Šiandien pakavau išsiųsti dar vieną savo neišsipildžiusios ir paleistos į tolius svajonės atributą, parduotą Vinted platformoje. „Gyvenk tikrą, o ne įsvajotą gyvenimą“, – palinkėjau. Ir prisiminiau rugsėjo mėnesį įvykusį nuotaikingą – su daug juoko ir nuoširdžių asmeninių paatviravimų – susitikimą su „Senjorų pasaulio“ bendruomene.
Susitikimo iniciatyva užgimė taip – paskambinau Vidai Greičiuvienei ir sakau: „Turiu socialinio verslo idėją. Įsivaizduokite – brandaus ir vyresnio amžiaus žmonės pasikviečia „Om-lėtai“ savanorius. Šie padeda susitvarkyti atitinkamą erdvę – spintą, svetainę, sandėliuką ar garažiuką. Naudotinus, bet nereikalingus ir emociškai tolimus suvenyrus, rakandus ar drabužius savininkas perleidžia „Om-lėtai“ komandai. Šie parduoda, rekonstruoja ar išmaino į kitą daiktą. Gautos, kad ir nedidelės lėšos įskaitomos į „Om-lėtai“ atitinkamą fondą, skirtą padengti einamąsias socialinio verslo krypties išlaidas. Ką, jūs, Vida, manot apie šią idėją?“
O Vida tiesiog pasiūlė sudalyvauti „Senjorų pasaulio“ bendruomenės susitikime: „Susijungsime online, papasakosi savo sumanymą… tikslinei auditorijai. Nori?“ Užsinorėjau. Pavadinome susitikimą „Ar lengva paleisti nenaudojamus daiktus?“
Kaip įprasta žmogiškajai prigimčiai – artėjant susitikimui, bandžiau prognozuoti mintyse, su kokiais požiūriais ir pozicijomis galimai susidursiu: „Dalyviai tikriausiai sakys, jog nereikia daiktų „mėtyti“, nes „bet ko gali bet kada prireikti – negi tada tokiam amžiui bėgsi į parduotuvę“. Apie tvarumą man geriau net nekalbėti, nes tas žodis toks „naujoviškas“, manęs nesupras „vyresnioji karta“… Ir tikriausiai sumanymas pasiūlyti, kad ateitų nepažįstamas žmogus į jų namus savanoriauti ir liestųsi prie asmeninės erdvės, greičiausiai bus labai nekaip sutiktas…“ Taip bespėliojant atėjo rugsėjo 27-oji.
Apie esmę. Pirmiausia papasakojau apie savo sumanymą, apie azartą vasarą lankytis blusturgiuose įvairiuose Lietuvos miesteliuose ir pasiteiravau, kiek mano pašnekovai linkę taupyti, „kaupti“ ir kokių daiktų jie niekada nė už ką neatiduotų, o kokius „paleidžia“ greit ir lengvai. Įdomu buvo sužinoti, jog vienos dalyvės vyras (berods a.a.) visada laikėsi tokio įsitikinimo: „Kai nupirkdavau jam naujus marškinius ar megztinį, jis pusmetį ar metus jo nenešiodavo. Sakydavo: „Tegul stovi, ilgiau naujas bus – ir aš ilgiau gyvensiu.“ Dar viena moteris papasakojo, jog jau 20-25 m. praktikuoja nenaudojamų buityje daiktų ar išaugtų drabužių, kitos tekstilės perleidimą vietos seniūnijos žinion. Ji pasitenkina mintimi, jog per seniūniją tie daiktai atitenka žmonėms, kurie neišgali nusipirkti ar juos ištiko bėda: gaisras, vagystė ir pan. Tik šioji prisipažino sauganti mamos austas lovatieses ir rankšluosčius: „Puikios būklės. Nenaudoti. Parduoti nesiryžtu. Man kaip atminimas.“
Vilnietė, turinti sodybą Dzūkijoje, prieš keletą metų pradėjo tokias mainytuves: „Surenku, kas dar naudotina, bet man jau netinka ar morališkai paseno. Nuvažiuoju į kaimą ir ten surengiu arbatos gėrimo ir daiktų dalybos popietes. Prigijo. Ilgainiui kaimynai pradėjo laukti, kada atvažiuosiu. O paskui viskas pavirto į dar kitokius mainus: aš atvežu daiktus, o kaimo bičiuliai man kas kiaušinių, daržovių ar kokį pyragą iškepa.“
