Per dvi dienas pažinau tokią Prahą: gausiai paryškintą, besileidžiančią fotografuoti, saikingai arogantišką ir kiek paslaptingą.
– I am a journalist from Lithuania. Can I take a photo of you? – Išsitraukiau „iš kišenės“ situacijai reikalingą argumentą.
– Yes, sure. – Mergina, kurią draugė, sesė ar fotografė jau bandė įamžinti stovinčią judrioje perėjoje, mielai sutiko.
Tas dvi dienas, kol buvome Čekijos sostinėje, gausiai lankomas vietas juokais vadinom „apsėstomis“. Žodžių žaismas – „apsėsta“ reiškia ir vietą, kur pilna žmonių, dažniausiai užimančių sėdimas vietas; kita reikšmė – vieta, kur atrodo, jog antgamtinės būtybės krečia savo išdaigas ir įgyvendina netikėtas užmačias. Pasirodo Praha – 5-as dažniausiai lankomas Europos miestas.
Ją palieku išsiveždama apsėsto miesto abiem prasmėm įspūdį. Nors plika akimi iš pradžių matoma tik ta pirmoji: su žmonių apsėstomis lauko ir kiemų kavinėmis, su šunų ir šuniukų gausybe parke, gatvėse bei viešojo maitinimo vietose, su jaunomis turistų porelėmis, stoviniuojančiomis prie „Cartier“, „Tiffany & Co“, „Bvlgari“ ir kitų Paryžiaus gatvės („Pařížská ulice“) parduotuvių bei salonų vitrinų. Kiekvienas laukia savo eilės – prisėsti, būti paglostytas ar pavedžiotas, įžengti į prabangos simbolių šventovę.
Nekantravau išgerti savo espresso arba lungo Juodojoje Madonoje („Černá Madona“). Tik prieš kelionę sužinojau, jog tai kavinė, tai restoranas veikia su trumpomis pertraukomis nuo 1912 m. Restauratorius iš facebook pažįstamų rato prieš kurį laiką sužadino vaizduotę aprašydamas „Juodosios“ interjero unikalumą – geometrinių figūrų medžio raižinius, parketą, šviestuvų briaunas. Drabužių pakabos – lyg apverstų laiptų kraštinės. Aš vietas „skaitau“ kitaip – man pirmiausia tai žmonės ir kas su jų pagalba įvyksta ten, kur atsirandu. Galvojau išgirsiu džiazą – pasitiko ryški pop muzika. Tikėjausi sutiksiu lėtai kavą gurkšnojančius bohemiškus ir jiems prijaučiančius žmones, radau skubančius prabėgančius turistus ir tokius pat skubančius padavėjus. Mergina, pasirišusi juodą prijuostę, nuo staliuko tiesiog iš po nosies nugvelbė mano nebaigtą gerti lungo. Matyt per ilgai užsisėdėjau. Ką dariau? Paprašiau sąskaitos. Palikau už nugaros pop muzikos garsų, moderno interjero ir lenkiškai, rusiškai bei turkiškai kalbančių turistų koliažą. Pradėta skaityti Tomás Navarro „Kintsugi“ pasiūlė vertingą įžvalgą – lūkesčiai ar veikiau įsivaizdavimas pagal kitų pasiūlytus paveiksliukus bei vertinimus buvo skirti vietai, kuri mano gyvenime jokios svarbios reikšmės neturėjo, neturi ir neturės. Apmąstyti situaciją galima, bet jokių gilių prasmių ieškoti čia neverta.
Tas Prahos paslaptingumo šydas vilkosi mano tolesniu maršrutu iki Karolio universiteto knygyno. Visose kelionėse išsiunčiu krūvą atvirlaiškių – iš pradžių gaudavo tėvai ir brolis, paskui pradėjau rašyti krikšto tėvams, draugams. Miestų ar gamtos vaizdus antroje pusėje prirašau nuo krašto iki krašto. Knygyno stende rankos tiesėsi į tuos Prahos veidą atspindinčius atvirlaiškius, kurie simboliškai atspindėjo mano patirtį – rūke, aušroje arba lietuje skendintys auksinio miesto vaizdai su žmonių siluetais, apšviestais retų gatvės žibintų. Paslaptis.
Trumpas susitikimas su mergina raudono atlaso palaidine, rausvais plaukais ir raudonomis lūpomis mane nusviedė į Lietuvoje prieš 20 metų suskambusios Džordanos Butkutės dainos žodžius: „… Išdidi esu ir paslaptinga, bet šalta <…> aš tokia esu.“
Ėjau Paryžiaus gatve ir niūniavau:
„Tu sakai, kad aš nemoku būti paprasta
Išdidi esu ir paslaptinga, bet šalta
Kad esu tau per jauna, kad suprast nemoku
Kad nemoku mylėt – aš tokia esu …“
Kiek to paslaptingo miesto ir raudonplaukės atradau savyje? Gal nukeliauti antrąkart į krištolo šalies sostinę turėjau kaip tik su tokia misija: pamatyti Prahą tokią, kad jos atspindyje atpažinčiau ir save? Stūmiau aš šį miestą nuo savęs, kiek įmanoma toliau: sakiau, tas porą dienų praleisiu tiesiog lovoje su knyga ir ant kojų užgulusia savo garbane vokietuke. Pirmą pusdienį slėpiausi bute su pridengtomis užuolaidomis ir ant akių krintančiu nuovargio bei galvos skausmo mišiniu. O ji manęs kantriai laukė. Užteko išeiti kelioms valandoms popiet, kad rasčiau visose jos vitrinose, praeivių veiduose, išgertų (arba nebaigtų gerti) kavos puodelių dugnuose raštelį man:
„Išdidi, paslaptinga ir šalta.
Aš tokia esu.“