis dar neprisiruošiau nerti į teksto gelmę. Man, lyg prancūziškos karuselės rato įsuptai, sukosi galva – negalėjau akių atplėšti nuo iliustracijų smulkmeniško detalumo. Iš tiesų, keliaujant šios knygos atvartais, pasijusti tarsi sapne, kur erdvės ir laiko sąvokos neegzistuoja, o riba tarp fantazijos ir realybės išnyksta, taip paprasta!

Ir iš gero sapno pabundama… Tad ir aš grįžau į realybę iš stebuklingų daugiaplotmių iliustracijų, sukurtų trijų knygos autorių kartu ir išlietų akvarele dailininkės Vitos Matulytės. Susikaupiau ir išsiruošiau į kelionę tekstu – tiesiai į aprašytą paslaptingojo Maestro gyvenimą. Pirmiausia sužinojau, jog ši įdomi asmenybė – tai XIX-XX a. prancūzų kompozitorius, vargonininkas ir dirigentas Šarlis Kamilis Sen Sansas (pranc. Charles Camille Saint-Saëns). Lemtingus prancūzų kompozitoriaus gyvenimo posūkius, susipynusius su jo žymiausio kūrinio gimimo legendomis, knygos tekstuose suguldė Sonata Latvėnaitė-Kričenienė ir Indrė Šeputienė. Maloniai nustebino knygos kūrėjų sprendimas ne kuo detaliau aprašyti šio genialaus žmogaus gyvenimą, o pasėti smalsumą jo kūrybos ir biografijos faktų paieškoms. Beje, Maestro, pasirodo, jam gyvam esant, leido groti tik vieną pjesę iš savo garsiojo kūrinio „Žvėrių karnavalas. Didžioji zoologinė fantazija“ – „Gulbę.“

TAIP, MAESTRO, JŪS VISIŠKAI TEISUS. Norint patirti ir suprasti šį kūrinį pilnai, „pažintinėje kelionėje“ be pastabumo ir lytėjimo reikalingas dar vienas įgūdis – klausymasis. Viršelio, atvartų ir puslapių reljefiškumas, teksto turinys ir šriftas bei originalus siuitos įrašas susipina į vientisą vaizdų, garsų ir pasakojimų fantaziją. Žvelgdami į iliustracijas, girdime muziką, o, klausydami muzikos užsimerkę, matome gyvai tarsi fontano srautu trykštančius vaizdus. Meninės fantazijos ir kūrybiškumo galia tampa viso kūrinio leitmotyvais. Ne tyloje ir ne miesto gatvių triukšme, o klausant originalaus kūrinio su šia knyga derėtų pažindintis. Pasitelkus visas tris jusles, taip paprasta įsivaizduoti Maestro gyvenimo įvykius, išgyventus jausmus, sapnus ir svajones!

Kiekviena kelionė turi savo įsimintiniausią įvykį, gražiausią vaizdą ir vietą, kur verdama skaniausia kava. MAESTRO, AR PRISIMENATE PASKUTINIOJO 2021-ŲJŲ M. RUGSĖJO SEKMADIENIO ĮSPŪDŽIUS? Tądien Vilniaus rotušės vargonai iškilmingai triumfuodami pranešė teatralizuoto koncerto, pristačiusio knygą „Maestro (ne)leidžia groti“, pradžią. Renginyje profesionalūs muzikantai kartu su augančiais muzikantais ir solistais pirmą kartą Lietuvoje atliko lietuvių kompozitoriaus ir dirigento Mindaugo Piečaičio sukurtą „Žvėrių karnavalo“ aranžuotę.

Vaikų ir suaugusiųjų drauge kuriamas menas yra unikalus. Vaikai pamažu pažįsta, jog, kaip teatre, taip ir gyvenime, yra scena, užkulisiai ir vaidmenys. O ko suaugusieji, pasirodydami kartu su vaikais scenoje mokosi? Ar tik ne laisvės ir drąsos eksperimentuoti ir nebijoti klysti? Nėra tokio amžiaus, kurį pasiekus, derėtų abejoti pasirodymu scenoje ar savo kūrybos pradžia. Juk ir Šarlis Kamilis Sen Sansas, pirmąjį savo kūrinį parašė būdamas 4-erių metų ir kūrybą tęsė iki gyvenimo saulėlydžio – 86-ųjų savo gyvenimo metų. 

Šarlis Kamilis Sen Sansas yra pasakęs: „Nėra nieko sudėtingiau nei kalbėti apie muziką.“ Tad belieka ją pajausti – atlikti ir klausytis.

_______

Pagrindinė nuotrauka – Aldonos Katilienės.

– Miela Aldona, girdėjau Jus ne kartą sakant: „Džiaugiuosi galėdama bendrauti ir pagelbėti kitiems.“ Iš kur Jūs semiatės energijos visoms veikloms?

Seniau nesusimąstydavau, bet dabar aš jau suprantu: be meilės sau, nebus meilės ir kitam. Teisinga frazė: „Žmogui reikia žmogaus“. Jei mes užsidarysime vieni nuo kitų, mūsų siela pirmiau, o paskui ir kūnas susirgs. Kasdien turime nepamiršti svarbiausio – pastebėti ir pakalbinti kiekvieną žmogų. Tik dar turime išmokti ne tik kalbėti, bet ir klausytis.

Aš kiekviename žmoguje ieškau gėrio ir atrandu jį. Tai mane maitina. Nepasisavinu jo, o dalinuosi. Vadinasi, dauginu. Įsitikinau – kuo daugiau savęs atiduodu kitiems, tuo daugiau ir su kaupu gaunu atgal. Tačiau ne materialiais dalykais – man svarbiausias yra širdies pilnatvės jausmas. Eidama į žmones, nešu gerus linkėjimus ir visa tai man grįžta geros sveikatos ir šviesių emocijų pavidalu. Kaip to išmokau? Iš savo patirčių, aplinkos ir draugų. Oi, tik pasitaiko mano kelyje liūdinti ar sunerimusi draugė – kviečiu į teatrą, parodą ar koncertą. Kviečiu nors kavos kartu išgerti ir pasikalbėti. Jei tai nepadeda, tuomet vadinu kartu nueiti į bažnyčią. Kadangi mane stiprina tikėjimas Dievu ir savimi, todėl pasiūlau ir kitiems jį susirasti. Kol jauna buvau, man ne tikėjimas rūpėjo, o visai kiti dalykai. Bėgant metams ir kaupiantis patirtims atrandi tikėjimą ir jo prasmę, o tuomet atsiranda ir dėkingumas. Būdama dėkinga viskam, kas su manimi vyksta, ir visiems, galiu su kiekvienu žmogumi šneką rasti. Moku ir vis dar mokausi sutiktam žmogui gerą žodį pasakyti. Nors tai atrodo mažmožiai, tačiau mane jie veda pirmyn ir pildo mano energijos klodus. Argi ne tiesa, jog viskas prasideda nuo meilės ir rūpinimosi savimi, savo tikėjimu bei savo vidaus stiprybe?

– Ar būna Jūsų gyvenime akimirkų, kai suabejojate tuo, ką darote: „Užteks, išgyvens kiti ir be mano dėmesio bei pagalbos. Fotografą gali susirasti. Bažnyčios skaityklėlėje tuoj atsiras, kas geriau tvarkosi… Aš rūpinsiuosi savo sveikata ir gerove.“

Kiekvieną dieną tokios mintys gali aplankyti. Kartais ir mane aplanko. Tai žmogiška. Mes ne vien tik rožėse gyvename. Aplanko juk ir liūdesys, nusivylimas, pasimetimas, nežinia, kokį sprendimą priimti. Bendrauju daug, o kiekvienas žmogus ateina su savo tos dienos ar savaitės emocija. Vienoms emocijoms pasiduodu, o kitoms, jau žiūrėk, randu vidinės stiprybės atsilaikyti. Mane labiausiai skaudina, kai žmonės lengva ranka sugriauna dalykus ir santykius, kurtus ir statytus ilgus metus su tyra energija. Ir nepaisant visko, aš iki šiolei mokausi nuolankumo – suprasti, įsijausti į kito situaciją ir vis vien eiti pirmyn.

– Ką galėtumėte pasakyti žmogui, turinčiam kardinaliai priešingą nuomonę apie savanorystę ir bendruomeniškumą: „Svarbu rūpintis savimi, o savanoriška veikla – tai jau tik tiems, kurie neturi ką veikti“?

Aš niekuomet nesistengiu žmogaus „perversti“ ar įtikinti, jog reikia ką nors daryti kitaip nei jis daro. Galiu tik pasidalinti tuo, ką aš darau ir taip, kaip man atrodo. Mano savanorystės patirtis ilga ir spalvinga. Savanoriauju ne tik Ramintojoje. Tik „išaušus“ Nepriklausomybei Lietuvoje, aš įsitraukiau į bendruomenines veiklas, kultūrinius renginius. O jaunystėje kur tik manęs nebūdavo – renginius organizuodavau, žmones suburdavau. Jau tada maniau, jog kažkam daugiau be savęs gera darau.

Savanorystė – tai mano energijos ir stiprios fizinės sveikatos šaltinis. Gal rytoj atsikėlusi būsiu jau ne tokia guvi, tačiau mano metuose turėti tiek energijos yra laimė! Buvimas tarp žmonių gydo. Kai žmonės užsidaro savo problemų ir neigiamų emocijų rate, ląstelės „graužia“ viena kitą. O kai mūsų energija teigiama – ne apsimetinėjant prieš kitus, o iš tikrųjų gyvenant tuo, ką darai, – tai ir mūsų sveikata gerėja. Receptas paprastas: jei norime likti sveiki, eikime į žmones ir dalinkimės gerumu.

Materialinės gėrybės neišvengiamai reikalingos, tik ne tiek, kiek mes tarybiniais laikais mėgome kaupti. Mano karta vis dar yra pratusi kurti savo „gerovę“ ant daiktų „pamato“. Man retkarčiais labai sunku atsisakyti kai kurių daiktų, ypač tų su sentimentais. Visgi suprantu, jog žmogui reikalinga turėti minimaliai. Aš apsirengiu, sveikai valgau, mankštą darau ir maldą turiu. Tai viskas, ko man reikia. Svarbu, kad aš galėčiau daryti, ką noriu, ir eiti, kur noriu. Manęs buitis ir daiktai neturi varžyti. Ne materialumo „liniuote“ matuoti turėtume savo ir kitų vertę, o tuo, kiek vieni kitiems gero padarome ir padedame.

– Kalbate apie žmonių tarpusavio santykius, dėmesingumo vieni kitiems būtinybę. Kiek yra svarbu, kad žmogų jo artima aplinka palaikytų? Ar užtenka tik tos vidinės sukauptos energijos, kad gerai jaustumeisi ir aktyviai veiktum?

Pastebiu, jog šiais laikais to tikro tarpasmeninio palaikymo ir pagalbos vieni kitiems labai trūksta. Kodėl? Žmonės vieni kitų nepalaiko kartais ne blogo linkėdami (nors būna ir taip), bet tiesiog nežinodami, kaip kalbėtis ir pasakyti ką nors gražaus.

Štai mažas pavyzdys: aš rašau dienoraštį Facebook paskyroje apie Ramintoją. Jei nesulaukčiau skaitančiųjų reakcijų, man motyvacijos nebeliktų toliau tęsti šį darbą. Mane stiprina žinojimas, jog žmonės skaito, įsitraukia į diskusijas ir domisi tuo, ką darau.

Mano vyras perdavė man išmintį, kuria jau ir aš galiu dalintis: „Gyveni tolei kol esi reikalingas. Kai pasijunti nebereikalingas – viskas, tavo gyvenimo nėra.“ Vienas pats dėl savęs žmogus gyventi negali. Bet jei jautiesi reikalingas – gyvenimas džiugina. Iki šiolei švenčiu gyvenimą, nes jaučiu, kad manęs gyvenimui ir mane supantiems žmonėms dar reikia. 

– Ar galėtume visus savo gerus darbus daryti anonimiškai? Kiek svarbu, kad Jus atpažintų ir įvertintų Jūsų gebėjimus, patirtį, Jus, kaip asmenybę..?

Būti matomai – man nėra svarbu. Visgi, jeigu yra Aldonos dienoraštis apie Ramintoją, tai visi žino, kad autorė Aldona irgi yra. Aš įsitraukiu į savanorystę ir visuomeninę veiklą ne todėl, kad tapčiau populiaria. Būdamas atviras, o ne slapta veikdamas, žmogus deklaruoja atsakomybę už savo darbus. Tai yra drąsu ir gražu. Darykime tuos darbus, kuriuos gebame daryti geriausiai. Įvertinimas ir paskatinimai ateis savu laiku.

– Kokia Jūsų patirtis ar įsimintina istorija padėjo pagrindus Jūsų požiūriui į gyvenimą ir žmones?

– Istorija tokia: slaugiau sergantį, šį pasaulį bepaliekantį savo vyrą. Ir dirbau tuo pat metu. Pavėlavau kartą į darbą 15-20 min. ir radau parašytą protokolą už vėlavimą. Žinojau, kuris žmogus tai padarė. Jokio blogo žodžio nusprendžiau nesakyti. Bet paėmiau ir pakabinau skelbimų sienoje raštelį: „Elkis su žmogumi taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.“ Ir pasirašiau. Kitą rytą radau nuluptą raštelį. Tikiu, kad žmogus, kuriam tas užrašas suvirpino kažkokias „stygas“, nuplėšė užrašą. Buvo likę dešimt mėnesių iki mano pensijos – mane išprašė iš darbo. Aš išėjau į niekur. Situacija buvo tokia: vyras ligos patale, aš be darbo ir be pinigų. Bet jei aš neturėčiau viso šito skausmo ir tos patirties, kuri mane taip tuomet skaudino, aš dabar būčiau visiškai kitoks žmogus. Tokie dalykai labai stipriai pamoko. Žmogus, to nepatyręs, nesuvoks. Manau, kad kiekvienas iš mūsų šiame gyvenime turime savo misijas. Aš, kasdien dėkoju už savo unikalų gyvenimą. Stengiuosi kiek galima gražiau jį pragyventi ir įgyvendinti savąją misiją. Daug kas stebisi: „Kaip taip gali būti, kad Aldona visada su šypsena?“ Bet aš tokia ir esu. Man to pačiai reikia ir aš kitiems dovanoju savo nusiteikimą gyvenimui.

Matau ir pažįstu daug žmonių, kurie elgiasi tarsi būtų amžini ir aukšti. Jie nepagalvoja, kas gali atsitikti: jei šiandien manai galintis būti bet kuo, rytoj to gali jau nelikti. Septynis metus Ramintojoje šv. Mišias klausau. Tikriausiai ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti, kiek esu jų praleidusi. Ir vis vien žinau, jog man dar reikia mokytis, mokytis ir mokytis. Žinau, kad aš iki gyvenimo pabaigos mokysiuosi. Mes gyvenam kartais nors ir ne linksmiausią gyvenimą, bet mums didelė malonė būti čia.

* Pagrindinė nuotrauka – iš straipsnio herojės Aldonos Katilienės asmeninio archyvo.

** Straipsnis publikuotas:

2022-05-19 naujienų žiniasklaidos portale 15min.lt

2022-05-20 interneto dienraštyje bernardinai.lt

2022-05-25 Marijampolės apskrities laikraščio „Suvalkietis“ interneto portale suvalkietis.lt

2022-05-26 žurnalo senjorams „60plius“ interneto portale

Stebiu ir galvoju: linksmi, susirūpinę, išsiblaškę, palaimingai besišypsantys, ryžtingi, pavargę, alkani, smalsūs, atsipalaidavę. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. 

Kiekviename veide – namai (esami, palikti ar būsimi), vingiuojantys asmeniniai santykiai (nutrūkę, ilgalaikiai ar beprasidedantys), ligos (įveiktos ir besislepiančios), ambicingos kovos (vidinės ir išorinės) bei svajonės (nekantraujančios būti išpildytos ir tos, dėl kurių abejojama). Iš visko daug bei spalvingo susidėlioja unikalios asmeninės istorijos.

Turiu dvejonę, jog tas istorijas, užrašytas emocijomis, raukšlėmis ir viso kūno kalba, visuomet nuskaitome su didele paklaida. Galime tvirtinti, jog, pavyzdžiui, šypsena visada reiškia pozityvumą ir geras intencijas. Padarykime eksperimentą – užsidėkime spalvotus akinius ir šypsokimės. Prieš mus stovinčio žmogaus gebėjimas perskaityti emocijas iš veido bus lygus nuliui. Kokia šypsena – nuoširdi, svajinga ar sarkastiška – galima pasakyti tik matant kito akis ir girdint balso tembrą. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kai iš atskiros detalės klaidingai nusprendžiame apie visumą.

Jei taip sudėtinga žvilgtelėjus greitosiomis perprasti kitą žmogų, kodėl varginamės tuo užsiimti? Kam smegenys be reikalo eikvoja energiją tokiems niekams? Permąsčiau ir radau bent dvi rimtas ir sveikai egoistiškas priežastis. Pirma, norime susidėlioti mozaiką apie savo situaciją ir suprasti, kokios nuotaikos žmonės supa mus ir ko iš jų galima tikėtis (trumpalaikis tikslas). Antra priežastis – pasitikriname savo gebėjimą atpažinti kitų nuotaikas bei emocijas, toliau mokomės kūno kalbos, jos atkartojimo ir bandome geriau prisitaikyti įvairiose aplinkose ir kultūrose (ilgalaikis tikslas). 

Kelionės ir susitikimai su skirtingų požiūrių, pomėgių, profesijų ir kultūrų žmonėmis – geriausia mokykla išgyventi naujus jausmus, pažinti savo ir kitų emocijas. Kalbantis nusiimti akinius nuo saulės – víena, bet išankstinių vertinimų ir pasaulio primatavimo pagal savas „spalvas“ ir „formas“ – vidinių „akinių“ – taip pat reikėtų atsisakyti. Ne visuomet pavyksta suturėti savo nuostatas, psichologines nuoskaudas bei socialines nuogirdas. Bet stengtis verta. 

Kodėl, pradėjus klausytis žmogaus istorijos, verta užmiršti savąją, nesistengti pertarti: „O aš tai …“, negalvoti, kaip tikti ir patikti pokalbyje? Tik klausyti, klausti ir… kažkurią pokalbio akimirką įvyksta mažytis stebuklas. Kuo gi labiau įsiklausome į kito patirtį, nuomonę, išgyvenimus, skaitytų knygų perpasakojimus, tuo daugiau bendro pamatome. Ir veiklos pasirodo besančios vienam ar kitam gyvenimo etape panašios ir kelionės tais pačiais keliais nukeliautos. Mažai reikšminga, jog prasilenkta pusmečiu ar dešimtmečiu: gilyn į istoriją – vis daugiau bendrumų. Mažyčiu stebuklu vadinu – tą keistą artumo jausmą žmogui pačio pirmojo susitikimo metu. Ir kažkuriuo metu jau galima ir pertarti jo istoriją: „Ir aš taip pat… mačiau / manau / tikiu…“ Girdi, jauti ir net numanai, ką kitu sakiniu papasakos. Kad tai įvyktų tereikia nusimesti spalvotus akinius – žiūrint į save ir žiūrint į kitą. 

Už lango šoko pavasarinis lietus. Jis žinojo, jog už pilnų poros valandų ateisiu pas jį. Lietaus lašai šoko ramiai, monotoniškai: nesistengdami padaryti įspūdžio. Juk buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau susitiksime, tad persistengti nebuvo reikalo.

Pasislėpusi po storu matiniu viršeliu nuo smalsių pašalinių akių lūkuriavo įpusėta skaityti knyga. Dar vakar vakare ilgai ruošdamosi išsiskirti kartu su ja sklendėme puslapis po puslapio žarstydamos sakinius lyg stiklo karoliukus. Jutau jos žvilgsnį – sekiojantį paskui mane ir visais būdais besistengiantį atplėšti nuo vienumos. Pasiunčiau pažadą: „Šįvakar susitiksime tuo pačiu metu, kaip ir vakar. O dabar pabūkime atskirai.“ Tokiu būdu tikėjausi apmalšinti jos nekantrumą būti drauge šią akimirką. 

Jau buvau beįsipatoginusi vienumoje, bet lyg tyčia – žuvėdra, nutūpusi ant gretimo namo stogo, – įžūliai įsispoksojo tiesiai į mane. „Na, ir ko gi tu negaudai gyvo maisto upėje sau, savo vaikams ar gyvenimo partneriui?“ – bandžiau provokuoti, vildamasi, kad sugėdinta skris tolyn arba bent savo smaigų žvilgsnį nukreips kur nors kitur. Atkakli. Nepasidavė. Žvitriu žvilgsniu toliau skverbėsi pro mano vienatvės vijoklius, paparčius, bambukus ir hortenzijas, atsimušančius į aukštus permatomus lietaus plaunamus stiklus. 

Nepaisant visų neprašytų svečių gausos, vis dar tikėjausi panirti į vienatvę savame ryte. Minkštą, beribę ir įgarsintą tyla. Tik štai atsibudusios – vienos jau susišukavusios ir spėjusios pasipuošti švariais drabužiais, o kitos – apsimiegojusios ir susivėlusios – mane apsupo mintys. Panelė Buitis priminė apie nesibaigiančius namų erdvės kūrimo projektus. Madam Gastronomė bakstelėjo pirštu į pustuštį alyvų aliejaus indą. Profesinių reikalų gvardijos Kareiviai spalvotomis vėliavėlėmis mojavo primindami skubius ir nelabai skubius, užtat įkyriai – lyg uodai prie tvenkinio – zyziančius reikalus. Solidi ponia Išmintis atėjo nešina pintu krepšiu ir iš jo ištraukė dovaną – raštelį. Įsidėjau į kišenę neperskaičiusi, nes dėmesį patraukė už jos nugaros lūkuriuojanti dailaus veido, žilais garbiniuotais plaukais moteris. Pastaroji įdavė man į rankas didelį juodą katiną. Juodčkio gudriai primerktose dangaus žydrumo akyse atsispindėjo visų šios nakties sapnų siužetai ir miegant aplankyti pasauliai.

Mano vienatvė nusprendė, jog šis rytas pernelyg tirštas ir triukšmingas: įvykiais, veikėjais ir mintimis. Su hortenzija ir knyga ji dar kaip nors susigyventų šonas šonan. Lietų ir žuvėdrą už lango galima pasidėti savo kasdienybės kamputyje ir apsimesti, jog jų nematai. Tačiau sugužėjusių viena paskui kitą ponių ir panelių minčių vienatvė pabūgo nejuokais. Susigūžė ir pasislėpė už porcelianinių puodelių šalia dar neskaitytų knygų rietuvės. Taisydama ir gurkšnodama rytinę kavą, drąsinau ir kviečiau ją prisėsti greta. Lyg ir bandė žengti žingsnį, buvo jau bepasirodanti iš už knygos kraščiuko, tačiau greit ir vėl pasislėpė. Apsigalvojo. Liko laukti tos akimirkos, kada bus visiškai minkšta, beribiška ir tylu. Kai ras mane sėdint visiškai vieną.

Margas gėles

Rištas kaprono kaspinėliu

Kavalierius

Atnešęs savo damai

Prie veidrodžio padėjo –

Prie šukų, lūpdažių

Ir jos plaukų suktukų

Dama – stileiva ir stilistė –

Baltai taškuotu sijonėliu –

Lengvu lyg sparnas peteliškės –

Pasipuošė ir ištarė:

„Brangusis, I am ready!

Gal šiandien out vakarieniauti?“

Išėjo jie žydėt kartu į miestą

Jinai dažus nuo lūpų svetimų

Ant kavalieriaus skruosto pražiūrėjo

O jis, nevykusiai pabandęs

Porą kartų vardą jos atspėti,

Pasidavė ir vis kartojo:

„You are my Pretty!“

Romantiška, nostalgiška ir truputį liūdna. Atradusi klausiausi keliskart per dieną. Joje tiek romantinės meilės atspalvių galima pamatyti! Bet turėjau nuojautą, jog tarp eilučių yra kažkas dar daugiau… Tą „daugiau“ atradau nuvykusi į Montseny kalnų masyvą šiaurės rytų Ispanijoje.

Sėdime saulėto restoranėlio Masia Can Nena kiemo pačiame viduryje po bepradedančiomis sprogti medžių lajomis. Lankytojai – kelios vidutinio amžiaus turistaujančios poros ir nedidelė „išimtis“ – du motociklininkai. Idilė – žvelgi į po kojomis prasidedančius ir iki tolumos besitęsiančius kalnus. Vos suvilgius lūpas coffee long šnervėse prasideda tyro kalnų oro ir kavos aromato grumtynės – kas kurį nugalės. Ir vienas ir kitas tokie aptingę, kad liaujasi stengęsi pirmauti – išsitenka abu. Ausis gaudo stalo indų skambesį ir pietaujančių porų dainingą muilo operų kalbos čiauškėjimą.

Motociklininkų staliuko aura buvo išskirtinė. Du vyrai – jaunesnis, 35-40-metis, o kitas, panašu, jau įpusėjęs savo 50-metį. Abu įsispraudę į juodus odinius drabužius. Šalia ant medinių lauko krėslų – ne señoritas, o motociklininkų šalmus pasisodinę. Ant stalo keliais aukštais išdėliotos pustuštės lėkštės su maisto likučiais – paelja, šaltos mėsos užkandžiai. Viva el vino – kas be ko! Vienas iš caballero – sodriai tatuiruotas, ilgabarzdis, garsiai ir emocingai transliuojantis savo mintis bei įspūdžius greta sėdinčiam bendrakeleiviui ir mums visiems bei kas keliolika minučių atsiliepiantis telefonu bičiuliams. 

– Jis – ekstravertas. Absoliutus ekstravertas, – sako mano Žmogus, mėgstantis taupiai reikšti žodžius. 

– Gali būti, – atsakau ir aš šįkart taupiai. Stebiu ir užsirašinėju detales apie restoranėlio buitį ir būtį. Šūkčiojimų ir emocijų diapazonas netrukdo. Anaiptol – skamba egzotiškai ir autentiškai.

