Apsirengiu vieną šviesiausių vasarinių suknelių. Įsitaisau patogiai tekstuose ir pradedu sūpuotis juose. Akivaizdu – šiandien jau neturiu noro kurti apie krentančias snaiges, jų atliekamus piruetus po gatvės žibintais, dėl šalčio įtakos užsidegančiais ir vėl užgęstančiais anapus upės. Stebinančios, vienintelės ir nepakartojamos – esamuoju momentu jau pasakyta ir užrašyta viskas, kas apie jas sapnuota, pamatyta bei kokie netikėti pojūčiai dėka jų patirti. Jau nebejaučiu to kūrybinio troškulio, kurį vaizdavausi jaučianti kai laukiau jų pasirodant. Dabar sotu ir pilna. Ačiū kiekvienai atskirai – be jūsų, baltųjų, mano eilėraščiai apie jus būtų buvę kitokie – ne tokie balti ir ne tokie tikri, kokie yra dabar.
Suredaguoju eilėraštį apie vasarą ir paleidžiu jį tarsi karvelį laisvam skrydžiui į dangų – skaitytojams į rankas. Aplieta saulėtos nuotaikos grožiuosi šviesoje besimaudančia gėle su trykštančiais į viršų lyg fontanas žiedais. Kita jos kaimynė, įsitaisiusi aukštėliau, stebina kasdien vis gausėjančiomis nukarusiomis aguonų spalvos žiedų taurelėmis.
Galiausiai kulminaciniu įvykiu erdvę nuspalvina japoninė magnolija. Ilgai laukusi jos žiedų, tarsi palikuonių turtingas ponas, užtinku visai netikėtai ją žydint. Slapčiomis – net pumpuro nepastebėjau! Skaisčiai raudonas žiedas pasirodo tyliai gausioje lapijoje. Žiūrint iš šono, panašus į tolumoje prie praviro lango sėdinčią aristokratišką merginą ar moterį, lengvai palenkusią galvą ir žvilgsnį žemyn, sėdinčią prie fortepijono ir skambinančią plaukiančią į orą melodiją. Toje tyloje ir užgirstu – pavasarį skelbiančius paukščius, savo sijonuotą eiseną spalvotose drabužių klostėse, besikalančias naujas plunksnas – pūkuotas ir lengvas, kurias vaikščiodama gatvėmis ir laukais netrukus rinksiu ir skaitysiu ženklus jose.
Jaukiai braukia ranka per verčiamą rankraščio puslapį. Skaitymas ir rašymas – tarsi atskira gija, kuria sekdama sutinka, prisiliečiu ir kažkiek pažįstu žmones, keliones, daiktus, patiekalus, drabužius, idėjas. Šios nesvietiško grožio gėlės atsiradimas namuose lemtas beskaitant Aleksandro Diuma „Damą su kamelijomis“. Charakteringa! – pirmuosius pumpurus ji tiesiog nusimetė, lyg protesto išraiška už įkurdinimą pernelyg šiltoje patalpoje, kenkiančioje jos grožiui atsiskleisti. Pernešiau po kurio laiko į vėsiausią kambarį – ten, kur žydi jausmai ir skleidžiasi gamtiškas nuogas grožis, kuriame pašnibždomis tarsi burtai tariami patys jautriausi ir slapčiausi žodžiai. Ji ir aš pradėjome laukti. Kantrybės! Ir kažkas tikrai bus.
Skaitau straipsnį, dedikuotą jai. „Menininkų mūza, … meilės, aistros ir gilaus troškimo simbolis.“ Vakare ji lydi mane į ramybės ir poilsio sūkurį, o anksti ryte įkvepia pakilti ir eiti kurti. Kurti rašant, kurti ateities planus, kurti save jau sukurtame bei atvirame pažinimui pasaulyje.
Pasisūpuoju įvairiaspalvėse mintyse, įsitaisau tekstuose ir kantriai pradedu laukti.