Porą metų dirbau su Lietuvos nevyriausybinėmis organizacijomis, veikiančiomis specifinėje srityje – pagalbos žmonėms, artimoje aplinkoje ar platesniame socialiniame rate patiriantiems psichologines, ekonomines ir fizines skriaudas. Tų žmonių istorijų teko išgirsti pačių įvairiausių – nuo reguliariai kenčiamo smurto, psichologinių manipuliacijų intymiuose santykiuose iki išnaudojimo prievartiniam darbui. Baigusi darbą su didelėmis nevyriausybinėmis organizacijomis, maniau užversianti duris girdėtoms temoms bei problemoms. Visgi pasivijęs „nepabaigtų darbų“ jausmas realizavosi savaip – lokaliais prevenciniais projektais.
Socialiniai darbuotojai, psichologai ar atvejo vadybininkai, į kuriuos išdrįsdavo kreiptis nukentėję vyrai, moterys ar šeimos su vaikais, vardindavo gilumines liūdnų istorijų priežastis. Pirma, nukentėjusieji pasižymėjo menkais socialiniais įgūdžiais ir nuolat patirdavo psichologinius ir emocinius iššūkius (išnaudojimą, pažeminimą, smurtą) santykiuose su draugais, bičiuliais ar gyvenimo partneriais. Pastarieji įprastai ir būdavo tais agresoriais, nuo kurių nukenčia asmuo, negalėdamas įsivertinti, kas yra „sveiki santykiai“, „abipusiškumas“ ar „savivertė“. Socialiniais įgūdžiais apibūdinu gebėjimą adekvačiai vertinti naujas pažintis (ypač socialiniuose tinkluose), rinktis darbo pasiūlymus ir atitinkamai brėžti ribas santykiuose – ko noriu ir ko nenoriu, kas man priimtina girdėti ir daryti, o kas menkina mane ir mano vertybinius pasirinkimus. Kokį(-ią) aš save matau vertingą ir kaip galiu būdama(-s) savimi apginti asmeninę nuomonę, pasirinkimą daryti vienus ar kitus veiksmus, atsisakyti įsitraukti į veiklas, kompanijas ir situacijas, kurios man nėra priimtinos. Šių gebėjimų tvirtumas priklauso nuo asmens savivertės.
Antra, mano minėti specialistai pabrėždavo asmens amžių, kaip kritinę socialinę kategoriją, koreliuojančią su socialiniais ir psichologiniais iššūkiais nukentėjusiųjų tarpe. Pagalbos telefonu ar ateidami į skirtinguose Lietuvos miestuose veikiančias organizacijas kreipdavosi pilnamečiai asmenys – virš trisdešimties ar keturiasdešimties. Kelia nuostabą tai, jog už jų nugarų vilkdavosi ilgas socialinių, psichologinių ir ekonominių problemų sąrašas, kurio ištakos – paauglystė ar vaikystės amžius. Kodėl vaikus ir paauglius lengva įtraukti į keistas, jiems nepalankias situacijas, kaip išnaudojimas ar net nusikaltimų darymas? Vaikai ir paaugliai, ypač augantieji socialinius iššūkius patiriančioje šeimoje, retai turi stiprų kritinį mąstymą ar patikimus artimuosius, kurie pasakytų: „Ne, tai yra nelegalu“, „Ne, tai veiksmai / santykiai, kurie priklauso suaugusiųjų amžiaus kategorijai.“ Netgi priešingai – socialiniai ryšiai įprastai mezgami su „probleminėmis“ socialinėmis grupėmis – gatvės vaikais ar jaunimu jau turinčiu nusikaltimų darymo patirties.
Dirbdama su nevyriausybinėmis organizacijomis kaip „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ ir „Alytaus miesto moterų krizių centras“, stebėjau, kaip sudėtinga ir kompleksiška yra padėti nukentėjusiems nuo išnaudojimo, prekybos žmonėmis ar artimųjų dingimo atvejais. Įsitikinau, jog jaunimo prevencijai ir socialinio atsparumo stiprinimui reikia skirti daugiau dėmesio nei jo skiriama bendruomenėse, ugdymo įstaigose ir viešosios komunikacijos kanaluose. Pagalba „po fakto“ yra svarbi, tačiau reikia ieškoti būdų, ką ir kaip galima padaryti, kad „faktas“, t.y. žmogaus išnaudojimas, nukentėjimas, dingimas ar kita panaši situacija neįvyktų. Prevencijos vizija – kad kiekvienas jaunuolis neformaliuose užsiėmimuose suvoktų savo pasirinkimų galimybes ir grėsmes, ypač tokių pasirinkimų, kurie gali lemtingai įtakoti jo (-s) tolesnį gyvenimą – galimybę sukurti darnius santykius, įgyti pagal kompetencijas adekvačiai apmokamą darbą, išsaugoti psichologinę, socialinę ir fizinę sveikatą.
