Šiandien[1] tvarkausi namus, knebinėju šen bei ten sode, ilgai žiūriu į savais reikalais nubėgančią Esther. Neapleidžia mintis: „Kaip gerai, kad kai kurie dalykai tiesiog nenutinka.“
Planai, darbai ir veiklos – dėlioju darbotvarkes, renginius, projektus, stažuotes, savaitgalius kažkur su kažkuo. Nuvažiuoti reikia TEN, grįžus padaryti TĄ, po TO paskambinti, o jei nepavyks pakalbėti su TUO – parašyti elektroninį laišką apie TAI. Lyg niekuomet nemiegančiame Las Vegase – minčių ruletės ir bandymo suspėti lošimo automatai sukasi, groja gyva ir leisgyvė muzika, mirguliuoja stenduose šviesos – kviesdami, įtraukdami, nusviesdami kažkur, kur net nesitiki atsidurti.
Bingo! Iškrinta – „vizos nebus“. Neišduodamos. Užsidelsė nedovanotinai ilgai. Paskutinėmis dienomis dar rašo: „Laukiam, neatšaukiam. Tokia galimybė! Va, jau atnaujina…“ Ačiū, bet aš jau skrendu kitur – į kitus lasvegasus. O gal provansus? Skrendu pabūti laisva be šito dalyko, kuris nenutiko.
Penktadienį kruopščiai suplanuoju. Guli lyg „ledas“ – lyg iškrakmolytos servėtėlės ant staliuko pas vaišingąją giminės tetulę. O už penktadienio stovi mojuodamas šeštadienis su sekmadieniu ir šaukia: „Ei! Greičiau – važiuojam. Eisim …, paskui užsuksim…, tada nakvosim…, išsikepsim…“ Antras bingo! Sugedo automobilis. Staiga. Be jokių lasvegiškai žybsinčių įspėjamųjų lempučių degimo. Pasikalbėjusi ir prisijuokusi su dviem bičiuliais telefonu, gaunu pažadą, jog man padės – gavę plakatus iškabins ir skrajutes padalins. Tad tuos reikalus supakuoju sėkmingai į siuntas ir paleidžiu keliauti paštomatų keliais. Kai dalykai nenutinka, nutinka draugystės ir bičiulystės. Ir Snieguolė visko pati juk nepadarė – septynis nykštukus turėjo užnugaryje.
Labai nemėgau „kada nors“. Paragavau ir man pradėjo patikti. Įžvelgiau vertes, kaip rinkodaros specialistai pasakytų. Visko gausos laikais auga vidinis troškimas praravėti įsipareigojimus ir kvietimus. Pailsėti, pabūti sau ar su kitu savimi. Bet kartais smalsūs žmonės negirdi tiesaus at(si)sakymo ir klausia: „Kodėl?“ Ir tada bingo! Išsitraukiu tą „Kada nors“. Neurolingvistai sako ir žmogaus vidinė būsena patvirtina, kad klausimas „Kodėl?“ turi tardomąjį atspalvį. Taigi, šiuo atveju „Kada nors“ tikrai pateisinamas. Mažų mažiausiai kaip prevencinis vaistas šunims nuo erkių, daugiau – kaip pelkinio gailio (Rhododendron tomentosum) smilkalai asmeninės erdvės apsaugai.
Visų darbų ir reikalų, kurie nenutiko pastarąją savaitę, garui išsisklaidžius ore, atsidariau stebuklingąją dėžutę su magišku užrašu „Kada nors“. Virti rožių žiedų džemą – ne kada nors, o dabar. Dabar, o ne kada nors ir nauja tvarka daiktų kambaryje padaryta, ir naujas tekstas iš didelio alkio rašyti parašytas, ir vynuogės į vietą pasodintos, ir knygos puslapiais nubėgta toli toli, levandų žiedų prikarpyta, didysis kintsugi projektas – iš vienuolikos šukių molinis dubuo baigtas lipinti.
Yra dvi kategorijos nenutikusių dalykų – vieni geri todėl, kad išvis nenutinka, o kiti sulaukia nutikti tada, kai pirmųjų nelieka.
[1] T.y. penktadienį 2025-07-04