Nuo metų pradžios užimtumo kreivė nuosekliai kilo vis aukštyn. Jau įpratau pavasarį ir rudeniop paatostogauti. Bet šįkart dar pabandžiau save įtikinti kitaip. Neva negalima konservuoti darbų ir laiko – juk per atostogas nustos suktis mano kosmosas, t.y. projektai. Ir taip kasmet. Iš pradžių sakau: „Noriu pailsėti“. Po kurio laiko: „Nebenoriu“. Dar vėliau: „Kai padarysiu x, tada pailsėsiu“. Ir štai kol vieną rytą budindamasi, galvoje besukrapštau vieną vienintelę varganą mintelę: „Noriu trumpam pabėgti nuo visko“.
Susiplanavau dvi savaites poilsio ir pradėjau laukti. Stebėjau, kaip kasdien išryškėja teisingą pasirinkimą patvirtinantys signalai. Vieną dieną po darbo, likus savaitei iki atostogų pradžios, užkopiau laiptais į antrąjį aukštą, griuvau į lovą ir, perskaičiusi vos kelis knygos puslapius, užmigau. Prieš nugrimzdama į miegus dar spėjau permąstyti, jog dienos metu miegu tik vienu iš dviejų atvejų: paguldo liga, kuri, beje, ir būna ilgalaikio nuovargio fiziologinis rezultatas. Arba kai būnu tokia pavargusi, jog kojos pačios neša į lovą. Tą paskutinę savaitę po darbų dažniausiai sliūkindavau tiesiai į lovą tarsi nusilakstęs skalikas. Esther, palengva atitipendavo pas mane ir užguldavo visu savo svoriu kojas. Abi taip ir užmigdavom.
Likus keletui dienų iki atostogų starto prisiėjo nuvaryti automobilį į servisą. Atsirado neįprastas garsas važiuojant įkalnėn. Vidury dienos skambina darbuotojas ir sako:
– Viskas, galit atvažiuoti. Sutvarkyta.
– O tas garsas?
– Stabdžių kaladėlės buvo beveik sudilę. Pakeitėm.
„Kaip gerai, kad laiku“, – pagalvojau. O kaip su mano „stabdžiais“? Ar nebus, kad jau lakstau kurį laiką be jų? Pagalvojau apie būsimas „atostogos“ ir iškart salstelėjo burnoje. Priešakyje tarsi sušmėžavo kelio ženklas „Atostogos“ – supratau, jog reikėtų mažinti greitį ir pasiruošti užtraukti rankinį.
Sekmadienis. Pirmadienį ir antradienį – keli susitikimai ir krūvelė smulkių, bet svarbių baigiamųjų reikalų iki artėjančio atokvėpio laiko. Trečiadienis ir ketvirtadienis žadėjo didesnį intensyvumą – daug laiko kelyje, susitikimai ir mokymai. Ilgesnės nei įprastai darbo valandos su žmonių gausa ir aktyviu įsitraukimu. Galvojau, kaip čia reiks išsisukti, jei painiosiu vardus ir miestus. Ne dėl jaudulio renginio auditorijoje. Jau pasiekiau tą stadiją, kada stringa „einamoji“ atmintis – klupinėjau bandydama prisiminti teisingus vardus, netgi tų žmonių, su kuriais bendrauju kasdien. Vyras Tomas gali tapti Modestu ar Sauliumi. Ir tai ne apie naujas meiles ar buvusiuosius, o apie tikrų tikriausią nuovargį.
Dvi dienos iki taip laukiamo etapo A. Vakaras. Vangiai rankomis stumdau buities reikalus, galvoje – lyg įsivaizduojamas pergamentas išsivynioja atliktinų darbų sąrašas. „Nuvažiuoti-paskambinti-priminti, kad spaudą pristatytų jau po atostogų-patikrinti, ar projekto ataskaitos patvirtintos. Hm, suklūstu: „Kaip keistai skimbčioja vitaminų tabletės į Esther dubenėlio kraštą?“ Grąžinu dėmesį ties rankų judesiais – pasirodo ne vitaminus ruošiu prie maisto, o indaplovės tabletę. Šuo, gulėdamas netoliese, seka mano judesius. Giliai atsidūsta, pamačiusi, jog iš jos dubens kažkas atsargiai iškeliauja į indaplovę. Visgi pavyksta tą vakarą tvarkingai pamaitinti šunį, o ryte rasti švarius indus. Visi patenkinti, sveiki ir švarūs.
Valio! Atostogos prasideda! Nuovargio likučius išsigydau su rytinės kavos puodeliu. Vos diena kita ir pirminio džiaugsmo kreivė pradeda leistis žemyn. Atsiranda pirmieji nieko-neveikimo-pagirių požymiai. Įtampos tyla spengia ausyse, iki kol užgroja visas orkestras su savo mušamaisiais, styginiais ir netgi puodų dangčiais: „Užteks. Noriu grįžti į normalų ritmą. Noriu dirbti, kartais stovėti spūstyse su savo nuolatinėmis bendrakeleivėmis mintimis. Noriu vėl į tuos susitikimus, mokymus, seminarus. Noriu sėsti prie naujo projekto paraiškos!“
Man kaskart kyla tas pats klausimas: „Kodėl atostogaudama šitą finišo tiesiąją taip greit pribėgu?“ Ar aš viena tokia? Ar tai yra labai blogai? Atostogos – tai iškritimas iš įprastos rutinos, aplinkos pakeitimas. Tai tarsi išsviesti save iš orbitos. Tuo metu net labai įmanoma pažiūrėti į save iš šono. Ar iš viršaus, iš apačios, per petį – nesvarbu kaip; svarbu, kad rasti laiko, vienumos ir tylos pažiūrėti, pamąstyti ir užduoti klausimus. Ir jeigu dalis atsakymų yra apie tai, jog man patinka tai, ką darau, ir man patinka ta muzika, kuri groja mano gyvenimą – mušamieji, styginiai ar puodų dangčiai, tai viskas gerai su tomis mintimis, kurios kviečia sugrįžti į veiklą atgal.
O gal iškritimas iš orbitos asocijuojasi su laisve, lengvesniu ir gilesniu kvėpavimu ir vengimu žvalgytis atgalios net nemąstant, ką ten palikai? Irgi gerai. Tik svarbu išgirsti ir šitą žinutę, kuri zvimbia atostogų fone: „Pokyčiai, noriu pokyčių, nebenoriu grįžti ten, kur buvau“.
Atostogos turi stiprų užtaisą. Jeigu jis neišsisklaido ore pirmąją atostogų dieną lyg fejerverkas, o neša stipria banga pirmyn su vis labiau lengvėjančia ir šviesėjančia galva, tai yra gerai. Atostogų laukime ir įžengus į jas galima sąžiningai susirūšiuoti savo gyvenimą: „Nuo ko iš tikrųjų pavargau? Kas yra mano pagrindas – mano orbita? Kurias atsakomybes lyg naštas noriu nusimesti, o su kuriomis aš jaučiuosi savame kailyje?“
Užteks trumpo stabtelėjimo ar metas keisti stabdžių kaladėles?