Buvau jau įpusėjusi Pier Vincenzo Piazza „Homo Biologicus“, pribraukiau aibę įsimintinų sakinių ir prirašiau pastabų vidiniuose viršeliuose, kai Esther ėmė ir sutaršė knygos viršelį. Ką gi – perskaičiau iki galo be originalaus, tiksliau be jokio viršelio. Kadangi beskaitydama spėjau sukurti santykį su knyga (jos turiniu, kvapu ir puslapių šiušenimu tarp pirštų), ėmiau ieškoti ir pasisekė – radau spaustuvę, kurioje įrišami spausdiniai „nuo 1 vnt.” Mano perskaitytą turinį apie žmogaus elgesio biologinį pagrindą įvilko į glotnų smaragdinės spalvos rūbą.
Trumpai, apie ką knyga: kasdienio žmonių spontaniško ir pasirinkimų elgesio priežastis bei pasekmes autorius kviečia suprasti „nusivesdamas“ skaitytoją iki ląstelių vidaus, socialinių ir gamtos mokslų ideologinių kovų lauko ir žmonijos evoliucijos labirintų. Neįprastai, bet įtikėtinai, atrodo universalus žmones vedantis į priekį motyvas – laisvės siekis. Kiekvienoje mūsų kūno dalelėje ir organe užkoduotas šis poreikis. Gyvename gausos (pramogų, galimybių, pasirinkimų) amžiuje. Laisvė nuo XXI a. siejama su galimybe maloniai leisti laiką veikiant nebūtinus ir, rodos, bereikšmius dalykus. Tačiau žmogus, bandydamas apsimesti itin racionalia ir visada viską pamatuojančia būtybe, argumentuoja tai nematerialios dvasios / sielos / „vidinio pasaulio“ aukštesniaisiais poreikiais. Žodžiu, knyga patiks „giliai kapstantiems“ ir mėgstantiems provokatyvias nuomones, o nepatiks tikriausiai tiems, kurie sakosi esantys logiškai mąstantys ir visada apgalvojantys rimtai savo sprendimus.
Ir dar truputį į šoną: naujo viršelio paieškų kelionėje (štai ir pavyzdys apie nebūtinus dalykus: juk galėjau tiesiog padėti į lentyną tokią knygą, kokia jau „gavosi“ po Esther suskaitymo arba, jei labai man ją reikėjo turėti – galėjau užsisakyti naują), prisiminiau savo buvusį kolegą iš laikų, kai intensyviai medžiojome talentus. Jis visiems kandidatams priešpaskutiniame arba jau paskutiniame atrankos darbo pozicijai etape užduodavo tokį klausimą-vinį: „Jei tu būtum knyga – koks pavadinimas būtų ant tavo viršelio?“ Be abejo šis klausimas neturi vieno teisingo atsakymo, o kandidatų išsakomos mintys labiau parodydavo jų kūrybiškumą, drąsą improvizuoti, žaismingumą arba priešingai – perdėtą rimtumą, rėmimąsi logika („O, koks teisingas atsakymas?“).
Susimąstau: o jeigu ant knygų viršelių nebūtų rašomi pavadinimai? Tiesiog knyga-staigmena – tik atsivertęs, perskaitai, kas yra autorius ir koks jos pavadinimas. Nė viename darbo pokalbyje nesulaukiau tokio klausimo, bet tikėtina, kad mano vienas iš galimų atsakymų būtų buvęs: „Be pavadinimo“. Pirma, man sudėtinga visą save sutalpinti į vieną frazę, antra – pavadinimas tarsi įspaudas amžiams (toks ir ne kitoks); trečia – man šiandien patinka vienoks šriftas, o rytoj jau tas nepatiks. Ir ką tada? Viršelio jau nelupsi. O gal šiandien kažkuriuose savo vaidmenyse jaučiuosi knyga tuščiais puslapiais?
Taip begalvodama apie beprotiškai greitai lekiantį laiką ir krintančius po kojomis ir į rankas įvykius bei rudenėjančius lapus, manau, kad esu ne knyga su pavadinimu ar be jo, o biblioteka su daug daug knygų: vienos – užbaigtos ir su ryškiai įspaustais pavadinimais, kitos – patrintos, be originalių viršelių ir su priklijuotais naujais, trečios – dar tik rašomos. Gal dar rasčiau ir tokią, kurių turinys – apie viena, o viršeliai su pavadinimais nuo dar kitų pritaikyti. Yra ir labai labai mylėtų, kurias vis atsiverčiu, mintimis paglostau, įkvepiu skaitytos knygos kvapo ir vėl padedu į lentyną. Yra paskolintų ir užmirštų – turinį lyg ir atsimenu, bet pavadinimai jau išblėsę.
Dabar jaučiausi tikrai atsakiusi į niekada anksčiau neužduotą klausimą: biblioteka su daug įvairių knygų… O gal kiekvienas žmogus toks?
Ačiū Esther ir knygoms (jų rašytojams ir leidėjams) už buitinius ir egzistencinius iššūkius – klausimus ir atsakymus.