„Pradėjau šešiolikos. Norėjau linksmai gyventi. Išgėrusi atsipalaiduodavau. 30-ąjį gimtadienį švenčiau visą mėnesį.“ Po užsitęsusio gimtadienio Milda galutinai suprato turinti priklausomybę alkoholiui. Apie savarankiškus bandymus mažinti alkoholio vartojimą, atradimus Anoniminių alkoholikų draugijoje bei socialinius stereotipus, lydinčius šią priklausomybę, pasikalbėjau su moterimi, kuri, atsisakiusi alkoholio, rado daugybę kitų būdų linksmai ir prasmingai gyventi.
Pažintis
Socialiniuose tinkluose pamačiau žinutę: „Kviečiame į atvirą Anoniminių alkoholikų (toliau – AA) draugijos susitikimą.“ Pirma mintis skatino smalsauti: „Eik. Prevencinės informacijos per daug nebus.“ Antra mintis priešinosi: „Ką KITI pagalvos? Gal aš irgi tokia kaip JIE.“ Be abejo, nugalėjo smalsumas.
Atvažiavau į susibūrimą keliolika minučių iki jam prasidedant. Tarpduryje mane pasitiko išraiškingų veido bruožų jauna moteris. Spėjau pati sau: „Greičiausiai ji socialinių projektų ar bendruomenės vadovė.“ „Sveika atvykusi“, – pasisveikino šypsodamasi ir pakvietė į vidų.
Renginio pradžioje prisistatė vidutinio amžiaus vyras: „Sveiki. Aš esu alkoholikas“. Trumpai priminė, kur ir dėl kokių priežasčių visi susirinkome. Papasakojo AA draugijos įkūrimo ištakas. „Šiandien savo istorija pasidalins Milda“, – pasakė ir pasisuko į greta sėdinčią moterį. Tą pačią, kuri pasitiko mane tarpduryje.
Savigyda – tik bėgimas nuo problemos
Mildai (vardas pakeistas, straipsnio autorei žinomas) – 39-eri. Ji turi šeimą, gyvena sostinės priemiestyje nuosavame name. Dirba. Dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje. Tarp 16-os ir 30-ies jos gyvenimas atrodė kitaip.
„Nustebinsiu. Mano tėvai, seneliai, tetos ir dėdės alkoholį vartojo retai – jubiliejų ir metinių švenčių proga. Artimoje aplinkoje netgi girdėdavau pamokymus, kad reikia atsargiai vartoti, kad tiems, kas turi priklausomybes baigiasi blogai“, – pradėjo pasakojimą apie savo šeimą Milda.
Paauglystėje Milda pamėgo leisti laiką linksmose kompanijose. Kiek išgėrusi mergina pasijusdavo ypatinga: atsipalaiduodavo, būdavo atviresnė, šnekesnė, sulaukdavo daugiau dėmesio. Natūralu, jog ir bičiulystė tada siejo su bendraamžiais, mėgstančiais vakarėlius, pasibuvimus naktiniuose klubuose. Retas vakaras praeidavo be taurės stipriojo gėrimo.
„Alkoholis „prafiltruodavo“ mano pilką kasdienybę. Šiaip jau mane viskas nervindavo – tėvai, vėliau – studijos, dar vėliau – darbai, kuriuos vis keisdavau. O keisti tekdavo dažnai, nes prabaliavojusi visą savaitgalį, pirmadienį neišeidavau į darbą. Pasiimdavau biuletenius. Kurdavau istorijas, kad kažkas neva netikėto nutiko“, – apie alkoholio vartojimą, kaip tariamą būdą padaryti gyvenimą gražesniu ir linksmesniu, pasakojo Milda.
Kuo toliau, tuo labiau, Mildos nebetenkino lengvas svaigulys. Ji vis dažniau pasiekdavo „komą“: „Išsinuomojam sodybą ar susirenkam pas ką nors namuose. Pasipilstom. Visi gurkšnoja ir linksmai šnekučiuojasi. Aš išgeriu viską vienu mauku ir po kelių minučių mane jau erzina kitų delsimas ištuštinti taures. Sekmadienį ruošdavosi visi skirstytis, o aš, spėjusi apsisvaiginti nuo ankstaus ryto, įkalbinėdavau, kad pasiliktume arba pratęstume kitur.“
Mildai po ranka pakliūdavo straipsniai ir testai apie priklausomybę alkoholiui. Tuometinis draugas po audringų savaitgalių taip pat vis dažniau sakydavo, kad Milda „ir vėl labai nekaip atrodė“. Moteris pabandė „susiimti“ – sugalvojo kelias taisykles. Pavyzdžiui, „nemiksuoti“ skirtingo stiprumo alkoholinių gėrimų arba nusistatyti kiekį, kurį leidžia sau išgerti per vakarą. Išbandė ir netradicinius sprendimų būdus: „Sužinojau, jog yra vietų, kur galima rasti paguodą ir nusiraminti. Kartą važiavau pabūti savaitgaliui į vienuolyną. Kuo viskas baigėsi? Atsisveikinau su vienuolėmis ir išvažiavau namo. Pirmas sustojimas buvo parduotuvėje. Prisipirkau alkoholio ir grįžusi namo nusigėriau.“
Kodėl buvimas bendruomenėje gydo?