Gal truputį keista, tačiau visi kiti restoranėlio svečiai – nors ir būdami vietiniai karštakraujai ispanai – santūriai šnekučiuojasi pusbalsiu tarpusavyje, pavalgę pora po poros iškeliauja kas sau. Štai horizonte pasirodo Señor, vilkintis baltais lininiais marškiniais, ir keliauja tiesiai prie motociklininkų staliuko. Sustojęs per kelis žingsnius nuo balsingojo terasos svečio – Caballero Juodais odiniais drabužiais, Señor Baltais lininiais marškiniais reiklia ispaniška šnekta nutraukia pastarojo telefoninį pokalbį. Iš pavienių žodžių suprantu, jog Señor išdėsto Caballero tai, ką manąs apie jo elgesį ir pažeria auklėjamųjų patarimų. Taip elgtis nedera, sako, niekam be jo paties pokalbiai telefonu nėra įdomūs, tad ir kalbėtis turėtų jis privačioje erdvėje. Caballero Juodais odiniais drabužiais neatsilieka – dar garsiau nei kalbėjęs iki tol argumentuoja ir didžiai stebisi, nesuprasdamas, kas galėjo šiam Señor Baltais lininiais marškiniais nepatikti. Ispaniškas kraujas užverda iki panašios temperatūros jau abiejų vyrų kūnuose – balsai griaudėja vis garsiau, rankų mostai tampa vis išraiškingesni ir staigesni. Kiti kiemo svečiai visiškai nuščiūva, užeigos šeimininkė, liovusis priimti naują užsakymą, suskumba kviesti savo vyro. Bebėgdama užkliūva už staliuko, ant jo stovėjusi stiklinė vaza susvyruoja – stiklo dūžio garsai užpildo aštrios dramos kontekstą trūkstamais elementais. Dviejų ispanakalbių vyrų konfliktas pučiasi, plečiasi ir užima vis daugiau ir daugiau erdvės. Atrodo jau pats laikas apsižodžiavimui baigtis ir išsikvėpti. Kada kulminacija ir atomazga!? Staiga Señor Baltais lininiais marškiniais ištaria lemtingą žodį savo „pašnekovui“: „Tu – Pajacas.“ Apsisuka ir nueina.

Nieko keisto, kad šis nuskambėjęs žodis motociklo tramdytoją visiškai išmuša iš pusiausvyros. Kažkas, kas buvo tikrai pamiršta, nevaldomai staiga ištrūksta į paviršių. Caballero  meta žemėn suglamžytą servėtėlę, įnirtingai raitojasi rankoves ir dideliais žingsniais pasileidžia link Señor Baltais lininiais marškiniais. Šis savimi pasitikinčio žmogaus eisena palengva žingsniuoja link automobilio nekreipdamas dėmesio į pavymui lekiančius jam skirtus grūmojimus ir patį Caballero. O Caballero, pasivijęs Señor, mojuoja sugniaužtu kumščiu ties veidu ir šaukia „A, tai aš Pajacas?! Aš dar tau parodysiu, kas čia Pajacas!” Pačiu laiku pasirodęs užeigos šeimininkas bando numalšinti galimą fizinį susirėmimą ir nuraminti abu klientus. Señor Baltais lininiais marškiniais išlaikydamas tiesų stotą ir atstumą per kelis žingsnius nužvelgia Caballero Juodais odiniais drabužiais, apsisuka ir netardamas daugiau nė žodžio palieka už savęs šūkaujantį, bet tikros dvikovos vis dėlto nepradedantį Caballero. 

– Pajacas? Aš pajacas? Matai – aš jam pajacas!, – kurį laiką girdėti nuo Caballero pusės atsklindantys žodžiai iki kol užsikūręs motociklą nurūksta keliu tolyn.

Terasoje, regis, Pajacas dar kuriam laikui pasilieka. Tai tarsi nuo visų besislapstęs restoranėlio kiemo scenos dalyvis, kurį Señor Baltais lininiais marškiniais ėmė ir parodė pirštu. Užteko tik vieno žodžio, kad Caballero Juodais odiniais drabužiais iš vyruko, linksmai leidusio laiką su bičiuliu, taptų visiškai kitu žmogumi. „Pajaco“ iškvietimas pabudino „jautrų danties nervą“, kažką, kas po šitiek laiko dar jaudina vis.

– Žinai, man atrodo, kad ir koks tas vyras šaunus bei turintis daug draugų, kuriems gali paskambinti iš terasos šalia kelio į Montseny masyvą, žodis „pajacas“ prikėlė kažką jautraus iš jo praeities…

– Taip, panašu, jog tas Senjoras Baltais lininiais marškiniais pasiekė savo…

– Gal jis išjautė tai, kas galėtų stipriai supurtyti ekstravertiškąjį motociklininką? O gal tai tebuvo atsitiktinai parinktas žodis, kuriuo norėta apibūdinti jo netikrą elgesį… Po kiekvienu tokiu stipriu įtūžiu ar reakcija, slepiasi žmogaus asmeninė istorija – skaudi, jautri, grubi ir šlapiuojanti tarsi niekuomet iki galo negijanti nors ir kruopščiai apvalyta bei saugoma žaizda. 

Turim kiekvienas tokių. Ir kiekvienas odos lupimo nuo sielos skausmą parodome savaip – kas grūmojimais, kas ašaromis, kas tylos siena, o kas išėjimu pabūti. Ironija taip pat padeda trumpam apsiginti, nublokšti kitų dėmesį. Greitosiomis pabarstome tokių „gydomųjų žolelių“ ant žaizdos, sėdame ant savo kasdienybės motociklo ir važiuojame pirmyn.

Bet ne apie liūdesį, o apie grožį pakalbėkime – nes ir daina, kurios žodžiais prasidėjo tekstas, – nors kiek nostalgiška, tačiau jauki, raminanti. Tik santykyje su kitu žmogumi galiu pamatyti savo tikrąsias žaizdas, atsilupusius pleistrus ir vietas, kurios prašosi būti gydomos. Patys sau, žiūrėdami į bežadį veidrodį ar vengdami net ir su juo susitikti, atrodome idealūs, „susitvarkę“, sveiki ir „susitvardę“.

Tad…

… Gal visai nekeista, kad po šitiek laiko dar jaudina tai, kas nebuvo leista, pamiršta ir geista. Paklausykit Ievos ir Marijono dainos. Stipriai už rankos laiko ir veda toli. Nepaleidžia! Arba važiuokit į masyvus – pakeliui tikrai sutiksite savo Caballero Juodais odiniais drabužiais ir Señor Baltais lininiais marškiniais. Gal truputį keista, tačiau tai, ką išgirsite juos tarpusavyje kalbant arba barantis dėl ko nors, yra daugiau apie jus nei apie juos. 

Viena asociacija, susijusi su maistu, mane visada lydi kalnuose – ten dažniau nei bet kur kitur aš galvoju apie tobulai nuožulnų konditerinį gaminį: keliavimas į aukštikalnes ar masyvus man yra kelionė į triufelį. Istorijos ir pasakos byloja, jog dykumoje oazių miražai vilioja žmones eiti vis arčiau ir arčiau, žadėdami tolumoje „tyvuliuojančius“ vandens telkinius. Eini eini, o vaizdas tik tolsta ir tolsta, o keliautojas taip ir lieka dykumoje vienas – sudžiūti ir sunykti kartu su savo lūkesčiais ir vaizdiniais. Tai gal kalnuose įvyksta kas nors panašaus – apleidžia kūną jėgos ir šis verkte verkdamas prašosi būti pamaitintas tučtuojau, todėl aš ir matau tolumoje pūpsantį energijos teikiantį saldėsį? Netikiu, nors tu ką, šiuo tolimu paaiškinimu apie savo triufelinių kalnų vaizdinių ištakas. Dėkinga turiu būti poetiškai ir estetiškai nusiteikusiems bei analogijas kurti linkusiems smegenų vingiams pusrutuliuose už tai, kad, gavę regos receptoriais kalnų kontūrus, išbraižo tuos nuostabaus skonio šokoladinius bokštelius mano vaizduotėje. Beje, neatsitiktinai apvalieji šokoladiniai triufeliai pagal savo panašumą į trumus ir gavo tokį pavadinimą. Iš gamtos – į konditeriją, – ir vėl atgal į gamtą. Vadinasi, tokių poetiškai nusiteikusių vaikščiotojų gamtoje esti apsčiai, tad mano potyriai bei atradimai – matyt šios bendruomenės nestebintų.

Kalnai triufelių pavidalu – tai ne miražas alkstančiam keliautojui. Triufelius įmanoma pasiekti. Eidamas prieisi ir tikrai „atsikąsi“ viršūnės. Tik reikia nesustoti. Didžiausią nuostabą man vis dar kelia štai kas: iš toli kalnas  savo dydžiu tarsi triufelis ir atrodo. Tik ištiesk ranką, imk, įsidėk dviem pirštais į burną tą mielą nedidelį kugio formos kakavos dulkėm ir miškų vaizdais pabarstytą gabalėlį ir palengva tirpdyk ir tirpk malonume. O kai atsiduri ant šio „mažyčio“ triufelio viršūnės, susisuka galva – tik ne nuo deguonies stygiaus, o nuo sotumo jausmo erdvei. Žvelgi atgal ir į priekį, į dešinę ir į kairę, aukštyn, žemyn – kur tik nori ir kur tik galva bepasisuka. Kalnai – kaip triufeliai – maitina ir svaigina: neleidžia sudžiūti ir sunykti. Duoda tiek energijos, kiek tik gali pasiimti, kad užtektų iki kitos kelionės. Valgyti  kalnus reikia atsargiai – žingsnis po žingsnio, neskubant. Taip, kaip desertą. Ir taip, kaip gyvenimą…

Save priskirčiau ramių žioplinėtojų kategorijai: maždaug pusę laiko sėdžiu ir rašau, o likusį laiką vaikščioju, žiūrinėju ir neretai sužinau ką nors nauja.

„Medžiojau“ jaukesnę vietą, kur galėčiau atsisėdusi ramiai laukti skrydžio. Žvilgsnis netruko užfiksuoti lengvo pastelinių spalvų interjero ir iš toli šviečiančio purpurinio-alyvinio užrašo. Priėjusi arčiau tą neoninį užrašą skaičiau 4-5 kartus, stengdamasi įsiminti beveik kaip „Tėve mūsų …“ prieš komuniją. Po akimirkos kitos nusipurčiau meilės iš pirmo žvilgsnio kerus, prisiminiau, jog turiu telefoną ir galiu nusifotografuoti atminčiai: 

„Someday all ice cream is going to be made like this“ – pakirto kojas. Ledų aš net nevalgau, beje.

Ledainėje-kavinėje nieko ypatingo nebuvo: baltos, pilkšvos sienos, šaldytuvas pripildytas 10-12 jau pustuščių talpų su įvairiaskoniais ir įvairiaspalviais ledais, kuklus meniu ir kavos bei arbatos ruošimo zona. Jokių gigantiško dydžio atvaizdų su vaikais šokoladu išterliotomis nosimis ir žandais. Jokių stock’inių įsimylėjėlių, meiliai besidalinančių bendru ledų kaušeliu, nuotraukų. Dar buvo keturi staliukai ir … o koks ten koliažas ant sienos? Oh Yä, juodmarge! Bonjour in Barcelona! 1921 – „Dream big“, o 1961 – Brooklyn. Kavos, šokolado ir kitų maisto produktų spalvos. 

Puzzle vaizdų dėlionės istorija mane darkart nupirko:

Viena iš daugelio mekų, kurios prieigose stovėjau, priklausė Häagen-Dazs – amerikietiškam ledų prekiniam ženklui. Jį įkūrė 1961 m. Brukline lenkų kilmės žydų pora Reuben ir Rose Mattus. 1921 m. emigravo jie į amerikas dar būdami vaikai atskirai kiekvienas su savo tėvais. Susitiko, susituokė ir po atkaklaus mokymosi bei eksperimentavimo su ledais magija įvyko! Lenkai žydai amerikose, o pavadinimas su… umliautais? Häagen-Dazs istorijos sudedamoji dalis tokia: pavadinimas – tai padėka Danijai už tai, kad per II-ąjį Pasaulinį karą ši šalis gelbėjo žydus. Ir nesvarbu, kad umliauto danų abėcėlėje net nėra – Reuben ir Rose užbarstė jų lyg zefyriukų ant vanilinio skonio ledų už žygdarbius. 

Stebėtis gal labiausiai verta tuo, jog visai nekalta frazė ir keli paveiksliukai taip sužadina žmogišką smalsumą, kad net būdama ledų nevalgytoja pasišvenčiu fotografuoti, skaityti ir rašyti apie juos. Ar tik ne kūrybiškumo, paprastumo ir beišsipildančios svajonės dermė taip užburia? Kai šį stebuklą išgauni ir komunikuoji – ima, tiesiog, tave ir skaito, valgo bei rašo…

O kalbant apie techniką – įsitikinau, jog žioplinėjimas ir rašymas puikiai papildo vienas kitą. Pirma žioplinėji ir smalsauji, o paskui imiesi rašyti. „Plokščias“ žioplinėjimas internetuose – papildo patirtis, bet viskas prasideda nuo gyvo impulso ir betarpiško santykio… kad ir su neoniniu užrašu.

Vis dėlto – kodėl nepirkau ledų? Pirma – kaip ir rašiau – jų nevalgau dėl alergijos karvės pienui. Antra – kol meditavau prie Häagen-Dazs devizo ir skaitinėjau apie šį prekės ženklą ir jo įkūrėjus internetuose, baigėsi ledainės darbo valandos.

Buvo verta paskaityti.

Häagen-Dazs… kokio skonio ledai turėtų būti, jei istorija tokia skani?

Kantriai palauk

Šonu į veidrodį pasisukus

Šukuojasi plaukus – 

Neklausk „Kur eini pasipuošus?“

Tik kantriai palauk

Suknelės raukšlę aptikus 

Ištiesina dviem pirštukais

Pergalingai šypsos

Lyg iš šimtmečio žygdarbio grįžus

Kantriai palauk

Ant pirštų galiukų 

Iki dangaus pasistiebus 

Žvelgdama į gatvės vitriną

Tavo moteris dažosi lūpas

Spalva raudono vyno

Kad ir per lietų 

Kantriai palauk

II. Įsiklausau ir aš į jaukiai braškantį krėslą – savo kūrybos ir minčių sostą. Tereikia krustelėti – jis jau kalbina mane užduodamas retorinį klausimą. Nesulaukęs atsakymo, tęsia savo istoriją toje vietoje, ties kuria praėjusį kartą pastaroji nutrūko. Mediniai garsai išmintingi ir veikia raminančiai – tarsi senolio pasakojimas. 

– Ar tikrai… ? Brakšt. Nori … Brakšt. Laikas kam…? Brakšt. Tikrai tuščia? Brakšt. Pasėdėk tylomis. Brakšt, brakšt…

Sėdim.

Tyla. Tuščia – ir taip gera!

III. Tuščia. Galvoje patampa absoliučiai tuščia, kai tik susiruošiu rašyti. Tai turi būti didinga ir išmintinga. Ir kiti privalo likti susižavėję. Reikia „išeiti“ tik su tokiu rašiniu, kuris traiškytų stogus ir raškytų šakas, perbraižytų menamas ir tikras sienas. Jis turi būti bent jau kaip tas krėslas! 

– O kodėl tekstai turi būti panašūs į krėslą? – klausia manęs.

Sutrinku: 

– Na nežinau… Girdėjau sakant, jog visada reikia lygintis su kuo nors geresniu ir turėti įkvepiančius autoritetus – tuomet esi motyvuotas, mokaisi, gali matuoti savo progresą…

– A… 

IV. Kartais iš tiesų geriau, kai tylu ir tuščia. Brakšt.

Šis malonus nutikimas mane paskatino susimąstyti apie dovanas ir jų simbolines reikšmes. Ar netikėtai surasti arba specialiai parinkti daiktai, turėdami simbolines reikšmes ar užsimenantys apie bendrą žmonių patirtį, gali taikliau ir subtiliau pasakyti tai, kas yra norima pasakyti? Kaip nusprendžiame daiktą, palinkėjimą žodžiu ar laiką skirti konkrečiam žmogui?

Sakoma, jog linkime ir dovanojame tai, ko patys trokštame. Kartą linkėjau kitai bičiulei „nerti gilyn ir patirti „iš esmės“, neapsiriboti tik patirčių pločiu.“ Buvau tikra, jog linkėjimas skirtas jai – ieškančiai plačiai pasaulyje pojūčių ir potyrių bei siekiančiai pačiupinėti visas įmanomas galimybes. Netrukus suvokiau, jog mano gyvenime besiplečiantis veiklų spektras pradėjo naudoti vis daugiau ir daugiau energijos, o kūnas ir siela ėmė laukti „dovanos“ – susikoncentravimo į tai, ką iš tikrųjų jaučiu esant svarbiausia ir tikriausia. Mano lūpomis sakomas palinkėjimas kitam žmogui, pasirodo, buvo skirtas ir man pačiai.

Dovana gali talpinti savyje ne vieną žinutę. Materialūs daiktai, dovanojami kitiems, nuspalvina ryškesnėmis spalvomis socialinių ir intymių ryšių teritorijas bei ribas. Jei dovanoju daiktą, laiką ar savo kūrinį, tikriausiai: (1) rodau dėmesį ir atpažįstu tave kaip reikšmingą savo gyvenime; (2) stengiuosi suprasti ir išpildyti tavo poreikius;(3) siekiu sužadinti tavyje teigiamas emocijas; (4) primenu apie save bei mus siejančius ar kažkada siejusius ryšius – draugystę / giminystę / meilę / aistrą / … ; (5) jaučiuosi kaltas, o dovana turėtų padėti atsiprašyti arba įgyti tavo nuolankumo; (6) noriu prisijaukinti tave ir auginti dėkingumo bei ištikimybės man jausmą.

Dovanos įteikimas – lygiai toks pats socialus ir psichologiškas, kaip ir diskusija, pasimatymas ar konfliktas. Pasklaidžiusi socialinius, psichologinius ir antropologinius tekstus randu įdomių įžvalgų. Socialinėje psichologijoje egzistuoja simbolinės sąveikos teorija, teigianti: dovanojimas – tai galimybė žmogui, kuris teikia dovaną, parodyti, kaip jis supranta savo ir žmogaus, kuriam teikia dovaną, santykį ir jų prasmingumą. Pirmykštėse kultūrose dovanoms, kuriomis keisdavosi genčių atstovai, būdavo priskiriama ne tik simbolinė, bet ir ekonominė vertė. Kultūrinėse santvarkose, kur ekonominiai santykiai sudaro atskirą sistemą ir funkcionuoja rinkų pavidalu, dovanos ekonominė vertė (dažnu atveju) neakcentuojama, o simbolinei reikšmei suteikiama didesnė svarba. Simbolinės sąveikos teorijos autoriai dovanojimo veiksme dalyvaujančius visus tris „kintamuosius“ – dovanos teikėją, gavėją bei pačią dovaną – mato persmelktus simbolinėmis reikšmėmis, kurios nėra atvirai deklaruojamos ir paaiškinamos dovanos teikimo akimirką. Kadangi šiandien kiekvienas iš mūsų geriausiai žinome savo buitinius poreikius, gyvenimo būdą bei subtilius norus, o juos patenkinti galime patys įsigydami reikalingą daiktą ar paslaugą, tad dovanoms beliko svarbiausia – simbolinė – funkcija^[1].

Grįžtu prie pasakojimo apie „pradingusią Bernadetą“. Pasidalinusi nuotrauka, panorau padovanoti bičiulei ir knygą. Be abejo, ji galėjo įsigyti ją pati: nesvarbu, kurioje šalyje begyventų – užpildo kelis informacijos laukus e-shop’e, įvykdo mokėjimo transakciją ir laukia atvykstant savo siuntinio. Tačiau, remiantis simbolinės sąveikos teorija, dabartiniais – kone neriboto galėjimo išpildyti savo poreikius čia ir dabar – laikais, mano parinkta ir dovanojama knyga tapo ne tiesiog daiktu, bet objektu, kuris perdavė užkoduotą žinutę apie lūkestį tęsti santykį, bendrauti ir dalintis prisiminimais. Ši knyga mūsų bendroje atminties grandinėlėje liks simboliniu atskaitos tašku atgaivinusiu bendravimą.

Taigi, dovanos kalba apie gyvus santykius ir abipusį įsipareigojimą. Jos priverčia jaustis dėkingam ir morališkai skolingam. Socialinis pasaulis surėdytas, kad taip ir būtų. Dovanojimas (daiktų, žodžių ar laiko) – vieni iš daugelio socialinių ir psichologinių „burtų“, pasitelkiami palaikyti ir išsaugoti ryšius, kurie mums yra prasmingi ir vertingi. Įdomu tai, jog abipusiškumas turi savų variacijų. „Aš lygiai tiek atseikėsiu, kiek ir tu man“ – tokia ideali formulė tiesiog neegzistuoja. Teigiama, jog artimiausios socialinės aplinkos žmonių (šeimos narių, draugų) elgesys dovanojimo atžvilgiu yra panašiausias į altruistiškumą – darant paslaugą, dovanojant daiktą ar savo laiką, tikima, jog gaunantysis padarys tą patį ar dar daugiau dėl manęs. Kiek tolimesniuose socialiniuose santykiuose (kolegų, pažįstamų, kaimynų tarpe) dažniausiai siekiame lygiavertiško abipusiškumo: aš tau gražų žodį – tu man taip pat kažką gražaus, aš vieną dalį užduoties pagal savo kompetencijas atlikau – tu kitus darbus, kurie geriau sekasi tau, padarysi. Dar labiau nutolusiuose socialiniuose santykiuose, pavyzdžiui tarp pirkėjo ir pardavėjo, dažnokai sutinkamas neigiamas abipusiškumas. „Padovanotas“ spalvingas kuponas su užrašyta patrauklia žinute yra ne kas kita kaip marketingo priemonėmis sukurta „dovana“, kuria susižavėjęs pirkėjas padovanos ženkliai didesnę savo piniginės ar banko sąskaitos dalį nei kuponas yra vertas^[2].  

Stengtis dėl santykių ir dėti pastangas, kad gautum atsaką – nėra blogai. O kaip kitaip, jei ne simboliniais daiktais bei rodomu dėmesiu įtvirtinti santykius ir smaigstyti vėliavėles socialiniuose laukuose, kuriais dalinuosi su kitu žmogumi, viliuosi dalintis arba jausčiau stygių, jei tie santykiai nutrūktų? Praleidžiamas laikas kartu ar asmeninėje erdvėje įkurdinti artimo žmogaus dovanoti daiktai liudija apie egzistuojančius santykius, bendras patirtis ir ryšius bei tai, kad mes juos norime tęsti. Dovanose ir laike, praleistame kartu, įaudžiame dalelę savęs.

Ir pabaigai – visuomet sveika įsiklausyti, ką teikdamas dovaną sako žmogus. Tikėtina, jog išgirsite solidžios išminties ir galbūt užuominą apie tai, kaip jus mato kiti. Seniai seniai studijų metais draugė pasveikino gimimo dienos proga. Išpakavusi dovaną sutrikau: 

– Vaikiški bateliai! – bet… kur aš juos dėsiu!

– Dovile, – tarė ji, – palinkėjimas tau: mažais žingsneliais į priekį!

Šiuos žodžius, kuriuos ji pasakė ir užrašė ant batukų, simbolizuojančių „mažus žingsnelius“, dėžutės, atsimenu ligšiol.

Atvira širdimi priimti tas dovanas, kurių nesitikime ar kurios šokiruoja – dar didesnis iššūkis ir malonumas, nei gauti bei priimti tai, ko tikimės ir laukiame.

^[1] https://www.acrwebsite.org/volumes/7087

^[2] https://www.verywellmind.com/what-is-the-rule-of-reciprocity-2795891?utm_source=emailshare&utm_medium=social&utm_campaign=mobilesharebutton2

Apsikeitėm kukliais sveikinimais messenger‘yje, nusistebėjome, kur tas laiškas prapuolė, o aš nurijau nusivylimo nepavykusia staigmena gumulą. Taip baigėsi I-oji šios istorijos dalis.

II-oji istorijos dalis. Mano pirmenybinis vokelis kartu su turiniu – šlapiu, suglamžytu, suteptu ir spėjusiu išdžiūti atviruku – grįžo 2021 metų spalio mėnesį ten, iš kur iškeliavęs, t.y. atgal į Lietuvą. Neskubėdamas pasiekė jis mano pašto dėžutę. Nešiojausi kelis mėnesius įsidėjusi į savo kūrybinio rašymo juodraščių knygutę neapsispręsdama – siųsti ar nesiųsti jo antrąkart. Šiandien atplėšiau jį norėdama pasižiūrėti, ką buvau rašiusi draugei prieš metus:

… daugiau natūralumo, harmonijos, ir paprastumo įsileisti į savo dienas, savaites ir mėnesius. <…> Neskubėti, stebėti, pasimėgauti akimirka. Linkiu🙂

Kas jau kas, bet atvirukas išties neskubėjo ir mėgavosi kėlionės akimirka. Dargi kaip ir rašiau – „atkeliauja lietuviškumo įkvėptas“. Drėgmės – to tikrojo lietuviškų orų akcento – gavo sočiai! Tai, ką užrašiau – išsipildė. Vadinasi rašto magija veikia!

Istorijos tęsinys. Šiemet kitaip – neskubėdama ir patinginiaudama – rašiau sveikinimus ranka atvirukuose tik tiems žmonėms, su kuriais bus galimybė pasimatyti švenčių metu. Iš rankų į rankas – garantuota prioritaire.