Atliepti tokių pokalbių ir savirefleksijos juose potencialą bei jaunuolių poreikius, VšĮ „Om-lėtai“ vardu inicijavau pilotinį regioninį projektą „JAU laikas pokalbiui: susitikimai-diskusijos su jaunimu apie socialinius pasirinkimus, streso įveikos būdus ir tęstinės mentorystės sesijos“. Pasiūliau šį projektą Ukmergės rajono savivaldybės administracijai visuomenės sveikatos programos projektų konkurse, siekdama įveikti gajų stereotipą apie pokalbius kaip, neva, bereikalingą laiko švaistymą. Antra, stengiausi suformuoti tokį susitikimo-diskusijos su jaunuoliais turinį, kurio visi elementai (užduotys, jų trukmė, darbo grupėje ir mažesnėse grupelėse paskirstymas) paskatintų ir įgalintų paauglius ieškoti patikimo pašnekovo (mokymo įstaigos ribose, specializuotose nevyriausybinėse organizacijose).
Ukmergės rajono savivaldybės administracija patvirtino idėją, o Ukmergės Užupio pagrindinės mokyklos kolektyvas sutiko bendradarbiauti rengiant veiklas. 3 susitikimus-diskusijas lapkričio pabaigoje vedė Arūnė Bernatonytė, „Dingusių žmonių šeimų paramos centro“ vadovė, mediatorė, atvejo vadybininkė. Atsinešdama savo didžiulę darbo su vaikais, paaugliais ir šeimomis patirtį, 9-10 klasių jaunuolius kvietė įsijausti į iš pažiūros „nekaltas“ stereotipines situacijas ir reflektuoti: „O kaip pasielgtum tu? Ar esi turėjęs (-usi) panašią patirtį?“ Jaunuoliai buvo drąsinami išsakyti savo nuomonę, užduoti jiems rūpimus klausimus. A. Bernatonytės mokymų (diskusijų, užsiėmimų) su jaunimu stiprioji ir ryškiausia pusė – ji geba paversti susitikimą ne pamoka, o tikraisiais veikėjais padaro pačius dalyvius, t.y. jaunuolius.
Retas paauglys, vaikinas ar mergina, registruosis į tokius „mokymus“ pats savo laisvo laiko nuo pamokų laiku. Todėl ir pasiūliau bendradarbiauti minėtos mokyklos administracijai. Džiugu, jog vadovai įžvelgė tokių susitikimų-diskusijų naudą jaunuoliams ir sudėliojo klasių darbotvarkes atitinkamai rasdami laiko prevencinei veiklai. Jau ne pirmą kartą pavyksta įgyvendinti nedideles, bet labai prasmingas veiklas su jaunimu šioje mokykloje. Pavasarį čia buvau susitikusi su dviem dešimtokų grupėmis pokalbiui apie karjeros krypties pasirinkimus. Tiesą sakant, jau tąkart besikalbant su jaunuoliais blykstelėjo „raudona lemputė“. Karjera ir darbas – tokia nekalta tema, o išgirsti atsakymai bei komentarai, kaip „kai tik galėsiu, važiuosiu į užsienį belenkur“, „koks skirtumas, ką ir kaip dirbt – svarbu gerai moka“, sužadino norą pasiūlyti programą „JAU laikas pokalbiui“, kur be visų kitų jautrių temų paliečiama ir nelegalaus darbo bei darbinio išnaudojimo užsienyje ar Lietuvoje temos.
Kokia tokių susitikimų-diskusijų vertė? Galbūt iš tikrųjų tai – tik laiko švaistymas? Esu įsitikinusi, jog reguliariai telkiant jaunuolius diskusijoms apie jiems kylančius iššūkius – nuo „kuo užsiimti po mokyklos“, „susipykau eilinį kartą su tėvais – jie manęs nesupranta“, „draugas siūlo paragauti ir „nestabdyti“ šio bei to“, „matau, jog draugė siuntinėja savo nekuklias nuotraukas ženkliai vyresniam vaikinui, kaip čia man neatsilikti?“, – galima „įduoti“ jaunuoliams į rankas atsparumo socialinėms rizikoms vaistus ir ginklus. Kai kalbuosi ir diskutuoju grupėje – jau pradedu jausti, ką reiškia saugi aplinka ir patikimas pašnekovas ar patarėjas. Susipažinau su specialistu užsiėmimo-diskusijos metu – jau turėsiu bent vieną oficialų kontaktą, į kurį galiu kreiptis pagalbos, jei santykis su tėvais ar mokyklos kolektyvu tuo momentu nebus toks, kuriame drąsiai galėčiau prisipažinti, ką patiriu ir kaip jaučiuosi. Po trečio ar ketvirto susitikimo grupėje, jau atpažinsiu bendraamžį (-ę), su kuriui (-ia) galiu „pafilosofuoti“ apie gyvenimą, nerimus ir nežinias.
