Keista rašyti apie vietą, kurioje nebuvau. Rašau galbūt kaip tik dėl to, kad ten svajoju pasisvečiuoti. Tai meno rezidencija „Verpėjos“, Kabelių kaime, Varėnos rajone.
Apie tokią sužinojau iš Lauros Garbštienės, rezidencijos įkūrėjos. Pažintis su Laura – visiškas perkūnas iš giedro dangaus – be tikslo surasti kažką konkretaus ir per žmogų, kurį pažinau taip pat visai neseniai. Mudvi su Laura dar nebuvome susitikusios gyvai, užtat nuotoliu porą kartų išsikalbėjome tiek, kad net telefonų baterijos išseko.
Laura yra tarpdisciplininio meno[1] kūrėja. Jos rankose ir kūrinių ekspozicijose dažnai sutinkame tekstilę. Pasakojo, jog ilgą laiką pati daug keliavo. Ieškodama kūrybinės savasties, kaip jauna menininkė, lankėsi dešimtyse meno rezidencijų[2] Lietuvoje ir užsienyje. Reziduodavo nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių – tiek, kad užtektų apsibrėžti naujo kūrinio, kūrinių serijos ar kūrybinio projekto idėją. „Gamtosauga ir tvarumas visada buvo mano asmenis orientyras. Siekiau tai išreikšti savo kūryboje ir norėjau sudaryti galimybes kitiems šiuolaikinio meno kūrėjams kalbėti apie tvarumą, integruoti į kūrybinius projektus“, – prisimena ji.
Vis rečiau apgyvendintame Kabelių kaime radosi laisva dzūkiška pirkia. Paskui dar viena. „Dzūkijos naujakurių kitoks gyvenimo būdas lyginant su prieš tai gyvenusios kartos, – apžvelgia menininkė. – Su bendraminčiais savanoriais ieškojome rutiniškos, gamtiškos praktikos. Tokios, kuri tarsi įsilietų į aplinką ir įprasmintų menininkų buitį. Būtis, tikėjome, rasis greta – skleisis, padės menininkams naujoje aplinkoje pamatyti dar kitokias tarpdisciplinines kūrybines sąsajas. Avytės ir ganymo praktika, kaip meno rezidencijos buities ašis, kiek man žinoma, niekur nesumanyta“, – apie savotišką ir ne visiems vietiniams iki galo suprantamą meno rezidencijos įkūrimą prisimena Laura.
Praktikas struktūruoja aplinka, o specifinė buitis įstato į pasikartojančių veiksmų seką. Tad meno rezidentų dienos ritmas priklauso nuo metų laikų ir… avyčių poreikių. Kiekvienas čia atvykęs privalo ganyti avis, kūrenti krosnį, pagirdyti garbanotąsias. Nors banda avių yra, tačiau meno rezidencija „Verpėjos“ – ne ūkis. Laura paaiškina panašumą tarp meninės ir avyčių ganymo veiklų: „Ganyti – formuoti aplinką, gamtovaizdį bioįvairovei palankiu būdu. Kurti – meno objektais kalbėti visuomenei ar bendruomenei aktualiomis ir dar nepažiniomis temomis.“
Tai kada laikas toms kūrybinių kodų ir sąsajų paieškoms, apsistojus meno rezidencijoje „Verpėjos“? Anot Lauros, rutina, padiktuota metų laikų sezoniškumo ir avyčių gyvenimo ritmo, kuria cikliškumo pojūtį. Kūrėjas, mokydamasis pasikartojančių jam naujų veiksmų (ganymo, ugnies kūrenimo, vandens nešiojimo, maisto ruošimo ir kt.) ugdo sąmoningumą. Rankos ir kojos dirba, o tai, ką matau, girdžiu ir užuodžiu, sufleruoja naujus kūrybinius sprendimus: pastebiu tekstūrą gamtoje, fiksuoju garsų seką, dėlioju siužetą mintyse, matau naujas formas, medžiagas, jų darną arba priešiškumą vienai su kita…
Meno rezidenciją „Verpėjos“ dažnai randa užsienio šiuolaikiniai menininkai iš žemyninės Europos, Didžiosios Britanijos, užatlantinių šalių. „Atvyksta ir jauni, ieškantys savęs, ir brandūs kūrėjai. Paprastai iš didmiesčių. Juos stebina tyla. Daug tylos. Ir dar sako: „O, nuostabu! Aš būtent taip ir norėjau.“ Įdomu tai, kad važiuodami pirmą kartą net nežino, kaip čia viskas bus – ganymo ir atokaus pustuščio kaimo gyvenimo senovinėje pirkioje patirties juk neturi“, – meno rezidentus ir jų pirmus įspūdžius tik atvykus į vietą apibūdina Laura.
