Sutikau moterį, kuri gamina tokias vazeles.
– Vienai gėlei. Tik vienai.
– Kaip įdomu!
Ji dirba regioninio parko lankytojų centre, o laisvalaikiu kuria štai tokias mažulytes kaip nuotraukoje. Keramika susidomėjo savo trisdešimtuose plius metuose.
Pirmiausia radosi didesnės vazos. Rankų darbo kūriniai pradėjo „trauktis“ prisiminus braidžiojimus po vaikystės pievas:
– Būdama vaikas mėgau skinti gėles po vieną žiedą – neilgu koteliu, gležnas. Namuose turėjome tik dideles vazas. Kur merkti? Į stipriųjų gėrimų taurelę, aišku. Bet man taip gaila, negražu… Visos vienodos, tokios šaltos, stiklinės…
Ji kuria visokias, tačiau tokios mažulytės – jos palaima, grąža visiems vaikystės žiedams, kurie neturėjo savo mažos vazelės.
Galvojau grįždama – svajonė gali būti didelė, o gali būti ir maža. Lyg juvelyrinis dirbinys. Ji nepamainoma – lyg reto brangakmenio akutė lengvai siūruojanti grandinėle ant krūtinės.
Pamerkti tik vieną gėlę.
Užverti tik vieną akutę.
Parašyti paragrafą.
Padaryti kažką, kas prašosi nuo vaikystės.Taip jauku.