Užkliuvo žvilgsnis už antraštės naujienų portale. Viena lietuviškoje žiniasklaidoje reguliaraus dėmesio sulaukianti moteris prisipažino paleidusi savo mylimą vyrą. Įjungiu fantaziją – pradedu vizualizuoti: JI laikė JĮ parištą prie pavadėlio arba užrakintą narve. Štai, kartą neapsižiūrėjo – pavadėlio sagtelės nepritvirtino ar narvelio durelių neužstūmė taip, kaip reikėtų. Įkvėpęs laisvės gurkšnį JIS ėmė ir pasileido laukais arba išskleidė plačiai sparnus, nuskrido ir nebegrįžo.
Jau keletą metų tekstuose, radijo ir TV laidose, paskui jau ir privačiuose pokalbiuose girdime vieną šių laikų galingiausių patarimų: reikia paleisti – lūkesčius, emocijas, neigiamus jausmus, įsitikinimus. Vienas, girdžiu, sako: „Aš tai lengvai paleidžiu, man viskas dzin…“ Kita vidutinio amžiaus moteris iš psichologo gauna patarimą: „Jei namuose nepasikalbat ir nėra kam išsilieti, tai daužykit lėkštes – iškart paleisit neigiamas emocijas.“ O padirbėjus su jogos mokytojais ar vedančiais panašius į tai užsiėmimus, beveik kiekvieno susitikimo metu girdėtume patarimus, kaip svarbu ateiti į praktiką paleidus neigiamą energiją, palikus ją už durų.
Nesu tas žmogus, kuriam pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, t.y. paleido ir baigta. Girdėtos frazės nugula mintyse kartu su jų kontekstais. Tada reflektuoju ir galiausiai sėdu rašyti.
Man regis, visi skatinimai ir patarimai paleisti nefizinius ir neapčiuopiamus dalykus yra susiję su dviejų tipų konstravimu – herojaus ir kenčiančiojo. Herojus(-ė) – tai ta(-s), kuris ilgai kentėjo, nešė, tvėrė ir, galiausiai jam(-ai) pavyko visos tos naštos atsisakyti, t.y. ją paleisti. Kenčianti(-s) – tai ta(-s), kuriam(-iai) nepavyksta atsisakyti ar pabėgti nuo tam tikrų aplinkybių ar dalykų (toksiškų[1] santykių, blogų emocijų, besisukančių voverės žingsniu rate). Arba kitaip – kančia atsiranda dėl to, kad paleista (iššvaistyta, pražiūrėta) kažkas labai brangaus – žmogus, galimybė, sveikata, pinigai.
Šiuo tekstu nebruksiu psichologinių pasvarstymų apie paleidimų vertes. Greičiausiai kaip pagalbos ar savipagalbos technika veikia. Antraip emocinės gerovės specialistai apie tai nekalbėtų ir konsultacijose neduotų patarimų. Tik jaučiu, jog dažnas kalbėjimas buitiniuose kontekstuose „emocijų paleidimą“ padaro stereotipiška kliše. Visgi man netikėta tai, jog paleidimo tema mane nuvedė dar kitur – į pasiknaisiojimus po kalbą. Ir tik todėl, kad nepraleidau pro ausis šitų dažnai girdimų frazių.
Pirma, prisiminiau močiutę Adelę, kuri aukštaitiška tarme sakydavo: „Paslaidy tos mergos…“ Šios frazės reikšmių yra labai daug – nuo merginų, kurios elgiasi lengvabūdiškai ar amoraliai vertinant tam tikro laikmečio elgesio standartais, apibūdinimo iki lengvo padūkėliškumo ar išdykavimo. Beje, močiutė ir mane ne kartą pavadino paslaidusia, nes neatitikau jos suprantamų mažų mielų mergaičių elgesio standartų: klausyti vyresnio brolio, nelipti į obelis, niekada nenusibrozdinti kelių. Visą vaikystę man stebuklingai sekėsi daryti priešingai.
