– Tai jūs … „influ…“?
– Ne, ne. Tikrai ne tokia. Nieko bendro. Aš rašau savo tinklapyje apie mielus atradimus regionuose, netikėtus susitikimus. Pavyzdžiui kaip šis. Be to – su bičiule įkūrėme nevyriausybinę organizaciją „Om-lėtai“. Jau rengiame praktines ir pažintines veiklas jaunimui, skatiname kurti ir įsikurti regionuose bei atrasti gerus dalykus ten. Be kita ko – domiuosi žydų kultūra.
Toks pokalbis nutiko, kai išsirinkusi „Merkio slėnio HUB“ pardavimvietėje (prie Varėnos Eifelio, ant A4 kelio) kelis vietos gamintojų produktus, nusprendžiau įduoti į rankas erdvėje šeimininkaujančiam Valdui savo vizitinę kortelę.
Valdas pats prisistatė dirbantis čia tik „kamera“. Pajuokavęs trumpai nupasakojo vietos gamintojų turgelio „Gamtos ritmu“ apsiprekinimo sistemą:
– Savitarna. Ateini, išsirenki, ant kiekvienos prekės yra kainos – palieki pinigus dėžutėje arba padarai pavedimą į banko sąskaitą.
Ožkų ir karvių pieno sūriai, vietos moterėlių megztos kojinės ir kojinaitės, austinė namų tekstilė, medžio dirbiniai, medus. Susirinkau savo krepšelį: linų sėmenų aliejus, sausainukai, bičių vaško žvakutė, žolynų arbata iš žolininkės Daivos ūkio.
Pasirodo, čia ne tik apsipirkti galima. Savaitgaliais vyksta edukacijos su degustacijomis. Grįžusi namo paskaičiau, kiek visko jau prasuko „Gamtos ritmu“ – kepė speltos ir bulvinius blynus, virė karamelę, ruošė veganiškus patiekalus, kočiojo koldūnus. Turgelio narius gali sutikti ir gretimuose kaimuose bei miesteliuose. Papildomai edukacines žinias skleidžia apie vietokūrą. Vietoje galima ir kavos pasigaminti – nereikės stoti degalinėje.
Įsišnekėjome su Valdu. Lyg pirštais spragtelėjus, radome tris kertinius žodžius, aplink kuriuos, tarsi ašį, sukosi mūsų pašnekesys – „lėtai“, „regionai“, „pasakoti“.
Žodis „lėtai“ abiems pasufleravo, jog susitikome tame pačiame sąmoningumo ir vertybių lygmenyje. Pokalbis nebuvo trumpas ir greitas. Turgelio „Gamtos ritmu“ filosofija taip pat ne greitam vartojimui. Nariai patys gyvena ir dirba taip, tarsi iš šono pažiūrėjęs šiuolaikinis miesto „profesionalas“, sakytų: „Per lėta, toli atvažiuoti, geriau vežkit į sostinės turgų arba – šiandienos rinkai to nereikia“. Tai vienas sąmoningumo lygmuo. Yra dar kitas – labiau prijaučiantis lėtumui, tvarumui, sveikatingumui. Klajojančią sielą, straksintį protą bei poilsio prašantį kūną, į kurį jau stuksena vienas kitas neaiškios kilmės psichosomatinis simptomas, galima pamaitinti kažkuo iš turgelio „Gamtos ritmu“. Ne tik vartojimą, bet ir gilesnį patyrimą vertinantis miesto, miestelio ar pasaulio žmogus, sužinojęs kuo ir kaip verčiasi „Gamtos ritmu“ nariai pasakytų: „Skanu, jauku. Ar galima atvažiuoti, pabūti savaitę ir pamatyti, kaip jūs darot? Noriu patirti.“
Antras žodis, sulaikęs mus ties ilgesniu pokalbiu, buvo „regionai“. Iš jo tarsi iš ąžuolo kamieno išsišakoja – vietos bendruomenės, unikalūs kaimiškų vietovių braižas ir stilius, vietos ūkininkai ir svetingumo vietų įkūrėjai. Valdas pasakojo apie puikius ir bendruomeniškumą puoselėjančius žmones Dzūkijoje ir aplink Varėną, apie akademikus, palaikančius trumpųjų maisto grandinių formavimą (paaiškinsiu savais žodžiais – kai nusiperki iš vietos ūkininko, kuris, idealiu atveju augina ir gamina pats; viskas, ką perki, yra sezoniška). O aš jam pasakojau – apie savo kartkartinius bandymus užrašyti tokias regionines istorijas ir sėkmės atvejus bei juos paskleisti plačiau – kad atvažiuotų, pamatytų ir užsinorėtų patirti kiti. Žinoma, tikslas dar ir toks – kad pasidalintų su manimi skaitytojai kitais panašiais patyrimais bei atradimais. Gal kažkas ne tik nusipirks ar apsistos kuriam laikui svetingame krašte, bet įsidrąsins pagal savo pomėgius ir talentus pradėti savas unikalias veiklas.
Ties „pasakoti“ apsistojome ilgiau. Valdas atskleidė, jog viena didžiausių kliūčių – pasiekti žmonių auditorijas su informacija apie renginius ir turgelius. Sunku pasiekti potencialių vartotojų protus su argumentais apie vertes ir kainodarą, kuri yra patrauklesnė vartotojui, perkančiam vietoje pas ūkininką, mezgėją ar gamintoją. Kai nereikia transportuoti, sandėliuoti, dėlioti į lentynas, nuomotis vietos „po saule“, tai ir kainos mažėja. Važiuoji pro šalį – užsuk apsiprekinti. Sutaupysi ir dar žmogui – augintojui ar gamintojui – padėsi. Užvis sunkiau pasiekti žmonių širdis – jos dažniausiai yra „susižadėję“ ilgam ir patogiam gyvenimui su anonimišku apsipirkimu didžiuosiuose prekybos tinkluose. „Pasiguodžiau“ ir aš Valdui, jog susiduriu su panašiais iššūkiais – nėra mano tekstų „minutėse“ ir kituose greito vartojimo portaluose, mano temos „lėtos“ – ne greitam išgreitėjusių žmonių gyvenimo srautui. Bet man patinka tai, ką darau. Gamtos ir savo ritmu. Kaip ir tie ūkininkai.
Ne nepaveju, o nebesiveju. Kai lyginiesi, atsiranda „-iau“ ir „-esnis“, „rinkai tinka“ ir „rinkai nebetinka“. Gal tiesiog kurti, gaminti ir pasakoti tokiu ritmu, kuris tinka brandžiam produktui ir… brandžiam vartotojui. Ačiū Valdui už pokalbį ir po jo kilusias mintis refleksijai. To nenusipirksi niekur – nei prekybos tinklo parduotuvėje, nei turguje. Bet štai į turgelį „Gamtos ritmu“ vis vien rekomenduoju užsukti – surizikuokit, gal ir jūs ten rasit už sūrio, sėmenų aliejaus ir žavių praktiškų suvenyrų pasislėpusių bendrų sąmoningumo taškų ir iš to gimstančių lengvų lėtų pokalbių.
Beje, mano pašnekovas – tas pats Valdas Kavaliauskas, Sūrininkų namų Dargužiuose, Varėnos rajone įkūrėjas. Ir ten nebuvot, sūrių ir troškinių neragavot? Tuomet tikrai verta pasiplanuoti išvyką Varėnos kryptimi.