Yra tokie kūriniai, kurie, pradėti rašyti, turi sulaukti tinkamo meto, kad būtų pabaigti. Jie laukia dienas, savaites, o kartais mėnesių mėnesius, metų metus.
Yra žmonės, kurie, susitikę pirmąkart, yra neatpažįstami, nepripažįstami, nepastebimi. Reikia sulaukti dar kito susitikimo, susipažinti naujai ir suvokti – mėnesių mėnesiai, metų metai išlaukti neveltui – reikiant ateiti į dabar.
Dar yra sapnai, kurie sapnuojasi pasikartodami mėnesių mėnesius, metų metus. Kartais vos vos prisileidžiantys artyn trumpam, nubėgantys vos spėjus aprašyti eilute kita, o kartais įtraukiantys ryškia emocija ir gulantys tirštu tekstu į sasiuvinius.
Pasakoja juos istorijos ir kūriniai – atskiri ir susisiejantys, spalvingesni ir blankesni, sutiktiems žmonėms ir apie sutiktus žmones. Kol vieną beskaitę naktį rasotas taškas nusileidžia ant paskutinės „į“ užbaigdamas lemtingąją istoriją.
Arba kitaip.
Pradedu rašyti – etapais, dalimis, paskui laukiu tinkamo meto – įkvėpimo ar mūzos, kuri pelengvintų kelionę iki pabaigos, palydėtų iki paskutinio sakinio. Kartais laukiu dienas, savaites, o kartais mėnesių mėnesius, metų metus.
Sutikusi žmones tikrose ir iliuzinėse pirmose situacijose, ne visuomet juos atpažįstu, pripažįstu ir pastebiu. Sulaukusi kito susitikimo, susipažįstu ir suprantu, jog mėnesių mėnesiai, metų metai reikalingi išlaukti tam, kad kartu ėję skirtingais keliais pasiektume dabar.
Yra sapnai, kuriuos vis sapnuoju ir sapnuoju mėnesių mėnesius, metų metus. Kartais atsimerkusi dar spėju pamatyti juos nubėgančius, bet nespėtus aprašyti. O kitąkart atsibudusi stiprios emocijos ir ryškaus vaizdo blyksnyje, skubu užrašyti viską kuo smulkmeniškiau – neleisdama gausiam turiniui ištirpti skubančiame pilnėti ryte.
Pasakoju juos istorijomis ir kūriniais – paskirais ir supintais, spalvingais kaip ryto aušros dangus ar nublankintais kaip rūko baltuma. Pasakoju sutiktiems žmonėms ir apie sutiktus žmones pasiekdama paskutinę „į“ ir dėdama tašką, užbaigsiantį sakinį lemtingoje istorijoje.