Kurį laiką tylomis klausęs moterų pasakojimų, prakalbo vienintelis susitikime dalyvaujantis vyriškis: „Moterims problema su drabužiais. O vyrams galvos skausmas – garaže. Visko pilna – įrankių, prietaisų, tvirtinimo, sujungimo detalių, detalėlių. Reikia ką prisukt – žiūri, kad jau kitokio skersmens reikia, tai važiuoji pirkti. Taip ir kaupiasi.“
Klausydama užsirašiau dalyvių vardijamas daiktų ir jų keliamų emocijų sąsajas: „Seni ir be paskirties daiktai vargina./ Nemoku atsisakyti senų daiktų – jaučiu, kad kažkas viduje neleidžia. / Turiu silpnybę pirkti. Bet vietoj vieno nupirkto, atsisakau trijų senų.“
Su mano vertybėmis ir pajautimais susišaukė vienos moters linkėjimas: „Namuose reikia erdvės. Nekaupkime.“
Įsiminė pora kurioziškų pasakojimų. Viena dalyvė prisiminė, jog ilgą laiką spintoje riogsojo nežinia kokios paskirties nėkart nenaudota infraraudonųjų spindulių krosnelė. Galiausiai ji paskelbė populiarioje skelbimų platformoje, jog parduoda šią. Ilgai nieks nepirko, kol atsirado pirkėjas. Jis atėjo, vilkintis pastatyta apykakle paltu, greit atidavė pinigus ir beveik nė žodžio netaręs išsinešė tą krosnelę. Keistas daiktas – keistas ir pirkėjas „iš antrų rankų“. Kita moteris pasakojo, kaip išsikraustė iš buto į sodybą: „Ten buvo pagalbinis pastatas. Nesugalvojom paskirties – dėdavom baldus, nenaudojamus daiktus, žodžiu viską, ko nereikia. Ir jis galų gale… užsidegė. Ale, nieko mes iš ten ir nepasigedom.“ Istorija lyg ir liūdna, bet kvatojosi pasakotoja ir mes visi – klausytojai.
Taigi, teko sulaužyti lyg sausus šakaliukus mano išankstines nuostatas apie vyresnio amžiaus žmonių įkyrų senų nenaudojamų daiktų kaupimą. Vis dažniau pastebiu, jog toks įprotis (ar gyvenimo būdas – kaupti, susikurti tariamą saugumą iš daiktų) yra būdingas ne konkretaus amžiaus, o charakterio ar net psichologinio tipo žmonėms. Kas, tikėtina, buvo sąlygota išgyventų ir neįsisąmonintų patirčių kontekste. Dar sužinojau, jog visi diskusijos dalyviai mielai norėtų atiduoti po kelias, keliolika ar keliasdešimt knygų, tačiau jų labai retai kam prireikia. Bet kuri knyga ir man daug emocijų sukelia. Man skauda, kai matau ją perlenktą per „stuburą“, t.y. nugarėlę, lankstomą, numestą, sulietą… Matyt irgi koks neįsisąmonintas reikalas lydi.
Beje, sulaužiau dar vieną savo stereotipą: kad vyresnio amžiaus žmonės nemoka naudotis nuotolinio bendravimo vaizdo technologijomis. Tokio pareigingumo ir pasiruošimo, kad „būtų tvarkingai veidas matomas“, būtinybe, aš net kai kurių savo ex-kolegių nesugebėjau įtikinti per porą kartu darbo metų.
Tai, kaip tas socialinis verslas ir „Om-lėtai“ iniciatyva? Kaip ir viskas, taip ir ši idėja iš lėto, palengva. Skleidžiam žinią, kalbinam žmones, ieškome partnerių. Išdiskutuosime ir darysime. Vienokia ar kitokia forma.
P.S. ir vis prisimenu vieną „Senjorų pasaulio“ dalyvę, nesumąstančią, kur dėti penkis! rožinius. Kažkas pasiūlė vežti į Kryžių kalną prie Šiaulių. O gal yra kitų idėjų? Parašykit – perduosiu pasiūlymą per Vidą, „Senjorų pasaulio“ įkūrėją.