„Tikri turistai keliaudami įspūdžius renkasi ne tik akimis ir širdimi, bet ir liežuviu,“ – skelbia gastroliavimo po Lietuvą gidas. „Ši kelionė bus gastro,“ – lyg tarp kitko buvau perspėta besiruošiant savaitgalio išvykai. Tai reiškia, jog didžiausias džiaugsmas teks skonio receptoriams, patiriant vietos, fusion ir / ar eksperimentinės virtuvės gardumynus. „Gastronominiai“ keliautojai įsidės šias patirtis į atminčių fotoalbumą ir „išsitrauks“ jas tik ragaudami kitus artimus skonius arba… sutikę panašios formos, spalvų ar kvapų – bet visai nemaistinius – objektus.
Viena asociacija, susijusi su maistu, mane visada lydi kalnuose – ten dažniau nei bet kur kitur aš galvoju apie tobulai nuožulnų konditerinį gaminį: keliavimas į aukštikalnes ar masyvus man yra kelionė į triufelį. Istorijos ir pasakos byloja, jog dykumoje oazių miražai vilioja žmones eiti vis arčiau ir arčiau, žadėdami tolumoje „tyvuliuojančius“ vandens telkinius. Eini eini, o vaizdas tik tolsta ir tolsta, o keliautojas taip ir lieka dykumoje vienas – sudžiūti ir sunykti kartu su savo lūkesčiais ir vaizdiniais. Tai gal kalnuose įvyksta kas nors panašaus – apleidžia kūną jėgos ir šis verkte verkdamas prašosi būti pamaitintas tučtuojau, todėl aš ir matau tolumoje pūpsantį energijos teikiantį saldėsį? Netikiu, nors tu ką, šiuo tolimu paaiškinimu apie savo triufelinių kalnų vaizdinių ištakas. Dėkinga turiu būti poetiškai ir estetiškai nusiteikusiems bei analogijas kurti linkusiems smegenų vingiams pusrutuliuose už tai, kad, gavę regos receptoriais kalnų kontūrus, išbraižo tuos nuostabaus skonio šokoladinius bokštelius mano vaizduotėje. Beje, neatsitiktinai apvalieji šokoladiniai triufeliai pagal savo panašumą į trumus ir gavo tokį pavadinimą. Iš gamtos – į konditeriją, – ir vėl atgal į gamtą. Vadinasi, tokių poetiškai nusiteikusių vaikščiotojų gamtoje esti apsčiai, tad mano potyriai bei atradimai – matyt šios bendruomenės nestebintų.
Kalnai triufelių pavidalu – tai ne miražas alkstančiam keliautojui. Triufelius įmanoma pasiekti. Eidamas prieisi ir tikrai „atsikąsi“ viršūnės. Tik reikia nesustoti. Didžiausią nuostabą man vis dar kelia štai kas: iš toli kalnas savo dydžiu tarsi triufelis ir atrodo. Tik ištiesk ranką, imk, įsidėk dviem pirštais į burną tą mielą nedidelį kugio formos kakavos dulkėm ir miškų vaizdais pabarstytą gabalėlį ir palengva tirpdyk ir tirpk malonume. O kai atsiduri ant šio „mažyčio“ triufelio viršūnės, susisuka galva – tik ne nuo deguonies stygiaus, o nuo sotumo jausmo erdvei. Žvelgi atgal ir į priekį, į dešinę ir į kairę, aukštyn, žemyn – kur tik nori ir kur tik galva bepasisuka. Kalnai – kaip triufeliai – maitina ir svaigina: neleidžia sudžiūti ir sunykti. Duoda tiek energijos, kiek tik gali pasiimti, kad užtektų iki kitos kelionės. Valgyti kalnus reikia atsargiai – žingsnis po žingsnio, neskubant. Taip, kaip desertą. Ir taip, kaip gyvenimą…