Rašyti ir kalbėtis turi būti lengva. Jei stringa rašiklis, o pokalbiui žodžių reikia ieškoti lyg grybų miške sausringą vasarą – trumpam sustok.
Ieškok kito rašiklio – giliai pasirausk savo talpiame kasdienių reikalų krepšyje. Tikrai rasi mielesnę ir patogesnę rašymo priemonę. Gal šiandien tiks pieštukas – jo griugždenimas ant popieriaus lapo primins pasivaikščiojimą smėlėtu taku tarp pušų. Papūtus vėjui – pėdsakų nelieka, o kripeliojimus pieštuku galėsi bet kada ištrinti. Gal vietoj pieštuko pasirinksi lengvą šratinuką mediniu korpusu? Tas dailiai, be poreikio įnirtingai spausti slysta lapu ir palieka glotnias reikšmingas tušo bangas puslapiuose. Prieš valandą besislapsčiusios, nerangios mintys dabar pačios rikiuojasi į eilutes, sakinius ir pastraipas.
Ieškok būdų kalbėtis ir susikalbėti. Bandyk vieną kartą, kitą. Švebeldžiuok kad ir nepažįstama svetima kalba. Mokykis tylos ir žvilgsnio kalbos. Išbandyk įvairias kalbas, bet nepamesk minties, kurią nori pasakyti. Tik jei, ieškodamas tinkamų žodžių, pastebėsi, kad tavo pašnekovas nukeliavęs kažkur toli, nebe šiame pokalbyje, sustok. Susirask kelią atgal – ne visi akligatviai turi būti įveikti. Ne visos sienos nusipelno kruvinų kelių ir alkūnių. Kai kurias reikia palikti užželti nepermatomu gebenių audeklu. Apsidairyk – aplink tiek takų ir kelių! Girdinčių ir atsakančių bendrakeleivių juose apstu.
Būti taip pat reikia lengvai. Tamsu? Ieškok prasmės būti. Kažkur tikrai yra bent menka užuomina apie sklindantį šviesos šaltinį. Tik neužsibūk vienoje vietoje. Žmogaus akys gali greit priprasti prie tamsos ir tada jis sako: „Viskas puiku! Gerai matau. Pripratau aš, priprasit ir jūs.“ Bet kur ir su bet kuo būdamas, pabandyk pajausti prasmę ir šviesą būti. Arba ieškok abiejų kitur.
Rašyti, kalbėtis ir būti turi būti lengva. Jei sunku ir jauti, jog reikia pauzės – sustok. Stabtelėjus, pasaulis nesustoja. Mintys, žmonės, situacijos – nereikalingi prabėga, o tie būtini susiranda patys tinkamiausią (už)rašytoją, draugą ir pašnekovą.