Suruošti trys lagaminai. Juose guli buitis, kurios trūkstant būtų sudėtinga išsiversti. Taip pat ir ta buitis, kuri kaip tyčia užima daugiausia erdvės bei turi savybę tapti reikalingiausia tuomet, kai pamiršti pasiimti su savimi, o beverte, kai kartu kiekviename kelionės etape jauti jos lipšnią draugiją. Žvilgsnis tikrina suruošto turinio paviršių. Būtiniausia jausmui “čia mano namai” sukurti – puodelis kavai, per pusę baltas, per pusę šviežių persikų spalvos. Vos įskilęs 3-4 milimetrų atstumu nuo ąselės viršutinės dalies ties briauna. Tvirtai įstatytas tarp kašmyrinio nertinio ir sidabro spalvos kosmetinės. Ilgam ir tikėtina su netikėtumais keliui priešaky – patikimi batai. Visose situacijose svarbiausia patogiai ir tvirtai stovėti ant kojų. Dvi knygos. Viena širdžiai ir moteriškai išminčiai turtinti, o antroji – poezijos, svajonių sparnams auginti. Intensyviausiai skaitys būsimą trečiąją – tolimo krašto, papročių ir kultūros patyrime, nugirstų gatvėse pokalbių, užrašytų grafitiniu minkštu pieštuku, paraštėse.
Prieš išeidama pro duris nužvelgia save veidrodyje – nuo ataugančių į naturalius plaukus šaknų iki pėdų, sudėtų dailia “v”. Kaip planuota – laiku, 11.00, taksi jau laukia kieme. Peržengus durų slenkstį, du kartus pasukus raktą spynoje planai baigiasi – prasideda kelionė. Prasideda nuotykis – platus ir gilus lyg išsiliejusi iš vagos upės fantazija, įžeminta tvirto lyg uola tikėjimo galėjimu keliauti besiklostančiomis aplinkybėmis – šviežiomis vietomis, kitais laikais, šimtametėmis tradicijomis ir buitimis. Kelionei reikia pasiruošti, bet kelionėje reikia būti, keliauti; ruoštis ir rūpintis jau nebereikia. “Kelionėje žiūrėk, klausyk, užuosk ir jausk” – užsirašo priesaką Keliaujanti Moteris. “Juk kaip kitaip pastversiu prabėgantį įspūdį? Pabučiavusi jį, pažadu, iškart paleisti ir griebti kitą. Jokiais būdais nekrauti į lagaminą ir neapsunkinti likusios kelionės. Ne, ne, ne! Girdėjau kalbant – jei per sunku nešti, jei spaudžia ar duria kur nors, geriausia pasidalinti su bendrakeleiviais.” “Madam” – permatydamas mano mintis, man pataria taksi vairuotojas, – “kiekviename dešimtyje kilometrų vis tolstant ir tolstant nuo išvykimo taško palikit po vieną įkyrią duriančią mintį, paskutinius pasivejančius priminimus apie tai, jog išvykdama kažką pamiršote padaryti ar pasiimti į kelionę.”
Apsižiūrėjau – duriančių ir aštrių daiktų neradau, tad pasidalinau kitkuo. Perskaitytą knygą perleidau popietės saulėtame pliaže kaimynui. Jam patiko viršelis, o turinys, parašytas jam svetima kalba, pasirodė menkai suprantamas. Galbūt susidomės ir pradės mokytis. Turkio karolius ir auskarus užkabinau inteligentiškai damai po ilgo ir gilaus pokalbio viešbučio lounge bare. Po vieno vienintelio susitikimo mes daugiau taip ir nepasimatėme. O kas gi padėjo jai su lagaminais, atlaisvintais nuo nereikalingų, bet pilnais praktiškų, rišančių su žeme daiktų? Kai tikslas ir kryptis aiškūs, tuomet ir bendrakeleiviai susitinka tie, kuriems lengva nueiti atskaičiuotas mylias kartu. Kad ir su nešuliais.
Tokias mintis ji užrašė jau po kelionės. Po ilgos, truputį alinusios, bet tokios reikalingos! Praleidus keletą dienų jau namuose visai kitaip susidėliojo mintys apie patirtis, išvadas, kitaip jau ir atsiminimų nuotraukos sublizgo. Žiūri ir mato jau ne centrinę figūrą, užfiksuotą objektyvo, bet kraštines detales, niuansus, priartintas smulkmenas, kurių net nenumanė egzistuojant. Kelionė – lyg žibintas: apšvietė minčių, atminčių, o namuose – ir kerčių užkaborius.
Keliaujanti Moteris žino tai.
Gluminantis klausimas, kurio vis sulaukdavo Keliaujanti Moteris – “kada grįši?” Jei klausiantieji pažintų ją, žinotų ir atsakymo pastovumą. Ji jau seniai perka bilietus tik į vieną pusę. Jos kelionė – vedanti pirmyn ir naujyn, ne atgal.
Mąstydama apie rytojaus kelionės atkarpą, užrašė Keliaujanti Moteris, medituodama į tolį prie lango stiklo, rasojančio nuo garuojančios kavos puodelio.