Aplink kovo 15 d. šiemet jau trečius metus minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena.
Ši diena skirta prisiminti ir pagerbti žmones, kurie, nepaisydami draudimų ir galimų „pasekmių“ jiems patiems, priglaudė, maitino ir padėjo pasiekti saugesnes vietas Lietuvos žydams. Gelbėtojai įrodė esantys stipresni už to meto propagandą ir Holokausto metu vykdytas priemones.
Mūsų šalis pasaulyje yra 2-oje vietoje pagal Pasaulio tautų teisuolių procentinį indeksą. Viso pripažinti 942 lietuviai gelbėję žydus Holokausto metu.
Vilniaus Gaono Žydų muziejaus tinklapyje sudėti nuostabūs pasakojimai, jaukios baltai-juodos gelbėtojų nuotraukos ir pateikta daug pozityvios informacijos – apie koncertus, minėjimus ir kitokio formato kvietimus šiai dienai atminti visoje Lietuvoje.
Kai pradėjau draugautis su žydų bendruomenėmis Lietuvoje, mane nustebino, kiek visko jie daro savo bendruomenių nariams ir aplinkiniams – nesvarbu, tu – žydas ar ne žydas. „O koncertai ir kultūrinė sklaida – atviri ir nemokami visiems!“, – patikino kartą mane Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas. Iš pradžių man buvo sunku patikėti: „Kaip čia taip – nemokamai ir gali ateiti VISI?“ Lygiai taip pat atvirai jis ir jo tautiečiai pasakoja, kas nutiko tėvams ir seneliams… Man tai taip priešinga mano a.a. močiutės baimei kalbėti apie laiką po karo Rokiškyje… Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Arturas Taicas irgi mane drąsina: „Kai tik bus kokių klausimų – skambink, rašyk. Čia tiek visokios informacijos ir veltui primirštų vietų yra.“
Kam to – pasakoti, kas kažkada nutiko – reikia?
Reikia, nes nutylėti tautos (ar šeimos, giminės) dalykai kybo ore. Ateini ir jauti, jog viešojoje erdvėje (ar kambaryje) ankšta – vieniems nepatogu pasakyti, kitiems nepatogu klausti. Tyliai tykiai, o už tos tylos kažkas stovi. Tada iš tos tylos (kaip trūkstamos informacijos dalies) žmogaus smegenys „pripiešia“ trūkstamą istorijos dalį – truputį pašlifuoja, truputį pasvalvina. Pirmiausia ne tas, kuris mato „tylą“, o tas, kuris nutyli. Juk reikia kažkaip kompensuoti bendrą paveikslo vaizdą.
Tautos, šeimos, giminės istorija ir patirtys – nori-nenori – žmogaus tapatybės dalis. Tyla yra tarpas, išdūlėjusi skylė. Gali palikti, kad toliau didėtų, gali uždėti gražią aplikaciją, kuri – visi supras – „ne vietoje ir per gražu“, gali atkirpti tos pačios medžiagos gabaliuką iš kišenės ar diržo ir sutvarkyti taip, kaip yra: „Taip, turėjom problemą – praplyšo. Bet va, stengiausi, susiuvau ir dar nešiosiu.“ Nešiosiu savo vardą, pavardę, tautybę, šalies ir giminės istoriją. Nei daugiau, nei mažiau, nei gražiau – kaip yra, tokią ir nešiosiu.
Kam to – „kaip yra“ – reikia? Nes gali rašyti ir pasakoti istorijas tokios, kokios yra. Jos liejasi laisvai. Nebereikia kurti, klaidžioti, užkliūti ir pasimesti. Nes mažiau depresijų, nerimų ir migrenų. Nes mažiau „blogai miegu ir nežinau, kodėl“. Nes mažiau noro dangstyti save, savo įpročius ir savo aplinką. Mažiau poreikio kontroliuoti. Mažiau troškulio „kilstelėti“ save virš kitų.
Pradėjau apie Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, o nuosekliai priėjau prie šiandienos aktualijų, kai žmonėms ir tautoms taip sunku atsispirti cukraus pakaitalo pagundai bet kokia kaina „kilstelėti“ save virš kitų. Pakimbu ir aš – ne šventoji. Bet labiau kabinuosi į tokias bendruomenes ir temas, kurios nuleidžia ant žemės. Lietuvos žydų kultūra ir istorija – viena tų temų. Šįkart specialiame minėjime dalyvauti negalėsiu, tačiau sėdau ir pripildžiau savo tylą tuo, ką geriausiai moku – užrašyti mintis ir jomis dalintis su kitais.