Ji egzistuoja, tačiau Jos iš tikrųjų nėra.
Ji miela – niekuomet neprieštarauja ir nesako savo nuomonės.
Su Ja paprasta ir lengva – lygiai taip pat paprasta ir lengva, kaip neturėti rūpesčių, problemų. Neturėti Jos. Turėti tik įsivaizduojamą Ją, tik tiek, kiek Jos gali prireikti epizoduose, momentuose, kontekstuose.
Jos nėra tuomet, kai Ji nėra būtina: vadinasi Ji yra patogi. Kaip kėdė arba porcelianinis puodelis. Kėdę panaudoti galima tik tam tikrais atvejais, porcelianinį puodelį – taip pat. Kartais, patogiai ir jaukiai.
Jos nėra – Jai dar reikia užaugti. Išdygti iš riebaus juodžemio arba smėlėtos sausos žemės – nesvarbu iš kur, svarbu būti ryškiu kažkuo. Tuomet Jai jau bus galima būti – bent pradėti matytis.
Ar tuomet Ji jau egzistuos?
Tikriausiai dar ne.
Jos vis dar nėra, nes dar ne ta diena, ne tie metai, ne tai ir ne ten, ir ne taip viskas suplanuota, viskas turėjo būti kitaip. Dar ne tas kontekstas.
O gal Ji kada nors jau buvo?
“Taip, prisimenam, Ji buvo.” – atsako. “Mes prisimenam jos balsą, juoką. Mes dar prisimenam praeinant Ją šia gatve. Ir, beje, – šis suoliukas buvo Jos mėgstamiausias. Suoliukas ir knyga. Ne, tikriausiai tai ne knyga – Ji visuomet su savimi turėdavo sąsiuvinį. Mes svarstydavome – apie ką Ji rašo?”
“Bet svarbiausia – mes žinojom, jog, nepriklausomai nuo konteksto, Ji iš tikrųjų kiekvieną dieną yra.”