Na, o su visais skaitančiais bičiuliais ir pažįstamais – be prioritaire kontakto galimybės – dalinuosi balta, lyg šių žiemos švenčių sniegas citata, atspausta morkų sulčių spalvos fone. Ją parsivežiau iš paskutinių klajonių po Prancūziją:

Mano interpretacija ir apibendrinantis palinkėjimams šiems metams išlieka toks pats kaip ir pernykštis: būti ir atrodyti tuo, kuo esi. Daugiau natūralumo, harmonijos, ir paprastumo įsileisti į savo dienas, savaites ir mėnesius. Linkiu jums ir sau.

Visa tai nutiko lietingą spalio pabaigos vakarą Prancūzijos pietuose, ten, kur susitinka Grand Causses regioninis parkas ir Cevennes nacionalinis parkas, virš Tarno upės tarpeklių, turtingų pilimis ir takais, slėniais, kalnais ir miškais.

Sako ir vilkai ten gyvena.

Ne tik sako. 

Įėjusi pirma šuns ir žmonių į patalpą mane išuostė. Įsižiūrėjo į mane tamsiomis, žalsvai rudomis akimis. Aš žiūrėjau į ją. Šitai pažinčiai laiko daug neturėjome, juolab, kad jos ir neplanavome. Kas vyko aplink – negirdėjau ir nemačiau. Ne todėl, kad žmonės kalbėjo man labai menkai suprantama kalba. O todėl, kad mus jungiantis žvilgsnis nubaltino ir nutildė viską: aš žiūrėjau tiesiai jai akis, o ji – Vilkė, tiesiai į manąsias. Jos snukutis ir mano veidas buvo taip arti vienas kito, jog jaučiau uodžiamo ir išpučiamo iš jos šnervių oro srautus sau ant veido odos paviršiaus.

Tą vakarą įsileidau šitą Vilkę pro savo sielos vartus. Tiesiai į širdį. Ji mikliai išsikasė guolį įsitaisydama toje mano sielos dalyje, kurią seniai buvau paskyrusi jai, žinodama, jog vieną dieną ji tikrai pasirodys. Žiūrėdama į ją, o vėliau jausdama jos šiltą kailiniuotą kūną greta savo kojų, supratau, jog įsileido ir ji mane, atlaisvindama dalį savo laukinės širdies ir paskirdama joje mažytę saugią erdvę man. Tiek, kiek ji gali ir nori panešti, keliaudama su savo šeimininku Prancūzijos laukais ir miškais. 

Pastarasis nekalba angliškai, o aš nemoku prancūziškai. Jo bendrakeleiviai papasakojo vilkės istoriją. Ji – belgų aviganės ir vilko palikuonė. Akivaizdu, jog pastarieji genai paėmė viršų: ji neloja, kartais staugia, nemėgsta būti glostoma, išvaizda ir dydžiu – nė trupučio neprimena šuns. Amžius – 3 m. Nieko keisto, jog įėjus Vilkei pro duris, maniau, jog vėl esu knygose, sapnuose ar filmuose apie vilkus.

Mano meilės vilkams istorijos pradžia įsišaknijusi ankstyvos vaikystės patirtyje. V. Petkevičiaus apsakymas Tik trys vilkiukai – pirmoji knyga, kurią skaičiau išmokusi rišliai dėlioti sakinius ir jau galėdama suprasti tragišką ir iki šiol maudžiančią širdį apsakymo eigą. Be viso tragizmo, šiame apsakyme radau užkoduotą ir amžinos brandžios meilės epopėją. Juk galiausiai V. Petkevičiaus Vilkė, praradusi savo brangiausią turtą – vilkiukus, patiki meile antrą kartą. Po skaudžių išgyvenimų, atsiskyrimo, būtino išsilaižyti žaizdoms vienumoje, paklauso savo intuicijos ir nuseka paskui savo naujo gyvenimo Vilką. Šiame apsakyme visa panirau į Vilkės išgyvenimus, susitapatinau su jos jausmais, pateisinau jos keršto už paskandintus vilkiukus poelgius. Radau įkvėpimą – apie nenugalimą, drąsią, kovojančią ir tuo pačiu – švelnią, mylinčią ir pasiduodančią tikrajai aistrai moterišką jos prigimtį. Vilkės portretas iš apsakymo apsigyveno mano mintyse, ji augino mane ir kvietė vieną dieną susitikti. O kad susitikimas įvyktų aš turėjau įdėti pastangų: sužinoti, kuriose šalyse ir kokiomis sąlygomis galiu susitikti su vilkais. Galiausiai turėjau sutikti ir savo gyvenimo Vilką, kad jis palaikytų ir padėtų įgyvendinti šią, kitiems absurdiškai keistą ar net juokingai skambančią, mano svajonę. 

Ruošė mane didžiajam susitikimui dokumentiniai ir meniniai filmai bei knygos apie vilkus. B. Lopez surinktos ir parašytos istorinės dokumentikos Of Wolves and Men bei C. Pincola Estes psichologiškojo moteriško skaitinio Bėgančios su vilkais perskaitęs jau nepamirši. Įsijungdavau ir klausydavau staugiančių vilkų įrašus Youtube, prieš užmigdama ar lūkuriuodama susitikimų žiūrinėdavau suaugusių vilkų ir jaunų vilkiukų nuotraukas bei iliustracijas. Pirmą kartą vilką arčiausiu atstumu greta savęs pamačiau Dzūkijoje Karpiškių Žvėrynėlyje. Maniau, jog planuojamas apsilankymas vilkų rezervate Les Loups du Gevaudan bus mano svajonės išsipildymo viršukalnė. Kelionė į šią vietą buvo suplanuota praėjusių metų pavasarį, tačiau ji neįvyko. Ir kai jau buvome bepasiekiantys šio rudens kelionės maršruto tašką, žymintį minėtą vilkų rezervatą, Vilkė atėjo pati.

Vis kartoju ir kartoju mintyse to vakaro scenas: sėdime akmeninėje skliautuotoje menėje laukdami vakarienės prieš paskutinę nakvynę Le Gite de la Doline séjours Naturoline. Židinio šiluma pasitelkusi visą savo magiją veja lauke merkiančio lietaus drėgmę šalin. Trys prancūzai – pusamžė sutuoktinių pora bei miškininkas, vidutinio dydžio šuo bei Vilkė tomis atšiauriomis rudens dienomis pasiryžę įveikti 90 km. pėsčiomis, pasiekia savo nakvynės ir vakarienės vietą. Keliautojai pasakoja apie Vilkę, parodo kelias jos nuotraukas. Vilkė įsitaiso netoli manęs. Iš pradžių per sprindį atstumu nuo mano kojų padeda galvą ant grindų, suformuodama gyvą pusmėnulį. Baigiame užkandį ir sriubą. Ragaujame šampaną, kuriuo vaišina šeimininkai savo 14-ųjų bendro vedybinio gyvenimo metų proga. Tuo metu Vilkė, ieškodama sau patogesnės vietos, kartą kitą lyg tarp kitko baksteli nosies galiuku man į blauzdą. Po kurio laiko pajuntu tvirto kūno prišlijimą prie pėdos. Su vakaro svečiais skanaujame antrąjį patiekalą, įliedami raudonojo vyno skonio į vakarienės atmosferą. Pažindinamės pasakodami apie užsiėmimus, savo kilmės vietas bei prancūzų kalbos tarties ypatumus. Vilkė iki šiol ramiai gulėjusi, suklusdama ir krusteldama ausį tik tuomet, kai išgirsta ką nors sakant miškininką, pakyla, išsiražo ir, apeidama stalą ratu, pademonstruoja savo įspūdingą ūgį. Jos ketera – gerokai aukščiau stalo. Ji apeina darkart stalą ratu, atsistoja man už nugaros ir įsižiūri į degantį židinio ugnyje medį.

Po vakarienės atsisveikinome, palinkėjome vieni kitiems ramaus poilsio naktį ir sėkmės tęsiant keliones naujai dienai prašvitus. Mūsų dar laukė daugiau nei savaitė skonių, jausmų bei spalvų atradimų svečioje šalyje, o kitų trijų žmonių, šuns ir Vilkės – daugiau nei 20 kilometrų pėsčiomis namuose.

Tikiu, jog ji, keliaudama Prancūzijos miškais, laukais ir paupiais, sustoja tyrinėti kvapų, kuriuos siunčia vėjas, ir prisimena tą vakarą, kai susitikom ne atsitiktinai. Kai įsileidom viena kitą pro sielų vartus. Gulėdama prie mano kojų, ji šildė man širdį savo laisve ir tyliu buvimu greta. Retai tenka kam sutikti savo sielos žvėrį ne tik sapnuose, vaizduotėje, pasakose ar mituose (čia su Vilke, beje, aš vis dar vaikštau). Bet mums nutiko laimė būti abiems tuo pačiu metu po akmeniniais skliautais, spragsint židinio liepsnai, ir lietui bei vėjui laiminant namą, kaimą ir kalvą.

Pažadėjome viena kitai vakarais susistaugti mintimis. Niekam negirdint. Tik viena kitai. Taip mes ir įsikūrėme viena kitos širdyje.

Amžinai. 

Vidurkely sustoja

Įrėmęs žvilgsnį

Atmintin

Trapias istorijas

Rūšiuoja

Ehėj, žiūrėk!

Veik nepailsdamas

Į Žemę skuba

Laiko vaikas

Be atminties paveldėtos

Ir be trapios istorijos

Palydi vaiką tėvas

Į rankas įduodamas

Mintis žalias

Nesurūšiuotas

Į marmurinį pjedestalą

Mato pro langą – 

Auksinė moteris

Kojas nukorusi

Nuo porceliano krašto 

Ornamentus pėdomis

Kavoje užrašė

Sidabriniam vėjui

Ant pečių rankas uždėjus

Ąselės labirintu

Žemyn nunėrė

Stabai sustoję

Žiūri po kojom

Ir patikėt negali –

Kažkur matyta

Moteris auksinė

Ką tik sūpavus ant ąselės

Prabėgo dulkėm pjedestalo

Saulės spindulius tarsi rytmečio antklodę traukdamas ant savęs it norėdamas pratęsti buvusio sapno malonumą.

Girdėjome jį užkalbinant praeivius čia pat: krintančių ant žemės kaštonų vaisių sproginėjimais, pasvalvintais bažnyčių varpų choro balsais. Šie išlydi paskutinius gėlėtus vėjavaikiškumus atilsiui ir pasitinka Jį – žingsniuojantį su senjorais lapais saujose.

Gavusi dovanai iš Jo, parsinešu į namus, dedu į tykiausią ir švenčiausią vietą. Lėtai užverdama kartu su pasakojimais ir giliomis mintimis, kurios įkvėpė ir sujaudino. 

Vėliau, atsivertusi jas pakartotinai, įkvėpsiu Jo sukauptos brandos ir išminties spėjusios įsigerti į balsvus lapus ir juodas raides. 

Brandos ir išminties to, kuris vaikšto skverais, parkais, miškais ir pamiškėmis žaisdamas saule plaukuose. 

Idėjos apie mokymąsi ir išmokimą, įpročių formavimą, prisirišimą prie neproduktyvių įpročių, t.y. ydų, bei biologinio kūno ir socialinės aplinkos bendradarbiavimą šiuose kognityviniuose procesuose, visais laikais buvo intriguojančios, nes kompleksinės bei sunkiai pasiduodančios pažinimui. Tikriausiai jums, kaip ir man, yra tekę bent kartą gyvenime įsitraukti į diskusiją apie pasiekimų bei talentų prigimtį. Tokiose diskusijose žmonės įprastai pasidalina į dvi stovyklas. Vienos stovyklos atstovai teigia, jog išskirtiniai žmogaus pasiekimai visais atvejais yra galimi tik dėl to, jog ji/-s gimdamas atsinešė ypatingus gebėjimus arba talentus (biologiniais terminais kalbant – gimė su ypatingomis neuronų jungtimis). Antrosios stovyklos, paprastai kur kas mažesnės vertinant narių skaičių, atstovai teigia, jog bet kuriuo savo gyvenimo momentu žmogus gali pasiekti ką tik nori, jei tik turi vidinės motyvacijos.

Socialinių, kultūrinių ir neuro mokslų atstovai padeda praskleisti rūką nuo besąlygiško tikėjimo, teigiančio, jog žmogaus gebėjimai ir pasiekimai, kaip ir negebėjimai ir neveiklumas yra įgimto talento arba atitinkamai jo neturėjimo rezultatas. Žmogus yra biologinis gyvūnas ir socialinis veikėjas viename kūne. Ji/-s bet kuriame savo gyvenimo momente patiria socialinės aplinkos ir kultūros ugdomąjį poveikį. Neuropsichologiniai tyrimai^[1]integruoja biologines ir socialines doktrinas, atrasdami ir pagrįsdami, kaip nervų sistemoje, o didžiąja dalimi – smegenyse, vykstantys procesai įtakoja žmogaus psichologines būsenas – elgesį, emocijas, bei pažinimo ir išmokimo procesus. Tiek pasyviai priimama, sugeriama informacija iš aplinkos, tiek ir tikslingas darbas mokantis, lavinant įgūdžius formuoja naujas neuronų jungtis, t.y. keičia smegenų struktūrą. Pirminės biologinės duotybės (nervų sistema, atliekanti savo funkcijas), tikslingos pastangos ir sociokultūrinės aplinkos poveikis – neuronų jungčių krikštatėviai, vienodai nusipelnę ir „kalti“ vystant talentus (produktyvius įpročius) ir žalingas ydas^[2]. Jeigu pasirinktume tikėti neuropsichologijos atradimais, kaip šias žinias galėtume pritaikyti praktikoje?

Pradėkime nuo literatūrinės užuominos – senelio Jelizaro anūkei Tamarai sakomų žodžių S. Parulskio romane^[3]:

– Viskas, ką padarai jaunystėje, viskas lieka iškalta, kaip akmenyje. Laikas – <…>^[4] granito gabalas, kuriame iškalamas visas mūsų gyvenimas.

Perskaityta frazė turėjo tikimybę prasprūsti pro mano akis kaip papildomų spalvų ir giliamintiškumo bruožų personažo charakteriui suteikiantis posakis. Kadangi tuo laikotarpiu skaičiau ir knygą apie smegenų plastiškumą – Norman Doidge „Save keičiančios smegenys“, atkreipiau dėmesį į S. Parulskio užrašytą mintį, kaip į vieną geriausių iliustracijų apie išmokimą, užmiršimą, įpročių, įgūdžių ir polinkių formavimą. Trumpai tariant – apie smegenų plastiškumą^[5],^[6] ir plastiškumo paradoksą^[7]. Smegenų plastiškumo dėka mes įsitvirtiname sociokultūrinėje ir fizinėje aplinkoje – išmokstame kalbėti, reikšti emocijas, suformuojame įgūdžius bei įpročius.

Vis dėlto yra galimybės ir yra ribos. Viena iš ribų arba iššūkių tai, jog kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje, smegenų paveikumas yra kur kas stipresnis nei vėlesniuose – brandos, senatvės ir vėlyvosios senatvės, etapuose. Žinoma, jog smegenys visu žmogaus gyvenamuoju laikotarpiu išlaiko plastiškumo savybę – gebėjimą suformuoti visiškai naujas neuronų jungtis ir taip išmokti naujų įgūdžių, įtvirtinti įpročius arba po ligų ar traumų naujai susigrąžinti fizines bei kognityvinias galias^[8]. Vis dėlto ankstyvajame žmogaus gyvenimo tarpsnyje smegenų plastiškumas yra aukščiausio lygio^[9]. Nuo savo gimimo momento iki maždaug paauglystės praeiname kelis kritinius vystymosi etapus. Šiuo laikotarpiu smegenys yra itin plastiškos. Netgi nedėdami daug tikslingų individualių pastangų, išmokstame naujus dalykus ir suformuojame įpročius tiesiog įtakojami pojūčių ir patyrimų, gaunamų iš aplinkos. Pavyzdžiui, kalbos raidos kritinis laikotarpis prasideda kūdikystėje ir baigiasi maždaug tarp 8 m. ir lytinės brandos. Šiam kritiniam laikotarpiui pasibaigus asmens gebėjimas išmokti kalbėti užsienio kalba be akcento tampa labai ribotas. Įdomus faktas, jog užsienio kalba, kurios mokomasi šiam kritiniam laikotarpiui jau pasibaigus, yra apdorojama kitoje smegenų dalyje nei gimtoji kalba⁶.

Kaip ir diskusijų apie talento prigimtį atveju, tikriausiai kiekvienas iš mūsų bent kartą į rankas esame  paėmę savipagalbos ar asmeninio tobulėjimo literatūros skaitinį, klausę šia tema podcast‘ą ar lankę seminarą, turėdami tikslą kažką keisti savo gyvenime, trumpia tariant – keisti įsisenėjusi ar suformuoti naują įprotį. Gana dažnas tokių pastangų – užmiršti blogus, žalingus įpročius ir „per 30 d.“ arba „per 24 val.“ suformuoti naujus, rezultatas, yra sizifiškas pastangų ilgaamžiškumas bei nesėkmės siekiant pokyčių. Neuropsichologija tai aiškina plastiškumo paradokso sąvoka. Kai kritiniais laikotarpiais pasyviai patiriame aplinką, o vėlesniame amžiuje – tikslingai mokomės naujų dalykų, atitinkamose smegenų srityse sukuriame už tą įprotį/gebėjimą/įgūdį atsakingas neuronų jungtis. Kas vyksta, jei tikslingai nededame koncentruotų reguliarių pastangų , t.y. nesimokome naujų žodžių, meninių įgūdžių ar kūno judesių? Leidžiame mūsų psichikai ir nervų sistemai pasyviai priimti atsitiktinę informaciją bei patirtis ir gauname atitinkamą rezultatą – smegenų žemėlapių srityse formuojasi neuroniniai ryšiai pagal atsitiktines patirtis. Ydingi, neproduktyvūs įpročiai mums tarsi nenorint jų sąmoningai įtvirtinti, įsitvirtina patys. Šiems įpročiams leidžiame savarankiškai „dalyvauti tylioje kovoje dėl nekilnojamojo turto“ – t.y. dėl smegenų plotų. „Dauguma mūsų apie smegenis galvoja kaip apie dėžę, kurią vis papildome išmokdami ką nors nauja. Tačiau įgijus naują įprotį jis užima dalį smegenų žemėlapio, ir, kaskart mums jį kartojant, užima vis didesnę to žemėlapio dalį ir neleidžia įgyti kitų (gerų) įpročių. Štai kodėl užmiršti dažnai kur kas sunkiau nei išmokti ir kodėl vaikus lavinti taip svarbu – geriausia viską išmokti daryti teisingiau kuo anksčiau, kol blogi įpročiai dar neįgijo konkurencinio pranašumo.“^[10] Tad kokią išmintį nori perduoti Jelizaras Tamarai? Gal tai, jog tinkamiausias laikotarpis tokius įpročius kaip veiklumą, kūrybiškumą, tvarkymosi su gyvenimo situacijomis ir iššūkiais būdą ir stilių, polinkį įsitraukti į naujas patirtis, sėti ir auginti yra nuo ankstyvos kūdikystės bei vaikystės iki paauglystės.

Grįžkime prie talentų temos, kuria ir pradėjau šį tekstą. Slapčia ar atvirai žavėdamiesi savo aplinkoje arba globaliu mąstu žinomų žmonių ypatingais pasiekimais, sukurtais darbais ir organizacijomis, dažniausiai jiems prilipdome epitetus „talentinga/-s“, „genijus“, „gimęs/-usi po laiminga žvaigžde“, „apdovanota/-s gamtos“. Tokiais pareiškimais tarsi nubraukiame antrąją svarbią dedamąją – to žmogaus aktyvų veikimą, ieškojimus, pavykusius ir nepavykusius bandymus, be kurių nebūtų to rezultato, kuriuo iš esmės žavimės ir kuris signalizuoja apie žmogaus talentą. Socialiniuose moksluose vartojamas terminas „agency“ nusako gebėjimą veikti proaktyviai konkrečiomis, bet nebūtinai palankiomis aplinkybėmis ir sąlygomis. Priešingas šiam gebėjimui yra pasyvus reagavimas į aplinką ir patogus laukimas bei priėmimas to, ką atneš kita valanda ar rytojus. Pasidomėję skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenusių ir svarius atradimus padariusių žmonių vaikystės istorijomis randame vieną bendrą faktą: jau ankstyvame amžiuje – vaikystėje, jie turėjo veiklas ir pomėgius, kurios iškrito iš standartinės tų laikmečio švietimo ir ugdymo sistemos. Maža to – kai kurie mokslininkai, verslininkai, rašytojai dėl susiklosčiusių nepalankių finansinių aplinkybių šeimose, turėjo patys surasti būdus, kaip išlaikyti save ir vyresniuosius šeimos narius.^[11]

Nuveikti ką nors įspūdingo moksle, versle ar mene galima esant palankioms aplinkybėms. Kartais tai vadinama sėkme. Bet būtent dėl sukauptos patirties, įžvalgumą ir kūrybiškumą išsiugdę žmonės, sugeba laiku ir vietoje pamatyti galimybes ir jomis pasinaudoti. Sėkmę jie kuria savo rankomis, veikimu ir mąstymo galiomis. Žmogaus proaktyvumas, noras atlikti užduotis pačiam arba priešingai – pasaulio matymas kaip pavojingo, nepatikimo ir sukonstruoto, tokio, kuriame nėra vietos iniciatyvai, yra išmoktas dėka gautų patirčių ir reakcijų iš aplinkos. Aktyvumas ir pasyvumas, veiklumas ir laukimas vykdyti nurodymus – taip pat yra įgūdžiai, buvimo pasaulyje stiliai, kaip ir bet kurie kiti neuronų ryšių funkcijomis pasireiškiantys mūsų įpročiai ir gebėjimai.

Mano asmeninis atradimas, kuriuo ir norėjau pasidalinti šioje esė, tai suvokimas, jog gebėjimas proaktyviai veikti, drąsa ieškoti ir „čiupinėti” pasaulį iš visų pusių bei džiaugsmas atradus erdves, kuriose galima ką nors sukurti ir pasiūlyti pasauliui, prasideda nuo gebėjimo proaktyviai reaguoti į aplinką bei veikti joje. Toks gebėjimas yra išugdomas ir įtvirtinimas neuronų jungčių pavidalu smegenyse. 

Užbaigusi refleksijas ir esė visuomet skaitau tekstą bandydama pabūti skaitytojo pozicijoje. Tuomet klausiu savęs – „Kuo šis tekstas gali būti naudingas ir įdomus man, kaip skaitytojai?“. Šį kartą skaitytojo/-s reakcijos gali būti kelios:

A variantas: pasiteisinsiu ir pasakysiu, jog į vaikystę jau nebegrįšiu ir „deja taip lėmus aplinkybėms, esu truputį mažiau aktyvus/-i nei galėčiau ar norėčiau. Argi visi turime būti genijais, lyderiais, išradėjais, ekspertais, ieškotojais, … ?“. 

B variantas: įdomios mintys, tačiau apie šio teksto autorę žinau minimaliai, tad pasitikrinsiu informaciją ir teiginius kituose informaciniuose šaltiniuose. Jei išties moksliniais tyrimais yra pagrįstas vadinamasis smegenų plastiškumas bei žmogaus smegenų gebėjimas šią savybę išlaikyti visu gyvenamuoju laikotarpiu, vadinasi turiu galimybes formuoti naujus įpročius, mokytis naujų dalykų, bandyti veikti kitais man naujais būdais ir stebėti, koks bus rezultatas.

C variantas: viskas atrodo gana logiška, tad gal ir verta  paskatinti vaikus (savus/draugės/kaimynės/giminaičių) patirti pasaulį ir eksperimentuoti įvairiose situacijose – vasaros projektuose, savanoriškose veiklose, stovyklose, mąstymą lavinančiuose žaidimuose. Viską darant su saiku, žalos ar nuovargio išvengsime, o gal ir talentas naujas atsiskleis?

Talentas kaip ir meilė – ore nesklando, o veiksmais ir darbais žingsnis po žingsnio kuriamas.

Su meile – iš Vienos!

^[1] https://www.biologyonline.com/dictionary/neuropsychology

^[2] Apie biologinių duotybių, įskaitant sveiką smegenų funkcionavimą bei klinikinius atvejus, socialinės ir kultūrinės aplinkos abipusią sąveiką (per)formuojant įgūdžius, išmokstant veikti socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, išsamiai aprašoma N. Doidge knygoje „Save keičiančios smegenys“, 2012.

^[3] S. Parulskis, Laiko nusikaltimai,  2020, 5 psl. 

^[4] originaliame tekste „granitas“ turi epitetą, prasidedantį raide „š“, tačiau savo tekste pasirenku jo nenaudoti.

^[5] https://www.youtube.com/watch?v=ELpfYCZa87g

^[6] https://www.youtube.com/watch?v=dmEOJyWVQj4

^[7] Plastiškumo paradoksas reiškia, kad tos pačios neuroplastiškumo savybės, kurios leidžia smegenims keistis ir nulemia tam tikras lanksčias elgsenas, gali nulemti ir nelanksčias elgsenas, N. Doidge, Save keičiančios smegenys, 2012, 243 psl. 

^[8] N. Doidge, Save keičiančios smegenys, 2012, 15 psl. 

^[9] N. Doidge, Save keičiančios smegenys, 2012, 64-65 psl. 

^[10] N. Doidge, Save keičiančios smegenys, 2012, 72 psl.