Nevažiuoja kūrėjai į visišką nežinią – pildydami savo projektams paraiškas vietai rezidencijoje Varėnos rajone gauti, pretendentai gali rasti visą informaciją apie „Verpėjų“ idėją, vietą ir ankstesnių rezidentų įspūdžius tinklapyje. Beje, rezidavusių kūrėjų refleksijos tarsi dienoraščiai jaukiai gula į leidinius „Piemenų užrašai“. Iki dabar išleisti jau penki. Tiražas – vos kelios dešimtys kiekvieno. Po spaudos darbų įrišama rankomis – vilnoniu siūlu, ylos pagalba. O kaip kitaip? Jei jau skaityti iš „Verpėjų“ gyvenimo, tai tik tvyrant vilnos kvapui ore ir juntant siūlo šiurkštumą rankose.
Meno rezidencija – kasmetinis, tačiau projektinis, visiškai nuo kūrybos lauko fondų priklausantis reikalas. Laura sako neturinti aiškaus plano, kiek dar pavasario, vasaros ir rudens rezidencijų įvyks: „Negali būti tarsi išprotėjęs ir matyti savo profesiją tik tiesia trajektorija. Myliu tai, ką darau. Gerbiu kitus kūrėjus ir manau, kad kūrybinis darbas turi būti atlyginamas. Projektinė veikla truputį kankina – dokumentų, planų, terminų prasme.“
Koks meno rezidencijos santykis su vieta ir bendruomene? Dėl „Verpėjų“ avyčių viskas akivaizdu ir apčiuopiama – natūrali ganiava padeda tvariai formuotis žolynams, gyvuliai sugyvena darnoje su kaimo aplinka. O kūrėjai? Atvažiuoja ir išvažiuoja. Kas po jų lieka? Atsakymą geriausiai iliustruoja Lauros papasakota istorija apie praėjusių metų pabaigoje „Verpėjose“ rezidavusią akademikę iš Škotijos: „Rado mus, rinkdama medžiagą apie dzūkų, apalačų ir škotų audimo raštų analogijas. Nuo lapkričio iki balandžio paprastai rezidencijų pirkioje nerengiame, nes pastatas nepritaikytas šaltajam metų sezonui. Ir avytes į lauką gename nuo gegužės iki spalio, paskui jos „reziduoja“ tvartelyje. Tačiau meno tyrėja įsiprašė visam gruodžiui priimdama buitines sąlygas tokios, kokios yra. Turėjau rasti bet ką, kas jai papasakotų ir ją pamokytų apie dzūkų audimą, raštus.“ Pasirodo, kūrėjai ir tyrėjai atvyksta ne tik pabūti su savo mintimis gražios Varėnos krašto gamtos apsuptyje. Vietą ir – neabejoju – sutiktus žmones, įaudžia, įrašo ar įspaudžia į savo kūrinius.
Parašyti apie Lauros kūrybinius sumanymus bei meno rezidenciją „Verpėjos“ ruošiausi kovą. Ir balandį ruošiausi. Atėjo gegužė. Impulsas ir tikslios mintys susidėliojo atostogaujant Estijos saloje Saremoje. Manau, šios salos gamtovaizdis ir atmosfera man priminė tai, kas labai „varėniška“, o gal ir „kabeliška“ – atoku, asketiškai ūkiška ir autentiška. Darkart turėjau progą įsitikinti, jog tokioje aplinkoje man mieliausia ganyti akis ir mintis: galvoje gimsta idėjos, tik turėk po ranka – kur užrašyti, kuo nufotografuoti, ant ko pabraižyti.
Rašyti apie vietą, kurioje dar nebuvau, yra gerai. Berašydama užvis stipriau užsisvajojau apsilankyti meno rezidencijoje „Verpėjos“.
[1] https://www.vle.lt/straipsnis/tarpdisciplininis-menas/ ;
[2] Tradicinio meno kūrėjai buriasi pleneruose, o šiuolaikinio meno atstovai – meno rezidencijose.