Šiandien su Esther vaikščiojau prie Balsio – smaragdinės spalvos, kanadietiškus vaizdus primenančio, žiūrint nuo kalvos miške, ežero. Vėjas košė kiaurai. Atrodė, jog nulups striukę, toliau – vieną džemperį, po to megztuką … Bet vis tiek prasikvėpuoti miške rudeniniu, pradedančių pūti lapų oru buvo taip gera! Oras – stichija, apie kurią netikėtai prisiminiau, pagalvojusi, kiek daug būsenų yra: uraganas, vasariškas vėjelis, košiantis galvą pajūrio ir laukų vėjas, tyka …
„Grįžusi namo kursiu židinį“, – sumąsčiau. Ir čia vėl prisiminiau, jog ugnies – dar vienos stichijos – be oro nebūtų. Įpučia, paduoda oro, nublaško pelenus nuo nuodėgulio ir vėl smalkstantį atgaivina. Ir ugnies visa amplitudė gali pasireikšti – nuo vos įžiūrimo dūmo vinguriavimo aukštyn iki liepsnos, sunaikinančios viską.
Žemė neleis išdegti per daug, suteiks formą vandens telkiniui – kad ir tam pačiam smaragdiniam ežerui, kurio pakrantės takais, koja už kojos, letena už letenos, ramiai ėjome, remdamosi žeme.
Vanduo – man prieštaringiausius jausmus sukelianti. Visada baugindavo gylis, kuriame jau nebegalėdavau įžvelgti: „O kas ten giliau, už ten, kur jau nebesimato?“ Visada pajusdavau žmones ir situacijas, kurios mane „gesindavo“. Kita vertus – tai gyvybė: „Reikia išgerti tiek ir tiek.“ Bet gal todėl ir stengiuosi pasiimti įvairiomis alternatyviomis formomis – arbatžolių arbata (nesaldinta) arba kažkuo sūriu, dirbtinai didindama troškulį. Ir gyviai iš vandens man tokie nesuprantami, beformiai, …
Nusileidom su Esther prie kranto. Nelabai ir jai patiko bangų mūša į medinius pastolius. Keistokai į mus, diskutuojančias apie stichijas, žiūrėjo ir vienišas valtininkas. Nedažnai sekmadienio rytą prie ežero sutiksi moterį su šunimi – kalbančią, klausiančią keturkojės ir išverčiančią balsu jos atsakymus sau.
Gal užtektų vienos? Oras, vanduo, ugnis arba žemė? Ne – nuobodu. Nebelieka dinamikos: nėra, kas įkuria ir kas gesina, nėra kas išrauna su šaknimis ir kas leidžia įsitvirtinti. Gamtoje harmonija!
Vienas iš būdų pažinti save: stebėti gamtą, gamtos pokyčius, pasilyginti, rasti analogus santykyje ir suprasti, kas vyksta.
„Šiandien daug vėjo“, – pagalvojau žiūrėdama pro langą. Esther tupėjo greta manęs. Bet tas medis už lango taip atkakliai laikėsi įsikibęs šaknimis, kad neliko abejonių, jog greičiau aš neišlaikiusi lygsvaros nukrisiu ant grindų kambaryje, kur net skersvėjo nėra, nei jį išraus.
Žemė.
Šiandien atsvara orui buvo žemė.