Regis, idealių santykių su tėvais bei psichologinės būklės šeimoje atveju tokių užsiėmimų kaip „JAU laikas pokalbiui“ nė neprireiktų. Tačiau kasdienybėje esti kitaip – šeimos suyra, santykiai šeimoje tarp vaikų ir tėvų būna ne tik abipusiu pasitikėjimu grįsti, bet ir konfliktiški ar tiesiog jokie. Praradus ar nesuformavus emocinio ryšio su tėvais, seneliais ar broliais bei seserimis, žiūrėk, rizika susipažinti ir įsitraukti į kitas socialines grupes, kurios žada „priėmimą, priklausomybės jausmą ir kai kurių poreikių patenkinimą“, ženkliai išauga. Vietoje jaukios vakarienės saugiuose namuose, vaikas ar paauglys klajoja gatvėmis, ieškodamas nuotykių ir savo vietos po saule kartu su „iš matymo žinomais bičiuliais“.
Tad, kad ir kaip skeptiškai vertintume prevencines veiklas – jaunimui skirtus grupinius susitikimus-diskusijas, kur įvairiomis formomis ir jaunimui suprantama kalba pasakojamos ir analizuojamos kitų jaunuolių sėkmės bei rizikos istorijos bei patirtys, sveiki streso įveikos būdai, manau apčiuopiamų ilgalaikių verčių laimi tokių susitikimų-diskusijų dalyviai bei jų tėvai ir mokytojai. Kaip Arūnė po vieno susitikimo-diskusijos Ukmergėje pasidalino: „Net kai matau užsiėmime sėdinčią ir nuo telefono ekrano tik retkarčiais žvilgsnį atitraukiančią paauglę, esu įsitikinusi, jog bent sakinį ar du iš užsiėmimo ji išsineša. Ir gal tas sakinys – patarimas, pagalbos specialisto pavardė ar rizikingos situacijos apibūdinimas – jai iškils atmintyje lemtingo pasirinkimo akimirką.“
Kai kalbame apie psichinę ir emocinę sveikatą bei socialinį atsparumą, nereikalingų pokalbių, tokių kaip savipagalbos grupės, grupinė terapija, prevenciniai užsiėmimai-diskusijos ir panašūs, nebūna. Kuo anksčiau (amžiaus ir brandos prasme) išmoksime kalbėtis nepatogiomis temomis, tuo greičiau jos taps patogiomis. Jaučiu(-osi) – kyla klausimas – ieškau pagalbos ar patikimo pašnekovo – randu atsakymus ar galimus sprendimus. Patogumo jausmas gausioje nežinojimu ir netikrumu pripildytoje socialinėje aplinkoje gali sustiprėti skiriant daugiau dėmesio sąmoningai ir tikslingai apmąstant – „kas su manimi vyksta, kur aš su visu tuo keliauju ir ką galiu padaryti geriausio šiandien, kad jausčiausi gerai / saugiai / ramiai“.
Projektą „JAU laikas pokalbiui: susitikimai-diskusijos su jaunimu apie socialinius pasirinkimus, streso įveikos būdus ir tęstinės mentorystės sesijos“ finansavo Ukmergės rajono savivaldybės administracija. Tikimės, jog šiais metais tokių susitikimų-diskusijų surengsime daugiau su bendraminčių ar privačių finansuotojų pagalba vietos bendruomenėse. Kviečiame prisidėti prie VšĮ „Om-lėtai“ veiklos jaunimui savo mieste ar rajone ir padėti kurti saugesnę, psichologiškai stipresnę ir socialiai atsparią bendruomenę. Mus pasieksite: dovile.adele@gmail.com , +370 612 96913. Norėdami gauti nemokamą (Valstybės finansuojamą) psichologinę ar teisinę konsultaciją dėl dingusio žmogaus situacijos (pabėgimas iš namų, įtariamas prekybos žmonėmis atvejis ar kitas netikėtai prarastas ryšys su šeimos nariu ar kitu artimu žmogumi) – susisiekite su Dingusių žmonių šeimų paramos centru, tel. nr.: +370 800 26161, el. p.: centras@missing.lt .