Tik įvažiavus į Kosmoso gatvę prasideda nuotykiai. Kadangi Visaginas mus nustebina kaskart kai tik čia apsilankome, nusprendėme jam padėkoti nustebindami ir mes jį šįkart.
Ankstų spalio 22-osios rytą sutvarkę reikalus Ignalinoje, pasukome Visagino kryptimi. Savaitės viduryje meteorologų prognozės nedžiugino: anot jų, Aukštaitiją savaitgalį turėjo prausti gausūs lietūs. Išaušus šeštadieniui viskas apsivertė aukštyn kojom: orų spėjimai, lyg horoskopai, liko kažkur neegzistuojančiuose žvaigždynuose, o realybė sužydėjo gražiausiais žiedais! Lietaus nebuvo nė ženklo. Važiuojam, saulė šviečia, dangus giedras, auksinės spalvos lapais pakelės nuklotos. Miego trūkumo anksti kėlus nė nejutome: iš „medinių zuikučių“ tapom žvitriais burundukais.
– Žiūrėk, mes jau Kosmoso gatvėje!
Planas buvo toks: pirma stotelė Visagine – SAVÀ coffee bar. Čia darbuojasi geros kavos pirkliai ir ruošėjai. Tai šio miesto (ar net viso regiono) intelektualinis-gastronominis centras ant ežero kranto. Karštai diskutuodami apie tai, „kaip čia ir trečią kartą atvažiavus viskas gražu“, įvirstame į kavos namus kelios minutės po dešimtos. Mes – pirmieji kavos gėrėjai šį rytą. Tik spėjame užsisakyti ir prisėsti, o barista – atiduoti kavą ir desertus, vienas po kito pradeda rinktis gerą kavą geriantys ir gyvenimo prastai nešvaistantys visaginiečiai.
Kampiniame minkštasuolyje įsitaiso dvi draugės šeštadienio pokalbiui „tarp mūsų mergaičių“. Meniškos sielos vaikinas užsisako kavos išsinešti. Dar po pusvalandžio dvi vidutinio amžiaus moterys ateina priešpiečio kavai. Švelnus muzikinis fonas spalvina dar ryškiau pro langus krintančią saulės šviesą, lekiojančią ant lentynose išstatytos kavos malūnėlių kolekcijos. Kai paskutinį kartą čia lankiausi – rugsėjo mėnesį, malūnėlių dar nebuvo. Skaičiau, jog visaginietis kolekcininkas padovanojo. Įsiamžinu vieną, man labiausiai patikusį.
Gurkšnodami kavą kalbėjom: ši vieta – tarsi XVII-XX a. Europos didžiuosiuose miestuose išpopuliarėjusios kavinių kultūrinės idėjos renesansas. Paryžiuje, Vienoje, Berlyne, Krokuvoje, Romoje ir kitur kavinės minimu laikotarpiu tapo socialinių, kultūrinių ir politinių aktualijų sklaidos ir vystymo centrais. Anksčiau šeimos apsuptyje ar rūmuose vykęs socialinis gyvenimas bei kultūros perdavimo procesas pamažu… pakvipo kava – išsikėlė į kavinių erdves. Keliaudama po Lietuvą mažesniuose regionų miesteliuose aptinku įkurtas kavines, turinčias išskirtines atsiradimo istorijas ir daug platesnes nei pasivaišinimo kava galimybes. Jų reikšmė vietos bendruomenei bei svečiams gerokai didesnė: dažna jų atlieka meno galerijų, kūrybinių dirbtuvių erdvių ir bibliotekų funkcijas.
SAVÀ coffee bar lentynose žemiau išstatytos kavos malūnėlių kolekcijos radau vietos menininkų leidinių, atvirukų ir „šviežią“ fotografijos albumą „A Walk in Visaginas“. Pastarasis – visaginietės fotomenininkės Nadia Raigel darbas. Pirmojo COVID-19 karantino metu Nadia vaikščiojo miesto gatvėmis ir fiksavo fotografijose Visagino architektūros kontūrus, blokinių daugiaaukščių kiemų gyvenimo epizodus, gamtos ir miesto dermės įrodymus. Ir katinus – kuris gi miestas įsivaizduojamas be jų? Jei su Visaginu dar nesusipažinote gyvai – verta pradėti bent jau nuo albumo. Tikiu, jog po pasivaikščiojimo šiais puslapiais, smalsumo vedini susiplanuosite kelionę į atominį miestą.
