Daugiau nei prieš trejus metus vaikščiodama miške kluptelėjau prie iškilusios medžio šaknies ir prieš save ant tako pamačiau… raktą. Gerokai aprūdijusį, neišvaizdų. Negaliu iki šiol rasti paaiškinamos priežasties, paskatinusios mane jį pakelti nuo žemės, nupūsti esamas ar menamas kelio dulkes ir įsidėti į piniginę. Raktą – nežinia kieno rankose buvusį, nuo nežinia kokių ir į kur vedančių durų, dėl kokių priežasčių ir kokia emocija pamėtėto į šią mano gyvenimo kelio atkarpą.
Jausmas toks, jog tuos trejus metus ir nešiojausi kažką lyg ne savą – lyg ne savo mintis, lyg ne savo baimes, lyg ir ne savi norai buvo pradėję lįsti vidun. Stengiausi juos atkakliai baidyti šalin nuo viso to, kas esu aš, kada aš esu, su kuo aš esu aš ir kuo bei kokia nenoriu būti. Labai stengiantis – beveik pavyksta per didelius žygdarbius. Bet jausmas lyg surūdijusius smagračius žiemą prie -17 plikomis rankomis sukčiau. Dvigubai sunku – būti savimi, neštis savus raktus ir raktažodžius ir dar svetimais, sveriančiais kišenėse, rūpintis. Nežinia kieno, nežinia nuo kokių ir į kur vedančių durų.
Daug kas pasikeitė per vieną kelionę. Išvažiavau pasisvečiuoti į močiutės namus – jaukiai nugyventą vienkiemio sodybą. Visi susirinkusieji buvo tokie malonūs ir atrodė, jog Šventė einasi ganėtinai sklandžiai. Vaikščiojau po stubą, išėjau į kiemą, stovėjau žiūrėdama į už sodybos palei mišką besitęsiančią pievą. Bet kai panorau užeiti į lauko virtuvėlę – nustebau: ji buvo užrakinta. Niekada taip nebūdavo! Ten buvo atvira, jauku; ten virė ne tik uogienė, bet ir gyvenimas; ten nuolat kvepėdavo šiltu maistu ir degančiu medžiu krosnyje. Paklebenau duris – užsispyrusi pikta bronzos spalvos spynos šerdelė šiepė savo vientisą dantį plyšyje tarp durų ir staktos.
Raktas, kurį nešiojausi netiko – visaip bandžiau juo atrakinti virtuvėlės duris.
Kiekvienas sodybos kampas traukė savaip – galėjau eiti ir daryti ką tik noriu ir kur noriu, bet čia – į lauko virtuvėlę patekti buvo nevalia.
Tarp visų svečių sutikau Išmintingą Moterį, kuri mane paskatino suabejoti: ar tikrai raktai ir raktažodžiai, kuriuos nešiojuosi, man reikalingi, jei negaliu jų pagalba patekti ten, kur norinti? Susimąsčiau apie tą trejus metus piniginėje gulėjusį surūdijusį raktą – nežinia kieno, nežinia, nuo kokių ir į kur vedančių durų.
Grįždama namo iš kelionės permąsčiau: svetimais raktais sau mielų durų neatrakinsiu. Sukilo noras apsikuopti, apsivalyti ir atsikratyti to, kas man nepriklauso: svetimi raktai nuo svetimų durų, su prikabintomis svetimomis emocijomis, lūkesčiais, svajonėmis, bėdomis ir vargais lyg nubrizgusiais pakabukais „Made in China“…
Nuėjusi ant tilto išmečiau raktą į upę. Nepalikau kur nors ant tako – pagalvojau padarysiu gerą darbą nutraukdama besikartojantį „svetimo rakto“ nesusipratimo ratą. Viduje buvo gera, o piniginėje lyg gražiausia muzika suskambėjo kelios monetos. Jokių svetimų raktų ir raktažodžių, slaptažodžių ar burtažodžių neliko.
Nebeliko rakto – prapuolė ir spyna: grįžau ir atsidariau duris. Tiesiog taip. Radau per naktį krosnyje kepusio kugelio kvapą, prisėdau už stalo, atsirėmiau į plonų medinių lentučių sieną ir tik dabar pastebėjau man močiutės paliktą šviežiai užplikytų raskilų arbatos ąsotėlį.
Gurkšnojau užrašydama istoriją apie tai, kaip lengva gyventi, kai nebelieka spynų ir raktų. Istorija magiška ir tikra.
Ačiū psichoterapeutei Daivai Žukauskienei už atrakinusią duris kelionę.