Kartą viena bičiulė atvirai save charakterizavo: „Myliu žmones, patinka bendrauti, daug pasakoju apie save, bet dar labiau mėgstu klausytis kitų. Tik, žinai, ateina toks momentas: jei žmogus mane kad ir menkai įskaudina – „įkanda“ ar pasako ką nors netyčiomis, aš kertu atgal žodžiais stipriai į pačią skaudžiausią vietą …“
Mano bičiulė ne išimtis – panašių spontaniško elgesio apraiškų susiskaičiuotume tikriausiai kiekvienas. Su ja dar diskutavome, prisimenu, ir apie tikėtinas tokio elgesio priežastis: vieniems tai gynyba, kitiems – savivertės atstatymo būdas, dar kitiems – „scena“, kurios metu siekiama suvaidinti viršesnį, t.y. tą, kurio žodis bus paskutinis ir kuris uždės priešininkui ant galvos savo „leteną“.
Kadangi prieš kurį laiką asmeniškai susidūriau ne su pavieniu poelgiu, o su tendencingu bandymu vis „uždėti leteną ant galvos“, nusprendžiau, atsitraukusi nuo situacijos, pamąstyti ir paspėlioti: „O kas vis dėlto po tokiu elgesiu IŠ ESMĖS slepiasi?“
Nepalaužiamo, stipraus, „žodžio kišenėje neieškančio“ asmens iliuzijai palaikyti gyvybiškai reikalinga „auditorija“. Ir dar vienas dalykas – atrodymui ir nuolatiniam savo pozicijos apsigynimui reikalingi KITI. Tai tie ir tos, virš kurių galiu būti viršesnė, tie ir tos, už kuriuos turiu būti protingesnė, tie ir tos, kuriems nesikuklindama sakau: „Vaikuti … / O tai tu ne taip darai …? / Kodėl tu valgai / važiuoji / rengiesi … būdu? / Na, ir moteris / šeimininkė / darbuotoja / jūs tik pamanykit … Aš tai jau kaip padaryčiau / pasakyčiau …“ Ūkiškai kalbant – yra personažų, kuriems reikia žūtbūt kažko, ant ko galima būtų „pajoti“.
Stebina ir tai, jog tie KITI dar gali būti sėkmingai pasitelkiami savęs „iškėlimui“ jiems net nedalyvaujant, o kartais ir neturint tiesioginio ryšio su tuo „viršesniuoju / protinguoju / pavyzdinguoju“. Pavyzdžiui, vystant apkalbas su trečiaisiais ar ketvirtaisiais asmenimis: „Kokia ji motina! Aš gi žinau, aš x vaikų užauginau … / Išsikrausto į … pamatys, kaip jiems ten bus … / Gyvena ir nė jokios gėlės / daržovės neužsiaugina, kaip taip žmonės gali, gi aš jiems sakau …, o pas mane kaip auga.“
Šioje ryškioje puokštėje dar styro ir troškimas kontroliuoti situacijas bei žmones ir kylantis nerimas, jei tik kas nors nevyksta taip, kaip suplanuota / nuspręsta. Nes kas gi kitas, jei ne viską žinantis žmogus suvaldys situaciją, geriausią patarimą duos ir tinkamiausią dovaną išrinks: „KITI juk daro ne taip, kaip reikia, o aš visomis išgalėmis turiu parodyti, kaip TURI būti … / Jei neturėsiu ko kontroliuoti (vyro / vaikų / ligų / …), manęs tiesiog … NEBUS / NEEGZISTUOSIU.“
Tokioms asmenybėms, reikia pripažinti, nėra lengva būti kasdienybėje. Juk reikia (ir gana dažnai) save „suimti į nagą“ ir pasirodyti geroms. Todėl jos dovanoja „tinkamas“ dovanas ir dalina patarimus apie gyvenimą (buitį, laimę, asmeninius pasirinkimus), nes gi „myli“ ir „rūpinasi“ ir nori (tiksliau reikalauja) tokios pačios grąžos atgal: „Kadangi ir pati labai labai „myliu“, privalau sukontroliuoti visą situaciją taip, kad ta mano meilė pataikytų tiesiai į 10-uką. O kaip kitaip jei ne didžiausiu rūpesčiu kitais galiu įrodyti, jog tai „tikra“ ir „tobula“. Tik tam, kad mano meilė ir rūpestis išsiskirtų iš KITŲ (be abejo mylinčių ne taip stipriai ir nemokančių rūpintis taip, kaip aš), turiu parodyti ir pasakyti, kad tie KITI nemoka, negali, nenori rūpintis ir mylėti taip, kaip … AŠ.“
Štai ir visas tobulos meilės ir rūpesčio algoritmas: susirandi arba išrandi kažką, kuo reikia rūpintis -> „su(si)kuri“ aplink save žinojimo, kaip reikia rūpintis, aurą-> kritikuoji ir įžeidinėji kitus, kuriuose įžvelgi vis stiprėjančią grėsmę, jog tuoj visa „paslaptis“ bus atskleista arba ims ir pradings tie, kuriais „reikia“ rūpintis. Ši technologija galinga. Tik ji ne palengvina, bet apsunkina gyvenimą. Ir labiausiai ne tiems, KITIEMS, o „mylinčiajam ir besirūpinančiajam“. Nuolat būti bėgime, nuolat bandyti įrodyti, jog „AŠ!, AŠ! Ei …, ar girdite – juk aš geriausiai žinau /labiausiai myliu! Negirdite?! Tai tuoj išgirsite!“ Nugarinėje šios technologijos pusėje ypač smulkiomis raidelėmis užrašyta: „Pagaminta tiems, kurie galvoja, kad jų nemylėjo, arba bijantiems, kad nemylės.“
Ką su visu šiuo agregatu daryti žmogui, kuris jį diena iš dienos suka ir suka, bet pasibaigus kiekvienai dienai vis vien nėra patenkintas? Atsakyčiau palikdama erdvę improvizacijoms imtis tokių veiksmų pačiam /pačiai, kokie tik atrodo priimtini ir pagal skonį: „Jei iki šiol elgeisi taip ir gyvenimas tik tamsėja ir tamsėja, pabandyk elgtis kitaip – užauk, nes niekas nieko nėra tau skolingas nei už „rūpestį“, nei už „meilę.“
Ką daryti žmogui, kurį bando kažkas įsukti į tokį agregatą ir pasirenka „rūpesčio“ taikiniu arba „agresijos“ ar „kritikos“ taikiniu? Neseniai gavau patarimą: „O tu galvok apie tokius žmones kaip apie treniruoklius. Gyvenime tikrai dar ne vieną panašų sutiksi. Treniruok ištvermės raumenį. Ir jie – tai ne tu. Atsisiek emociškai, o jei reikia – ir fiziškai.“
Kai pavyksta iš besikartojančio tarsi meilės operų siužetai elgesio sudėlioti pagrindinę dėlionę – tokią iš 9 ar 12 stambių detalių, kokias vaikai dėlioja, tampa aišku ir lengva. Kai sėdu užrašyti – jausmas irgi geras, tarsi visus atsakymus ir „taškus ant į“ būčiau sudėliojusi savo mintyse.
Drungnai nuskambės, ir vis dėlto – neturiu planų nei tobulai meilei, nei tobulam rūpesčiui. Ir tikrai aš nežinau geriausiai, kaip viskas turi būti. Tiesą sakant ir nelabai noriu žinoti, nes po „aš žinau geriausiai“ yra tik vienas taškas, o man patinka daugtaškiai …