Jau penktadienio vakarą ji pakabina į spintą „namai-darbas-namai“ griežtai sukirptą kelnių kostiumą. Šeštadienį praskleidžia lėto ryto užuolaidas ir pamato džiugiai besišypsančią dieną. Prausiasi vonioje pusbalsiu šnabždant radijui. Šukuojasi priešais vieną veidrodį, o blakstienas pasitamsinti eina jau prie kito.
Ant sienos ritmingai tiksi minutės. Šlapi plaukai išdžiūsta savaime.
Kava puodelyje gurkšnis po gurkšnio nusenka iki dugno, palikdama neryškų apskritimą keramikos griovelyje. Kitaip nei anądien – liko nugerta pusiau. O, atšalusi, vakare pasitiko su beviltišku priekaištu: „ Tu mane pamiršai… Taip, taip, žinau tuos pažadus, jog kitą rytą gal užteks laiko viskam…“
Bet šiandien sekmadienis. Viskas kitaip.
Besiruošdama į kiemą, stabteli. Žvilgteli veidrodin. Tarp juosvų blakstienų spindi akys. Lyg jūra ramiu paviršiumi. Be menkiausio audros ženklo. Neprisimina – ar žiūrėjo anądien išskubėdama pro duris sau į akis.
Žiūrėjo daugeliu krypčių ir į daug ką – kelią, dokumentus, ataskaitas, užsispyrusias problemas, lyg jaunas kumelaites – šiandien nesuvaldomas, bet gal rytoj jau kaip nors. Štai taip – ir spėk eilinę dieną sužiūrėti, kaip ten viduje – giliose mėlynose jūrose?
Bet šiandien sekmadienis.
Rytas jau pasiliko už nugaros. Į svečius užsuko popietė. Knygos, lentynos, gėlės, virtuvė – visi išvien džiaugiasi sugrįžusia sekmadienio moterimi. Ir moteris džiaugiasi matydama visus vienoje vietoje – namuose.
Leidžiasi į sodą. Visa, kas gyva spalvingais žiedais ir skirtingų žalios atspalvių lapais linksta prie jos prašydami dėmesio. Labiausiai linksta nuo žiedų rožė. Visą savaitę sodas – jo užkaboriai, takeliai, piktžolės, rododendrai, rožės, suoliukai, dagys prie serbento, dilgėlių krūmas ir kraujažolės – gyveno ir sugyveno be jos. Bet šiandien yra ta diena, kai sekmadienio moteris pakalbins ir išklausys kiekvieno paslaptį – pastebės užsimezgusį pumpurą, atras prisirpusią uogą, pakels palūžusią iš nuovargio šaką.
Vakaras. Užgęsta lauko žibintai. Paskui gęsta vienas po kito šviestuvai kambariuose. Vis blankiau mirkčiojant žarijomis židinyje, užgęsta ir tas. Sekmadienio moteris, nusipraususi ir susišukavusi, eina gultis. Netrukus baigsis diena. Rytoj ji rengsis pirmadienio drabužius, poryt – antradienio. Dar po dienos – susisiaus į trečiadienio paltą. Ketvirtadienį ir penktadienį įšoks į savaitės pabaigos batus. Tačiau kad ir ką beužsivilktų – kiekvienas pastabus praeivis net iš priešpriešinės gatvės pusės pastebės, čia ji – sekmadienio moteris.