Šiandien ryte sutikau moterį, kuri susapnavo, jog ten, kur kažkada buvo sodybos vietoje dabartinio Kruonio HAE tvenkinio, bus didžiulis didžiulis plotas vandens. Tuo metu jai buvo 7 m. ir apie jokias elektrines ir tvenkinius ji nė girdėti negirdėjo.
Šiaip būtume 6:30 pamiškėje taip ir prasilenkę, jei ne mano vedlė – Esther. Iškišo galvą iš žolynų ir pradėjo loti įsijausdama į tariamą tų pamiškės pievų savininkės vaidmenį.
Kai pasakojau prie kavos draugei susitikimo detales, jos komentaras nuskambėjo maždaug taip: „Na, tau ir sekasi vis tokias įdomias personas sutikti…“
Kalbėjom mes su ta moterimi ne tik apie sapnus ir Kruonio HAE. Sakyčiau, visa gyvoji biblioteka man pasitaikė toji p. Aldona (vardus pasisakėm atsisveikindamos). Ir apie darbą kolūkyje bei mokymąsi tarybiniais laikais papasakojo. Ir kaip kitame darbe – bazėje – jai sekėsi su technika darbuotis geriau nei vyrams. Paliko pokalbis gerą jausmą – neišgirdau iš jos jokio atsiliepimo, kad kažkas „anais laikais savinosi turtą“, kaip kitų žmonių atsiliepimuose būna kone pagrindinė linija apie tai.
Tiesa, ji su nostalgija kalbėjo apie savo vaikystę tėvų sodyboje, kuri prabėgo ten, kur dabar Kruonio HAE tvenkinys tyvuliuoja: „Gyvenam kaip tikri bajorai: ti buva sodas, ti – pirtis, a ti – dvejų galų namas. Sodas geras – obelys, slyvas, kriaušęs – be jakių naujobiškų abrikosų…“
Išsiskiriant dar pasakė: „Nežinau, oi nežinau, kaip baigsis te karai…“
Labai norėčiau, kad Aldona susapnuotų tokią pabaigą, kokios reikia.
Ir dar, kad ta erkė, kurią šiandien ištraukiau Esther iš pakaklės nebūtų užkrato nešiotoja.
Ir dar Aldona galėtų susapnuoti…
Dabar suprantu, kodėl tokie įdomūs žmonės keliasi anksti ryte, eina pasivaikščioti vieni pamiškėse: jiems būtų sunku išsapnuoti visų prašytojų norus.