Toliau. Prieš dvi pagrindines metines šventes – šv. Velykas ir šv. Kalėdas, močiutė ir mama užrašydavo po keliolika sveikinimų atvirukuose ir įduodavo man: „Nunešk į paštą ir paleisk“. Va, čia tai tikras emocijų, geros nuotaikos ir linkėjimų paleidimas. Bendrai – į Visatą, ir konkrečiai – toliau gyvenantiems giminaičiams.
Dar. Gyvenusieji kaime, ypač kur nors netoli didesnių ūkių, tikriausiai prisimena ir tokias situacijas: „Greit skambink Juozui! Ištrūko ano karvės! Pasileido laukais – visas morkas suris!“ Beje, „pasileido“ – morfologiškai teisinga ir logiška konstrukcija. Tos karvytės, būdamos labai protingos, savarankiškai rasdavo silpnąją aptvaro vietą ir iš tikrųjų pačios save pasileisdavo.
Na, ir pabaigai, dar vienas – toks saldžiarūgštis paleidimas. Tos netikėto mokytojų gerumo dienos, kai jos paleisdavo iš pamokų anksčiau arba paleisdavo iš visos pamokos, užduodamos namų darbus. Grįžti autobusu į rajoną iš miesto mokyklos galėjau tik dviem galimais laikais – po 12.00 val. ir po 15.00 val. Tad, dėl tokių paleidimų atsiradusius laiko tarpus užpildydavau lankymusi Ukmergės bibliotekose. Šituose teisinguose ir tvarkinguose prisiminimuose įsiterpia keli įsimintini paaugliško šėlsmo laikotarpiai, kuriuos, jei būtų dar gyvenusi mano močiutė, būtų pavadinusi „visišku paslaidimu“. Papasakosiu tik vieną – iš ankstyvojo paauglystės laikotarpio. Kartą su klasiokėmis, sulaukusios paleidimo iš pamokų, ėjome pas vieną iš jų į namus burti savo ateities – virš popieriaus lape nupieštos akies vedžiojome adatą ties raidėmis. Iš tų raidžių neva susideda atsakymas į rūpimą klausimą. Be abejo visuose būrimuose privalomas atributas yra žvakė. Su ugnimi reikia elgtis atsargiai – ypač kai lenkiesi prie jos palaidais plaukais. Tegul šiose eilutėse lieka paslaptis, kam iš mūsų grupelės teko po būrimo seanso kiek pakirpti šukuoseną, nes žvakės liepsna įsisuko į garbaną.
Apie ką visas šis tekstas? Kalba – galingas įrankis. Su skirtingomis konstrukcijomis (tekstais, sakiniais, frazėmis) galima daug nuveikti: sukurti emociją, įspūdį ar netgi užmegzti (atnaujinti?) ryšį. Be abejo, galima viską ir sugriauti. Panorau atgaivinti primirštas ir žaismingas, „paleisti“ ir „paleidimas“ prasmes. Labai džiaugiuosi, jog nepaleidau šios minties, nes rašydama pastarąjį tekstą patyriau vienas geriausių emocijų – pasivaikščiojau po vaikystės ir paauglystės prisiminimus bei suradau žaismingų metaforinių atspalvių. Gyvenimas susideda iš daugybės patirčių ir prie jų prikibusių emocijų, o kalba – iš daugybės žodžių ir jų nešamų skirtingų prasmių. Ką reiškia paleisti pirmuoju atveju? Atkabinti emociją, nejausti, išoperuoti jausmus virškinantį traktą. Ką reiškia paleisti antruoju atveju? Nebenaudoti žodžių, uždrausti juos, cenzūruoti save. Renkamės patys pagal savo gebėjimus, gyvenimo filosofiją ir… „pasilaidimą“, kaip mano močiutė sakytų.
O dabar einu paleisti teksto skaitytojams į rankas.
[1] dar vienas įdomus epitetas, apie kurį kada nors prisėsiu parašyti