Prieš kažkiek metų perskaičiau ir kompiuterio desktop‘e išsisaugojau 12-os zen patarimų sąrašą. Visuose randu prasmę, o ypač vienas įsilieja jaukiai į kasdienybę – „Make cleaning and cooking become meditation“. Tvarkytis nuobodu? Man – ne, nes visam kūnui kažką aktyviai veikiant, labai lengvai plaukia apmąstymai ir skleidžiasi intuicija. Apie atradimus ir išmeditavimus, pajaustus tvarkymosi procese šįkart ir noriu papasakoti.
Veiksmažodyje „tvarkytis“ man telpa visa puokštė veiklų. Jas sau mintyse vadinu „kuitimusi namuose neužmirštant pasikuisti ir mintyse“. Pradėkime nuo dulkių įvairiuose paviršiuose valymo, kambarių vėdinimo, smilkalų patalpose paleidimo, apsistokime trumpam prie gėlių persodinimo, atrūšiuokime daiktus perdavimui, dovanojimui, išmetimui ir užbaikime dovanojimui skirtų džemų virimu. Dar ne viskas. Rikiuojasi čia visokių smulkių niekučių (siuvimo, pakavimo reikmenų, kolekcionuojamų atvirukų) perdėliojimas į dėžutes, knygų perstatymas lentynose, pasibaigusio galiojimo, morališkai pasenusios, o dažniausiai dovanotos ir net nenaudotos kosmetikos atrinkimas išmetimui. „Kuitimasis“ – tai nuo smulkmenų ir taškų ant „į“ sudėliojimo į vietas iki baldų perstumdymo.
Visas šis buvimas ir veikimas buityje padeda pastebėti paraleles su realybėje egzistuojančiomis tendencijomis ir ryšiais, kuriems, matyt, reikėtų daugiau laiko įžvelgti jų natūralioje aplinkoje. Šįkart atradimas įvyko persodinant vieną augalą – storlapį. Jau kurį laiką kuteno sąžinę matant akivaizdžiai jam per mažą vazonėlį. Mintyse vis pakartodavau sau: „Išaugo savo rūbą“. Užauginau aš jį nuo mažyčio daigelio. Persodinusi ir pamačiusi rezultatą – nustebau: kaip gražiai išryškėjo drėgnos juodos žemės fone žaluma. Erdvus vazonas pakylėjo augalą tarsi „iki dangaus“. Visu kūnu pajutau, tarsi pati būčiau iš ankštų paaugliškų batukų į patogias savo dydžio vasariškas basutes įšokusi. Tikriausiai teko bent kartą gyvenime avėti nepatogiais ankštais batais? Jausmas tokioje situacijoje – lyg smegenys per pakaušį nori išsiveržti – atrodo, trunka amžinybę. Juk augalo šaknys – tarsi kojos. Atslūgo įtampa ir kaltė, kai iš pernelyg mažyčio indelio į tinkamo dydžio vazoną iškeliavo vešėti ir bujoti.
Netikėtai į tą atsilaisvinusią galvą ir pamąstymai apie kantrybę pasibeldė. Regis, egzistuoja tokia skausminga riba, iki kurios dar gali kažkaip egzistuoti ir netgi vieną kitą žiedą (šypseną) išspausti, kad ir kaip ankšta, trošku ir nejauku būtų erdvėje, situacijoje, kambaryje. Taikaisi, lenkiesi kamienu ir šaknimis, randi pateisinimus, bet… Sprogsta finalinis momentas (įvykis, situacija, žodis,…), kai sodininkas (sąmonė) turi priimti lemiamą sprendimą: susitaikyti ir skursti arba sutrūkdinti vazoną besiveržiančių šaknų energija. Pastaroji versija – apie optimistinę baigtį. Bet labai daug esti ir pesimistinių, liūdnai pasibaigusių scenarijų. Daržuose, darželiuose ir ant palangių apstu gėlių ir krūmelių, kuriems taip ir nebuvo lemta iškeliauti į erdvesnius vazonus ar lysves su derlingu, nenustekentu dirvožemiu. Socialinėse terpėse – taip pat rasi žmones, neišdrįsusius ar dėl tam tikrų priežasčių negalėjusius palikti savo pirmųjų „vazonėlių“ – namų, darboviečių, miestų, kaimų, niekur nevedančių santykių. Užstrigo augti, išsigando sužydėti, buvo prigrasyti jokiais būdais nepalikti savo motininių vazonų ir juos apsiraizgiusių sumedėjusių leisgyvių bežiedžių augalų. Kol krapščiausi su žeme ir storlapiu, prikibo mintis tarsi lapas: „Gyvybiškai svarbu yra suteikti erdvę augti – vaikui, mylimajam, kolegai…“
O, staigmena! Besiruošdama sodinti į didesnį vazoną savąjį storlapį, greta jo pamačiau dar vieną mažą augalėlį – iš nukritusio lapo išaugusį storlapiuką. Abu kantriai dalinosi tuo pačiu miniatiūriniu indu. Atskyriau – vadinasi palydėjau savarankiškumo keliu. Gamtos ir gyvenimo ciklas tęsiasi – vienas iškeliavo į „platesnius vandenis“ – didįjį vazoną, o jo palikuonis užėmė mažąją erdvę ir augs tol, kol ir jam bus laikas palikti laikinus namus.
Taip ir medituoju situacijas kuisdamasi namuose: išbūnu jose, ieškau paralelių su savo ar kitų man pažįstamų žmonių gyvenimais. Paralelės, simboliai, metaforos – viskas padeda: išlaisvina kalbėti(-s) apie asmeninius dalykus psichoterapijoje, konsultacijų pokalbiuose ar tiesiog užsiimant savianalize.
Taigi, ar aš esu tinkamo dydžio vazonėlyje dabartinei man? Ar nespaudžia šaknų? Ar užtektinai erdvės kitam kartu augančiam augalui? Gal jau metas į didesnį vazoną, palikus esantį tiems, kam jis bus pats tas? Įsitaisius kitame gretimame visada bus galima pasidžiaugti tais, kurie pasiliko augti senajame.
Pasirodo zen ne taip giliai ir pasislėpęs.