Guldydama atgal į lentyną Nadia Raigel autorinį darbą, pastebėjau dar vieną knygą. Tai japonų autoriaus Toshikazu Kawaguchi novelių rinkinys „Before the Coffee Gets Cold. Tales from the Cafe“. Pasidaviau pirmojo atsitiktinai atversto puslapio kelionės magijai. Pastarąjį kartą, kai ją praktikavau, „atsiverčiau“ Kanadą. Šįkart – citatą apie gyvenimą ir… melą. Taip ir norisi išsisukti nuo akistatos su savimi bei kitais: „Oi, aš tai jau tikrai ne, niekada…“ Atversta mintis išprovokavo diskusiją apie baltą ir juodą melą. Pasitelkdama metaforą, likau prie šios nuomonės: jeigu baltas ar juodas katinas, kad ir kokios spalvos bebūtų, lieka katinu, tai ir melas – baltas ar juodas, lieka melu. Bandydami šiuos du „skirtingus“ melus atskirti, tik darkart patvirtiname citatos knygoje teisingumą: „Sunkiausias dalykas gyvenime yra gyventi ir nemeluoti“. Gal tikslesnis vertimas būtų – „gyventi nemeluojant“?
Intelektualiai padiskutavę dviese prie kavos, saulei vis intensyviau plieskiant pro langus, nusprendėme, jog puikus oras, mūsų šio šeštadienio sąjungininkas, leis nustebinti save dar kuo nors. Pavyzdžiui… apeiti Visagino ežerą pėsčiomis. Burnoje pietų neturėję, bet užtat kava ir desertais SAVÀ coffee bar gomurius pamaloninę, leidomės į žygį aplink 220 ha ploto vandens telkinį su 8,49 km. ilgio kranto linija. Jokie išmanieji žemėlapiai nerodė, kad čia būta kokio pėsčiųjų tako. Vis dėlto pasivaikščiojimo takeliai, vedantys nuo miesto pusės link ežero, atrodė patogūs ir iššūkių nežadėjo. Tik paskui, kaip toje patarlėje, prasidėjo – kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Įvairių atkarpų užėjom – ir gerokai pramintų takų, priartinančių mus prie ežero kranto per du sprindžius, ir „žvėrių takelių“, vos įžiūrimų – tiesiog eini intuityviai, ir tiek. Dviejose vietose miško takas išvedė į asfaltuotą pėsčiųjų keliuką greta automobiliams skirtos važiuojamosios dalies, o paėjus gerą puskilometrį vėl sugrąžino į mišką arčiau ežero. Taip ir būtume tikriausiai grįžę į Visaginą, iš kur ir pradėjome žygį pėsčiomis, bet… Maždaug pusiaukelėje, prasibraudami pro gausiai drėgnas, bet dar šiaip taip praeinamas vietas, kur, mūsų laimei, vienas kitas rąstas išvirtęs atstojo lieptus, pasiekėme vaizdingą kalvelę ant ežero kranto. Žiūrint nuo jos – kitame krante Visagino miesto pakraštys matyti. Kur buvęs, kur nebuvęs – vyriškis, nešinas pilnu kibiru grybų išdygsta priešais mus. Pasisveikiname, o jis žiūri nustebęs ir klausia:
– Iš kur jūs čia atsiradot?
– Einam aplink ežerą, sakom.
– O kaip jūs iki čia atėjot? Čia tik su valtimi pateksi, – ir parodo rankos mostu motorinę valtį pakrantėje, kuria pats ir atplaukęs.
