Įsivaizduokime, jog Užgavėnės vyksta kasdien. Įsivaizduokime, jog darbe esame persirengėliai su kaukėmis, o darbo rezultatai – stirtos iškeptų blynų. Įsivaizduoti nėra sunku.
Užimamos pareigos ir prisiimtos atsakomybės, pirmiausia, reikalauja gerai atlikti savo vaidmenį. Pagal tai kasdienės šventės (darbo aplinkos) dalyviai (kolegos, klientai) mus vertins, ar deramai pasirinkome ir dėvime savo kaukę.
Kaip drabužis, pasiūtas pagal tam tikrą modelį ir iš konkrečios medžiagos, tinka vienokiam ar kitokiam kūnui (pabrėžia privalumus, sudėjimo proporcijas), taip pat ir kaukė kartu su prisiimtu vaidmeniu (profesija) turi derėti su žmogaus gebėjimais, motyvacija dirbti ir domėjimusi konkrečia veikla. Antraip ji smuks, kris, nesilaikys – bėgs nuo dėvinčiojo ir panašės labiau į šaržą nei į darnų vaizdą. Svarbiausia – kiti tai tikrai pastebės.
Kaip prisitaikome kaukes labai panašu į tai, kaip ateiname į savo profesinį kelią – darbinę poziciją ar tarnybą. Teko ir vis dar tenka stebėti – žmogus stveria bet kurią pasitaikiusią po ranka kaukę per daug negalvodamas: „Ai, bus gerai. Kažkaip atbūsiu.“ Kitas, žiūrėk, pradėjęs nuo tuščio karkaso, kruopščiai lipdo, paišo, tobulina įdubimus ir iškilimus. Aiškinasi, kaip prisitvirtinti, kad būtų patogu dėvėti. Nuosekliai betobulindamos savo kaukę, pažįsta gabumus ir ribotumus; ieško, ką dar sukurti ir ko naujo reikėtų išmokti. Tokiam drąsiai klijuok etiketę „self-made“ (kaip „hand-made“).
Būna ir taip – jau laikas į Užgavėnių vakarėlį (ar į darbo rinką), o žmogus nežino, kokią kaukę norėtų dėvėti (ar koks darbas jam prie širdies). Nežino nė vaidmens krypties. Nusižiūri slapčia nuo kitų, susižavi tai, kas matoma pirmame plane ir sako: „Noriu!“. Neįsivertina – tiks, netiks, per didelė, per maža, blankių ar ryškių spalvų. Užgavėnių baliuje jaučiasi nedrąsiai, nes nežino, kaip ją dėvėti. Kartais net pameta ar pamiršta, kur laikinai padėjo – ant palangės ar ant stalo. Pasigedęs, nesistengia rasti: „Jau tuoj vakaro pabaiga (jau beveik penkios-nulis-nulis), paieškosiu rytoj.“ Tai, kas ne tau, ne pagal tavo kompetencijas bei norą išmokti, nesmagu ir dėvėti. Svetima, nejauku ir „iš reikalo“. Koks tas reikalas, beje, irgi ne visada pačiam aišku.
Idealių ir tobulų kaukių nebūna. Ir šis tekstas ne apie tai – ne apie tobulų kaukių paieškas. Manau, svarbiausia, kad kiekviename persirengime, vaidinime ar žaidime (profesiniame, šeimos, draugų rato) sugebėtume prisiderinti tokią kaukę ir atlikti tokį vaidmenį, kuriuose ir patiems veikti malonu bei jauku ir netenka slėptis po pasiteisinimais „nemoku“, „nesuprantu“, „pabūsiu tyliai, gal Užgavėnių žaidimuose niekas nepasiges, kad trūksta mano personažo“. Nemokėti pasidaryti kaukės ar iš pradžių nesuprasti, kuria puse ją reikia dėvėti – nieko keisto. Bet ar stengiesi, ieškai patarimų ir mokaisi iš kitų? Ar slapstaisi prisidengdamas kauke, kurios pats veidrodyje nematei ir neanalizavai, ką šis personažas turės daryti?
Visų vaidmenų gyvenime išmokstama – žaisti darbą, Užgavėnes, šeimą, draugystes, kaimynystes ir bendruomenes. Išmokstama taip, kaip mokomasi kepti blynus. Pirma atidžiai rodomuoju pirštu vedžioji pagal recepto eilutes. Tiksliai matuoji, kiek įmaišyti miltų, vandens, pieno, kiaušinių, druskos ir cukraus. Neduokdie, kruopele bus daugiau – taigi nieks nesigaus! Įkaitini keptuvę ir drebančia ranka lieji pirmąjį samtį tešlos. Oi, ar ne per skysta? Ar nebus riebus? Ar neprideginau vieno šono? Jau gatavus neši į stalą ragauti. Su panašiu virpuliu saulės rezginyje neši savo pirmąją ataskaitą, skaitai pristatymą, siunti tekstą spaudai, „paleidi“ į socialinius tinklus vizualą su tekstu, atiduodi projekto paraišką.
Kepi, kepi. Dirbi, dirbi. Po -ioliktojo ar -dešimto karto lyg blynus ore vartytum, žinai, kaip padaryti gerai, tiksliai, laiku ir kiek tai pastangų bei laiko reikalauja. Pradedi eksperimentuoti – šįkart ciberžolės į blynelius, o gal cinamono? Tekstą su cinkeliu, o gal šiltai, jausmingai parašyti?
Įsijautęs į žaidimą, nejučia supranti, kad kaukė taip pritiko, jog užmiršai, kad ją dėvi. Prigludo lyg antra oda. Tam reikia laiko ir energijos – ieškoti ir atrasti tai, kas sava, stengtis ir mokytis, išgirsti, ką pataria kiti, atsirinkti iš visų patarimų tikslingiausius ir girdėti balsą iš vidaus.
Skanaus!
Ir iki kitų žaidimų bei vaidinimų.