Priešingai nei nepabaigti ir nepublikuoti tekstai, neužbaigti namai yra gerai.
Ant virtuvės palangės laukianti persodinimo gėlė, nes „dabar ne tas mėnulis“ arba „ne ta nuotaika“. Arba vazonėlis jai tiko, bet dabar man nebetinka.
Vis renkamas ir vėl iš naujo pasirenkamas kilimas, nes „gal derinsime prie grindų“, o gal „prie spintos, kurios dar laukiam“.
Ir kas pasakė, kad sodo augalai kartą pasodinti tose pačiose vietose iki pabaigos ir nugyvens savo amžių. Pas mane jie tiesiogine to žodžio prasme migruoja. Šį rudenį, pavyzdžiui, levandos permigravo iš tamsesnės vietos į atviresnę ir saulėtesnę. Nieko geriau nėra nei gėlės didžiuliuose vazonuose. Sustatei kompozicijas – nesutaria tarpusavyje arba kažkam saulės per daug ar per mažai – vėl iš naujo komponuok.
Paveikslas, stovintis ant žemės, sufleruoja, jog daug diskusijų ir pasirinkimų laukia dar dažais kvepiančiai erdvei. Paveikslas kaip kvepalai – šlakšteli pabaigoje ir sakai: „Aš jau apsirengusi.“ Arba: „Ne, dar ne(ap / pa)sirengusi. Nežinau, kada išsirinksiu. O gal visai šiandien neisiu.“
Namai turi teisę paverkti ir pasiožiuoti, jei buvo užmiršti ir apleisti voratinkliais. Namai turi teisę tapti ne namais, o prienamiais (nuo žodžio – prieškambaris ar prieglauda), jei tampa nebeaišku, kas čia šeimininkai, o kas svečiai.
Namai visada turi būti procese – kvėpuoti, keistis, judėti, atsisveikinti, priimti. Tada jie gyvastingi. Ir gyvastingi tie, kurie juose gyvena.
Pabaigti reikia namą (ir tekstus). O namus reikia (iš)gyventi, auginti ir mylėti.