Milda pradėjo jausti neviltį dėl tvyrančio chaoso ir bevaisių pastangų suvaldyti situaciją. „Buvo mano 30-asis gimtadienis. Pradėjau švęsti lapkričio mėnesį ir švenčiau iki metų pabaigos. Kasdien apsisvaigindavau. Būdama išdidi, negalėjau leisti, kad mane išmestų iš darbo. Jausdama, kad per daug prisimelavau apie tariamas ligas ar kitas neatvykimo į darbą priežastis, parašydavau pati prašymą išeiti iš darbo. Tąkart parašiau prašymą namuose, nufotografavau telefonu ir išsiunčiau. Draugės paprašiau, kad kompiuterį ir kitus daiktus nuneštų į biurą už mane. Jaučiau didžiulę gėdą: pati nedrįsau net pasirodyti!“, – prisiminė nejaukius savo gyvenimo momentus Milda.
Po užsitęsusio gimtadienio minėjimo ir po įprastu tapusio dar vieno išėjimo iš darbo, Milda suprato nebegalinti toliau meluoti pati sau: „Pripažinau, kad turiu priklausomybę alkoholiui. Pati savarankiškai nesugebu sau padėti. Man reikia pagalbos.“ Apie AA draugijos veiklą jauna moteris sužinojo ieškodama pagalbos būdų internete. Nuėjo į pirmąjį susitikimą ir pajuto, kad AA susitikimų aplinkoje jaučiasi suprasta ir pasisemia stiprybės susilaikyti nevartodama alkoholio.
„Pirmą kartą atėjusiam žmogui gali atrodyti, jog užteks perskaityti knygą „Anoniminiai alkoholikai“ ir pasveiksi. Taip nėra. Reguliarūs susitikimai grupėje, dalinimaisi asmeninėmis istorijomis ir kito draugijos nario globa ir mentorystė – tai kuria bendrumo jausmą ir tikėjimą kitokio gyvenimo galimybe. Kai išgirsti, kaip kitas, dugne buvęs žmogus, pasitaisė, pakeitė gyvenimą, sukūrė šeimą, tiki, jog ir tu gali. Po visų linksmybių ir svaiginimosi, aš galiausiai svajodavau apie gražius namus, šeimą ir vaikus. Supratau – jei gyvensiu taip, kaip iki trisdešimties, šių dalykų neturėsiu“, – apie įsivardintus gyvenimo prioritetus pasakojo Milda.
Šiuo metu moters dienos užpildytos darbu, maloniais rūpesčiais auginant dukrytę, puoselėjant namus ir dalyvaujant AA draugijos veikloje: „AA draugijos veikla nėra paremta religiniais, politiniais ar kokiais nors sektantiškais priesakais. Kiekvienas čia atėjęs asmuo randa pagarbiu bendravimu grindžiamą pagalbą. Sustiprėjusi ir pajutusi, kad galiu ne tik imti, bet ir duoti, pati pradėjau mentoriauti naujai į draugiją atėjusiems nariams.“
Stereotipai, kurie gali suklaidinti
Dažnas mūsų įsivaizduoja stereotipinį, priklausomybę alkoholiui įgijusio asmens portretą. Milda prisipažino ilgą laiką sau kartojusi mintyse: „Aš gi ne kokia mėlynanosė. Nestoviu prie konteinerio su buteliu. Vadinasi, aš nesu priklausoma.“ Tai viena iš priežasčių, kodėl jos pagalbos paieškos užtruko. Jei nepripažįsti problemos ar ligos – vadinasi nėra ką ir gydyti.
Alkoholizmas – tai priklausomybė, nuo kurios neapsaugo nei puiki karjera, nei aukšta socialinė padėtis. Pašnekovė, remdamasi savo patirtimi bei istorijomis iš AA draugijos susitikimų, sakė, jog priklausomybę alkoholiui turintys žmonės skiriasi tik įperkamų gėrimų kainomis ir galimų praradimų mąstais: „Pas mus susitikimuose greta vienas kito susėda paprasti darbininkai, šimtatūkstantinius verslo sandorius įgyvendinantys verslininkai ir akademikai. Kiekvienas žmogus į draugiją ateina dėl skirtingų priežasčių: vieni dėl priklausomybės alkoholiui būna jau praradę šeimą ir griūnant karjerai. Kiti ateina, nes nenori to prarasti.“
Aplinka, kurioje gyvena priklausomybę turintieji, yra reikšminga jos vystymuisi ir gydymui. Gal draugai ir bičiuliai vis siūlo: „Atsipalaiduok. Išgerk taurelę!“ O gal namiškiai slapsto nuo giminaičių ar kaimynų šeimos nario priklausomybę, pasakodami išgalvotas istorijas: „Serga. Bloga nuotaika. Netikėtai išvažiavimo į komandiruotę.“ Milda nuo bičiulių, kuriuos dabar pavadintų tiesiog „sugėrovais“, atitolo. Kalbėdama apie santykių šeimoje įtaką priklausomybės vystymuisi, moteris samprotavo: „Dangstydami problemą, šeimos nariai patys tampa psichologiškai priklausomi nuo priklausomo asmens. Jie pradeda žaisti žaidimą „pasirūpink priklausomu, kad tik jam nieko netrūktų.“ Taip problema gilėja. Suaugęs žmogus praranda galimybę prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.“
Psichoterapeutė ir rašytoja RASA AŠKINYTĖ pasidalino įžvalgomis apie priklausomybės alkoholiui atsiradimo priežastis, vystymosi eigą, iššūkius bei būdus juos įveikti.
