Galvoju – kad ir kaip plačiai būtų atvertos durys, kartais (tikrai dažniau nei norėtume) nenuspėjamu būdu imam ir „prašaunam“ pro šalį. Arba vaikštom grabaliodami sienas, ramstomės į jas – tvirta, stabilu. Ir vis dėlto net užklupę plačiai atlapotas duris – atšokstam, nes „o kas jeigu ten kažkas tokio! yra ir dar kažką daryti / pasakyti / išspręsti reikės. Ir šiaip gi patogiau remtis į tą kažką įprastą, seną gerą nuramstytą, nei lįsti ten, kur reikėtų atstovėti, išstovėti, susiturėti …“
Ir dar tas besikartojantis paradoksas – bandyti pereiti „kiaurai sienas”, bet nematyti, kad va – atviras įėjimas čia pat, už kampo ar už tvoros, ar medžiais apaugęs, ar širmos …
O apie bandymus turėti tai, kas nuolat krinta iš rankų, eiti ten, kur nesieina ir būti tuo, kuo išbūti taip ankšta kiekvieną sekundę, klebenti kažkokiu ne tokiu raktu svetimas duris – apie visa tai galima ne vieną knygą parašyti, fotoparodą surengti ar akvarelėmis galerijas nukabinti.
Jaučiu, jog nuoširdūs „sienų grabaliojimai“, pavieniai kluptelėjimai ir ilgi pasivaikščiojimai nebūna bevaisiai – galiausiai prieini tai, kur norisi ne tik užeiti pabūti, o įeiti ir būti su visam.