Pasmalsaujam, kokių grybų jis pririnkęs ir kaip juos ruoš. Daugiausia žaliuokės buvo ir dar kelias voveraites rado. Ruoš ne jis, o žmona. Sakė, kad taip darbais pasidalina: jis renka, o ji gamina. Susipažįstam: jis – Vasilijus Suchorukovas. Pats Vasilijus ne grybus ruošia, o vandens sporto meistrus. Jevgenijų Šukliną jis irkluoti išmokė – pirmasis jo treneris buvo. Dirba Vasilijus Visagino sporto ir rekreacijos centre. Vasarą kvietė ir ten apsilankyti. Matyt pagalvojo, kad mes dideli didelių vandens telkinių mylėtojai, jei net aplink Visagino ežerą sugalvojom apeiti. Vis dėlto atsisveikinant dar pasitikslino, ar tikrai esam pasiryžę apeiti šitą ežerą. Jis čia nuo 1987-ųjų gyvena ir dar negirdėjo, kad aplink Visagino ežerą kas vaikščiotų. Nors ir patikinam, jog mums 10 kilometrų ar daugiau įveikti per dieną nėra sudėtinga, Vasilijaus veido abejonė neapleidžia. Mano „labai turistinė“ apranga – raudonas miesto paltas, manau, svarumo mūsų argumentams irgi neprideda. Et, svarbu, kad batai tinkami, o lapus ir visokius rudeninius lipikus kaip tik iš raudono palto geriau išsirankioti – iškart matosi, kas ir kur prikimba.
Atsisveikiname su Vasilijumi ir tęsiame savo žygį. Mūsų žygiui persiritus į antrą pusę, buvo tokių momentų ir vietų, kuriuos priėję galvojome, kad jau teks apsisukti ir grįžti atgal arba, išėjus į plentą, juo ir pareiti į Visaginą. Bebaigdami apeiti ežerą taip ir likome nesupratę, kam labiau dėkoti: žmonėms, kurie kad ir prorečiai, bet vis vien pravaikšto takus, ar gyvūnams, kurie pramina kasdien eidami atsigerti vandens į ežerą.
Ir štai – buvo iki miesto belikę pora kilometrų, žiūriu – priešais Elvyra ateina. Tvarkingai susukti į kuoduką žili plaukai, auskariukai ausyse įsegti, šalikėlis, elegantiškas tamsiai žalios spalvos paltas. Elvyra – visaginietė, kilusi iš pa Utenas. Jaunystės metais spėjo pagyventi ir sostinėje, o paskui, atvažiavusi trumpam į Visaginą, taip ir pasiliko. Anot Elvyros, visko galima rasti Visagine: „Ir gerų dalykų, ir vietinių problemų, kaip ir visur. Bet oras – net už pajūrio geresnis. Sveikatai čia labai gerai“. Susipažinau aš su ja prie ežero antrosios kelionės į Visaginą metu. Vaikščiojau, užkalbino ir taip įsikalbėjom… Papasakojo ji man tada daug apie vietos buitį ir būtį, apie savivaldos pastangas gerinti socialines, kultūrines ir infrastruktūrines sąlygas Visagine, apie sėkmingus ir tobulintinus projektus.
Pasijuokėm iš atsitiktinumų – netikėtų aplinkybių, mus vėl suvedusių prie ežero, tik jau kitoje pusėje, ir fakto, kad nė viena šįkart neturėjome ant ko ir kuo užsirašyti viena kitos kontaktų. Tad kitą susitikimą ir vėl palikom atsitiktinumui. Ir ji ne mažiau nuoširdžiai nei Vasilijus nustebo, jog mes štai jau baigiam apeiti Visagino ežerą:
– Kaip? Pėsčiomis? Gal automobiliu apvažiavot?
Patikinom, kad tikrai grįžtam savomis kojomis į tą tašką, iš kurio ir pradėjome savo žygį prieš 3 valandas. Stebėjosi mumis, nors pati kitus mažesnius ežeriukus visai netoli Visagino yra apėjusi karantino laikotarpiu. Tai juos mums ir rekomendavo kitam kartui.
Reikia ne tik imti, bet ir duoti, ne tik mėgautis patiems, bet ir stebinti aplinkinius. Kaskart apsilankiusi atominiame mieste, vaizdingai visiems pasakoju savo nuotykius ir vis stiprėjantį susižavėjimą šia unikalia vieta. SAVÀ coffee bar šįkart jau prisipažinau, kad aš čia ta, kuri socialinėse medijose rašinėja, o, susiplanavusi kelionę į Visaginą, būtinai parašo: „Būsiu“. Manau, ir mes šįkart palikome dalelę savęs Visagine ir nustebinome visaginiečius. Tikiu, jog Elvyra bei Vasilijus prisimins mus taip pat, kaip ir mes juos, ir pasakos namiškiams ar pažįstamiems apie „įdomią turistų porą, kuri aplink Visagino ežerą ėjo“.