„Graff …, Zenith …, Chopard …, Boucheron …, Gimbutis …“, – tingiai šokinėjo mano žvilgsnis baltomis juodame fone raidėmis.
Latte su kokosų pienu buvo visai nieko. Didesnis nei tikėjausi užsisakydama.
Baltas juodame fone raides vis kėsinosi užmaskuoti pagyvenusios poros galvos su megztomis kepurėmis, tatuiruotas vyro veidas, ilgaplaukė aukštaūgė praeivė, dvi susikūprinę studentės. Magija veikė – dailios švieslentės su ilgaamžiškumą ir tradicijas patvirtinančiais vardais visa savo didybe išnirdavo po bet kurio bandymo jas ištrinti.
Dvi ispanes už nugaros išgirdau nutęsiant: „… graaande …“ Jos priminė, jog mano latte iš tiesų buvo grande.
Ten už priešpriešais iš kavinės matomų stiklinių durų, iš kairės ir dešinės įrėmintų dailiomis švieslentėmis, auksinio apšvietimo šviesoje darbavosi džentelmenas.
Tiesą sakant, net nenutuokiu, kaip vadinasi prabangioje juvelyrikos parduotuvėje dirbantis žmogus. Pardavėjas? Ne, tikrai ne! Pardavėjai ana ten – už kampo esančioje express maisto prekių parduotuvėje. Konsultantas? Ar toms moterims, kurios ateina čia, įsikibusios į sužadėtinių, vyrų, meilužių, anytų, draugių, sesių parankes, reikia konsultuotis? Tikriausiai ne. Jos žino, ko nori. Dažniausiai. Tai kas jis? Salono … meistras? Hmmm …, kažin, ar jis ten ką nors meistrauja. Viskas atkeliauja prabangaus aksomo ar kokybiškos natūralios odos dėželėse tobulai sumeistrauta. Šelmiškai šypsodamasi pati sau jau norėjau prilyginti jį kazino krupjė. Net kai deimantais pasunkintas žiedelis įkrenta į delną, niekada negali žinoti, ar čia tas laimingasis pasirinkimas. Ir nekaltinkite, brangosios, juvelyrikos parduotuvių krupjė, kad vis nekrinta laimingasis skaičius. Jie čia niekuo dėti.
Įpusėjau latte su kokosų pienu, kai pas džentelmeną juvelyrikos parduotuvėje, kuriam vis negalėjau sugalvoti pareigų pavadinimo, užsuko netikėtas svečias. Pasiuntinukas su trimis kartoninėmis dėžėmis. Džentelmenas atsakingai uždarė aksominį futliarą, kurio turiniui tuo metu buvo skyręs visą dėmesį erdvioje auksine šviesa nutviekstoje salono erdvėje. Atvėrė duris. Pasisveikino su pasiuntinuku. Perėmė 3 kartonines dėžes iš jo rankų. Pasirašė, patvirtindamas užsakymo priėmimą. Apsikeitė su jaunu vyru keliomis frazėmis.
Pasiuntinukui išėjus, iškart pašalino iš prabangios salono erdvės kartotines dėžės su turiniu. Grįžęs į salono erdvę – stabtelėjo prie veidrodžio kabančio ant sienos. Atsakingai nužvelgė save, pasitaisė kaklaskarę. Grįžo toliau laukti.
Iki šiol nežinau, kaip vadinasi prabangioje juvelyrikos parduotuvėje dirbantis žmogus. Bet visą valandą gerdama savo grande latte kavinutėje priešais juvelyrikos saloną, supratau, jog tas žmogus turi būti preciziškai tvarkingas, kantrus ir labiau už viską mėgti aukso spalvos apšvietimą bei vienatvę. Ir dar – jis turi gebėti apsimesti nepastebintis, jog visą valandą iš anapus gatvės esančios kavinutės jį stebi smalsi, rašyti mėgstanti moteris.