^[11] https://simonsarris.substack.com/p/the-most-precious-resource-is-agency

Ieva, išvykusi studijuoti į Didžiąją Britaniją muzikos atlikimo ir technologijų, pateko į aplinką, kurioje muzikos atlikėjai skatinami reguliariai mankštintis ir sportuoti, kur dalinamasi patirtimi bei patarimais apie geros fizinės ir psichinės būklės įtaką muzikanto savijautai. Kodėl muzikuojančių žmonių kūnams reikalingas fizinis aktyvumas? Fleita grojanti Ieva, atsakydama į klausimą, skatina atkreipti dėmesį į du dalykus – nuovargį ir fizinę įtampą, kuriuos patiria muzikantas išbūdamas ilgą laiką monotoniškoje padėtyje repeticijų ir koncertų metu. „Po arba prieš monotonišką darbą, sportas, kaip atsvara, yra labai svarbus. Skirtingi muzikos instrumentai sukelia apkrovas skirtingoms raumenų grupėms. Pavyzdžiui, grojant fleita, kūnas priverstas būti asimetriškoje padėtyje, tad didelė apkrova tenka kaklui, pečiams ir nugarai. O štai smuikininkams daugiausia vargsta kairė ranka. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog mažiausią nuovargį patiria grojantys fortepijonu, tačiau priklausomai nuo sėdimos padėties krūvis tenka nugarai.“ Jaunoji muzikė pastebi, jog labiausiai nukenčiančios muzikantų kūno sritys – nugara ir sprandas. Tad grojantiems žmonėms plaukimas, mažinantis skausmą, stiprinantis nugaros ir rankų raumenis, yra beveik ideali fizinė veikla. Plaukimas, kaip ir kardio pratimai didina plaučių tūrį, ypač tinka grojantiems pučiamaisiais instrumentais.

Nors Akademijoje, kurioje studijuoja Ieva, privalomos studentams sportinės ar mankštos programos nėra, tačiau akademinėje aplinkoje studentai šviečiami ir skatinimi užsiimti bent 1-2-iem skirtingomis fizinėmis veiklomis tarp grojimo praktikų. „Akademija organizuoja laisvai pasirenkamus jogos užsiėmimus. Jogos metu dirba tie raumenys, kurių pats žmogus neaktyvuoja nei sportuodamas, nei kasdienėje veikloje buityje. Atvykusi studijuoti žavėjausi viena dėstytoja – jos eisena ir judesiai visuomet tokie elegantiški ir plastiški! Po kurio laiko sužinojau, jog ji daug metų praktikuoja jogą“ – ryškiais prisiminimais pasidalijo Ieva.

Mergina daug laiko praleidžia grodama fleita, veda individualias pamokas 11-12 m. vaikams. Vis dėlto randa laiko fizinei veiklai ir mato jos teigiamą poveikį: „Esu lankiusi pilatesą, kardio treniruotes. Jogą, nors ir labai mėgstu, bet turėdama vis mažiau laisvo laiko, renkuosi pilatesą. Pilateso pratimų metu fizinė kūno apkrova yra didesnė. Anksčiau lankiau plaukimą. Būna ir taip, jog intensyviai ruošdamasi koncertui ar atsiskaitymui, tiesiog išbėgu pabėgioti. Pabėgiojusi grįžtu pilna energijos. Susitikdama su mokiniais skatinu rasti jiems asmeniškai tinkamiausią sporto sritį.“

Sportas – atgaiva ne tik kūnui, bet ir psichinei savijautai. „Sportuojant kūnas pripranta prie stresinių situacijų, tad lengviau valdyti nerimą. Juk laimės hormonai – dopaminas, serotoninas, išsiskiria sportuojant! Žinoma, jog sportuojančių žmonių nervų sistema stipresnė. Tai padeda susitvarkyti su įtampa prieš konkursus, pasirodymus. Prieš repeticijas ar koncertus, rekomenduojama atlikti tempimo pratimus, prabudinti save. Kūnas atsigauna, o protas nurimsta. Tai leidžia susikoncentruoti į veiklą.“

Ieva atkreipia dėmesį, jog, renkantis sportą svarbu įsiklausyti į kūno poreikius, nepersistengti, įvertinti savo galimybes bei galimas rizikas. Sausgyslių patempimas, kitos traumos gali ilgam laikui sustabdyti galimybę ne tik groti muzikos instrumentu, bet ir apriboti ar visiškai suvaržyti laisvę judėti.

Pasirodo, jog sportas ir muzika – labiau draugai nei konkurentai. Jei sunku prisijaukinti klasikinę sporto šaką, Ieva skatina atsigręžti į muzikantams labai artimą fizinę veiklą – šokius: „Šokiai muzikantams padeda lavinti ritmo pojūtį, pvz. hiphopo treniruotės. Smagu ir pakankamai saugu – labai retai patiriamos traumos, stiprinama viršutinė kūno dalį. Kuri kita sportinė veikla gali nuteikti linksmiau nei šokiai?“ – retoriniu klausimu baigiamejaukų pasikalbėjimą su Ieva.

Dėkoju Ievai už galimybę pažvelgti iš arčiau į muzikantų gyvenimo kasdienybę bei iššūkius, su kuriais, pasirodo, įmanoma susitvarkyti savo kasdienybę papildžius kitomis veiklomis. 

Draudimo poliso, galinčio apsaugoti nuo užsitęsusio rašymo pasninko nieks nesukūrė. Tikiuosi ir nesiruošia to daryti. Ir kol tai neįvyko, aš ateinu pasidalinti kilusiomis mintimis apie kūrybos ir sodo analogiją, kūrybos metų laikus bei jų cikliškumą. Atradau juos egzistuojant savo rašymo veikloje, gal atrasit egzistuojant ir savuose darbuose ar asmeniniuose santykiuose. 

Mes gamtiški. Gamtoje augalus, kaip ir mintis reikia pasėti, daiginti, laukti pražystant, padėti bręsti ir leisti pailsėti. Rasti vaismedį ar gėlę, kuri ištisus metus tik žydėtų ar tik brandintų be sustojimo vaisius neįmanoma. Kurti be perstojo – taip pat, nebent kūrybą iškeičiame į gamybą, kopijavimą ar plagijavimą. Pirmieji kūrybos sezoniškumo patyrimai vyko jau ankstyvuoju rašymo laikotarpiu. Tuomet poezija buvo vienintelė mano užrašomų kūrybinių minčių forma. Užrašiusi srautą minčių keliais eilėraščiais, paskirdavau laiką poilsiui, po kurio naujos idėjos rasdavosi ir bręsdavo, o besiformuojančios užsirašytos padrikos mintys po kelių darbo valandų vėl pavirsdavo išbaigtomis eilėmis. Norėdavosi kurį laiką papasninkauti be rašymo – sustoti, tiesiog ne rašyti, o energiją nukreipti kur nors kitur. Tarsi sustingusios ir įšalusios žiemos laiką išgyvendavau. Mintys ir ranka ilsėdavosi, kaupdavo kūrybinę energiją, o atėjus kūrybiniam pavasariui – liedavosi eilės vėl tarsi upeliai po įšalo. Kūrybos repertuare atsiradus dar vienai formai – prozai, jaučiausi taip, tarsi vaismedžių sodą būčiau išplėtusi, pasodinusi kažką nauja. Nors ir vieni ir kiti – poezijos ir prozos vaismedžiai, pakaitomis dovanojo vaisius, supratau, jog kūrybos metų laikų cikliškumas išlieka ir juo galiu bei turiu mėgautis. Yra laikas sėti, auginti, genėti, brandinti, ir yra laikas ilsėtis, medituoti ir išsapnuoti naujus sodus bei kūrinius.

Kūrybos procesus apgyvendinti metų laikų sezoniškumo metaforoje lengva. Pavasaris – prasiveržianti nauja gyva energija, gimstančios įvairiaspalvės idėjos ir mintys, sužadintos sapnų, intuicijos, stebinančios kūrėją savo netikėtumu; vasara – sužydėjimas, eksperimentavimas, rūpestis gražiausiomis mintimis, jų atrinkimas ir nereikalingų piktžolių išrinkimas; ruduo – vis dar vilkint pačią gražiausią vasarišką suknią, glostomą rasų ir rūkų, pastveriamos ir nuraškomos sultingos brandžios mintys ir kryptys, pradedamos dėlioti tekstuose. Vasaros ir rudens sandūroje sukaupti įspūdžiai ir nuotykiai, patirtas juokas ir ašaros, išgyvenimai su didžiule energija prasiveržia naujo kūrinio apmatais, kada nors keliausiančiais kūriniu pas skaitytojus. Savo kūrybinius tekstus vadinu rudenimis ir žiemomis. Kartais taip ir sutampa, jog rudenį ir žiemą gimsta mano vieni geriausių tekstų. Atėjus pavasariui – vėl pasiduodu gamtos gaivališkumui ir cikliškumui: gaudau šviesą, saulę, sėju naujas idėjas ir ieškau dar neapsodintų bei neišpuoselėtų tekstų, minčių jiems ir darau įrašus savo kūrybinio sodo plotuose. 

Kūrybą jausti kaip savo santykį su aplinka ir su savimi, kuriame kartais ištinka ir prieštaravimai, ir kivirčai, ir nesusipratimai, ir meilė? Kodėl gi ne, jei ir psichoterapijoje šeimos, organizacijos, bendruomenės santykiai lyginami su metų laikais^[1]. Pradžia – pavasaris, įsimylėjimas, pastelinės spalvos, idėjų sprogimas – ar visos užsimegs ir taps augančiais, besiskleidžiančiais žiedais, priklauso nuo mūsų pastangų. Atėjusi vasara parodo, kurie augalai, jausmai, ryšiai ir tikslai stipriausi bei sveikiausi. Jie sukrauna didžiausius žiedus, traukiančius visas turimas žmogaus jusles. Augančia ir brandžia kūryba bei idėjomis svarbu dalintis – lai ragauja, atsirenka kiti savo mėgstamiausius ir maitinančius širdį bei protą tekstus. Į ką jie pavirs, kokius vaisius užaugins, priklauso nuo mūsų – ar pavyks nepamesti, nepamiršti rūpintis ir laistyti. Ruduo parodys, kaip stipriai mylėjome, auginome, puoselėjome, ar sugebėjome apsaugoti nuo išorinių ir vidinių kenkėjų, kontrastingų karščio bei šalčio bangų – santykius ir savo kūrybą. Pamatysime, ar laistėme užtektinai, skyrėme laiko ir energijos, ar pašalinome nereikalingus, energiją veltui eikvojančius, nevaisingus ūglius ir ryšius ar išvaikėme sodo triukšmautojus. Galiausiai visą grožį ir turtą, užaugintą ir išsaugotą, nešamės į žiemą, atrodytų ramų ir neaktyvų, atšiaurų ir stingdantį laiką. O žiemoje brandžios rudens gėrybės ir rezultatai, kuriais džiaugiamės ir didžiuojamės, suteikia energiją tolesniam kūrybos srautui: kai viskas aplink nurimsta ir užmiega, nuoseklus darbų tęstinumas būdrauja. Žiema tarsi įkurdindama kūrėją ramesnėje, prislopintoje aplinkoje, leidžia susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia, gryniausia, tikslingiausia nuveikti. Kūrinys išbaigtas per žiemą, praėjęs visus keturis kūrybos metų ciklo etapus, kūrėjui ir jo skaitytojams leidžia sutikti pavasarį tarsi naują pradžią – dovanoja išbaigtą kūrinį ir įkvėpia naujiems darbams. Vieno ciklo pabaiga skelbia naujojo pradžią. Džiaugsmas brandžiais rezultatais maitina sėjamas idėjas ir mintis naujiems kūriniams – jos ir vėl byra tarsi sėklos, atguldamos sodrioje riebioje žemėje. Daigiosios įsitvirtins ir suvešės, tęsdamos kelionę kūrybos metų laikų ciklu, kartais atkartojančiu keturių metų laikų kaitą, o kartais gyvuojančiu simboliniais šio ciklo etapais tik kūrybiniame procese.

Dar iki įveisdama savo kūrybinę erdvę taškai•ant•į, užrašomus tekstus įsivaizdavau kaip eksperimentinį minčių sodinimą. Turėjau tikslą jas puosėlėti ir plėtoti, formuoti savo kūrybinio sodo stilistiką bei tobulinti šios sodininkystės įgūdžius. Neseniai atradau, jog su tokiomis mintimis esu ne viena ir sodo metafora kūrybinei erdvei įvardinti jau egzistuoja. Apie virtualius idėjų ir kūrybinius sodus^[2] bei apie virtualių erdvių, kuriose plačiai ir spalvingai puoselėjamas rašto ir vizualinis turinys, žinoma nuo 90-ųjų^[3]. Asmeninės kūrybinės erdvės išlipa iš standartinių blogų, vlogų, socialinių medijų paskyrų, turinčių vizualinės struktūros šabloną ir kartais ribotą galimų užrašyti ženklų skaičių, rėmų. Virtualūs idėjų ir kūrybiniai sodai, kaip saviraiškos ir kvietimo užsukti diskusijai ar skaityti autorių kūrybą, atsirado dėka tokių platformų kaip wordpress ar wix. Tūkstančiai skirtingų karkasinių variantų leidžia susikurti norimą savo „sodo“ dizainą, struktūrą, funkcionalumus bei integracijas. 

Koks sodas bebūtų, jis reikalauja kūrybinio polėkio, dėmesio ir įgūdžių. Kūrybos sodo priežiūros įgūdžiai ateina su išmintimi, įgaunama per praktiką. Atrasti savo žemei tinkančią sėklą užtrunka laiko. O dar prieš tai ir savo žemę atrasti reikia. Pasėtai sėklai – idėjai, reikia šilumos, tinkamų sąlygų ir dėmesio. Kartais neri stačia galva į egzotiškų augalų ir minčių karalystę, įsivaizduoji besantis profesionalaus sodininko amplua, bet galiausiai išdygsta spygliuotas, nematytas ir visai ne toks, kokio tikėjaisi, keistas augalas. Atsirenki vieną ar kelis, su kuriais nuoširdžiai, be atvangos bandymų bei klaidų keliu dirbi, eksperimentuoji. Ir štai vieną dieną kažkas pražysta. Dirbant nuosekliai, o laiką užpildant kantrybe išryškėja augančio kūrinio kontūrai, siužetas, pagrindinė mintis, veikėjų charakteriai įgauna išskirtinius bruožus, girdi mielą ausiai pasakotojo balsą. Reikalingos mintys susideda į gražius žiedus, o nereikalingi dalykai žūsta, išsitrina, juos nupusto vėjas šalin. Subrendusią esmę – vaisių, reikės išlaikyti ir paruošti žiemojimui, trumpam palikti tamsoje ir vėsoje, apmąstyti. Atėjus pavasariui beliks kartu leistis į naujo kūrybinio ciklo erdves ir žemės darbus.

Sodo – virtualaus, gyvo ir kūrybinio, kaip ir santykių, apleisti negalima; jei norima, kad žydėtų, reikia ir įkvėpimo, ir jausmo, ir atsisakymo, ir daug nuoširdaus darbo kasdien.

Visais metų laikais.

^[1] https://medium.com/lady-vivra/the-natural-seasons-of-every-relationship-9902eb9ec727

^[2] https://cagrimmett.com/notes/2020/11/08/what-are-digital-gardens/

^[3] https://www.technologyreview.com/2020/09/03/1007716/digital-gardens-let-you-cultivate-your-own-little-bit-of-the-internet/

Apsirengusi nakties tamsa

Beskindama gyvenimo

Raustančias uogas

Po šermukšnio šaka

Stebėdama jas krintant

Jūros paviršiun

Iš saujos po uogą

Mėnuliui bučiuojant

Nykstančią saulę

Ji

Kaire ranka

Vyną dalino

Kam nerimo skonio pateko

Kas ilgesio kvapą pažino

O kam nė lašo neliko

Nuėjo pajūriu

Jos nepažinę

Kuo? – jis gaivesnis

Ir miestas kitas

Jis ilgai ieškojo, atrado ir prašo pasilikti

Vis dar girdžiu prasilenkiančių laivų klyksmus

Taip, vakar pamiršau jas pagirdyti

Jos žiūri gailiai į akis nenorėdamos numirti

Tankus kilimo audinys šildo kojas 

Sugrįžtam ten, kur viskas prasidėjo – į rytmetinę saulės šviesą ir

Krentančių iš aukštai kaštonų aksominius garsus 

Šiuo metų laiku jie jau tobulai glotnūs 

Kaip ir oda prieblandoje. Vakar

Bet dabar rytas

Ir jis jau kitoks

Minčių ruožu iš Paryžiaus 

Mažos bėga – tarsi raidės

Neįskaitom seno braižo

Atpažįstam – tai ne raidės

Tai dailiai nuaugę natos

Laukiam kantriai skonio ritmo

Kavos gurkšnio aromatuos

Kol paklystam ir prasmengam

Sènos ir jausmų verpetuos

Po palydinčiu ilsėtis tiltu

Ten, kur miestas miega saldžiai

Virš kakavinio deserto 

Kaip rūgščiai juokiasi lietus

Tau bėgant

Paskui laiką

Norint jį aplenkti

Ir nepavykus kartą

Atkakliai vis bandant

Suspėt į traukinį

Negalintį iš vietos pajudėt

Kai neįvykusios kelionės

Lagaminuos

Slaptažodį manais suradęs –

„Ne laikas dar“,

Kurį kartojęs ir kartojęs

Suabejoji tikrumu jo

Tik tuomet, kai

Naktimis vis nenustoja

Tavęs lankę

Traukinių išvykstančių 

Sapnai

Pilni

Keliaujame ir (apsi)gyvename tam tikrose vietose neatsitiktinai. Pasirenkamose būti ar gyventi vietose yra kažkas, kas traukia, nes atrodo, jog būdami kad ir nepažįstamoje pirmą kartą lankomoje vietoje, esame (arba pagaliau tampame) savimi. Tai trykšta nuotaikoje, aprangoje, veikloje ir suvokiant save – „čia aš. Pagaliau tai aš.“ Panašu į abipusius romantinius santykius – aplinka apkabina mane ir aš atveriu širdį jai. Oi! – ne su visais žmonėmis norisi apsikabinti; ir tikrai ne visos vietos svetingos būna mums: kartais randame jas atšiaurias, užsidariusias, nesukalbamas, o kartais ir patys nesistengiame perprasti jų.

Kelionėse labiau nei kitose situacijose tai krinta į akis: miestuose, jų viešosiose erdvėse sutinkame vienokius žmones, gamtos vietovėse jau kitokius. Kiekvienas atskirai, nors ir būdamas unikalia asmenybe, savo elgesiu, išvaizda, įpročiais (įskaitant, bet neapsiribojant vartojimu), yra vietos ir savo aplinkos tradicijų bei kultūros mokinys, atkartotojas ir tęsėjas. Ar žmogus renkasi, kur keliauti ir būti, ar vieta su jau susibūrusia bendruomene, infrastruktūra bei per šimtmečius susiformavusia gamta pasirenka vienus žmones, o kitus išstumia, siekdama pratęsti save žmogaus veiklomis ir rekreacijos formomis?

Vietos ir vietovės, norėdamos išsaugoti savo tapatybę ir unikalumą, tikslingai pritraukia ir kviečia žmones, galinčius tą tapatybę palaikyti ir atkurti savo buvimu. Ar spėjame pastebėti panašumus tarp savęs ir kitų žmonių, sutinkamų erdvėse ir vietovėse, kuriose keliaujame ar apsigyvename? Lyg ir svetimi, bet vis vien turime kažką bendro: džiugina vietos maistas, garsų paletė, žmonių tankis, kuriuos randame; dalinamės bendru supratimu – ką vertiname, kur renkamės būti ir ko atsisakome. Bendra aplinka mums padovanoja galimybę turėti ir naudotis tais pačiais fiziniais daiktais, simboliniais ir kultūriniais artefaktais, kuriuos gerbiame, saugome ir naudojame norėdami pristatyti save kitiems. Buvimu ir veikimu atkuriame vietą kaskart tokią, kokią radome, arba pridėdame truputį subtilių akcentų nuo savęs. Dėl pastarųjų vieta tik dar labiau pagyvėja tapdama gyva ir sava nuolat esantiems ir besilankantiems žmonėms.

Vieta ar erdvė visuomet yra apie kažką – apie poilsį, intelektinį pažinimą, kultūrinę ar sportinę veiklą, įkvėpimą kurti, fizinę ištvermę, kūno tobulinimą. Gamta ir infrastruktūra su visomis savo turimomis ypatybėmis vieniems suteikia galimybes veikti, o kitus riboja – tarsi atsisako priimti besitikinčius veiklų, kurios nesuderinama su vietos galimybėmis ir tapatybe. Vieta turi galią priimti arba atstumti. Ji atsisako priimti žmones, kurie nori veikti kitaip nei vietiniai ir atkeliaujantys šios vietos gerbėjai bei garbintojai – kuriantys ir palaikantys vietos savitumą, tikrumą. Ji išstumia ir ignoruoja pažeidžiančius, ardančius erdvės vaizdą bei aplinką, besikėsinančius į jos sakralumą. 

Vieta – tapatybės kūrimo ir perkūrimo kontekstas ir priemonė. Būti savimi neįmanoma pasitelkiant vien tik save. Mano veiklos,  išvaizda, užsiėmimai, įvaizdis, kalbėjimas, emocijų raiška, dvasingumas, įgauna prasmę ir pražysta kontekste, kuriame esu kažkas. Vieta padeda suvokti kas esu ir kokios mano galios, ribos, baimės ir svajonės. Koks jausmas lydi supratimą, jog erdvė „mano“ ir „man nėra svetima“? Gal tai drąsa? Ar man drąsu būti tuo, kuo esu čia? Ar kiti žmonės, su kuriais dalinuosi vieta ir erdvėmis, bei pati erdvė man padeda būti savimi? Keliaudami, įsikurdami ar apsigyvendami ieškome tokių vietų, kuriose gera būti. Buvimo gerumas kiekvienam pasireiškia skirtingu fizinio komforto lygiu, temperatūra, žmonių masiškumu, gamtiškumu ar miesto kultūros intensyvumu. Erdvės ir vietovės, turėdamos savo aurą – fizinę ir dvasinę komplektaciją, žmonių gyvenimo būdo tendencijas, santykį su besiribojančiomis kitomis erdvėmis infrastruktūros, komunikacijos, istorinių ryšių priemonėmis, vienus žmones traukia atvykti, tuo tarpu kitiems gali atrodyti bespalvės arba nepatrauklios, niekuo negalinčios prisidėti ir padėti asmens savikūrai ir saviraiškai. Erdvių ir vietų kartais nematome ir neatpažįstame, nes negalime įsivaizduoti jose savęs, o jų reikalavimai mums tampa pernelyg dideli ar net grėsmingi.

Būdama kalnuose, stebėdama gamtą ir sutiktus takuose žmones, susimąsčiau: kokie žmonės renkasi buvimą gamtos apsuptyje – keliones kalnuose, miške, įsikūrimą provincijoje? Ar žmogus turi būti gamta besidomintis entuziastas, botanikas, aplinkosaugos klausimų specialistas? O gal ji (-s) į gamtą eina vedinas įkvėpimo kūrybai ir prasmės gyvenimui paieškų? Visi variantai gali būti teisingi, lygiai kaip ir pernelyg paprasti. 

Man gamta – lyg kontekstas, kuriame harmoningai mainosi spalvos ir keičiasi atspalviai, cikliškai kartojasi metų laikai, o garsai susigroja į vientisą melodiją. Nuščiuvusioje gamtos aplinkoje – ideali proga susitikti su savimi. Šio susitikimo metu reikia turėti drąsos išgirsti vidinius klausimus ir pasiruošti atsakyti į juos. Eiti iš toli artyn, iš aukštai žemyn. Leistis iš keliasdešimties ar keliolikos šimtų metrų kalno viršūnės į papėdėje įsikūrusį savo minčių ir išgyvenimų kaimą. Kaimą, besiribojantį su kitomis vietomis ir erdvėmis, kontrastingą triukšmingosioms, užtat priverčiantį klausyti(s), patirti ir mokytis išgyventi. Į gamtą einantys ir su ja susikalbantys žmonės, manau, yra drąsūs atsidurti (gal net patį pirmąjį kartą) beribėje aukštikalnių erdvėje, kurioje kiekviena tyliausia mintis ir klausimas, kaip ir sušuktas žodis, nuaidi su dideliu atgarsiu, išjudindamas minčių ir prasmių masyvus.

Gamta pasišaukia išdrįstančius klausti ir nebijančius per visą gyvenimą statytų vidinių kalnų griūties. Atskilę akmenys tarsi atsakymų nuotrupos ir užuominos rieda žemyn į slėnį.  Surandame juos ten ilgos kelionės pabaigoje žemai kalnų apsuptame kaime. Vietos ir žmogaus duetas galingas: papildydami vienas kitą abu susišaukia, o panorėję bunda ir skleidžiasi  savo ryškiausiomis tapatybės spalvomis.

Knyga nėra skirta vien tik drabužių spintos turiniui aptarti ar analizuoti. Ši knyga apie bet kuriuos turimus, kaupiamus, perkamus, saugomus, slepiamus, išmetamus daiktus ir mūsų santykį su jais. Autorė siūlo kiekvienam atkreipti dėmesį į mūsų elgesio su materialiais daiktais įpročius ir pasikartojimus – kaip jais užpildome savo namus, kaip dažnai naudojame vienus, o kitus įsigyjame tiesiog dėl turėjimo, lengvai ar gailėdami atsisveikiname su nereikalingais, sugedusiais daiktais. Knyga kviečia atkreipti dėmesį į tai, ką mūsų daiktai, jų kiekis, naudojimo trukmė, prisirišimas ir tvarkymosi su jais būdai kalba apie mus. 

Paskutinį kartą bebaigdama tvarkyti namus, jaučiau lyg būčiau kažką pamiršusi. Apsižvalgiau: paviršiai, daiktai ir gėlės – viskas buvo gavę dėmesio. Pasirodo ramybės nedavė tai, jog užmiršau patikrinti šiukšlių dėžių būklę ir turinį – perbraukti per paviršius šluoste pašalinant dulkes, paruošti turinį maišeliuose išnešimui į lauko konteinerius ir vėl sustatyti jas į įprastas vietas. Veiklos procese netikėtai prisiminiau J. Baumgartner knygą. Mintys susirikiavo į du klausimus: 1) ką šiukšliadėžių išvaizda ir būklė bei 2) tai, kaip mes tvarkomės su jų turiniu, pasako apie po vienu stogu gyvenančius žmones, jų demonus ir angelus, karts nuo karto nusileidžiančius į mūsų buitį iš sąmonės ir pasąmonės?

