„Patys renkamės, kokiais prisiminimais gyventi“, – perskaityta frazė suveikė tarsi klikeris. Sėdau rašyti. Pastarosiomis savaitėmis vis mąsčiau, kaip apibendrinti nuo pavasario iki liepos pabaigos vykusį projektą „Žurnalistikos studentų darbai apie žydų kultūrą ir pristatomasis renginys bendruomenėms žydų paveldo namuose“. Svarbiausia, norėjau paskatinti jaunus specialistus ir kūrėjus pasidomėti žydų kultūra ir istorija Lietuvoje. Bet kiek daug atradimų man pačiai atnešė projekto laikotarpis!
Šiame straipsnyje primenu jau ne kartą tekstuose ir dviejuose renginiuose pristatytą projekto idėją, aprašau komandos narių kūrybiškas prieigas prie individualių temų bei įsitraukimo į projektą priežastis. Pabaigoje pasidalinsiu savo asmeniniais atradimais – kas buvo nauja ir kokių netikėtų klausimų sulaukiau nėrusi į žydų kultūros bei istorijos temą.
Noras pasidomėti giliau ir atrasti bendraminčių
Žydų kultūra ir istorija pradėjau domėtis dar mokyklos laikais. Istorijos temos apie tarpukarį Europoje ir Lietuvoje man buvo tarsi saldainiai. Vis kokius leidinius ar straipsnius paskaitydavau, atradau žydų tautybės ir iš Lietuvos kilusių žydų autorių darbus, nueidavau į parodas, lankiau žydų meno paskaitas. Buvo ir bandymų žydiškus patiekalus pasigaminti. Nors tiesą sakant, beveik kas antras-trečias mūsų tituluojamas „tradiciniu lietuvišku“, būtent ir atkeliavo iš litvakų virtuvės.
2024 m. susitikau pokalbiui su Kauno žydų bendruomenės pirmininku, aktyviu visuomenės veikėju Gercu Žaku. Tąkart po mūsų jaukaus pasikalbėjimo gimė straipsnis. Susitikimo metu jis palinkėjo peržengti „domėjimosi sau“ ribą ir nuveikti ką nors daugiau šia tema. Kiek vėliau sekė pažintis su Ukmergės rajono žydų bendruomenės pirmininku Artūru Taicu. Šis žmogus jau pirmojo pokalbio metu tiek įdomių faktų iš žydiškosios Ukmergės, kadaise žydų vadintos Vilkamirge, pažėrė! Ir viltingai užsiminė: „Nedaugelis iš dabartinių ukmergiškių – miesto ar rajono gyventojų, žino, kokie žymūs žydai iš Ukmergės kilę, kur pirmosios žydų įkurtos odos, medžio apdirbimo dirbtuvės, stovėjo ir kurie dabartiniai visuomeniniai biurai, mokyklos ir kultūrinės paskirties įstaigos veikia žydų kultūrinio paveldo namuose.“
Supratau, jog Lietuvoje dar yra ką atrasti iš ankstesniojo žydų gyvenimo. Norėjau papasakoti kitiems šiuos atradimus, ne tik pasilikti sau. Taip gimė projekto idėja – pakviesti kurti (rašyti, fotografuoti, rinkti medžiagą) žydų kultūros ar istorijos tema jaunus kūrėjus, žurnalistus arba artimų specialybių žmones. Numačiau projekto atradimus pristatyti dviejuose miestuose – Ukmergėje ir Žiežmariuose, žydų kultūrinio paveldo namuose. Pasiūliau šią idėją VšĮ „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondui“ ir, mano dideliam džiaugsmui, fondo valdyba sutiko dalinai finansuoti projektą.
Tyrimų įrankiai – Esperanto, teisė ir fotografija
Nuo pirmos iki paskutinės minutės buvo įdomu stebėti ir stebėtis – ką trys studentės, dalyvavusios projekte, atranda ir ką naujo aš sužinau. Ką parodysime ir apie ką pasikalbėsime su būsimaisiais renginių lankytojais? Tad kokias temas ir kaip pasirinko jaunosios tyrėjos bei kaip joms pavyko jas atskleisti?
Severija Marija Banaitytė. Beveik pirmąją pažinties su Severija dieną nustebino šis intriguojantis faktas: viena iš keturių užsienio kalbų, kuriomis ji kalba laisvai – esperanto, C1 lygis.
