Kas bova, o kas nebova planuota, bet pačiupinėta ir pajausta akūratnai!
IR KAIP TEN VISKAS? Rusnė (vok. – Russ) prisiminimuose liko gandrų, dosnių ir atvirų žmonių, apetitą gyvenimui žadinančių ir žvilgsnį prikaustančių žalių sodrių pievų kraštas. Kita vertus, sunku apsispręsti – gandrų ar karvių laukuose daugiau, dosnumu, kruopštumu ar kūrybiškumu Rusnės žmonės labiau pasižymi, žalių pievų spalva ar šviežių, tik tik iškastų, vietinių bulvių skonis labiau apetitą gyvenimui žadina? Gavom bulvių dovanų iš Mono House, kur ir svečiavomės 4-ias naktis, šeimininko, o tada kepėm „vietinius“ blynus. Dar gavom ir karšį – šviežiai rūkytos žuvies kvapas „suvalgė“ mus, nespėjom nė nuotraukos pasidaryti. Beje, su agurkais ir pomidorais iš tų pačių dosnių rankų!
KĄ SKAITĖM? Bet kurioje Rusnės ir Šilutės (vok. Heydekrug) apgyvendinimo vietoje bei bibliotekoje randama knyga – „Russ“. 1-2 val. skaitymo daugiausia „vaizdais“ – atspausti XIX-XX a. atvirukai su Rusnės kurorto! nuotraukomis. Iš šios knygos ir sužinojau, jog miestelis ne tik turėjo kurorto statusą, jame buvo viešbučių, restoranų, maudyklų, įdomus faktas – lašišų žūklės Atmatoje stebėti buvo atvykęs Frydrikas III su žmona Viktorija. Kalbant apie kitas istorines asmenybes – Rusnėje „sutikome“ ir Mahatma Gandhi. Tiksliau – jo skulptūrą su ta pačia nuolankia šypsena.
O PO TO… pakrančių pievoms vis dar kvepiant visais įmanomais sezono žolynų kvapais (kitais metais, sakiau, ten važiuosim žolynauti), pervažiavom paskutinei nakvynės dienai į Šilutę. Girdėjau, jog rinkoje prasideda trintis dėl darbo nuotoliu dienų ir valandų, tad siūlau išbandyti darbdaviams ir darbuotojams darbo vietas regionų bibliotekose ir skaityklose. Jei nepavyksta susikaupti (ypač kūrybiniams sprendimams / tekstams / …) kavinėje / namelyje / viešbučio kambaryje, tai – bibliotekos atviros, o bibliotekininkės – malonios ir visuomet gelbėjančios pačios ramiausios vietos paieškose. Šilutės raj. savivaldybės F. Bajoraičio viešoji biblioteka dieną darbus atsilikdama (1/4 projekto paraiškos parašyta, tad sėkmės atveju, tikrai pasidalinsiu geru žodžiu ir su mane įkvėpusia erdve) ir apie draugiškus vietinius žmones daug ką pasakantį pokalbį nugirdau:
– Ar galima šitą „deficitinį“ paimti? Jūs dabar neskaitot…
– Na, kaip … Pasiėmiau, tuoj skaitysiu… Ai, gerai, – imkit… aš vėliau jau…
Va, taip! Laikraštis iš rankų į rankas keliauja. Tas „deficitinis“ – tai Šilutės naujienos. Einamiausias, nes, matyt visiems svarbu, kas vyksta savam mieste.
DAR ŠIS TAS APIE ŠILUTĘ. Susidariau įspūdį, kad čia moterims neapsakomai sunku… išsirinkti, į kurį grožio saloną eiti. „Kleopatra“, „Grožio kampelis“, „AntanaBeautyHouse“, „Dailutė“, „Laimė“ – čia tik keli iš įdomesnių pavadinimų. Beje, drabužių parduotuvių ir parduotuvėlių taip pat gausu – nuo „antro gyvenimo“ iki „mados iš Italijos“ ir t.t.
Penktadienį po darbų (grįždama iš jau minėtos bibliotekos į viešbutį) neplanuotai patekau į šventę. Organizavo Šilutės atviras jaunimo centras. Paaugliško amžiaus dar nesiekiančios merginos atliko lietuviškus savo kūrybos, o anglų bei prancūzų kalbomis – gerai žinomus tarptautinius hitus. Likau sužavėta, nes kultūrinis ir – tiesiog gyvenimas – verda tarp daugiau nei šimtmetį skaičiuojančių Šilutės pastatų ir ant tokio pat amžiaus grindinio. Senamiestis, atlaikęs II-ojo pasaulinio karo destrukcijas – vienas retesnių atvejų Lietuvoje.
REIKĖS GRĮŽTI. Abejonių nelieka, nes liko dar neaplankytų objektų: „Hugo Šojaus muziejus“, „Šilutės siena“ ir nežinomas skaičius pribarstytų gatvėse sekretų! Pastarieji – tai tarsi miniatiūrinis erdvinis pasakojimas, atkartojantis kažkada vykusį miesto gyvenimą: amatą, verslą, paslaugas miestelėnams. Istoriją galima papasakoti ir taip!
KAIP BE KAVOS?! Kavą surasčiau ir Marse, o Šilutėje atradau geros1 kavos. Yra tokia „August Kafe“. Iškabų nerasit – atvažiuojat adresu Šilutės g. 1, Pagryniai ir išsirenkat vieną iš trijų versijų, pupelėmis arba maltą, besiskiriančių skrudinimo stiprumu. O jei kava lengvai nepasiduoda geriama pavieniui, t.y. be deserto, tuomet aplenkti Halės prekyvietėje Heydekrug kepykla Šilutė nevalia! Akys matė ten visko. Kepa mažais kiekiais kas valandą – naminius sausainius, skareles su obuoliais, eklerus su pistacijų kremu. Jie visada švieži arba… jų tiesiog nelieka.
IR PABAIGAI. Galutinis stabtelėjimas prieš grįžtant į Vidurio Lietuvą nutiko Švėkšnoje. Villa Genowefa dvaro parkas, sujungtas viaduku su Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios šventoriumi ir seniausias Lietuvoje dvaro rūmų parke augantis ginkmedis. Žinoma, jog šiame dvare šeimininkai Broel Pliateriai šeimos šventes švęsdavo, kilmingus svečius priimdavo ir poezijos skaitymus organizuodavo. Romantiškas tas ponas Pliateris buvo – vilą žmonos vardu pavadino.
TIKSINT PASKUTINĖMS KELIONĖS MINUTĖMS – DAR VIENA SMULKMENA: Švėkšnos dvare saulės laikrodis baltuoja. Jo originalus bareljefas – Paryžiaus Luvro muziejuje. Formos, reikalingos laikrodžiui išlieti, buvo atsivežtos iš Prancūzijos. Sako, jis primena nedidelį apskritą burtų staliuką. Pabandom? „Laikrodėli, laikrodėli, kuria kryptimi kita kelionė laukia…?“ Laikrodėlis tik sukruto ir tarė…
Gero vėjo ir gerų įspūdžių Pamario krašte pas lietuvininkus! Susitiksime jau kitose istorijose…
1 – Visų skoniai skirtingi. O man gera kava vidutinio stiprumo: long black, chemex arba paprastu namų būdu užplikyta šviežiai malta.