Pamėginau paieškoti straipsnių, analizuojančių elgesį ir pasirinkimų, tvarkant atliekas ir realizuojant daiktų perteklių, psichologinius aspektus. Radau įdomių įžvalgų sociologinių ir psichologinių tyrimų pagrindu parengtuose straipsniuose ir publikacijose. Daugelyje jų išryškinamos ir aptariamos socialinių, ekonominių bei kultūrinių skirtumų bei pokyčių laike sąsajos su žmonių nusiteikimu įsitraukti į buitinių atliekų rūšiavimo, daiktų antrinio panaudojimo praktikas bei gamtos apsaugos iniciatyvas. EREF (Environmental Research & Education Foundation) internetinėje svetainėje suformuluotas globalus, bet išvengiantis kaltinimų neatsakingumu ar apsileidimu industrinio pasaulio žmonėms priežastinis ryšys: Pramonės revoliucija suteikė mums technologijas, pažangą ir komfortą, visa, ko reikia žingsniuojant teisinga linkme. Tačiau pažangios technologijos taip pat gali sudaryti prielaidas atitolti nuo gamtos ir gamtiškosios ekosistemos, sustiprinti žalingą mąstyseną, jei, pavyzdžiui, žmonėms yra nesuprantamas, atliekų surinkimo ir tvarkymo ryšys su tuo, kas iš tikrųjų vyksta atliekų perdirbimo įmonėje ar jų saugojimo aikštėlėse^[1]. Čia minimas atitolimas nuo gamtiškojo pasaulio ir negebėjimas įžvelgti savo veiklos tiesioginės įtakos gamtai yra labiau moralinis ir psichologinis, nei fizinis. Tyrimuose ir apklausose^[2] paaiškėja, jog žmonės įvardija pragmatiškas priežastis paaiškinti, kodėl jie nerūšiuoja ar neperdirba patys atliekų ar nereikalingų daiktų: nepatogu, didelės laiko ir finansinės sąnaudos, kaltas užsimiršimas, sunku atskirti, kas gali būti perdirbama, o kas ne. Žmogaus elgesio mokslų atstovai pasirinkimą vienaip ar kitaip elgtis su buitinėmis atliekomis lygina su žmogaus pasirinkimais savo sveikatos priežiūros, mitybos ar fizinio aktyvumo atžvilgiu. O būtent šiose srityse mes, Pramonės revoliucijų vaikai, gana dažnai ir stringame stokodami ilgalaikės motyvacijos trokšdami greito atlygio už dienos eigoje įdėtas pastangas. Kadangi atlygis už atliekų perdirbimą (Žemės tausojimą) ir retokai praktikuojamo atliekų perdirbimo (aplinkos taršos) padariniai nebūtinai yra lengvai pastebimi, žmonėms gali būti sunku susieti savo kasdienius įpročius ir šių įpročių pasekmes². Tikėtina, jog  nematydama (-s) greitai pamatuojamo rezultato, neeikvosiu laiko, energijos ir kitų išteklių veiksmams ir veikloms, kurie veda nežinia kur.

Iš globalaus konteksto pereikime prie praktikos – ar galėtume prisiminti pastarąjį kartą, kai kažką dėjome į šiukšlių dėžę arba nusprendėme, jog  koks nors daiktas nebereikalingas, o gal štai anas drabužis jau atgyveno savo? Tikriausiai vargiai pavyks prisiminti, nes su buitinėmis atliekomis, nebereikalingais daiktais elgiamės automatiškai, t.y. neapmąstome sąmoningai veiksmų sekos, o kartais net neužfiksuojame atmintyje momento, kad kažką įmetėme ar įdėjome į šiukšlių dėžę. Prieinu, atidarau, įmetu/įdedu, uždarau ir nueinu. Kaip žinia, veiksmai ir reakcijos, kuriuos atliekame nesąmoningai – dienos ritualai ir staigūs impulsyvūs poelgiai netikėtose situacijose – daugiausia ir pasako apie mus. Kas mus erzina, ko bijome, trokštame, kas mums yra svarbu, dėl ko mums nepatogu ir nejauku, kokiose situacijose vis dar neišmokome susitvardyti ir kuriose perlenkiame lazdą – stengiamės kontroliuoti pernelyg stipriai? Ar tai, kuo ir kaip užpildome atliekų talpas ir į kokį tolesnį gyvenimą nusprendžiame palydėti jas, gali ką nors pasakyti apie mūsų būdus tvarkytis buityje bei gyvenime? Nepaisant mūsų sąžiningo įsitikinimo, jog apsisprendimas išmesti tai, ko mums nebereikia yra akimirkos trukmės (sąmoningas apgalvojimas), iš tikrųjų tai yra mūsų praeities išgyvenimų, norų ir net mūsų tapatybės produktas^[3]. Žmogus nori tikėti, jog visuomet priima tik racionalius sprendimus, gaudamas maksimalią naudą bei kaip įmanoma labiau eliminuodamas galimus praradimus. Vis dėlto mūsų elgesys daiktiškajame pasaulyje – atliekų tvarkymas ar daiktų kaupimas, yra įtakojami daugelio faktorių: to, ką mes žinome ir ko mes nežinome (turima informacija); buvusios patirties ir dalies to, ką iš jos prisimename (sąmoningai ir nesąmoningai apkarpyti ir perrikiuoti prisiminimai); fiziologinės ir emocinės būsenos apsisprendimo akivaizdoje; socialinių nuostatų (įskaitant vertybes ir tai, kaip stipriai mus veikia gajos socialinės normos visuomenėje ir artimesnėje aplinkoje – bendruomenėje)³. 

Leiskimės dar giliau ir pamąstykime: argi tai, kaip mes elgiamės su kai kuriais daiktais, smulkmenomis, net ir maisto likučiais – išmesdami, atsikratydami jų, nepanašu į prisiminimų ir patirčių išstūmimo į pasąmonę procesą? Sąmoningai visko vienu metu neprisimename, taip ir visko, kas įsigijama gyvenimo eigoje negalime kaupti namuose – kažko nuolat reikia atsisakyti, kažką išmesti, atiduoti, t.y. „išstumti“ iš savo gyvenamosios aplinkos ir gyvenimo bendrąja prasme. Dažniausiai tai – buitinės atliekos, nebereikalingi ar sulūžę daiktai, kartais – smulkmenos, niekučiai iš nostalgiškai prisimenamų kelionių ar laiškai, kurie asocijuojasi su kažkada buvusiu artimu žmogumi. O gal tai kažkas, ką slepiame nuo šeimos narių ir kurie gali išduoti mūsų paslaptis? Tamsi gili šiukšlių dėžė ir nepermatomo storo plastiko maišai – išgelbėja mus nuo estetinį vaizdą praradusių daiktų, sugedusių maisto produktų bei dalykų, kuriuos atiduodami šiukšliadėžės tamsai, tikimės, jog ir prisiminimai ar ryšiai, susiję su jais, nugrims giliai ir negrįš. Kaip ir ankstyvos patirtys ir įvykiai, taip pat ir mūsų įsigyjami ar gaunami dovanai daiktai, maisto produktai ir niekučiai turi savo gyvavimo ciklą. Kažkada buvę parankiniai, reikalingi ar vartotini, pasiekę savo gyvavimo piką, yra išstumiami iš gyvenimų ir buičių. Jie atlaisvina vietą kitiems daiktams, priemonėms bei įvykiams ir žmonėms, asocijuojamais su jais.

Kaip ir kiekvienas pasirinkimas, taip ir mūsų įpročiai realizuojant šiukšles, atliekas ir nereikalingus mums daiktus yra socialūs, kultūriški ir psichologiški. Jie pasakoja apie įsišaknijusius vartojimo įpročius, prisirišimą arba atsainumą vieniems ar kitiems daiktams, pagarbą arba abejingumą daiktų ir produktų gamintojams ir kūrėjams, augalinės ir gyvūninės kilmės maisto augintojams, savęs asociaciją su tuo, kas vyksta gamtoje, gamtai ir su mūsų gyvenimais.  Padarykime eksperimentą tiesiog sau, nesileisdami į statistinius apibendrinimus – trumpam nukreipkime žvilgsnį į artimiausią namuose turimą šiukšliadėžę. Argi už išvaizdos – dizaino, dulkių ir dėmių sluoksnio arba idealiai tvarkingo paviršiaus, uždaro ar atviro talpos viršaus, pastovios ar chaotiškai kintančios buvimo vietos, priklausomybės kažkam ar besavininkės, ir netgi – už nesąmoningo elgesio, su tuo, kas man ne(be)reikalinga, nestovi gana gerą atspindį žiebiantis socialinis ir psichologinis veidrodis?

^[1] https://erefdn.org/impacts-to-public-recycling-from-psychological-and-technological-stimulus/

^[2] https://www.huffpost.com/entry/psychology-of-why-people-dont-recycle_n_57697a7be4b087b70be605b3

^[3] https://www.gwinnettrecycles.com/2017/03/20/psychology-of-recycling/

Atostogavome pirmąją savaitę. Keletą valandų trukusio žygio pabaigoje noras gurkštelėti kavos atvedė į aukštikalnėse įsikurusią jaukią ir elegantišką atokvėpio vietą – kalnų kavinę. Erdvią viduje – su ant sienų iškabintais įrėmintais vietos apylinkių herbariumais, ir besitęsiančią lauke – su dviem atviromis terasomis atviru vaizdu į medžių žalumą ir kalnų tolį. Įsitaisėme viršutiniojoje – sulig medžių lajomis ir iš jų atskrendančiais pabendrauti paukščiais. Žemiau liko žmonių – vyrų, moterų ir vaikų – balsai, atsimušantys į storų senų medžių kamienus.

Viršutinėje terasoje garsai buvo lyg prislopę – vėjo šlaminami medžių lapai mokė kalbėtis pašnibždomis besiilsinčius žmones. Visų mūsų kartu balsai, nepaisant (o gal būtent kaip tik dėl) skirtingų kalbų intonacijų, garsų, ritmo kartu su paukščių čiauškėjimu atrodė lyg instrumentinės muzikos kūrinys. Prisiminiau skaičiusi, jog muzikai suprasti ir jos meditatyvų poveikį pajausti nereikia net kalbos mokėti. Tad gal ir kalbos, kurios nesi įvaldęs, gali klausytis lyg muzikos? 

Šioje žmonių ir gamtos, garsų ir vaizdų bei jau ragaujamos kavos aromato apsuptyje atkreipiau dėmesį į dvi moteris, įsitaisiusias prie gretimo staliuko. Viena jaunesnė juodaplaukė gelsvu kašmyro megztuku ir kiek vyresnė kita – baltais žilais plaukais, su sidabro auskarais, papuoštais baltų perlų akutėmis. Nedaug kalbėjo tarpusavyje. Ilsėjosi saulėje ir kiekviena turėjo po knygą.  Žilaplaukė skaitė kažką tamsių žalių samanų spalvos kietu viršeliu. Tamsiaplaukės rankose buvo Susan Sontag “Against Interpretation”.

Pamačiusi Susanos Sontag pavardę grįžau mintimis į studijų laikus, kai skaičiau daug man  tuomet atrodžiusių neįtikėtinais sociologinio, antropologinio ir socialinės kritikos tyrimo objektais pasirinktų temų. Atsiminiau netgi tokį vaizdą – stoviu universiteto bibliotekoje ir laukiu su nekantrumu pasiimti Susan Sontag esė rinkinį “Apie fotografiją”. Nedidelio formato knygutė, bet įsimintina ir aktuali šiandien: apie fotografiją, kaip metodą bei galutinį produktą, prisidedantį formuojant mūsų supratimą apie vietas, žmones ir socialines situacijas, ypač tai, su kuo niekuomet nesame realybėje susitikę ir ko nesame matę.

Kelionės atmosferoje kaip tik susimąstyti paskatino ir S. Sontag vartota turizmo fotografijos samprata. Anot socialinės kritikės fotografuodami ir dalindamiesi vaizdais formuojame atrinktą ir iškarpytą nuomonę bei supratimą apie socialinę realybę, kurioje žiūrintieji fotografijas nėra buvę ir galbūt niekuomet nebus. Žmones, nesilankiusius fotografijose užfiksuotose vietose, suvedame į akistatą su vaizdais, kuriuos norime, kad jie matytų ir atitinkamai suvoktų tas vietas. Stebinčiųjų akis pasiekia gražiausi ir patraukliausi šalies, regiono, gamtos ir kultūriniai objektai, spalvingi gyvosios kultūros vaizdai, kurie žavi ir pritraukia srautą žmonių, norinčių pabūti vaizduose ir su vaizdais, kurie užfiksuoti fotografijose. Taikliausias palyginimas, kurį man pavyksta sugalvoti ir kurį gana lengva įsiminti yra apie fotografijų paradinę ir tuščiąją puses. Popierinė, ne skaitmeninė nuotrauka turi jas abi. Balta, tuščia nuotraukos pusė yra simbolis to, ko mes nefotografuojame, nors ir matome (o gal ir nematome). Arba nufotografuojame, bet sunaikiname, o kartais slepiame nuo kitų, nes nenorime turėti prisiminimų apie netobulus atostogų vaizdus ar kreivokas asmeninio gyvenimo situacijas. 

Nors S. Sontag rašė dar iki instagramų ir feisbukų eros, tačiau jos idėjos, manau, puikiai tinka pareflektuoti šias socialinių medijų erdves bei mūsų santykį su jomis. “Nuotraukų darymas  yra netikra dalyvavimo forma. Fotografuodami mes save atribojame nuo aplinkinio pasaulio ir žmonių^[1].” Nufotografuoti ir eksponuojami socialiniuose tinkluose mūsų atvaizdai yra šių laikų socialinių santykių sudedamoji ir gana svari dalis. Tad apmąstant atvirumą ir artimumą tarpusavio santykiuose norisi kvestionuoti, kiek santykiai, kuriuose rodome tik tobulą išvaizdą, puikias asmeninio gyvenimo ir darbo santykių aplinkos akimirkas gali būti traktuojami atvirais ir tikrais? Mėgstu simbolinius palyginimus, todėl pasitelksiu šįkart kūno nuogumą. Apsinuoginus visiškai prieš kitą žmogų ir nebandant pridengti netobulų (savo įsivaizdavimu ir vertinimu) kūno vietų, galiu teigti, jog esu artima ir atvira iki galo, t.y. pasirodau tokia, kokia esu. Filtrų, korekcijų, apkarpymų veiksmai fotonuotraukoje esančių objektų neišgrynina. Atvirkščiai – toks veiksmas po veiksmo uždeda pridengiančius pirminį vaizdą sluoksnius ir sukuria n-tąją subjekto tapusio objektu versiją. Nuotraukos tuomet prabyla lengvai arogantišku tonu: “Žiūrėkite mano šią versiją, o galbūt kada nors gyvenime susitiksime ir gyvai. O gal ir ne. Nes to, ką matote atvaizde iš tikrųjų nėra.”

Pridėdama fotografijas kartu su publikuojamais tekstais savo kūrybinėje erdvėje bei socialiniuose tinkluose seniai neberašau, kas tose nuotraukose pavaizduota ir kur jos darytos – šalis, vietovė, įvykis. Kodėl? Atsakymą, pagrindžiantį mano logiką, aptikau skaitinėdama S. Sontag. Prisimenat – ji rašė apie tai, kaip turizmo fotografija formuoja įsivaizdavimą ir lūkesčius apie svečias šalis ir vietoves. Geltonas automobilis bananmedžių lauko fone, alyvinės spalvos gėlės žiedas kalnų horizonte ar juodo šokolado spalvos kava puodelyje ant staliuko centrinės miesto aikštės pakraštyje – visa tai dėl tam tikrų priežasčių (sąmoningų ar pasąmoningų) patraukia mano dėmesį ir tai, kas nufotografuota tampa man svarbių prisiminimų akcentais. Ar reikia suteikti skaitytojams ir žiūrovams lūkestį, jog jie, nuvykę į tą pačią šalį ar vietovę ras tuos pačius daiktus, žmones, pastatus, maistą? Ar jiems patiks tai, kas man patiko? Objektyviai žiūrint be abejo tikimybė visuomet yra, tačiau nesinori užkirsti kelio naujiems asmeniniams atradimams, patyrimams ir individualiai reikšmingiems pastebėjimams. Tad renkuosi sužadinti kitų svajones, intuiciją bei norą ieškoti ir atrasti papildydama tekstus spalvomis, užuominomis, mažais bevardžiai vizualiniais dirgikliais, neatsijojant subjektyviai to, kas verta pamatyti, bet akcentuojant “atrask ir pažink savo ir kitų pasaulius pats.”

Ir galiausiai metas prisipažinti – kelionėje įvykdžiau nusikaltimą. Apiplėšiau nepažįstamąją tamsiaplaukę. Išlaukusi tinkamo momento, kol ji visą dėmesį buvo sukoncentravusi į knygą, nufotografavau ją stiklo atspindyje. S. Sontag ne vienoje esė apie fotografiją kvestionavo moralinę teisę fotografuoti žmones slapta. Įtaigi S. Sontag citata pasunkina mano nusikaltimą: “fotografuoti žmones – tai juos išniekinti, išvysti juos tokius, kokių jie patys savęs niekada nemato, sužinoti apie juos tai, ko jie niekad negalės žinoti; fotografavimas paverčia žmones daiktais, kuriuos galima simboliškai užvaldyti.^[2]” Tačiau vikriai, kaip patyrusi nusikaltėlė, išsisuku nuo atsakomybės ir vidinės sąžinės graužaties, pateisindama save remdamasi tos pačios autorės logika: darydama nepažįstamosios fotografiją juk atsitolinau socialine ir emocine prasme nuo jos tiek, kiek toje situacijoje begalėjau atsitolinti maksimaliai. Padariau ne jos kopiją, o jos kopijos stiklo atvaizde kopiją. Išbandau praktiškai tai, ką ir pabrėžia kritikė – fotografuojant neužsimezga artimas santykis. Su nepažįstamąją mes ir toliau liekame nepažįstamos ir nesvarbios viena kitai – aš, toliau gurkšnodama kavą, nugrimztu į apmąstymus apie būsimą tekstą, o ji vis dar skaito knygą. 

Lyg kriminalinėje dramoje kol kas lieka neatskleista, kuriame pasaulio krašto įvyko nusikaltimas, kvepiantis kava, kol juodaplaukė moteris skaitė S. Sontag. Ar daug laimėtume, jei žinotume, jog tai Monblano, Dychtau papėdė, ar Nidos kopos? Įdomiausia dalyvauti nesuplanuotuose susitikimuose, sutikti nežinomus herojus naujų peizažų ir fotografijų realybėje, kuri bevardė ir tolima yra tol, kol patys nesukuriame savo asmeninės istorijos joje.

^[1] https://www.artsy.net/article/artsy-editorial-susan-sontags-radical-views-shape-photography

^[2] https://www.bernardinai.lt/susan-sontan-mintys-apie-fotografija/

Trumpai apie knygų turinį. Mirtingi supažindina su gerontologijos mokslo ir praktikos pasiekimais bei iššūkiais. Autorius daugiausia pavyzdžių pateikia iš JAV, keletą iš Azijos, Europos visuomenių: kaip individualiose patirtyse interpretuojami senėjimo ir mirtingumo reiškiniai bei kaip vystosi šių reiškinių ir konvencinės medicinos santykis. Ėjime su vilku rašoma apie vaikščiojimo terapiją bei psichologinę, fiziologinę ir dvasinę šios veiklos naudas. Knyga gimė iš asmeninių gydytojo patirčių bei psichoterapijos klientų sveikimo istorijų. Lengvai skaitoma ir nors ne giliai, tačiau intriguojančiai užkabinanti tokias temas kaip asmeninių prioritetų ir ribų apsibrėžimas, buvimo gryname ore teigiamas poveikis bei pernelyg ilgo laiko praleidimo uždarose patalpose išbalansuojanti įtaka kūnui ir psichikai. Atradau netgi naują temą, kuria planuoju pasidomėti išsamiau – tai mitybos terapija. 

Skrydžio pirmyn metu ketinau tęsti mane įtraukusių Mirtingųjų skaitymą. Bet nusprendžiau nerizikuoti ir neprovokuoti skrydžio bendrakeleivių bendruomenės: o jeigu tarp jų vis dėlto yra turinčiųjų net ir nedidelę baimę skrydžiams ir sekančių lėktuvų katastrofų statistiką? Tikriausiai jiems bet kokia užuomina apie trapią žmogaus būtį sukeltų panašų efektą į tą, jei man, jaučiančiai fobiją varlėms, bendroje patalpoje esantis žmogus pamojuotų šių gyvūnų plakatais.

Tad pasirinkau Ėjimą su vilku, kurio skaitymas, beje truko lygiai tiek, kiek ir skrydis. Ką šioje knygoje radau? Pirma, pasikartojau kai kuriuos psichologinius terminus (autorius juos įpina į tekstą labai paprastai, “žmonių kalba” – kad ir beveik neturintys psichologijos žinių skaitytojai, suprastų naudojamas sąvokas bei reiškinių sąveikos paaiškinimą). Antra, darkart prisiminiau ir pasitvirtinau, jog vaikščiojimas yra naudingas ir veiksmingas psichikos ir kūno sveikatai bei socialinio gyvenimo balansui. Trečia, išėjimas pasivaikščioti į mišką ar žaliąsias miestų erdves padeda, kai neapleidžia pojūtis, jog gyvenime reikalingi pokyčiai. Kartais reikia prisiversti save išvesti į gamtą, o kitais atvejais kojos pačios veda ten, kur iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos gamtos detalės, vaizdai ar kvapai padės surasti trūkstamas savo gyvenimo dėlionės detale. 

Ir visgi, kur slypi vaikščiojimo gamtoje magija? Gal reikia bevaikštant surasti medį ar akmenį, turinčius stebuklingų galių? O gal susikooperavus su autoriumi galima ir paparčio žiedo paieškų prasmę ir atradimo poveikį radusiems pagrįsti? Šalta, šalta – oi, kaip šalta. Paslapties išaiškinimo reikia ieškoti arčiau, labai labai arti. Ar tik ne tokiu spinduliu, kokiu kasdien nuo žmogaus yra nutolęs jo/-s asmeninis mobilusis telefonas ir kiti mobilieji technologiniai įrengiai? Bingo! Atsakymas yra! Kadangi vaikščiojimo terapijos esmė – išgirsti save, vadinasi pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, tai prieš išeinant pasivaikščioti “užmiršti” pasiimti mobilųjį telefoną ir ausines. Muzika, podcast’ai, pokalbiai su buvusia mergina ar seniai matytu draugu lai lieka kitam kartui – gal grįžus iš pasivaikščiojimo bus aiškiau, su kuo norima pasikalbėti ir ko norima pasiklausyti. Einant vaikščioti su vilku¹ užtenka vilko ir savęs. Paklaidžiojus miško gilumoje – medžių, akmenų, vandens ir gyvūnų buveinėje, iškyla į paviršių grynos mintys apie save. 

Šioje teksto vietoje retrospektyviai grįšiu trumpam į akimirkas dar iki skrydžio. Pakeliui į oro uostą žvalgiausi pro automobilio langą į gatves. Dešinėje – prie šviesoforo stovėjo moteris, laukė įsižiebiant žalios spalvos signalo ir skaitė kažką telefone. Pakreipiau žvilgsnį į kitą gatvės pusę – pastebėjau gatve žingsniuojantį vyriškį, palinkusį į rankoje laikomo telefono ekraną. Greta mano bendrakeleivis tuo metu taip pat ieškojo kažkokios informacijos internetų platybėse ir gyliuose.

Jau beskaitydama knygą jaučiau bekylantį norą dalintis joje aprašytu autoriaus požiūriu su žmonėmis, kuriems, atrodytų, akivaizdžiai reikia atrasti teisingas autoriaus mintis ir nustoti žaloti save priklausomybe mobiliesiems įrenginiams. Tačiau bekylantį norą sustabdžiau, nes:

• kiekvienas žmogus vaikšto, keliauja ta kryptimi ir ieško atsakymų tose vietose ir tokiais būdais, kur ir kaip jam/jai atrodo beesanti didžiausia tikimybė tuos atsakymus surastI. Juk reikšmingoje asmeninėje istorijoje negaištume laiko nesvarbioms sau knygoms, laidoms, pokalbiams, kelionėms, veikloms. Ar ne? Kitaip sakant – kas svarbu ir įdomu man, nebūtinai yra svarbu ir įdomu jam/jai, jiems ir tau;
• ne visos knygos (laidos, pokalbiai, studijos), kurias perskaitome, išgirstame ir kuriose sudalyvaujame nuveda į aiškius atradimus ir minčių išgryninimus. Dar reikalinga ir empirinė asmeninė patirtis – kiekvienam vis kitokia, individuali;
• ir pernelyg klaidinga daryti apibendrinimus, jog žmonės, sutikti gatvėje, oro uoste ar bet kurioje viešoje vietoje, įsmeigę žvilgsnį į telefoną ar planšetę vargina save kažkuo itin kenksmingu, vis toldami nuo savo tikrosios savasties (taip, kaip aš ir mano perskaitytos knygos, išgirsti pokalbiai ir studijos leidžia man suvokti). Galbūt toji moteris, belaukdama kol užsidegs žalia šviesa, signalizuojanti legalų ėjimą pirmyn, kaip tik buvo bebaigianti skaityti paskutines Eik su vilku pastraipas, kurias pati dar tik ruošiausi skaityti skrydžio metu. 

Kas toliau? Grįždama namo lėktuve ramiai išsitrauksiu Mirtinguosius. Gal kažkas pastebės pavadinimą ir jis sukels ne išgąstį, o paskatą susimąstyti, jog skaičiuojant nuo šios minutės dar liko daug laiko nuveikti kažką naujo, prasmingo sau apie ką ilgai svajota. Ir tą naują – knygą, pasivaikščiojimą, pokalbį, pradės tuoj pat, kol dar mirtingas, bet ne miręs.

Tai, kas toliau?