Kaip žinia esperanto kalbą sukūrė Lietuvoje gyvenęs žydų tautybės medikas Liudvikas Lazaras Zamenhofas. Pirmąjį šios dirbtinės kalbos vadovėlį jis pasirašė daktaro Esperanto slapyvardžiu. Taip ir buvo pavadinta kalba. Esperanto reiškia „tas, kuris tikisi“. L. L. Zamenhofas kūrė šią kalbą tikėdamasi, jog ji taps antrąja pagal populiarumą visame pasaulyje (po anglų kalbos).
Kaip esperanto kalba atsirado Severijos gyvenime? Mergina yra trečiosios kartos esperantininkė savo šeimoje. Jos tėtis ir senelis iš tėčio pusės puikiai mokėjo šią kalbą. Taigi, dėl Severijos smalsumo kultūroms ir meilės esperanto, pasiūliau jai dalyvauti šiame projekte. Ji pasirinko tyrinėti bei parašyti straipsnį apie esperanto bendruomenės dalyvius, jų sąsajas su Lietuva ir žydiškosios kultūros atspindžiais mūsų krašte. Siekdama įgyvendinti tikslą, mergina surado Niujorke gyvenantį jauną žydų tautybės vaikiną – Shneur Agronin. Pasirodo, esperanto kalba ir šios kalbos bendruomenės renginiai Severijos kalbintą vaikiną jau keliskar buvo atvedę į Lietuvą. Pašnekovas Shneur Agronin suformulavo įdomių refleksijų apie žydiškąją tapatybę šiandieniniame pasaulyje, prisiminimų ir įspūdžių apie apsilankymus Lietuvoje, susitikimus su Lietuvos žydų bendruomenėmis.
„Iki šio projekto mano santykis su žydų istorija ir kultūra buvo sąlyginai paviršinis, nes neteko daug domėtis šia tema. Pasirinkdama mokytis esperanto kalbą, supratau, jog pačios kalbos idėja atspindi tarpkultūrišką siekį sukurti geresnę aplinką ir paskatinti didesnį susikalbėjimą tarp skirtingų tautų,“ – taip Severija Marija Banaitytė apibendrina savo patirtį projekte.
Kita projekto dalyvė – Augustė Maziukaitė, teisės absolventė, pasiryžo parašyti apžvalgą tema „Ar XX a. žydų tautos istorija gali būti laikoma tarptautinės žmogaus teisių apsaugos sistemos formavimosi prielaida?“
Kodėl ji pasirinko temą, kuria dauguma kalba tyliai arba vengtia jos? Augustės nuolatinio ir ilgalaikio domėjimosi sritis – žmogaus teisės, jų apsauga ir žmogaus teisių vystymosi istorija. Iš pradžių Augustė savarankiškai ieškojo medžiagos ir analizavo tarptautinius dokumentus bei tyrimus. Rašė ir vėl perrašinėjo savo studiją. Galiausiai abi nusprendėme, jog būtų naudinga pasikalbėti bent su vienu žydų istorijos ekspertu. Abi susitikome pokalbiui su Simonu Strelcovu, ilgamečiu Vilniaus universiteto dėstytoju. Pokalbis padėjo gerokai sutrumpinti tekstą ir išgryninti mintis. S. Strelcovas pateikė daug argumentų, kurie liudija, jog tarptautinei žmogaus teisių apsaugos sistemai dar yra kur tobulėti, kad ši veiktų ne tik dokumentuose, bet ir būtų aktyviai įgyvendindama praktiškai.
„Mėgstu fotografuoti gamtos peizažus, miesto erdves, renginius. Daug ką. Vėliau gal susikoncentruosiu į siauresnę kryptį. Man patinka padėti žmonėms: pradėjau kaip jaunoji Kaupiškio rajono policijos rėmėja, o dabar tęsiu šią veiklą. Mano svajonė – atidaryti fotostudiją mažame Lietuvos regiono miestelyje“, – taip apie save kandidatuodama į projektą parašė Gabrielė Kirklytė. Su ja susipažinau jaunimo verslumo ir kūrybiškumo stovykloje. Paskutiniąją ano projekto dieną lyg tarp kitko visiems dalyviams užsiminiau ieškanti kūrybingų žmonių, norinčių tyrinėti žydų kultūrą ar istoriją. Kitą dieną po pokalbio gavau motyvuotą Gabrielės žinutę. Ji jau buvo susidėliojusi planą, ką planuoja fotografuoti ir kaip nuotraukas norėtų pateikti fotoparodose bendruomenėms. „Galimybė kurti fotoparodą „Lyg akmuo, lyg malda“ leido pakeliauti po Lietuva ir pamatyti nuostabių, ne tik foto kadro vertų vietų. Kažkada litvakų dėka miesteliuose kunkuliavo gyvenimas, tikiu, jog, prisimindami juos, ką nors panašaus mes, jauni žmonės, sukursime. Ar įsikvėpsime šios tautos atkaklumu, ištverme“, – apie savo darbo projekte prasmę pasakoja Gabrielė. Ji važiavo į Kupiškio, Jonavos, Ukmergės ir Žiežmarių senąsias žydų kapines ir įamžino šias vietas unikaliose meniškose fotografijose.