– Priklausomybė alkoholiui – tai fiziologinis pripratimas ar žmogaus pasirinkta priemonė nuslopinti jausmus, išgyvenimus, nesėkmes?
Priklausomybė yra proto, kūno ir sielos liga. Savo noru niekas tokių dalykų nesirinktų. Tiesa, priklausomybė pradžioje tikrai padeda „pabėgti iš šio pasaulio“, pasijausti laimingesniu. Problemos, neišspręsti santykiai, kompleksai lieka kažkur toli, nebereikia apie tai galvoti ar kažką daryti. Tačiau, atsikėlus kitą rytą, tikrovė grįžta dar stipresne jėga. Kuo sunkesnė tikrovė, tuo didesnis potraukis nuo jos bėgti. Priklausomybės ratas užsisuka nepastebimai: sunkumai – noras nuo jų pabėgti – vartojimas – gėda, kaltė ir dar didesni sunkumai – vėl noras pabėgti nuo jų dar „toliau ir giliau“.
– Kuo skiriasi priklausomybė alkoholiui nuo kitų priklausomybių, pavyzdžiui, lošimams, pirkimui, rūkymui, maistui, …?
Dar paminėtinos kitos plačiai paplitusios, tačiau rečiau identifikuojamos priklausomybės – seksui ar pornografijai, plastinėms operacijoms, priklausomybė nuo kito žmogaus, kitaip – kopriklausomybė.
Visos priklausomybės veikia pagal tą patį pirmiau apibūdintą mechanizmą. Visada tai yra progresuojanti, mirtina liga. Visos priklausomybės yra savižalojimo forma. Joms visoms yra būdingas rizikingas elgesys. Ilgainiui dėl „dozės“ žmogus gali padaryti bet ką – prarasti draugus, šeimą, darbą, pinigus, rizikuoti, daryti nusikaltimus ir t.t.
– Kodėl turintiems priklausomybę alkoholiui yra sunku pripažinti situacijos realybę ir ieškoti profesionalios pagalbos?
Mums visiems sunku pripažinti, kad turime kokių nors problemų. Juk pripažinus problemas tenka jas spręsti. Nebegali kaltinti kitų žmonių ar susiklosčiusių aplinkybių. Turi atsigręžti į save ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. O spręsti yra sunku ir nemalonu. Todėl mes nevalingai renkamės „nematyti“.
Priklausomybių turintys žmonės įpratę bėgti nuo problemų. Dažniausiai priklausomi žmonės ateina sveikti tik tada, kai pasiekia vadinamąjį dugną. T. y. tik tada, kai jau net alkoholis ar kita priklausomybė nebepadeda „pabėgti“.
– Kokio tipo žmonėms labiau tiktų sveikimas nuo alkoholio bendruomenėje (kaip pavyzdžiui AA draugijoje), o kokiems – individualios terapijos būdai, t.y. lankymasis pas psichoterapeutą? O gal jau išrasti efektyvūs vaistai, gydantys priklausomybes?
Deja, vaistų nuo priklausomybės nėra. Žmonės, kurie jau turi vieną priklausomybę, turi didesnį polinkį ir kitoms. Todėl psichotropinių vaistų vartojimas priklausomiems žmonėms yra didžiulė rizika. Suprantamas noras sveikti greitai ir be pastangų, tačiau sielos tablete neišgydysi.
Terapija yra veiksminga dirbant su traumomis. Priklausomi žmonės dažnai jų yra patyrę labai daug. Pati priklausomybė iš esmės yra ilgai trunkanti trauma. Priklausomi žmonės, atėję į terapiją, dažnai turi iliuziją, kad „terapeutas išgydys, o man ir toliau nereikės nieko keisti“. Terapija veikia tik atsikračius šios iliuzijos. Anoniminių priklausomų žmonių grupių galima rasti bet kuriame mieste ir miestelyje. Jos vyksta gyvai ir nuotoliu. Tarpusavio palaikymas yra ypač svarbus sveikimo pradžioje. Tiek būdamas gilioje priklausomybėje, tiek pradėjęs sveikti, žmogus jaučiasi vienišas. Grupė suteikia saugumo jausmą. Žmogus pagaliau pajunta, kad su savo problema yra nebe vienas. Pagalbos grupių lankymas įprastai yra nemokamas. Tai irgi svarbu, nes tik pradėję sveikti priklausomi žmonės finansiškai nėra itin stabilūs. Pagalbos galimybių yra. Reikia tik vienintelio dalyko – noro sveikti. Arba bent jau noro nemirti.