______________________

¹ – vilku autorius simboliškai vadina žmogaus vidinį arba šešėlinį „gyvūną”, susidedantį iš savasties, intuicijos, sąmonės ir pasąmonės. Pasak autoriaus, kiekvienas auginame tokį simbolinį gyvūną – sukaupusį daug kolektyvinės ir asmeninės gyvenimiškos patirties, kurios, deja, kartais nustojame klausytis. 

Apie trilogijas⁴. Pati pastebėjau, jog dėliodama tekstą su trimis kintamaisiais (argumentais, teiginiais, spėjimais), visuomet atrandu netikėtas naujas patrauklias idėjas. Netgi sau pačiai. Trys kažkas susineria magiškai įvairiose aplinkose, sudarydami trilogijas. Kūryboje – įžanga, kulminacija ir atomazga. Laiko tėkmėje – praeitis, dabartis ir ateitis. Augalijoje – pumpuras, žiedas, vaisius. Patrinu pirštų pagalvėlėmis perlą tarp dviejų saulės metalo karoliukų ant grandinėlės. Ir šie, gulintys kaklo duobutėje, atkartoja trejetų simboliką mano aplinkoje. 

Aš vis dar toje pačioje pievoje. Ieškau trijų pienės gyvavimo ciklo dalių ir noriu jas užfiksuoti fotografijose ir tekste. Pasiruošimas, žydėjimas ir galiausiai – sėklomis gausus derlius. Visos trys ciklo dalys reikalingos, išpildančios procesą. Be vienos nebūtų kitos ir paskui dar tos paskesnės. Tarsi meno kūrinių trilogija. Ir štai, – pamačiusi pirmąsias bepradedančias žydėti pienes neriu į turinį formuoti naratyvą. Apie struktūrą ir formą – dantį jau užkalbėjau ir prikalbėjau. O su užkalbėjimais patartina elgtis labai atsargiai. Jie esti klampiai svaiginantys kaip pienių vynas – reikia išjausti, kada laikas sustoti.

Apie pienių vyną. Prisimenu pirmąsias pavasario dienas, kai pamačiusi tamsiai žalius pumpurus, pradėjau ruoštis. Žalia spalva sukelia saldumo pojūtį – burnoje ir gyvenime. Pumpurai tuomet atkaklūs ir užsispyrę vienu metu. Atkaklūs noru kuo greičiau pražydėti. Ir užsispyrę ištverti besimainančius vienas paskui kitą pavasarinių šalnų ir saulės spindulių šokius.

Pirmoji trilogijos dalis praeina kaip įspūdis. Po kelių dienų jau matau geltonus taškus smaragdinėje pievoje – lyg dailininkas potėpių būtų pritaškavęs ir kasdien vis daugiau taškuoja. Lyg organinės kilmės krislai pienių vyne taurėje. Gurkšteli – ir …, ajajai, kaip saldu! Bet šįkart saldu ne dėl žalumos akyse, o dėl auksinės magijos tirpstančios burnoje. Taip norisi sustabdyti antrąją trilogijos dalį. Kad viskas taip ir liktų – amžinai tęstųsi žydėjimas: intensyviais jausmais, akyse raibstančiomis ryškiomis spalvomis ir žiedų kvapų, susimaišiusių su vasaros lietaus gaiva, sodrumu.

Bet kasmet ateina ir ta popietė, kai bekraštėje pievoje, pašventintoje balto aukso dulksva, pasijuntu apspista skrajojančių baltų pienės pūkų. Sukasi ne tik galva, bet ir pienių pūkai išdykėliškai įsisuka į garbanas. O brandus pienių vynas žingsnius padaro besvoriais, kad vėl pasijuntu belevituojanti gyvenimo nuotykių takais ir laukais pilnais pienių pūkų.

Trilogijos apie pienių vyną pabaiga.

Ir visai pabaigai:

• jei būtų kartu vien nuo minties apie pienes ir jų baltas kaip kokoso pienas sultis, galima suvilgyti gomurį savo rankomis gamintu pienių vynu. Pasiduoti svaiguliui. Keisti naratyvą. Jei buvo kartu, liūdna ir šalta – apsalti, nusijuokti ir sušilti.

• girdėjau pasakojant, jog pienių vynas naudojamas karčių gyvenimo akimirkų sukeltiems išgyvenimams gydyti. Recepte radau užrašyta, jog jis veiksmingas tik tuomet, jei pats sergantysis pasigamina pienių vyną savo rankomis ir fantazija.

___

1 – https://anomalija.lt/skaicius3/

2 – http://www.gyvenimokodas.lt/numerologija/skaiciai-ju-simbolika-ir-savybes/

3 – https://www.alivewithideas.com/blog/three-is-the-magic-number/

4 – https://www.lexico.com/definition/trilogy

Pasislėpė Birutė

Suskilusioje lango stiklo šukėje

Save pamatė dalimis

Aviečių skonio ir spalvos 

Lyg džemu lūpdažiu

Padengtos lūpos

Jai priminė

Kaip vakar paupy

Skanavo spurgas

Purias lyg debesys

Pilnas aviečių džemo vidury

Ir cukraus pudros snaigėm

Balintais kraštais

Kuriuos palietus lūpom

Prisiminė Birutė

Kaip pernai

Braidė po miškus 

Ir rinkdama avietes

Dažė savo baltas lūpas

Karvelis tupi

Priėjus matos

Jis parklupęs

Rausvuos šilkuos

Galva paskendus

Gal nusiminus

Gal pavargus

Ant šlapios gatvės

Šalta daros

Paguosti norisi karvelį

Ar sniego balto 

Pagalvę po galva

Padėt ir laukt

Kad atsimerktų

Kad šilką rausvą nusimetęs

Sparnais pamotų

Šlapioms gatvėms 

Iš miško virš ryto

Rūkas suskumba

Nusekti pavėjui

Užleisti areną

Laukiniam folklorui

Išbūt glūdumoj

Nebyliu žiūrovų

Migla po miglos

Rūkui einant 

Paukščių tauta

Minkštai a cappella 

Repetuoja vokalą

Medžiai lyriškai ošia

Darnia sutartine

Laukinėj gamtoj

Naktin meditavę

Siūbuoja į taktą

Šokio laukinio

O rūkas vis žiūri

Šešėly nebyliai

Kada atlikėjai

Po vieną po vieną

Pabaigs savo sceną

Tamsėjant arenai

IDĖJA. Praėjusių metų gruodį asociacijoje subūrėme penkių mokslo ir studijų sektoriaus organizacijų, LSIK narių grupę. Ją sudaro Vytauto Didžiojo universitetas, Europos humanitarinis universitetas, Kauno kolegija, Socialinių mokslų kolegija ir Vilniaus kolegija. Sutarėme, jog norime prisiimti lyderystę plėtoti diskursą apie SI Lietuvoje. Juolab, kad jautėme šios idėjos palaikymą ir paskatinimą iš valstybinio sektoriaus, kitų NVO bei socialinio verslo atstovų. Diskutuojant, koks formatas diskurso plėtojimui būtų tinkamiausias, apsisprendėme: tai turėtų būti atviri renginiai, kuriuose diskutuoja besidomintieji SI, viešąsias konsultacijas teikia ir pavyzdžiais dalinasi profesinėje veikloje jau susiduriantys su SI bei SI tematika žongliruojantys politikos formuotojai bei viešojo sektoriaus atstovai.

PASIRUOŠIMAS. Pradėjau ruošti renginių ciklo koncepciją. Vieną vakarą užrašydama vienas po kito vis ne galutinai tinkantį ir idėją atspindintį pavadinimą bei aprašus, gavau dovaną – socialinių tinklų nuorodą¹:

Iš kairės į dešinę peržiūrėjusi vizualinius elementus – nuo sociologijos iki matematikos, lyg spragtelėjus pirštams hipnozės seanso pabaigoje sugeneravau renginių ciklo idėjos pavadinimą, nusakantį esmę: Socialinių inovacijų algebra. Kolegos – mokslo ir studijų sektoriaus grupė, pasitiko pasiūlymą džiaugsmingai. Ką šiuo pavadinimu norime pasakyti? Plėtodami diskursą apie SI, turime tikslą aiškiai išgryninti esminius dedamuosius SI elementus. Tarsi užrašydami pagrindines konvencines formules, norime ir patys išsiaiškinti ir kitiems padėti iššifruoti privalomuosius kintamuosius SI formulėje. O atskirdami kitus, ne SI elementus, susitarti, jog šiems esant naudosime jau ne SI sąvoką, o socialinių iniciatyvų ar bendruomeninių projektų pavadinimus. 

SANTYKIAI. Brandindami norą kalbėtis su žmonėmis apie SI supratome, jog labai svarbus SI ir kitų visuomenės reiškinių ir sričių santykis. Socialinio, technologinio ir kultūrinio konteksto ypatumų įtraukimas į diskursą apie SI, geriau atsiskleistų SI, kaip reiškinio, kaip politinės ir kaip įgalinimo priemonės aktualumą, svarbą ir poreikį. Prisiminkime save – žmogų, su visais charakterio bruožais ir savybėmis, panardintą į konkrečias situacijas ar aplinkybes. Tik konkrečiame socialiniame, kultūriniame kontekste ir santykyje su kitais jaučiame, atsiskleidžiame bei suvokiame save kaip asmenybę ir kitiems demonstruojamą savo įvaizdį. Taigi, vasario pabaigoje apsibrėžėme penkias temas: SI ir (1) verslumas, (2) Pramonė 5.0, (3) pilietiškumas, (4) švietimas bei (5) kūrybiškumas. Apie tai šiais metais kviesime diskutuoti skirtingus pašnekovus ekspertus, praktikus, akademikus bei norinčiuosius giliau susipažinti su SI.

STARTAS. Atidarėme renginių ciklą irgi savaip: paskelbdami, jog kovo 30 d. vyksta LSIK atvirų langų diena ir susitikimų ciklo Socialinių inovacijų algebra pristatymas​. Vedini noro suteikti pagreitį diskursui apie SI, diskusijoje susitiko penki žmonės, kuriems SI tema nėra svetima – dr. Vilma POPOVIENĖ, LSIK koordinatorė, Edvinas REGELSKIS, Maltos ordino pagalbos tarnybos Organizacinės plėtros vadovas, Justina LUKAŠEVIČIŪTĖ, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nevyriausybinių organizacijų plėtros skyriaus patarėja, Renaldas KULIKAUSKAS, Klaipėdos bendruomenių asociacijos vadovas, ir dr. Aistė RAGAUSKAITĖ, Vytauto Didžiojo universiteto Komunikacijos ir technologijų perdavimo centro Inovacijų rinkodaros specialistė. Visą diskusiją galite perklausyti LSIK Youtube kanale: https://www.youtube.com/watch?v=lPoWDQnkNQ0. Na, o keliomis, mano nuomone, svarbiausiomis mintimis, į kurias verta atkreipti dėmesį, dalinuosi šioje refleksijoje.

TEORIJA. Terminu socialinės inovacijos (en. social innovation) apibrėžiamos naujos idėjos, kurios patenkina socialinius poreikius, kuria naujus socialinius santykius ir formuoja naujus bendradarbiavimo saitus. SI materiali išraiška – tai produktai, paslaugos ar būdai, patenkinantys nepatenkintus socialinius poreikius efektyviau nei senosios priemonės². Pagrindiniai principai, skiriantys SI nuo socialinio verslo ir socialinių iniciatyvų yra lygiagreti suinteresuotų šalių partnerystė, ilgalaikis, tvarus socialinis poveikis, nestandartiškas praktinis sprendimas, leidžiantis išspręsti socialinę situaciją ar problemą (A. Ragauskaitė). Beje, nepaisant daromos skirties tarp SI ir socialinių iniciatyvų, nereikėtų pastarųjų vaizduoti menkesnėmis ar mažiau reikšmingomis visuomenėje. Priešingai, anot J. Lukaševičiūtės, raginimas SI „įtaisyti“ į viešosios politikos darbotvarkes ir siekis įtvirtinti sąvoką bei institucionalizuoti jas kaip reiškinį veda prie dviprasmiškų rezultatų. Viena vertus, tai gali sukurti prielaidas tikslingoms privačioms ar viešosioms arba sutelktinėms privačioms ir viešosioms investicijoms bendradarbiavimo pagrindu sprendžiant visuomenės gyvenimo ir valstybės valdymo iššūkius. Antra vertus, SI institucionalizavimas bei strategijų išvešėjimas gali apsunkinti SI plėtrą socialinėje aplinkoje – sunkus, įpareigojantis terminas gali užgesinti laisvumą kūrybiškai veikti, kurį suteikia socialinių bei bendruomeninių iniciatyvų aura. 

PRAKTIKA. Pastarojo laikotarpio patirtis, leido susidaryti nuomonę, jog viešosios politikos formuotojai iš NVO tikisi konstruktyvių realių sprendimų, bet ne kalbėjimo apie sprendimus ir protingai skambančių žodžių, veiklų, į kurias būtų įtraukti realūs žmonės, gaunantys realias paslaugas apibrėžtame laike ir erdvėje (įskaitant ir virtualias). Žmonės (piliečiai, bendruomenės nariai, organizacijų klientai ir darbuotojai) tikisi ne formuojamo socialinės atsakomybės įvaizdžio (iš valstybės, darbdavių, NVO), bet vėlgi tų pačių realių sprendimų ir veiklos. Tikriausiai visi esame didesnės ar mažesnės, kolektyvinės ar asmeninės SI priešaušryje – išmokti dirbti, bet ne formuoti nuomonę apie tariamą darbą ir dar labiau įtartiną menkai apčiuopiamą rezultatą. Tad, bene įdomiausia diskusijos dalis, kurioje dalyviai dalinosi realiais SI pavyzdžiais Lietuvoje. Pasakojimas apie juos dar aiškiau padeda suprasti, kas yra SI, bei nuteikia pozityviai, girdint, jog visgi kalbame apie sprendimus, kurie jau buvo arba yra buvo įgyvendinami ir keičia visuomeninius santykius pozityvia kryptimi. Vienas ilgalaikiškesnių ir įdomesnių pavyzdžių – A. Ragauskaitės pristatyta Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programa LEADER (apie programą – https://zum.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/kaimo-pletra/lietuvos-kaimo-pletros-2014-2020-m-programa). Tai Europos Sąjungos inciatyva, kuri skatina gyventojus ir organizacijas aktyviai dalyvauti gyvenamosios vietovės ir bendruomenės plėtros procese. Ši politikos priemonė iš esmės keičia teritorijų plėtros koncepciją ir praktiką: nuo centralizuoto valdymo modelio pereinama į  decentralizuotą organizacinį modelį, kuris remiasi vietos viešosios politikos įgyvendinimu „iš apačios į viršų“ principu,  padeda stiprinti pilietinę visuomenę, skatina vietos valdžios, verslo ir nevyriausybinio sektoriaus darbuotojų bendradarbiavimą³. Kita puiki ir gyva SI – R. Kulikausko, pristatyta Konferencija DALYVAUK (apie konferenciją – https://www.lvbos.lt/3372-2/). Konferenciją 2019 m. organizavo Klaipėdos bendruomenių asociacija, Klaipėdos universitetas, Klaipėdos miesto savivaldybė ir socialiai atsakingo verslo atstovai. Šia konferencija buvo siekiama sukurti dialogą tarp vietos valdžios ir miesto bendruomenės, tikintis, jog miesto bendruomenė turėtų įsitraukti į kol kas vis dar tendencingai daugumoje Lietuvos savivaldybių atribotame nuo miesto bendruomenės viešųjų išteklių paskirstymo klausime. Užsienio šalyse, kuriose praktikuojamas dalyvaujamasis biudžetas (išsamiau – https://www.transparency.lt/dalyvaujamasisbiudzetas/), t.y. sprendimų priėmimo procesas, kuriame piliečiai svarsto ir derasi dėl viešųjų išteklių paskirstymo, egzistuoja stiprus tarpusavio ryšys tarp viešojo sektoriaus valdymo kokybės ir gerų ekonominių bei socialinės gerovės rezultatų. Dalyvaujamasis biudžetas yra viena iš dalyvaujamosios valdysenos formų, kuri nusako, jog piliečiai (bendruomeninės organizacijos ir verslas) yra įsitraukę ir įtraukti įgyvendinti viešąją politiką siekiant efektyvumo ir viešosios politikos atstovų atskaitingumo užtikrinimo⁴. Pasibaigus Konferencijai DALYVAUK, informacijos apie dalyvaujamąjį biudžetą buvo platinama per vietos bendruomenes Lietuvos savivaldų sprendimų priėmėjams ir tai paskatino  socialinius pokyčius. Klaipėdos bendruomenių atstovai dalyvauja biudžeto ir kitų aktualių vietos klausimų svarstymuose; Lietuvoje iš 60 savivaldybių 9 turi veikiančią dalyvaujamojo biudžeto programą, dar 6 – programas rengia. Dalyvaujamojo biudžeto ir kitoms dalyvaujamosios valdysenos veikloms užtikrinti visame pasaulyje yra naudojamas atvirojo kodo IT įrankis CONSUL (susipažinti – https://consulproject.org/en/). Klaipėdos bendruomenių asociacijos savanoriai jau išvertė šią platformą į lietuvių kalbą. Jei įrankiai ir metodika yra, ar dar esama socialinių ir organizacinių kliuvinių, kurie trukdytų neįsitraukusioms savivaldybėms pradėti dalyvauti šioje SI? Įdomus ir V. Popovienės įvardintas pavyzdys, turintis potencialą tapti sėkminga SI Lietuvoje, yra Socialinio poveikio obligacijos⁵. Nors tik bandančios rasti kelią mūsų šalyje, tačiau jau daugiau nei dešimtmetį skaičiuojančios sėkmingus privataus kapitalo investicijų socialinėms problemoms spręsti pavyzdžius Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje⁶. 

SĖJIMAS. Kaip ir kiekvienas technologinis ar socialinis procesas turi savo raidą, susiformavimo ir vystymosi eigą. SI nėra išimtis. Pasiklausius pirmosios renginių ciklo Socialinių inovacijų algebra dalies galima buvo išgirsti ir užsirašyti SI raidos formulę. E. Regelskis, pasakodamas apie savanoriškos veiklos organizavimą ir galimybes Lietuvoje, leido suprasti, kaip tai galėtų atvesti į SI idėjos gimimą ir įgyvendinimą. Tarkime aš, kaip pilietė, kaip bendruomenės narė, įsitraukiu į savanorišką veiklą srityje, kurią smalsu pažinti arba „skauda” asmeniškai – kova už vilkų populiacijos Lietuvoje apsaugą, pagyvenusių žmonių ar vaikų, turinčių autizmo spektrą, neformaliojo ugdymo veikla ir pan. Būnant konkrečios problematikos lauke yra didesnė tikimybė sugalvoti idėją, kurią atsiras noras ir įkvėpimas įgyvendinti. Atitinkamai bendraminčių paieškos ir bendradarbiavimas su suinteresuotais sektoriais (mokslo, verslo ir NVO) gali nuvesti link sisteminio tvaraus ilgalaikio rezultato, t.y. tapti SI pradžia.

SOCIALIS HOMINIS. Nesuskaičiuojamą kartų tekste jau paminėjau žodžius „bendruomeniškumas“, „bendradarbiavimas“. Kas yra bendruomeniškumo pagrindas? Kur ir kuo gyvena bendruomeniški žmonės? Kas yra socialinis lyderis? Pasufleruoja atsakymą į pastarąjį klausimą ir kartu įkvepia J. Lukaševičiūtės mintis „tai, žmogus, kuriam rūpi ir kuris nelaukia, kad kas nors ateis ir išspręs situacijas“. Atrodo net saldu pasidaro – tarsi išsprendus kebliausią algebros uždavinį. SI, kurios jau žinomos, ir tos, kurias norėtume artimiausiu metu vadinti SI, privalo turėti svarbiausią elementą: lyderystę. Kaip tai veikia? Kai bendruomenės gyventojai, kuriems rūpi, atsistoja ir prisiima atsakomybę atstovauti bendruomenės interesus, susiburia į organizacijas ir plėtoja partnerystes su kitomis organizacijomis bei galiausiai ateina pas savivaldos ar ministerijos žmogų išsakyti tai, kas rūpi. Savivaldos atstovas, kuriam taip pat rūpi, išgirdęs tai, kas išsakyta, imasi inicijuoti naujus bendradarbiavimo būdus, o ministerijos žmogus, kuriam beje irgi rūpi, tik išgirdęs poreikius, idėjas ir pasiūlymus, gali siūlyti strateginius pokyčius. Tikiu, jog esama ir akademikų, žurnalistų, sociologų, kuriems rūpi, ir todėl jie rašo tekstus. Svarbu tekstus skaityti, o į išsakytus mintis įsiklausyti.

KAS TOLIAU? Tikriausiai tik praėję visą Socialinių inovacijų algebra ciklą suprasime apie ką tos pagrindinės formulės ir kur galime jas pritaikyti. Kaip ir SI Lietuvoje, taip ir Socialinių inovacijų algebros laukia įdomi raida, nauji atradimai ir iššūkiai. Labai tikiuosi kaskart trupučio nekomforto – kitokių minčių, abejonių, skatinančių susimąstyti klausimų, bandymo ir galbūt ne visuomet šimtaprocentinės sėkmės. Nes, kaip A. Ragauskaitė ir pastebėjo „visi mėgstame sėkmės istorijas, bet inovacijos mėgsta ne komfortą, o iššūkius“. Beje, socialiniai lyderiai taip pat.

____________

¹ https://twitter.com/justincaouette/status/1007680670502608896

² https://ec.europa.eu/growth/industry/policy/innovation/social_en

³ https://www.klaipedazvvg.lt/leader/

⁴ https://link.springer.com/referenceworkentry/10.1007%2F978-3-319-31816-5_1834-1

⁵ https://www.sdfinance.undp.org/content/sdfinance/en/home/solutions/social-development-impact-bonds.html

⁶ https://www.youtube.com/watch?v=wdU2tLqT5HA

Brenda senas vilkas

Kojas ir ilgas klajones

Sunkiai bepavilkdamas

Ir išslapstyti pastarųjų

Negalėdamas

Nei portfelyje

Nei nuosavam šešėlyje

Prasilenkia su

Liūtais ir banginiais

Išėjusiais klajoti

Be portfelių 

Ir be šešėlių

Nerimastingai bėgančių

Nuo ryto išblaivėjimo

Šlapiu grubiu asfaltu 

Brenda senas vilkas

Vis dar tikėdamas 

Ir besivildamas

Surasti jaukų kampą

Ar šešėlį

Kur saugiai klajones padėjęs 

Guls ilsėtis

Ten toli už kelių kvartalų

Iki medkirčių gvardijai

Ruošiantis pražygiuoti

Ir nukariauti 

Visus po vieną

Ir nepaliekant 

Nė vieno laisvo 

Pabėgt negalinčio 

Lyg vergo prirakinto

Nukorusio žemyn rankas

Rankas šakom patapusiom 

Ar girdi lūžtantį medį?

Lyg paskutinei maldai klumpantį

Pagonį stabmeldį

Sustingusį ir apsisprendusį

Palikt nustebusį medkirtį

Atėjusį ir medžio neberadusį

Ilgiausiai užtrukdavau kasdien valydama dulkes ir  blizgindama stiklinius paviršius. Kol apeidavau visas pamerktas skintas gėles ir pakeisdavo vandenį vazose – jau ir vidurdienis ateidavo. Dienai persiritus į antrą pusę – nuovargio sulėtintas darbas ėjosi labai lėtai ir neproduktyviai stengiantis priebėgomis prisiliesti prie kiekvieno stalčiaus, stalčiuko, komodos kampelio, lentynėlės, antresolės, naktinio staliuko turinio. Atrodė, jog jau kiekvieną vietą išbaigtai sutvarkau, panaudoju optimaliai erdvę, visi daiktai sugula į savas vietas – ten, kur juos kaskart palikdavau iš vakaro, bet atsikėlusi ryte vėl rasdavau netvarką. Tarsi šimtas du išdykę nykštukai sutelkę visas savo vieningos armijos pajėgas viską sujaukia ir dezorganizuoja taip, kad pamačiusi ir vėl pasijusdavau tarsi žemiausioje aukšto kalno pakalnėje su tuo pačiu akmeniu rankose, su kuriuo ir Sizifas visą gyvenimą darbavosi.

Kiekvienas naujas rytas prasideda pagreitintu režimu, skubomis bandant užmaskuoti labiausiai matomus netvarkos požymius: sudėliojant apygražiai daiktus viršutiniuose stalčiuose, nupučiant dulkes nuo stiklinių paviršių arba juos uždengiant nepermatomo audinio užtiesalu. Aptvarkyti taip, kad bent jau galima būtų dienos metu surasti ir naudotis pagrindiniais resursais – įrankiais, indais, drabužiais ir kita buities smulkme.

Diena praeina viliantis, jog greit atlikus būtiniausius darbus, jau šįvakar tikrai pavyks viską kruopščiai suvisam sutvarkyti, o per naktį išdykusiųjų nykštukų neįsileisti: budėsiu tai prie lango, tai prie durų paeiliui. Dėsiu visas pastangas, kad jie – net jei ir slapta įsmukę ir pamatę idealiai sutvarkytus gyvenimo rakandus, nenorėtų prisiliesti ir išsigąstų švaros, tvarkos ir ką tik išvėdintų kambarių kvapo, kurie nuo šio vakaro įsigalėjo kiekviename stalčiuje, stalčiuke, komodos kampelyje, lentynėlėje, antresolėje, naktiniame staliuke. 

Vis dėlto nykštukai turi imunitetą tvarkai, švarai ir gaiviam orui. Jie nemiega ir kantriai laukia bet kokios galimybės paišdykauti tuomet, kai to mažiausiai tikiesi. 

