Užsėdo ant kupros žiema –
Paleisti dar visai nenori
Upelių, surakintų po Žeme,
Ir saulės, paslėptos už spintos.
Didžiuliais botais apsiovęs
Pavasaris keliais, takais, laukais klampoja,
Užkliūdamas už sniego juodo,
Ieškodamas tai meilės, tai paguodos.
Tik žiemai jo bėdelės tokios menkos.
Nejaudina – nė vieno sniego kupsto vertos.
Šarmingais balto makiažo potėpiais
Žiema vis pasipuošus gatvėj rodosi.
Pamiršo, mat, jog bilietas jos
Ekspresui kovo jau nebegalioja.
„Gal dar kažkaip prasmuksiu tyliai“, –
Svajingai ji užsigalvojo.
Stotelė paskutinė –
Žiema dar sėdi tyliai.
Pavasaris palinko prie ausies
Ir šnabžda damai:
„Brangioji, Jūs jau atvažiavot.“