Šiandien buvo ta diena, kai labai liūdėjau. Nesvarbu, ar tai buvo pirmadienis, penktadienis ar sekmadienis. Tiesiog tai buvo viena iš tų dienų, kurias gali įvardinti šiandien.
Užmigau paverkusi. O gal tik išsiverkusi galėjau užmigti. Kiek mano miegas truko – sunku pasakyti. Pačioje pabaigoje sapnavau. Sapne nuskambėjo vienas vienintelis sakinys ir – po jo – mano klausimas:
– O jeigu pabandytum pajausti daugiau dėkingumo viskam, kas vyksta…
– Kaip?
Ir pabudau.
Pajausti dėkingumą.
Ne būti dėkingai, ne reikšti dėkingumą, ne dėkoti pirma žodžiu kol dar nėra to viduje, o pirma PAJAUSTI.
Jaučiu, jog nuo čia viskas ir prasideda.