Kaip padaryti kažką nepaprasto, kad pavyktų ilgam išsaugoti tvarką, ramybę ir aiškumą stalčiuose ir lentynose? Kaip pergudrauti nenaudėlius nykštukus, kad jie taip, kaip netikėtai įprato kasnakt svečiuotis ir palikti netvarką po gaivališko šėliojimo, taip pat netikėtai ir visam laiku apleistų namus užmiršdami kelią sugrįžti? 

Prisimenu vieną rytą, kai vėl ėmiausi viską tvarkyti per nauja: tik atsikėlusi, iškart po skubos duše, valiau, šveičiau, rūšiavau daiktus, atrinkau skalbimo reikalaujančią virtuvinę tekstilę, lanksčiau braškindama popierinius prekybos centro krepšius, pagal dydį mažėjančia tvarka iš dešinės į kairę surikiavau arbatos puodelius, gaivinau nykštukų akivaizdžiai nusėdėtus ir nulaipiotus priekoninius augalus (be abejo vėl piktindamasi tuo – “kaip taip galima?”), nuvaliau nuo spintelės paviršiaus tarp daiktų – kavamalės, peilių stovo, vazono su rozmarinu ir stalo įrankių dėklo pernakt subirusius trupinius ir nusėdusias dulkes. 

Atrodė lyg ir viską darau logiškai teisingai, bet jaučiau, kad kažkas čia ne taip. Profilaktika ir ekstra darbai kovoje su nykštukais vedė į niekur. Kova vedė į niekur. 

Persirengiau, pasidažiau lūpas ir išėjau į miesto turgų.

– Man tą didelę ryškių ir spalvotų!

– Ar ši?

– Ne, ne. Ta, kur už jos – didžiausia.

– Ką sveikinsit? Tikriausiai labai ypatinga proga.

– Be abejo! Ir tik vieną kartą gyvenime tokia ištinka. Sveikinsiu nykštukus – išleistuvių proga.

– Nuo ko jūs juos atleidžiate, jei ne paslaptis?

– Nuo tvarkos, švaros ir svaiginančiai gaivaus oro. Lai pailsi nuo viso to – man regis visko jiems jau per daug.

Ir kad ir kas benutiktų – nuvystų paskutiniai meilės žiedai, pirmiau buvę skaisčiai raudoni, o dabar belikę murzini, gysloti ir peršviečiami, ar užgestų taip ir neįsiplieskusi ugnis, neapšvietusi visos olos, palikusi pilkais besvoriais pelenais, pažersiu visus juos – žiedlapiais ir pelenais – upės vagon pasroviui. Lygiai taip, kaip ir kažkada sraunia upe tolyn paleidau plaukti ant plausto popierinės pilies maketą, atsisveikinusi su vaikiškai kruopščiai kurtu, atrodė, viso gyvenimo statiniu. Lygiai taip ir dabar – stoviu basomis ant klampios riebios derlingos žemės pakrantėje, ant stačiausios pasaulyje briaunos ties gaivališku kriokliu lekiančia žemyn upe. Žinau, kad niekada negaliu žinoti, kada nukrisiu ir kiek ilgai krisiu žemyn.

Krisiu žemyn kol nustosiu bijoti. Išskleisiu plačiai rankas ir nuskrisiu.

Nes toks gyvenimas.

O šiandien pažaiskime metaforomis.

Pumpurai besprogstantys blaškosi

Ant lengvų šakų svajos 

Vadina viena kitą į pasimatymus

Pilnomis galvomis žiedlapių

Kvapais ir spalvom besimaišančių

Iškart kai tik susiliečiame

Vienas kitą šokiui kviečiančių

Tolyn nuo vasario – artyn link vasaros

Vis dažniau saulės upėje maudomės

“Po lengvom šakom – ten, kur svajos, –

Vakare tau rašau, – Pasimatome?”

Kepintais su kardamonais 

Elegantiškais judesiais

Įbertais tiek kiek reik

Ritmingai iš patefono

Garsais pasitinkančiais akordeono 

Kviečiančiais nuo sekretero 

Sėstis prie vaišių stalo

Geriausiam svečiui šito namo

Šviežiai virta kava iš gilių

Be bandelių ir eklerų

Su šviežiu maltu cinamonu

Prilipusiu ant lūpos šypsnio

Ak koks didžiulis noras lyžtelt

Ir parsinešt iš seno namo

Auksinę dulkę cinamono

Ant aukštų stogų

Miško džiunglių nereikėjo

Buvo jam be jų smagu

Atsikėlęs jis kas rytą

Savo kailį išlaižytą

Demonstravo fabrikams

Bet labiausiai mėgo jis

Pasivaikščiot gatvėmis

Stabteli jis prie vitrinos

Jei tik sėdi ten merginos

Pasiražo žvilgsnį meta

Ir kaire akim pamato

Jos pamiršo kavą tortą

Jį pamatė daro foto

Katinas labai laimingas

Dėmesiu juk apipiltas

Jau išmoko koks galingas

Ginklas yra žvilgsnio flirtas

Trys savimeilės pirštukai

Pakuteno nugarėlę

Mua pasiuntęs oro bučinuką

Katinas tolyn nuėjo

Žibinto šviesą lietaus tango karpo

Nutilus tango liejasi aplodismentai

Šešėlis plodamas delnais rankas sušildo

Krėsle šiltuos namuos prie lango sėdi

Jauna mama dar tik gegužį būsianti

Žibinto šviesą tango sukarpytą 

Sapnuoti nešasi į apklotą vilnonį susuktą

Sulaukė ryto atskirai prie lango dviese

Mama bebūsianti namuose krėsle

Šešėlis po begęstančiu žibintu išstovėjęs

Bebūsiančios mamos delnuos lietaus įžėręs

Sutikti rytą pakviečia aplodismentai

Už lango kantriai blankstančio šešėlio

Bebūsianti mama belaukdama gegužio

Dar vienąnakt prie lango išsėdėjo

Kaminai kreivai apkarpyti

Jei žiūri tik pro šoną

Viskas gerai atrodo

Gerai atrodo tas kas kreiva

Dešinė aš sakau tu sakai

Neikim į kairę

Ir sekam pusšvariais takais 

Kaip vienadieniai milžinai

Aš tako dešine dalimi

Tu kiek labiau į kairę

Viskas gerai 

Praeiviams kartojam

Mums taip pat atkartoja

Nenoriai

Pasistumdo take

Pasidairo aplinkui

Ar vietą pažinsim

Kai grįšim

Klausia nebyliai

Viskas gerai

Jei tik žiūri pro šoną

Dar pasitarsim

Aš tyliai

Tu garsiai

Rašydama mėgavausi kiekvienu žodžiu, kurį tokį ir įsivaizdavau esant – balandžiai yra balandžiai, senolis yra senolis, miškas yra miškas. Jiems susitikus bendrame, atitinkamą struktūrą įgavusiame tekste savo darbą atlieka veiksmažodžiai, būdvardžiai ir kitos kalbos dalys, kurios suformuoja santykius tarp daiktų ir jų įvardžių. Nusprendžiu, jog kūrinys pabaigtas tada, kai ištrinu eilutes, kurios nedera, nors iš pradžių atrodė, jog jos bus pagrindinės siužeto linijos braižytojos; kai pajuntu sklandų ritmą, garsų ir idėjos sąskambį; kai atsiranda vieninga arba nuosekliai viena kitą keičianti emocija; kai spalvos, kuriomis įsivaizduoju nudažytus eilėraščio daiktus ir jausmus, išryškina viena kitos subtilumą ir gyvumą; kai sutvarkomas ir priderinamas pamušalas po išoriniu teksto rūbu – permąstau ir daugmaž užkoduoju perkeltines prasmes, kurias apsiuvau viršutiniu audeklu, sutvirtinau siūlėmis, pagrąžinau vienu subtiliu raukinu ir dailiai užbaigiau tobulai sukirptus atlapus. Atsiveja mintis – kai skaitys kiti, apie ką jiems šis kūrinys, kuris man yra apie tai.   

Ties šiuo pamąstymu, iššoksta ir pranešimas, jog WordPress versija jau atnaujinta. Atsidariusi švelnios mėtinės spalvos elegantiškai sudėliotą pranešimą dešiniame viršutiniame kampe pamatau įrašą Code is poetry. Veidrodinis užrašas skambėtų taip – Poetry is code. 

Atsitiktinai pačiu laiku tądien išsivysto du pokalbiai apie to eilėraščio prasmę: ką galėtų reikšti frazės, žodžiai, pavadinimas, … Be abejo – jie tikrai kažką reiškia, tik reikšmė kiekvienam žmogui pasirodo besanti labai individuali ir absoliučiai skirtinga, nes ateinanti per individualios patirties suvokimo prizmę, per kažkur toli toli sąmonėje (o gal pasąmonėje?) glūdinčius daiktų, įvykių, jausmų, pojūčių, savęs ir kitų žmonių įstrigusius ir tebenešiojamus įvaizdžius.

Poezijos (o gal ir kiekvieno meno kūrinio) bei žmogaus santykis yra individualus, reflektyvus ir todėl gali būti terapinis: klausti savęs ir diskutuoti su kitais, skaitant kūrinį užfiksuoti, užsirašyti kylančias mintis apie ką tik norima rašyti ar tiesiog panardyti naujaip pražydusių prisiminimų, ištrauktų paviršiun eilių kabliuku, pievoje.

Poezija – prasmių kodas.

Poetry is code about you.

Spalvoti balandžiai

Lizdus susisuko

Miške po serbentais

Parimęs senolis

Stebėjo po saule

Kaip lesa balandis

Serbentus iš saujos

Sugrįžę į rūką

Balandžiai spalvoti

Serbento krūmus

Paliko kraujuoti

Senolis vis laukia

Miške prie serbentų

Sugrįžtant balandžių

Palesti iš rankų

Kiek daug pašnekesių

Kiek šurmulio spalvingo

Istorijų iš žygių ir drąsių darbų

Daug kuždesio ir bandymų

Užsirašyti ateities spėjimą 

Žymes delnuos paliekančiu

Trapiu grafito pieštuku

Gilių kampų pakampėse

Pavieniai žodžiai stumdosi

Voliojas mintys šen bei ten 

Pabirusias renku kantriai daiktan

Užsirašyti liepia žodis iš kairės

Užsirašau paraštėje grafitinėm raidėm 

Skliautuos pabirusias eiles

Įspausdama delnuos gilias žymes

Prieš išeidama pro duris nužvelgia save veidrodyje – nuo ataugančių į naturalius plaukus šaknų iki pėdų, sudėtų dailia “v”.  Kaip planuota – laiku, 11.00, taksi jau laukia kieme. Peržengus durų slenkstį, du kartus pasukus raktą spynoje planai baigiasi – prasideda kelionė. Prasideda nuotykis – platus ir gilus lyg išsiliejusi iš vagos upės fantazija, įžeminta tvirto lyg uola tikėjimo galėjimu keliauti besiklostančiomis aplinkybėmis – šviežiomis vietomis, kitais laikais, šimtametėmis tradicijomis ir buitimis. Kelionei reikia pasiruošti, bet kelionėje reikia būti, keliauti; ruoštis ir rūpintis jau nebereikia. “Kelionėje žiūrėk, klausyk, užuosk ir jausk” – užsirašo priesaką Keliaujanti Moteris. “Juk kaip kitaip pastversiu prabėgantį įspūdį? Pabučiavusi jį, pažadu, iškart paleisti ir griebti kitą. Jokiais būdais nekrauti į lagaminą ir neapsunkinti likusios kelionės. Ne, ne, ne! Girdėjau kalbant – jei per sunku nešti, jei spaudžia ar duria kur nors, geriausia pasidalinti su bendrakeleiviais.” “Madam” – permatydamas mano mintis, man pataria taksi vairuotojas, – “kiekviename dešimtyje kilometrų vis tolstant ir tolstant nuo išvykimo taško palikit po vieną įkyrią duriančią mintį, paskutinius pasivejančius priminimus apie tai, jog išvykdama kažką pamiršote padaryti ar pasiimti į kelionę.”

Apsižiūrėjau – duriančių ir aštrių daiktų neradau, tad pasidalinau kitkuo. Perskaitytą knygą perleidau popietės saulėtame pliaže kaimynui. Jam patiko viršelis, o turinys, parašytas jam svetima kalba, pasirodė menkai suprantamas. Galbūt susidomės ir pradės mokytis. Turkio karolius ir auskarus užkabinau inteligentiškai damai po ilgo ir gilaus pokalbio viešbučio lounge bare. Po vieno vienintelio susitikimo mes daugiau taip ir nepasimatėme. O kas gi padėjo jai su lagaminais, atlaisvintais nuo nereikalingų, bet pilnais praktiškų, rišančių su žeme daiktų? Kai tikslas ir kryptis aiškūs, tuomet ir bendrakeleiviai susitinka tie, kuriems lengva nueiti atskaičiuotas mylias kartu. Kad ir su nešuliais.

Tokias mintis ji užrašė jau po kelionės. Po ilgos, truputį alinusios, bet tokios reikalingos! Praleidus keletą dienų jau namuose visai kitaip susidėliojo mintys apie patirtis, išvadas, kitaip jau ir atsiminimų nuotraukos sublizgo. Žiūri ir mato jau ne centrinę figūrą, užfiksuotą objektyvo, bet kraštines detales, niuansus, priartintas smulkmenas, kurių net nenumanė egzistuojant. Kelionė – lyg žibintas: apšvietė minčių, atminčių, o namuose – ir kerčių užkaborius. 

Keliaujanti Moteris žino tai. 

Gluminantis klausimas, kurio vis sulaukdavo Keliaujanti Moteris – “kada grįši?” Jei klausiantieji pažintų ją, žinotų ir atsakymo pastovumą. Ji jau seniai perka bilietus tik į vieną pusę. Jos kelionė – vedanti pirmyn ir naujyn, ne atgal. 

Mąstydama apie rytojaus kelionės atkarpą, užrašė Keliaujanti Moteris, medituodama į tolį prie lango stiklo, rasojančio nuo garuojančios kavos puodelio.

Suredaguoju eilėraštį apie vasarą ir paleidžiu jį tarsi karvelį laisvam skrydžiui į dangų – skaitytojams į rankas. Aplieta saulėtos nuotaikos grožiuosi šviesoje besimaudančia gėle su trykštančiais į viršų lyg fontanas žiedais. Kita jos kaimynė, įsitaisiusi aukštėliau, stebina kasdien vis gausėjančiomis nukarusiomis aguonų spalvos žiedų taurelėmis. 

Galiausiai kulminaciniu įvykiu erdvę nuspalvina japoninė magnolija. Ilgai laukusi jos žiedų, tarsi palikuonių turtingas ponas, užtinku visai netikėtai ją žydint. Slapčiomis – net pumpuro nepastebėjau! Skaisčiai raudonas žiedas pasirodo tyliai gausioje lapijoje. Žiūrint iš šono, panašus į tolumoje prie praviro lango sėdinčią aristokratišką merginą ar moterį, lengvai palenkusią galvą ir žvilgsnį žemyn, sėdinčią prie fortepijono ir skambinančią plaukiančią į orą melodiją. Toje tyloje ir užgirstu – pavasarį skelbiančius paukščius, savo sijonuotą eiseną spalvotose drabužių klostėse, besikalančias naujas plunksnas – pūkuotas ir lengvas, kurias vaikščiodama gatvėmis ir laukais netrukus rinksiu ir skaitysiu ženklus jose.

Jaukiai braukia ranka per verčiamą rankraščio puslapį. Skaitymas ir rašymas – tarsi atskira gija, kuria sekdama sutinka, prisiliečiu ir kažkiek pažįstu žmones, keliones, daiktus, patiekalus, drabužius, idėjas. Šios nesvietiško grožio gėlės atsiradimas namuose lemtas beskaitant Aleksandro Diuma „Damą su kamelijomis“. Charakteringa! – pirmuosius pumpurus ji tiesiog nusimetė, lyg protesto išraiška už įkurdinimą pernelyg šiltoje patalpoje, kenkiančioje jos grožiui atsiskleisti. Pernešiau po kurio laiko į vėsiausią kambarį – ten, kur žydi jausmai ir skleidžiasi gamtiškas nuogas grožis, kuriame pašnibždomis tarsi burtai tariami patys jautriausi ir slapčiausi žodžiai. Ji ir aš pradėjome laukti. Kantrybės! Ir kažkas tikrai bus.

Skaitau straipsnį, dedikuotą jai. „Menininkų mūza, … meilės, aistros ir gilaus troškimo simbolis.“ Vakare ji lydi mane į ramybės ir poilsio sūkurį, o anksti ryte įkvepia pakilti ir eiti kurti. Kurti rašant, kurti ateities planus, kurti save jau sukurtame bei atvirame pažinimui pasaulyje.

Pasisūpuoju įvairiaspalvėse mintyse, įsitaisau tekstuose ir kantriai pradedu laukti.

Dalelėj katroj krištolinėj

Nežinom užtat prisibijom

Prarasti gražiausią stiklinę

Stiklas iš lėto įskyla

Smulkiai ant žemės pabyra

Stiklinės ranka neišlaiko

Suprantam jog viskas vis vien jau po laiko

Įsminga skeveldra į odą

Nedžiaugsmas nelaimė nejuokas

Visi kartu ir po vieną

Sugrįžta dar net neišėję

Raunam nedžiaugsmą, nelaimę, nejuoką

Nudiriam piktdžiugos pilną kraujuojančią odą

Palaiminti laimės, džiaugsmo ir juoko

Ateinam su saujom vandens paauksuoto

Parankėn stvėrė vasara mane

Pažaiskim ir pašokim

Kviečia ji

Lietaus ruduo toli toli

Atvykt žadėjo jis laiku

Užtruko dėl netikėtumų 

Neišsirinko dar kostiumo

O bilietą lyg tyčia pradangino 

Į savo skrydžio reisą paskutinį

Per petį jojo telegramą sviesdama

Koketiškai nusikvatojo vasara dama

Užmigdama tarsi įplaukiu į nežinomą įlanką – neįžvelgiamai gilią, krantuose labai gražią, ir tikrai dar nėkart nelankytą. Staiga neriu gilyn. Taip giliai ir staiga, kad nespėjusi suprasti, kas vyksta, užmirštu kvėpuoti; o supratusi, kur aš, pajuntu manyje atsiradusį intuityvų drąsinantį žinojimą – čia neveikia nei deguonies poreikio, nei traukos, nei gylio, pločio ar kitų erdvinių sąvokų taikymo dėsniai. Čia nereikia būti pasiruošus kažkam ar žinoti ką nors – viskas kaip naujame lape ir neįtikėtinai netikėta. Reikia tiesiog būti ir stebėti. Viskas vyksta už mane ir mano labui. Išeinant – reikės spėti prisiminti. Ir tai – tiek, kiek norisi ir reikia dabar.

Štai taip. 

Staiga neriu gilyn.

Ir vėl mokykloje. Mano sapnai labai dažnai pasikviečia mane į buvusios mokyklos patalpas. Lengvas jaunatviškas ir vaikiškai naivus šurmulys koridoriuose; vaikščiojimas koridoriais ir numanymas (ar žinojimas), jog štai pasukus – geografijos dalyko kabinetas, šalia rusų kalbos kabineto; štai ten toliau – pirmaisiais metais vyko anglų kalbos pamokos. Laukiame netrukus beprasidedančios matematikos pamokos. Ant sienų, aplietų natūralia dienos šviesa, mokinių meno saviraiškos kūriniai. Pirmajame aukšte – tirštai įvairiais pranešimais nusmaigstyta skelbimų lenta. Pusrūsio prieblandoje rūbinė. Mokiniai – matyti klasės draugai ir nauti veidai – būriuojasi ir laukia beprasidedant pamokų: pirmame aukšte ties istorijos dalyko kabinetu ir kitu – ten kažkur ties biblioteka. 

Kartą sapnavau, jog viename kabinete yra įrengtas miego kambarys. Durys buvo pravertos, viduje matėsi prislopintos šiltos šviesos šaltinio ruožas, krintantis ant storų nepralaidžių dienos šviesai atlasinių švelniai melsvų užuolaidų. Ant durų užrašas – “Miegoti po vieną”. Pastovėjau kelias sekundes (epizodines sapno akimirkas, ar minties ruožo atkarpas, perskaičiuojant sapno laiko atitikmenimis) dviejų-trijų žingsnių atstumu nuo pravirų durų. Į vidų neužėjau. Vienintelėje kabinete lovoje matėsi miegančio žmogaus kontūrai, kuris ėmė panašėti į ligonį, o minėtas kambarys į ligoninės palatos vaizdą. 

Daugelyje epizodų stovėjau kabinetų tarpduriuose, stebėjau mokinius, skubančius į netrukus galinčias prasidėti pamokas arba lūkuriuojančius ir besišnekučiuojančius grupelėse. Tik vieną kartą užėjau į matematikos, o kitą kartą į istorijos dalykų kabinetus. Apsidairiusi ir nesusidomėjusi apytuščių klasių kasdienybės scenomis išėjau.

Vienintelis kabinetas, į kurį einu, ir pamokos, kuriose dalyvauju, – lietuvių kalbos ir literatūros. Kartą buvo pamoka: analizavome literatūros kūrinį, kurį reikėjo būti perskaičius anksčiau ir ateiti į užsiėmimą pasiruošus mintis diskusijai. Literatūros mokytoja manęs pirmosios paprašė pasisakyti. Atsistojau, dalinausi mintimis ir įžvalgomis – lengvai, natūraliai, taip, kaip būna kalbant apie tai, kuo gyveni su meile ir atsidavimu. Baigusi atsisėdau. Kartu suole sėdėjęs klasiokas paklausė: “Iš kur pas tave tiek minčių? Juk tu sakei, kad šito kūrinio neskaitei?”. “Nesvarbu, kad aš jo neskaičiau prieš pamoką. Aš žinau, ką noriu pasakyti” – atsakiau.

Prieš dvi dienas vėl buvau lietuvių kalbos pamokoje. Atėjusi į klasę prieš suskambant skambučiui, skelbsiančiam pamokos pradžią, sužinau, jog netrukus rašysime atsiskaitymo darbą – reikės sukirčiuoti tekstą. Pagalvoju pati ar tas kažkas, kas stamdo mano mintis sapne: “reiktų pasikartoti”. Neskubėdama akimis ieškau kabinete prie galinės sienos stovinčioje tamsiai rudoje knygų lentynoje kirčiavimo žodyno. Lygiagrečiai mintyse kartojuosi man žinomas fonetikos taisykles – virš kurių raidžių ir kokiam žodžio kontekstui esant brėžiame dešininį, kada kairinį, o kada riestinį ženklus …

Grįžtu iš sapno gelmės. Iš sapno tarsi iš ežero dugno spėjau ištraukti ryškiausius akmenukus – atmintin įstrigusias ir nenuskalaujamas mintis. Labai ankstų, miesto šviesų nugeltonintą šaltą rytą, stebėdama už lango po grakščiais gatvės žibintais besisukančias pūgoje snaiges, klausiu savęs – ties kuriomis raidėmis, paros akimirkomis ir naratyvo viršukalnėmis dedu kirčius? Ar mano ilgasis pasakojimas, kurį tariu žodžiais, dienomis ir istorijomis man skamba atpažįstamai?

Visuomet galima pasitikrinti. Arba žodyne. Arba sapne. Arba gyvenime. 

Paraginta intuicijos susikurti reikiamą kampą su Saule, kitomis žvaigždėmis, Mėnuliu, artimiausiu vandens telkiniu ir rytais, pasitaisau krėslą. Žiūriu į tolyje su mišku susiliejantį dangų – bandau įžvelgti ryškėjantį ženklą danguje. Pakol parašau pirmus sakinius debesys prasisklaido ir lieka tik balsvai melsvas optinis prisiminimas. Jokio ženklo irgi geras ženklas. 

Manau įsitaisiau čia ilgam. Kaip gyvatė šiltose samanose. Gyvatės lyg mistinės būtybės gyvena amžių amžius ir įsikuria tamsose, kur nugalėta saulės šviesa sukuria patogią beveik neįžvelgiamą praeiviui aksominę  prieblandą. Mano atveju išvirkščiai: įsitaisau jaukiausioje vietoje, kur lengvas šifoninis šešėlis vos vos pridengia ryškią vidurdienio saulę. 

Man reikalinga šviesa. Kiek prisimenu man jos visuomet reikėjo. Vaikystėje skaitydavau knygas prie lango arba ryškioje saulės šviesoje sode. Tamsa mane baugindavo – visuomet atrodydavo, jog ten kažkas be jos ir manęs dar yra. Tarsi S. Parulskio partneriai iš tamsos. Nakties tamsa iškelia mano tamsiausius prisiminimus. Galbūt gerai, jog jie ir lieka pridengti, nematomi prabėgančiam atšipusiam kitų žvilgsniui. Tikiu, jog kartais ir jie iškyla paviršiun pasmalsauti, kaip man su jais sekasi gyventi poroje, amžinoje santuokuoje.

Akylas skaitytojas paprastai perskaito žmogaus istoriją: ir tą, užrašytą tvarkingais sakiniais, ir tą, kuri lieka tarp eilučių. Jei tik kaskart žiūrėdami į kitą žmogų (dar iki pradedant kalbėtis su juo) suvoktume keliaujantys per jo gyvenimo peizažus ir dramas tiesiai į jo (ir mūsų) ateitį. Jei tik kaskart kalbėdami kitam žmogui, suvoktume tą abipusišką kuriančią arba griaunančią gyvenimo peizažus, dramas ir ateitį energiją … Jei tik … 

Jei tik galėčiau keliauti laike – keliaučiau tais pačiais takais, su tais pačiais žmonėmis, per tas pačias kalvas; sėdėdama tame pačiame krėsle rašyčiau tas pačias mintis ir eiles; mylėčiau ir nebemylėčiau taip pat. Visi aukštyn išmesti “nebe”, akinančiai sušvytravę ore, krisdami žemyn, mainė spalvas į “bene” ar galėjusias būti dar gražesnes.

