Ką veikiate, kai laukiate savo skrydžio oro uoste? Tikriausiai nesuklysiu spėdama, jog 5 iš 10-ies jūsų žvalgotės duty free parduotuvėse arba jų vitrinose. Viena dešimtoji keliautojų tiesiog ramiai laukiate savo skrydžio. Kiti 4 iš 10-ies atiduodate duoklę skonio receptoriams kavinutėse ar greito maisto užkandinėse.
Save priskirčiau ramių žioplinėtojų kategorijai: maždaug pusę laiko sėdžiu ir rašau, o likusį laiką vaikščioju, žiūrinėju ir neretai sužinau ką nors nauja.
„Medžiojau“ jaukesnę vietą, kur galėčiau atsisėdusi ramiai laukti skrydžio. Žvilgsnis netruko užfiksuoti lengvo pastelinių spalvų interjero ir iš toli šviečiančio purpurinio-alyvinio užrašo. Priėjusi arčiau tą neoninį užrašą skaičiau 4-5 kartus, stengdamasi įsiminti beveik kaip „Tėve mūsų …“ prieš komuniją. Po akimirkos kitos nusipurčiau meilės iš pirmo žvilgsnio kerus, prisiminiau, jog turiu telefoną ir galiu nusifotografuoti atminčiai:
„Someday all ice cream is going to be made like this“ – pakirto kojas. Ledų aš net nevalgau, beje.
Ledainėje-kavinėje nieko ypatingo nebuvo: baltos, pilkšvos sienos, šaldytuvas pripildytas 10-12 jau pustuščių talpų su įvairiaskoniais ir įvairiaspalviais ledais, kuklus meniu ir kavos bei arbatos ruošimo zona. Jokių gigantiško dydžio atvaizdų su vaikais šokoladu išterliotomis nosimis ir žandais. Jokių stock’inių įsimylėjėlių, meiliai besidalinančių bendru ledų kaušeliu, nuotraukų. Dar buvo keturi staliukai ir … o koks ten koliažas ant sienos? Oh Yä, juodmarge! Bonjour in Barcelona! 1921 – „Dream big“, o 1961 – Brooklyn. Kavos, šokolado ir kitų maisto produktų spalvos.
Puzzle vaizdų dėlionės istorija mane darkart nupirko:
Viena iš daugelio mekų, kurios prieigose stovėjau, priklausė Häagen-Dazs – amerikietiškam ledų prekiniam ženklui. Jį įkūrė 1961 m. Brukline lenkų kilmės žydų pora Reuben ir Rose Mattus. 1921 m. emigravo jie į amerikas dar būdami vaikai atskirai kiekvienas su savo tėvais. Susitiko, susituokė ir po atkaklaus mokymosi bei eksperimentavimo su ledais magija įvyko! Lenkai žydai amerikose, o pavadinimas su… umliautais? Häagen-Dazs istorijos sudedamoji dalis tokia: pavadinimas – tai padėka Danijai už tai, kad per II-ąjį Pasaulinį karą ši šalis gelbėjo žydus. Ir nesvarbu, kad umliauto danų abėcėlėje net nėra – Reuben ir Rose užbarstė jų lyg zefyriukų ant vanilinio skonio ledų už žygdarbius.
Stebėtis gal labiausiai verta tuo, jog visai nekalta frazė ir keli paveiksliukai taip sužadina žmogišką smalsumą, kad net būdama ledų nevalgytoja pasišvenčiu fotografuoti, skaityti ir rašyti apie juos. Ar tik ne kūrybiškumo, paprastumo ir beišsipildančios svajonės dermė taip užburia? Kai šį stebuklą išgauni ir komunikuoji – ima, tiesiog, tave ir skaito, valgo bei rašo…
O kalbant apie techniką – įsitikinau, jog žioplinėjimas ir rašymas puikiai papildo vienas kitą. Pirma žioplinėji ir smalsauji, o paskui imiesi rašyti. „Plokščias“ žioplinėjimas internetuose – papildo patirtis, bet viskas prasideda nuo gyvo impulso ir betarpiško santykio… kad ir su neoniniu užrašu.
Vis dėlto – kodėl nepirkau ledų? Pirma – kaip ir rašiau – jų nevalgau dėl alergijos karvės pienui. Antra – kol meditavau prie Häagen-Dazs devizo ir skaitinėjau apie šį prekės ženklą ir jo įkūrėjus internetuose, baigėsi ledainės darbo valandos.
Buvo verta paskaityti.
Häagen-Dazs… kokio skonio ledai turėtų būti, jei istorija tokia skani?