Vienas paskutinių mano pašnekesių prieš grįžtant su Adele namo iš ligoninės įvyko apie rašymą ir dienoraščius. Mažylei snūduriuojant žymėjausi dienoraštyje paskutinių dienų įspūdžius. Taip ir rado mane ant lovos budinti akušerė užėjusi į palatą.
– Dienoraštį ar knygą rašot? – paklausė.
– Dabar dienoraštį, – atsakiau.
– Viską, kaip yra, ar pagražinat? – pasitikslino.
Suklusau. Klausimas privertė susimąstyti: „Kaip gi kitaip, jei ne tikrų tikriausias mintis į dienoraštį rašyti? Juk dienoraštyje nereikia atrodyti, pasirodyti ar slėptis“, – pagalvojau sau.
– Viską taip, kaip yra. Tik jeigu įsimaišo svajonės arba „kas būtų, jeigu būtų“, tada jau nesiskaito „taip, kaip yra“, – atidariau duris asmeniškesniam pokalbiui.
Moteris priėmė kvietimą ir žengtelėjo dar arčiau – papasakojo gabaliuką iš savo gyvenimo. Seniai ji taip pat rašė dienoraštį. Sunkiausiu savo gyvenimo etapu, kaip pati įvardijo. Tai buvo laikotarpis, kai slėgė daug šeiminių rūpesčių. Išbūti su savo jausmais jai padėjo dienoraščio rašymas. Laikas nusinešė negandas – kažkas liko atmintyje, kažkas ne taip ryšku ir skaudu dabar jau beatrodo buvę. Kaip pradėjusi, taip ir nustojo rašyti. Kadangi kraustėsi iš vienų namų į kitus, pamiršo, kur padėjo prirašytą dienoraštį. Manė, jog išmetė arba sudegino tuos sunkių minčių užrašus kaip bevertę makulatūrą. Bet kartą tvarkydama spintą rado sąsiuvinį su savo istorija viduje.
– Pati nustebau: „Kas čia?“ Galvojau, kad jo seniai nebėra. Varčiau, skaitinėjau ir atgijo visi prisiminimai. O kaip baisiai ir juodai tuo metu mačiau savo situaciją, jausmus, žmones!
Visa tai pasakojo man žvelgdama kažkur tolyn, tarsi vėl skaitytų savo ranka prirašytus dienoraščio puslapius. Klausiausi šios moters pasakojimo. Leidau kalbėti ir pasakyti tiek ir tai, kiek ir ką ji pati nori.
– Žinot, kad ir ką berašytumėt, rašykit tik gražius dalykus – gražias ir šviesias mintis, – reziumavo duodama man patarimą. Kada nors Jūsų dienoraštį kas nors skaitys. Žmonėms nepatinka skaityti liūdnas istorijas. Visi nori skaityti apie tai, kas gražu ir linksma. Mano dienoraščio niekas kitas be manęs neskaitė ir nenorėčiau, kad skaitytų.
Norėjau pridėti, jog gal tie mums atrodantys baisūs ir neteisingi dalykai tik mums patiems atrodo baisūs ir neteisingi. Gal skaitantysis knygą ar dienoraštį, teksto eilutėse randa pamoką, lyg kelrodį pasielgti vienaip ar kitaip, užuominą suprasti savo situaciją?
Susiturėjau ir nepasakiau. Jaučiau, jog pašnekovė vis dar gyvena su savo istorija. Tai, kas užrašyta seniai, dar gyva ir jautru. Jaučiausi dėkinga, jog man, nepažįstamajai ligoninės pacientės iš palatos Nr. 560, ji skyrė laiko pokalbiui. Ši moteris, kaip ir kiekvienas iš mūsų, turi teisę galvoti apie viską, kas jai nutiko taip, kaip galvoja, ir turi teisę neprieštaraujant ir nemokant kitiems, vadinti šią istoriją taip, kaip vadina – liūdna, neteisinga ar bet kaip kitaip. Taigi, apibendrinančias interpretacijas nusprendžiau pasilikti sau, nesistengdama stoti į gelbėtojos ar išmintingos motyvatorės batus.
Grįžusi namo iš ligoninės išsitraukiau pilnutėlę dėžę prirašytų savo sąsiuvinių ir užrašų knygų. Čia atgulė ir ligoninėje užbaigtas paskutinis dienoraščio egzempliorius. Dienoraštį rašau nuo 13 metų ir visus dvidešimt vieną tomą saugau.
– Žiūrėk, kiek prikaupiau, – parodžiau vyrui.
– Galiu paskaityti? – paklausė juokais.
– Ne, – atsakiau. O mintyse pasitaisiau: „Dar ne.“
Tuose ranka rašytuose puslapiuose yra visko: šviesių ir pilkų į juodumą pereinančių minčių, realybės ir fantazijų, to, kas yra, ir to, kas galėjo ar galėtų būti. Pavartau ir paskaitinėju kartą metuose ar rečiau. Eilutėse atpažįstu save. Už eilučių prasišviečia ryškūs jausmai ir išgyvenimai. Kai skaitau, viskas, kas užrašyta, atgyja. Prisimenu, kodėl rašiau, ir pagalvoju, kaip arti arba toli šiuo metu esu nuo kadaise užrašytų minčių. Bet vis vien – tai mano mintys, aš jose. Ar kiti tose eilutėse atpažintų mane? Ar kitas jaustų tą patį, ką jaučiau rašydama ir tai, ką jaučiu pati skaitydama po 5-ių, 10-ies, 15-os metų? Kaip fizinį skausmą visi skirtingai išgyvename, taip ir gyvenimiškus skaudulius ar džiaugsmus visi skirtingai patiriame. Dienoraščio užrašuose ir kituose tekstuose randame ne jausmus, o kontekstus ir aplinkybes. Jausmus ir prasmes bei jų gylį kiekvienas susikuriame individualiai. Skaitytojas – knygos ar dienoraščio – skiriasi visu kuo nuo rašančiojo: patirtimis, gyvenimo istorija, teksto žodžiams suteikiamomis prasmėmis.
Išklausyti kitų istorijas be koregavimo, be bandymo kalbėtoją įkalbėti ieškoti papildomų prasmių ar siūlyti savąsias – prasmingas išmokti amatas. Tokiu būdu kiekvienas pokalbis ar susitikimas išsitęsia į nenutrūkstamą istoriją, neiškarpant ir neperkuriant jos dirbtinai. Gyvenimo istorija auga ir šakojasi lyg gerai prigijęs sveikas medis su kiekvieno naujo skaitytojo ar pašnekovo atėjimu.
Kai galvoju, jog kada nors kas nors skaitys mano dienoraščius (ar kai skaito tekstus), įsivaizduoju natūraliai suaugusį sodą su brandžiais medžiais. Augantį, kerojantį, kur sugyvena seni medžiai ir kiečiai, rožės ir usnys, valgomieji burokėliai ir paparčiai. Šaknys ir kamienas – tai aš ir mano istorijos siužetas, o šakos, žiedai, pumpurai – skaitytojo mintys skaitant, kylantys į viršų ar svyrantys šakomis su jausmais ir besimezgančiomis naujomis idėjomis. Viskas kuria dermę – liūdna ir linksma, švelnu ir spygliuota, saulė ir šešėliai. Svarbu viską užrašyti gražiai.
O gal svarbu tiesiog spėti užrašyti?