Pasveikinam damą

Sodinam prie stalo

Iš galo prie lango

Girdėti jau šnabžda 

Miglos už lango

Palydimos aido

Tolimo varpo

Viešnia pailsėjus

Parimsta prie lango

Kai tik įpusėja

Vidurnakčio kalbos

Ilgai nenutyla

Aksominės tylos 

Viešnia neužmigo

Ryte randam rymant

Prie stalo susėdam

Pasveikinam damą 

Susėdę ragaujam

Rytmečio žalią

Skoniai ir kulinarija! Spalvingi, egzotiški, negirdėti receptai bandomi ir koreguojami kelis kartus, skanaujami po truputį, įsijaučiant ir pajaučiant – ko galima nedėti kitąkart, o papildžius žiupsniu paslaptingo prieskonio netikėtai atsigauna tarsi po žiemos miego bundantys skoniai ir poskoniai, žadinami estetinės šilumos. Eksperimentuoti. Kaskart padaryti ką nors kitokio, pridėti savito. Kad ir kas tai bebūtų – cinamonas, raudonas vynas, saldus beprotiškumas, ar sauja nepavaldaus laikui drąsaus atvirumo. Ir vis dėlto – nepaisant nuolatinio siekio subtilių staigmenų netikėtumui išgauti, išsaugoma lengvai atpažįstamas kūrybinio braižo virtuvė.

Rašymo inžinerija – kietoji kompetencija, padedanti sukonstruoti mechanizmą, ištobulinti paskutinę versiją taip, kad ji funkcionuotų tiksliai, tarnautų aukščiausiems tikslams, o visi sudedamieji elementai – žodžiai, sakiniai, skyrybos ženklai, tarpai – sukibtų vieni su kitais, įgalintų gyvąją teksto mašiną generuoti energiją ir dalintis ja su kitais mechaniniais ir fiziniais kūnai. 

Tekstų rašymo menas – tarsi vyndarystės tradicija. Auginti mintis ir idėjas – gyventi vynuogių sodo gyvenimą,  atsargiai nuraškyti rankomis pilnas kekes – tokius tat sakinius, supilti į didžiulius aruodus – surašyti rankraščius, išspausti sultis – suredaguoti, išgryninti mintis, brandinti tvirčiausiose ąžuolo statinėse – leisti pailsėti tekstui iki susitikimo su skaitytoju. Išsistovėjęs storo stiklo butelyje raudonas šliūkšnis, trumpai pabuvojęs taurėje, pasieks gomurį, išjudins kraują. Taip pirmoji bei paskutinioji gimusios mintys bus užrašytos ragaujant šildančio šalčio pakąstų vynuogių eliksyro.

Kūryba yra visokia – bėgimas eilutėmis, strigimas pusiaukelėje ar pabaigoje bandant surasti labiausiai ieškomą žodį nusikaltėlį, savyje slepiantį pačią slapčiausią sakinio prasmę ir motyvą. Tai ir nuoseklus ir detalus minčių išsijojimas, stengiantis pasakyti, užrašyti, įrėžti popieriuje ir mintyse tai, kas lieka nupūtus pelenų bereikšmiškumą nuo reikalingų žodžių. Tai tarsi malonus, pilnas ramybės ir pasitenkinimo nuovargis pasiekus aukščiausią kalno viršūnę – kiekvienas tekstas, kiekviena istorija, nors ir susijusi su kita jau esančia ar dar tik būsiančia, turi savo pakutinį tašką. Tašką ant į. 

Tiek, kiek gyvenimas, būdamas nuoseklių atsitiktinumų seka, išpaišo netikėtus vis kintančio paveikslo potėpius ir reljefiškumus, tapačiai rašymo alchemijos procese, autoriaus mintis, laikydamasi išvien su siekiu ir intuicija, vedžioja, klaidina, palieka užuominas, tikėdama, jog skaitytojas, radęs kūrinio sodo vartus įeiti, atras ir galinę sodo arką, kviečiančią į kitą erdvę, kitus garsus ir spalvas, kvapus, skonius, kitokius save ir kitus.

Aukso geltono

Trupančios druskos

Abiejų po pusę

Sudėsim į taurę

O kita, kas liko

Pažersim į upę

Ištirpusią druską

Filtruotą per auksą

Išgersim per pusę

Susėdę prie upės

Nubusim ant kalno

Žiūrėsim į upę

Burnoj tiktai druską

Pajusim suglumę

Laikančios rankos viens kitą

Tamsu ir šviesu koja kojon

Ir baimė kažkur jau prapuola

Ne noras, – aistra! apkabinti

Iškart tuo pačiu atsakyti

Staiga. Net užmirštant rytojų

Ir peržengiant viską po kojų

Išdrįstant bučiuoti

Sustingstant ir laukiant

Nereikiant kvėpuoti

Ir kalbant ne žodžiais

Sušylant mintim

Ir sušildant per mintį

Mes jau pakeliui

Vienas kitą pamilti

Baltam pavėsy

Ilgai sėdėsim

Ir žiūrėsim

Kaip vėjas stengsis 

Tykiai praeiti

Ir nekliudyti 

Mums sėdėti

Priėjęs tyliai 

Apglėbęs rankom

Jis stumtels mudu

Ir iš karto

Suglumę lūpom susiliesim

Baltam pavėsy

Sustingsim dviese

Jausmas šėlstantis lyg snaigė pūgoje

Apgaubta švelnios šviesos žibinto

Tarsi šilko glundančio ties moters krūtine

Šokio žingsniais pramanytais

Lydimais garsų iš gatvės ritmo 

Snaigė krito krito kol nukrito

Ant atverto moters dešinio delno šilto

Moteris į dieną pramanytą

Rytmečio šviesų taku pareidama

Grįždama ryte iš sapno tiltu

Susitiko snaigę šokančią delne

Stebint augalus, galima mokytis iš jų atsisakymo ir lengvumo. Jie pasirūpina savimi intuityviai – remdamiesi sava logika, kurdami estetiką ir siekdami progreso. Lapai, žiedai – visa tai, kas džiugino akis šiandien, atėjus rytojui pasensta ir nubyra ar peraugę nukrinta žemėn; trūkstant drėgmės, kad išgyventų vieni, kiti sudžiūsta ir numiršta. Žiedai, turintys sava logika pagrįstą galiojimo terminą, atlikę savo funkcijas, nuvysta ir lieka karoti sudžiūvėliais. Kaip palengvinti gyvenimą jam ir susikurti gražesnę palinką sau? Tik nurankiojus visa tai, kas lieka iš kadaise buvusių gražių žiedų, galima stebėti gajų išgražėjusį augalą. Nukirpus, nuraškius ir išmetus tai, kas nereikalinga, kas jau negyva, pagauna lengvumo jausmas.

Atsikratydami nereikalingų savo kūno dalių, jie – augalai – tarsi puoselėja savo grožį. Pirmiausia lapų, kamieno, šakų, šakelių pažeidimais bando prisišaukti pagalbą: “žiūrėk, man skauda, aš sergu; man trošku be vandens; aš traukiuosi baimingai būdamas tamsoje”. Atsiliepus į šauksmą ir suremontavus bei subalansavus tai, kas išbalansuota, stebime kasdien vis labiau atgimstantį sodą – kad ir kur jis bebūtų: ant palangės, kaimo sodyboje, balkone ar mintyse. Grožimės tuo estetiniu vaizdu, kurį dovanoja sveikas augalas. Kartais, matyt, reikia leisti nudžiūti šakelėms ir be gailesčio pašalinti jas ar kristi lapams bei žiedams; surinkti, kas nereikalinga ir išmesti. 

Kaupiant tai, kas negyva, galima paskęsti ir užsisklęsti nuo pasaulio gyvybingumo mirusiais žiedais, lapais be gyvasties, lūkesčiais ir tikėjimu, jog ta prieš daug daug metų išgalvota ir nuspalvinta aplinkos ir gyvenimo vizija yra tikra, teisinga ir reikalinga. Ji – tai mano dalis arba dar tvirčiau – ji – tai aš. “Ar tikrai? – Taip, tikrai! Ar tikrai? – Net neabejoju!” Kiek daug pastangų dedama apginti tą neišsipildžiusią svajonę, kurios tikrojo nei turinio nei formos jau nebeprisimenam ir nežinom nuo ko ir kodėl viskas prasidėjo. Kiek gyvybės dar yra joje ir vardan jos? Jei toji vizija tikra – kodėl ji dar neįgyvendinta ir kodėl tu pats toks negyvas? Gal ją reikia nukirpti ir išmesti, kad nebesiurbtų resursų, taip reikalingų naujiems sprogstantiems gyvybingiems pumpurams?

Prisimenu dar tokį vaizdą: vaikas būdama, dalyvauju kartu su tėvais laidotuvėse; procesija jau rikiuojasi nešti velionį į bažnyčią; mano rankose atsiduria gėlių krepšelis puoštas keliais gerberų žiedais. Gėlės, pabuvusios prie velionio kelias dienas jau praradusius savo šviežumą. Beeinant keliu vienas žiedas šlepteli ant asfalto. Žmogaus, einančio už manęs, koja paspiria jį – žiedas švysteli ore pralenkdamas mane ir leisgyvis, glebus lieka kelkraštyje dulkėti. Iš gerberos stiebo styro plastikinis virbas ant kurio tas žiedas, matyt, ir buvo pritvirtintas dar gėlių parduotuvėje. 

Man iki šiol tos mirusios gėlės vaizdas asocijuojasi su bandymu iki paskutiniųjų sukurti tikrumo, egzistavimo ir žydėjimo įspūdį, su bandomomis statyti ant kojų ir mintyse vis pudruojamomis svajonėmis – ir svarbiausia ne kitus, o save siekiant įtikinti, jog TAI yra, ko aš noriu ir kuo tikiu ir TAI yra iš tikrųjų gražu. Kartais ieškoma citatų ar motyvacinių tekstų, susieinančių į pagrindinį šaukinį “į žvaigždes per kančias”, kurie tarsi tie plastmasiniai virbai prilaiko mirusią idėją, tekstą, nebegalimą užbaigti, beprasmį; atkartojamas ir perrašomas lyg per kalkinį juodą popierių istorijas ir mintis apie save ir savo gyvenimą.

O kalbant apie kitas gėles – tas gyvąsias, tikrąsias, su gaivališka vidine energija, su tvirtomis šaknimis žemėje – jose stebiu ir skaitau kitokios istorijos rašymą: stiebais ir stiebeliais plėtojamos pagrindinės mintys ir tikslai; krintančiais lapais išmetami išbraukiami nereikalingi žodžiai ir įsipareigojimai, apsunkinantys tekstą ir būtį; žydinčiais žiedais skleidžiasi gyvenimo kulminacijos bei įspūdingi veikėjų pasirodymai, susitikimai. Pripažinus ir pažinus atsisakymo ir kaitos būtinybę bei logiškumą, lengva ir gražu tampa netekti.

Nieko geriau nesugalvojusi leidosi į visatrunkančią kelionę, atrišdama save nuo vienos vienintelės vietos. Ieškojo ne tik vandens, bet ir patirties, kurią tuo vandeniu galėtų užgerti ir tapti išmintingesne.

Bekeliaudama pametė tris daiktus.

Skubėjimą, netikrumą ir triukšmą.

Neskubėdama apsispręsti, pirmojo iš trijų atsisakė skubėjimo. Prisimindama, jo savybes darkyti mintis bei susitikimus, o kūrybą bei darbus paversti paviršutiniškais, paleido plačios upės pasroviui jau kelionės pradžioje palydėdama akimis tolstantį ir akimirkose išnykstantį skubėjimą.  

Trumpam suabejojusi dėl šio pasirinkimo, prisiminė dar turinti ir netikrumą. Jis nejaukiai gūžėsi lietpalčio kišenėje tarsi nebūdamas tikras, ar sulauks kelionės pabaigos. Pagailo jo – bet ne dėl sprendimo paleisti keliauti ir būti sau, o dėl pernelyg ilgos kankinystės tamsioje kišenėje, kurią pasirinkdamas taip pat nebuvo tikras. Išėmusi švelniai iš kišenės paliko ant didžiulio pakelės akmens – būdama tikra, jog tvirtas pagrindas netikrumui leis suprasti savo abejonių pamatą.

Keliaudama naujais takais mėgaudavosi tyla ir ramybe, pilnomis įsiklausymo ir susikaupimo. Deja, kartais dėl nepatyrimo ir nežinojimo naujas kelias ar takelis atvesdavo į vietas, tirštas spalvomis, garsais, šviesomis, kaukiančio vėjo gūsiais, riksmais ir kalbomis apie nieką. Visame sraute nebuvo galima identifikuoti nei rišlios kalbos nei jos šaltinio. Braunantis per triukšmo teritorijas džiunglėse norėdavosi kuo greičiau pabėgti iš tokių pavojingų vietų. Po kelių panašių patirčių Ji išmoko pasitelkti pojūčius ir atpažinti pirmuosius ženklus triukšmui artėjant. Suprato galinti rasti aplinkelius; ir nors kažkur tolumoje Jos klausą vis dar pasiekdavo pavieniai garsų mišiniai, tačiau jie – nereikšmingi, neprasmingi, nerišlus, esantys nieku sau ir kitiems – pasilikdavo țoli toli. Ji apleido triukšmo buveines saugodamasi nepatekti į jas. 

Išbarsčiusi nereikšmingus likučius ir atlaisvinusi save nuo sunkių nešulių, atsisukdama atgal matė tik savo paliktus pėdsakus sniege, kuriuos iškart užklojo šviežiai krintantis sniegas. Pėdsakai buvo tokie lengvi, kad įžvelgti juos galėjo tik tie, kas Ją sekė.

Suprasti – taip pat. 

Kol sapnas išnyko

Kaip rūkas pasklido

Tarp medžių šakų

Iš to, ką sapnavom 

Nubudę neradom

Nei medžio nei rūko

Nei savo minčių

Durys atvertos

Rankos ištiestos

Vilioja išeiti 

Prašys atiduoti

Ką atiduoti?

Gūžčiojam ir klausiam

Nėra ko beduoti

Viskas sapnuota

Iš pradžių Jai reikėjo laisvės – veiklai, sprendimų priėmimui, santykių ribų nubraižymui. 

Buvo Jis – tas kuris pritaria visiems planams, pateisina visas silpnybes, paklydimus ir įnorius. Jam visa tai atrodė žavu – būti šalia stiprios moters, kuri žino, kodėl ir kada pasirenka sakyti “ne”, “vėliau”, “nenoriu”, „nežinau”, “apsispręsiu vėliau”.

Laisvė didėjo, plėtėsi, kol galiausiai neatlaikė ir trūko į daug mažų gabaliukų – atsakomybių, privalomybių. Ji vis bėgo stengdamasi jas surinkti, sužiūrėti, kad nė viena neliktų neišpildyta. Tačiau nelbeaukdama pakol sutrūks Ji pati, perdavė visas laisvės šukes Jam į rankas ir išėjo. Žinodama, kodėl ir kada pasirenka sakyti “ne”.

Ji ir Kitas Jis susitiko kažkokiame turiningą laiką žadančiame renginyje. Ji, nesugalvojusi nieko įdomesnio tam vakarui, o Kitas Jis, praeidamas gatve į rankas gavęs kvietimą “užeiti ir nepasigailėti”, pamatė vienas kitą vestibiulyje didžiulio veidrodžio atspindyje.

Ji pagalvojo “ištaigingas viską galiu ir viską turiu – nuo galvos iki kojų”. Kitas Jis nusprendė “aš šias gražias kojas – ir ne tik jas – turėsiu”. Susikalbėję žvilgsniais ir mintimis, susikalbėjo ir žodžiais –  renginio metu, telefonu, vakarodami kartu, keliaudami, kurdami bendrus planus, dalindamiesi įspūdingos praeities prisiminimais. Ji tik šypsojosi ir nepajuto, kada jos mintys ir žodynas pamažu skeldėjo, aptrupėjo pakeliui pamesdami žodžius “ne”, “vėliau”, “nenoriu”, “nežinau”, “apsispręsiu vėliau”. Visuomet viską sprendė ir Ją apie sprendimus informuodavo Kitas Jis. Bet … sudužo kartą veidrodis Kito Jo namuose. Pamačiusi išdalintą veidrodžio lapą į daugybę mažų skeveldrinių atspindžių, pirmą kartą po ilgos pertraukos priėmė sprendimą pati – veidrodis negalimas rekonstruoti; o butaforinė atspindžio istorija pabaigta: daugtaškiais pažirusi ant grindų nepadavi būti surinkta ir sulipdyta atgalios. Ji ir Kitas Jis atsidūrė skirtingose dužusio veidrodžio šukėse.

Pirmas daiktas, kurio visuomet ieškodavo persikrausčiusi trumpesniam ar ilgesniam laikui į naują būstą namuose ar svečioje šalyje – veidrodis. Dar Kitas Jis kažkada atkreipė dėmesį į Jos pomėgį fotografuotis veidrodžių ir vitrinų atspindžiuose. “O kodėl aš tai darau, kaip tu manai?” – perklausė Ji. “Tikriausiai todėl, kad spėtum užfiksuoti besikeičiančią save praplaukiančioje veidrodinio atspindžio tėkmėje. Veidrodžiai ir fotografija padeda tau suspėti pamatyti besikeičiančią save. Tu keitiesi, jie – taip pat.”

Smėlio laikrodžio figūrą erdvėje padedanti nubraižyti suknelė – dažniausiai; kartais su paspurusiais mažyčiais pūkuotais vilnos kamuoliukais, tarsi pasakojančiais apie drabužio savininkės paprastumą ir mielumą.

Ryškus akcentas – lūpų dažai. Blizgūs, aliejiniai, paprastai perlipantys natūralaus lūpų kontūro kraštus.

Kalbėjimas – garsus; ypač tuomet, kai pertraukose tarp dalykinių susitikimų (ar jų metu) pasakojami smagūs laisvalaikio nutikimai.

Emocijos ryškios – svyruojančios, kraštutinės: nuo euforijos suvalgius pyragaitį su kremu iki pasipiktinimo kolega, kuris ir šį mėnesį vėluoja padaryti kažką – gal pateikti duomenis,  o gal pasiūlyti išgerti kartu kavos.

Kantrumas – beveik nėra, nes priešingu atveju rizikuojama pavėluoti pasiimti iš gyvenimo viską, kas geriausia.

Vyrai gyvenime – jų būta daug, pasakota apie juos nemažai; dabartinis galbūt vėlgi ne paskutinis.

Jos problemos – pačios svarbiausios ir tokių nerasi nei kolegių gyvenimuose nei XVIII-XIX a. prancūzų literatūroje.

Santaupos – jokių, nes vertė yra turėti maksimalų kiekį gėrio ir grožio. Grožis – svarbiau.

Mėgstamiausias metų laikas – visuomet. Ne Ji laiką vejasi, o laikas, vis dar tikėdamasis pasivyti, vejasi korporatyvinę moterį ir jos įgyvendinamus korporatyvinius tikslus.

Dangaus pintinėj iš rykščių

Po skruostais pilnut pilnutėliais

Daugybė mažų pyragėlių

Prakandęs jis džiaugsmo pyragą

Ragavo ir saiką prarado

Ir gausiai pribarstė pintinę

Pilnut pilnutėlę razinų

Mėnulis vis supos ir supos

Pintinėj razinas skaičiavo

Suradęs varinius smeigtukus

Susagstė razinas į naktį

Pakvipo razinom ir miegas

Kvepėjo razinom lig ryto

Prabudus sodrus pasiliko

Jų kvapas aplink išbarstytas

Augo užaugo ant kalno

Meilei ilgu buvo laukti

Kada pagaliau atsimerksi

Meilė vis augo aguonom

Būsiant ryškiom ir raudonom

Meilė žydo pražydo

Vakare, dienoje ir iš ryto

Linksmai šypsojos pavėsy

Spėliojo, lig kiek dar galėsi

Užsimerkti ir apsimesti,

Jog meilę ruošies dar tik sėti

Išalkus sniego

Lėtai per miegą

Keliavo kalnu

Baltu baltu

Priėjo upę

O virš upės

Balksvoj dulksvoj

Sūpuoklės supos

Lėtai sūpavos

Žiema per miegą

Sapnavo balta

Baltą sniegą

Žiemos miege

Pradėjo snigti

Po vieną snaigę

Baltą kristi

Vis krito snaigės

Ant blakstienų

Kol krist pūgom

Tirštom pradėjo

Pargrįžusi žiema

Iš miego

Stebėjos pilnom

Saujom sniego

Yra žmonės, kurie, susitikę pirmąkart, yra neatpažįstami, nepripažįstami, nepastebimi. Reikia sulaukti dar kito susitikimo, susipažinti naujai ir suvokti – mėnesių mėnesiai, metų metai išlaukti neveltui – reikiant ateiti į dabar. 

Dar yra sapnai, kurie sapnuojasi pasikartodami mėnesių mėnesius, metų metus. Kartais vos vos prisileidžiantys artyn trumpam, nubėgantys vos spėjus aprašyti eilute kita, o kartais įtraukiantys ryškia emocija ir gulantys tirštu tekstu į sąsiuvinius.

Pasakoja juos istorijos ir kūriniai – atskiri ir susisiejantys, spalvingesni ir blankesni, sutiktiems žmonėms ir apie sutiktus žmones. Kol vieną beskaitę naktį rasotas taškas nusileidžia ant paskutinės „į“ užbaigdamas lemtingąją istoriją. 

Arba kitaip.

Pradedu rašyti – etapais, dalimis, paskui laukiu tinkamo meto – įkvėpimo ar mūzos, kuri pelengvintų kelionę iki pabaigos, palydėtų iki paskutinio sakinio. Kartais laukiu dienas, savaites, o kartais mėnesių mėnesius, metų metus. 

Sutikusi žmones tikrose ir iliuzinėse pirmose situacijose, ne visuomet juos atpažįstu, pripažįstu ir pastebiu. Sulaukusi kito susitikimo, susipažįstu ir suprantu, jog mėnesių mėnesiai, metų metai reikalingi išlaukti tam, kad kartu ėję skirtingais keliais pasiektume dabar. 

Yra sapnai, kuriuos vis sapnuoju ir sapnuoju mėnesių mėnesius, metų metus. Kartais atsimerkusi dar spėju pamatyti juos nubėgančius, bet nespėtus aprašyti. O kitąkart atsibudusi stiprios emocijos ir ryškaus vaizdo blyksnyje, skubu užrašyti viską kuo smulkmeniškiau – neleisdama gausiam turiniui ištirpti skubančiame pilnėti ryte.

Pasakoju juos istorijomis ir kūriniais – paskirais ir supintais, spalvingais kaip ryto aušros dangus ar nublankintais kaip rūko baltuma. Pasakoju sutiktiems žmonėms ir apie sutiktus žmones pasiekdama paskutinę „į“ ir dėdama tašką, užbaigsiantį sakinį lemtingoje istorijoje. 

Ji miela – niekuomet neprieštarauja ir nesako savo nuomonės.

Su Ja paprasta ir lengva – lygiai taip pat paprasta ir lengva, kaip neturėti rūpesčių, problemų. Neturėti Jos. Turėti tik įsivaizduojamą Ją, tik tiek, kiek Jos gali prireikti epizoduose, momentuose, kontekstuose.

Jos nėra tuomet, kai Ji nėra būtina: vadinasi Ji yra patogi. Kaip kėdė arba porcelianinis puodelis. Kėdę panaudoti galima tik tam tikrais atvejais, porcelianinį puodelį – taip pat. Kartais, patogiai ir jaukiai.

Jos nėra – Jai dar reikia užaugti. Išdygti iš riebaus juodžemio arba smėlėtos sausos žemės – nesvarbu iš kur, svarbu būti ryškiu kažkuo. Tuomet Jai jau bus galima būti – bent pradėti matytis.

Ar tuomet Ji jau egzistuos?

Tikriausiai dar ne.

Jos vis dar nėra, nes dar ne ta diena, ne tie metai, ne tai ir ne ten, ir ne taip viskas suplanuota, viskas turėjo būti kitaip. Dar ne tas kontekstas.

O gal Ji kada nors jau buvo?

“Taip, prisimenam, Ji buvo.” – atsako. “Mes prisimenam jos balsą, juoką. Mes dar prisimenam praeinant Ją šia gatve. Ir, beje, – šis suoliukas buvo Jos mėgstamiausias. Suoliukas ir knyga. Ne, tikriausiai tai ne knyga – Ji visuomet su savimi turėdavo sąsiuvinį. Mes svarstydavome – apie ką Ji rašo?”

“Bet svarbiausia – mes žinojom, jog, nepriklausomai nuo konteksto, Ji iš tikrųjų kiekvieną dieną yra.”

… ir tuomet prisimenu sapną.

Namuose šluota: tokia sena, iš virbų, kaimiška. Ir lapų labai daug – klevo, tokių gražiai sudžiūvusių, purių. Nesuprantamais būdais šluotą aplipdau lapais, tarsi ant ežio spyglių jie kimba, tapdami kupstu ant šluotos koto. Padegu tą seną šluotą –  iš vidaus. Matau, jog dega šluotos šerdis, t.y. senasis ražas, bet lapai, sudarantys išorinį kupstą lieka tokie pat purūs, pasteliškai spalvingi. Užsimojusi iš visų jėgų metu aš ją per pravirą balkono langą – lapai aplink gražiai pabyra, o tas senas ražas lieka gulėti – toks nereikalingas, vienišas, be gyvybės. Jausmas sapne – atsikračiau.

Apie bėgančią vilkę: jaučiu kaip įsikanda švelniai į rankovę ir trukteli skatindama eiti paskui mišku. Veda jai žinomais ir tik jos išvaikščiotais takais. Vis aukščiau ir aukščiau kylant pasiekiame kalvą miške nuo kurios atsiveria jos teritorija. Prisėda ant galinių letenų – nugara tiesi, žvilgsnis vedasi mane toliau – miškais, medžių viršūnėmis, toli toli už dešimčių kilometrų besidriekančiais laukais, apeiname ežerą, pasukame kita puse ir grįžtame atgal. Atsisuka, neklausia – patvirtina žvilgsniu – “dabar jau ir Tu įsiminsi”.