Aplink kovo 11-ąją išsiruošėme aplankyti Palūšę. Dar ne turizmo sezonas – ramiau. Prognozavo šilumą. Vaikščiok miško takais ar palei ežerą ir grožėkis bundančia gamta. Prasiėjom valandą su trupučiu, o tada pradėjom svarstyti, kokią stovyklavietę pasirinkti piknikui.
Iki vienos privažiuoti pabandėm – keliukas dar neįveikiamas. Kita – prie judraus kelio, triukšmas, nelabai jauku. Radom vieną vietą, tik paskutinius 300 metrų iki atokvėpio teko patikrinti, ar neįklimpsim, ar pagrindas po kojomis, t.y. ratais, tvirtas.
Kol Vyras suvaikščiojo į žvalgybą pirmyn ir atgal, aš laukiau automobilyje. Grįžo, sako: „Įveiksim“. Privažiavom be slystelėjimų į šalikelę. Aikštelė erdvi, tvarkinga. Pavasario saulė taip smagiai kuteno nosį – net keista, kad tik mums vieniems kilo mintis tądien toje vietoje pasibūti gamtoje.
Užsikūrėm laužą. Laikas ruošti maistą.
Žvilgsniu (ir foto objektyvu) suinventorizavau produktus, kuriuos įsidėjome pietums gamtoje:
- Geras alyvuogių aliejus – kažkas rafinuoto;
- Jautienos liežuvio šmotas, iš vakaro virtas – kažkas, ką valgo ne visi, bet mes labai (panašiai, kaip kraujinius vėdarus);
- Vystelėjusio poro galas – kažkas su istorija, likutis nuo kitų patiekalų;
- Marinuoti agurkai – macnus daiktas su rūgštele;
- Bulvės, virtos su lupena – kažkas labai žemiško;
- Kiaušiniai – trapu vežti ir nešti, bet gaminant gerai suklijuoja.
„Praktiškai viskas, iš ko susideda santykiai“, – pagalvojau smulkindama turistiniu Vyro peiliu.
ALIEJUS. Rafinuoti, išskirtinės kokybės dalykai (kaip komplimentai ir artumas) – santykiuose būtini. Bet šito gero reikia „neperkaitinti“ ir nepadauginti, antraip bus vulgaru ir riebu.
JAUTIENOS LIEŽUVIO ŠMOTAS. Du poros nariai visada ras kažką savo slaptą ir labai mėgstamą. Ir be trečių ar ketvirtų įsikišimo ar rekomendacijų.
VYSTELĖJUSIO PORO GALAS. Santykiai kasdien kuriami kaip vakarykščios istorijos tęsinys. Juose reikia išsaugoti ir miela prisiminti „pastovėjusius“ įvykius, pavykusius ir nepavykusius patiekalus, reikalus, pokalbius. Net ir tuos prisvilusius nuomonių skirtumus gerai įsiminti – kad pasimokytum iš savo klaidų.
MARINUOTI AGURKAI. Subtili „rūgštelė“ reikalinga tam, kad nė vienas poroje neužsnūstų prėskoje kasdienybėje. Emocijos – ne sutraukiančios, o išskleidžiančios šypseną.
BULVĖS SU LUPENA. Branda santykiuose – ne skraidymas padebesiais, o vaikščiojimas žeme, visais jos įmanomais struktūriniais paviršiais – klampojant pažliugusiais keliais pavasarį ar renkant bulves iš riebaus dirvožemio rudenį.
KIAUŠINIAI. Kaip kiaušinio masė omletą paverčia omletu, taip porą kažkas neapčiuopiamo, bet būtino sulipina į vienetą.
Mintis „užsirašiau“ mintyse, o supjaustyti produktai iš mano rankų nukeliavo į Vyro rankas, iš jo rankų – į keptuvę, įkaitintą ant spragsinčio laužo.
Pakvipo.
Tai iš dešinės, tai iš kairės medyje kaleno genys. Tas pats lakstė per du „objektus“.
Nuo ežero pusės pūtė vėjas.
Moteris paduoda – produktus, ženklą, pirmąją ir paskutiniąją natą. Vyras paima ir nulipdo iš to kažką – namus, namą, pietus ant laužo. Makaluoja, maišo. Oi, kaip Jai norisi patarti, pakoreguoti, įspėti, nukreipti ir padiktuoti. Kaip gerai, kai šis „geras“ noras praeina pro šalį – nuskrenda kaip tas genys į kažkelintą medį pastuksenti. Pabaigoje gaunasi kažkas labai gerai, ypač, kai Jos noras koreguoti ir diktuoti pastuksena mintyse ir praeina.
Kasdienė buitis, veiklos kartu – atspindi žmonių tarpusavio santykius. Juk ir sakoma: „Nori pasitikrinti, kaip judviems sekasi – važiuokit į kelionę, geriausia į kalnus“. Nėra arti kalnų arba atostogos dar toli – važiuokit į pavasarinį pikniką nelaukdami vasaros. Savirefleksiją vėjas lengvai į galvą įpūs, o atviras pokalbis prie kavos po maisto – garantuotas. Bent jau viena esminė frazė tikrai išsprūs: „Kodėl gi seniau nerengdavome tokių pavasarinių iškylų gamtoje?“
Beje, būdami maždaug pusiaukelėje link Palūšės, prisiminėme pamiršę druską ir pipirus. Mąstėm: „Gal stot pakeliui parduotuvėje?“ Kaip atėjus, taip ir nuėjo mintis į šoną. Druska ir pipirai gana neblogai paryškina maisto ir santykių stipriąsias savybes. Jei tik neperdedi. Kartais taip smagu neįsipareigoti ir neapsikrauti galvos: „Kuo dar pagardinus? Ko čia tokio įbėrus?“ Paprastai, gardžiai, nepersivalgant ir neužgožiant – viskas, ko reikia. Jeigu šiandien nėra druskos ir pipirų po ranka, tai ir neieškokit. Kitą dieną pabarstysit ar persūdysit – tada sūriau ir pavalgysit. Bus dar viena nauja patirtis, pokalbis ar pretekstas: „Mums tikrai reikia pasikalbėti“. Šiandien mėgaukitės pavasario pikniku ir santykiais – nei per sūriais, nei per saldžiais. Išvėdintais gryname ore.