Tuk-tuk. Ar čia pataikiau?

Gimtojo miesto, kaip ir šeimos, į kurią atėjau – nepasirinksiu. Vidinis balsas sako: „Gerbk ir mylėk abu.“ Darželį ir mokyklą, į kuriuos „užrašė“ tėvai, ligoninę, į kurią jie ir vežė prasidėjus apendicito skausmams vaikystėje, biblioteką ir kultūros namus, kuriuose, pirmąkart apsilankiusi, pažindinausi su menais ir kultūra, ir vietos bendruomenę, apie kurią dar vienas vidinis balsas sako: „Jei jau esi čia, vadinasi reikia gražiai sugyventi ir rūpintis kaimynystės aplinka ir vieni kitais.“ 

Tik štai, kiek vėliau – ateina paauglystė, o po to 20-ieji. Nerimsta mintys apie savitumo, saviraiškos ir visų kitų „savi-“ paieškas. Kyla klausimai apie tai, kas esu, kur ir (su) kuo noriu būti. Vidinis balsas ragina: „Ieškok savo namų, t.y. savo širdies miesto.“ 

Vieniems širdies miestu tampa vietovė, kurioje kažkuriuo gyvenimo momentu beveik visi bendraamžiai / bendraminčiai nori pagyventi ir pabūti, pavyzdžiui šalies sostinė. Širdies miestu visam gyvenimui gali likti ir gimtoji vieta – miestas, miestelis, kaimas, vienkiemis… Dėl pastarojo pasirinkimo – likti ten, kur pradėjai savo kelionę – susimąstau: ar tik nesusiję tai su atsarga negalvoti ir nerizikuoti. Likti ten, kur esi, nereikalauja pastangų, nes „čia jau pripratau, žinau šiuos žmones, o kas jei nuvykęs gyventi kitur nebūsiu mylimas / priimtas / suprastas… O kas jeigu..?“ 

Širdies miesto paieškose visada slypi rizika. Dar reikia kūrybiškumo bei pastangų gerokai įdėti: pažindintis ir pažinti, atrasti ir suprasti naujas vietas, ar netgi išdrįsti užpildyti trūkstamų paslaugų ar infrastruktūros nišą pačiam, kelti rūpimus klausimus bendruomenėje. Kažkas panašaus į gyvenimo meilės paieškas ir poros santykių puoselėjimą. Laikas kartu skirtas pažinti ir suprasti TĄ žmogų, pergyventi kartu visus iššūkius ir „kultūrinius nesusipratimus“, mokytis ir dalintis savo patirtimi, siūlyti sprendimus, tinkančius abiems. Ne algoritmas, tad iki galo niekuomet nežinai „pavyko ar nepavyko“. Tik jauti. Jei pernelyg baisu leistis ieškoti (širdies miesto ar gyvenimo meilės) – visada yra kraštutinis pasirinkimas likti tame taške, kur ir pradėjai gyvenimą – vienas /-a. O kalbant apie vietą – tai tiesiog nejudant iš jos, neapleidžiant gimtojo miesto ar net gimtųjų namų. „Ai, bus gerai taip, kaip yra. Ištversiu aš, ištvers ir mane.“ Skamba paguodžiančiai, tačiau nejaukiai ir pilkai.

Tačiau galima ieškoti TOS, KURIOJE netveri džiaugsmu būdamas, tarsi nuolatinėje įsimylėjimo būsenoje – kažkas vis intriguoja, vis stebina; ir galvoje dzingteli: „Aš jau čia.“ Laikini nepatogumai darosi vis mažiau pastebimi: remontuojamos gatvės, pjaunama savaitgalį žolė gretimam kieme, šiukšliavežės pypsėjimas ar neatvykimas laiku, nes pažirdžiuose ir kieme taip gera! Kaip ir su savu žmogumi santykiuose – kartais gal ir žodis, ištartas ne laiku ir ne vietoje, prašosi pataisomas, ar mintis, nuovargio prispausta, reikalauja pastangų ją nuvyti, bet vis tiek kantriai eini koja į koją, nes galvoje vis dzingteli… Jei netvarkyti krūmynai ir griūvantis kaimyninis namas labiau su ateities galimybėmis ir vizijomis asocijuojasi, o juos matant kyla rankos, norinčios kartu su kitais iš didelio nieko bent mažą grožį sukurti, tad, kaip ir meilėje savam žmogui, gebėjimas neegzistuojančiuose dalykuose matyti save ir kitą vienu metu atveda prie SAVO ŽMOGAUS ir į SAVĄ VIETĄ. 

Storalapis, jaukiai augantis keramikės N. Marčėnaitės kūrybos puodelyje, tik patvirtina, kad įleisti šaknis galima ir labai netikėtose vietose. Nuotr. autorė Dovilė Vainorė.

O kaip su asmenine patirtimi. Ar jau radau savo širdies miestą? Ar suveikė paieškų teorija praktikoje? Gimtasis Kupiškis visada liks gimtuoju kraštu. Paklausta: „Iš kur esi kilusi?“ atsakau „Atsukime laiką atgal – dabar gyvenu Vilniuje, prieš tai dirbau ir studijavau Kaune, vaikystę leidau ir mokyklą baigiau Ukmergėje, bet aš tai iš Kupiškio!“ Ukmergė visada liks vaikystės ir paauglystės miestu. Matau, kaip jis keičiasi – gražėja, žavi kažkada buvusia turtinga čia gyvenusių žydų kultūra ir istorija, o dabar – gausėjančiais sumanių žmonių idėjų rezultatais. O dar ta romantiška legenda apie mergaitę, kurią nusinešė vilkas… Gyvenimo Kaune etapas pažymėtas ieškojimais ir atradimais, mokymusi ir atėjusiu supratimu, jog „kelti bures reikia“. Ne tas uostas. Vilnius – su staugiančio vilko sapne legenda ir plačiomis galimybėmis – visada liks miestu išbandančiu pasirinkimų kelyje. Užgrūdinantis.  

Tai kur gi tas mano širdies miestas? – Kažkur tarp miškų, sirpstantis kūrybiško polėkio ir poilsio darnoje, laisvu nuo perteklinio automobilių pypsėjimo oru, kartu iššūkius sprendžiančiais moterimis, vyrais, senjorais ir vaikais, parkuose ir namuose sutinkančiais su šunimis, paukščiais ir katinais. Draugišku atvykti visiems ir keliančiu nostalgiją išvykstantiems. 

Tuk-tuk. Ar čia pataikiau?

dalintis įrašu