Pati su Gabriele vykau į Žiežmarius ir Ukmergę. Vaikščiodamos po kapines diskutavome ir spėliojome, kas čia palaidota, ar dar yra mirusiųjų žmonių giminaičių, kurie būtų gyvi. Želvos miestelio senosiose žydų kapinėse, Ukmergės rajone, radome akmenukus su užrašais „Simon. Izraelis 2015“, „USA 2011“ ir panašių. Iš pirmo žvilgsnio senose, lyg ir nelankomose kapinėse, pajutome plonytę giją vedančią link išlikusių gyvų žmonių, giminės, tautos.
Istorinė atmintis: ką ir kaip mes atsimename?
Projektui baigiantis, organizuojant fotoparodas ir kviečiant bendruomenes atvykti į baigiamuosius renginius, išgirdau labai įvairių pamąstymų ir atsiliepimų iš skirtingų žmonių. Visa tai mintyse gvildenau sociologiškai: kokia prasmė užkoduota po tuo, ko žmonės klausė, kuo stebėjosi ar dėl ko ginčijosi.
Įsimintina – vienas skaitytojas teigė, jog Severija ir aš klaidingai rašome, jog nebėra Telšių ješivos Lietuvoje: „Kaip nebėra? Gal nebuvote nuvažiavusios – pastatas, juk stovi!“ Taip, sutikome – pastatas stovi, tačiau, ar jame veikia ješiva? Skaitytojas vis vien nesuprato, ką mes tuo norime pasakyti. Galbūt ir dalis žmonių Lietuvoje ne iki galo supranta, kai žydų bendruomenės sako liūdinčios, jog žydų ligoninės, ješivos ar sinagogos kažkuri bendruomenė nebeturi. Pastatai yra, bet nebėra ten vykusio gyvenimo. Štai kur esmė.
Beveik po kiekvieno kvietimo į artėjančius projekto renginius ar nedidelio teksto publikavimo žydų kultūros ieškojimų tema, sulaukdavau pasiteisinimo reikalaujančio klausimo: „Kodėl tu apie tai rašai? Apie lietuviškumą turėtum rašyti!“ Prieš atsakydama, truputėlį šypteldavau ir prisimindavau neseniai girdėtą interviu radijo laidoje su Giedriumi Drukteiniu. Jis taikliai pastebėjo: „Ar tik ne pagal žydišką receptą paruoštą kapotą silkę bei kugelį valgantys, save vadinantys lietuviais, mažų miestelių, ne taip seniai buvusių štetlais, gyventojai sako, jog mes nieko bendro su žydais neturime ir neturėjome.“ Jei būčiau kovingo charakterio, matyt, imčiau įrodinėti ir stebėtis: „Kaip gi galima nežinoti, jog mūsų kasdienybėje – virtuvėje, kalboje, gatvėje, tiek daug palikimo iš litvakų kultūros!“ Tačiau renkuosi kitą kelią – nors ir nedideliais projektais bei iniciatyvomis, kviečiu prisijungti jaunus ir regionų žmones patiems tyrinėjant sužinoti, kokios istorijos slypi kitoje gatvės pusėje arba ant mūsų švenčių stalo.
Ir pabaigai – rašyti, kalbėti, klausinėti apie ką nors visada reikia drąsos. Žinome, jog Lietuvos žydų istorijoje, tiksliau XX a. viduryje, užrašyti liūdniausi šios tautos gyvenimo puslapiai. Žinome ir tai, jog tarp mūsų tautiečių buvo žydų gelbėtojų ir kitų. Matyt, kolektyvinėje ar šeimų atmintyje dar esama kažko, dėl ko gėda ir neramu. Tad, suprantu, jog kalbėdama ar rašydama Lietuvos žydų kultūros ir istorijos temomis, rengdama vieną ar kitą projektą, esu tarp mėgstamų ir nemėgstamų tuo pat metu: bet koks projektas primena ir iškelia gražius dalykus, pasiekimus, bendruomeniškumą, bet kartu pakrapšto ir skaudančias žaizdas ar gėdos dėmes atmintyje. Tebūnie istorinė atmintis ir jos gvildenimai tarsi psichoterapija – iškalbėjus ir išrašius palengvėja.