Aš pažinau karalių tavyje
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Iš tavo balso – tvirto ir ramaus
Kai pirmąkart kalbėjom apie meilę
Aš pažinau ir vienišą keleivį tavyje
Iš tavo polėkio ir laisvės šauksmo
Iš tavo žvilgsnio krypstančio dangun
Kur sklando paukščiai ir lėktuvai
Aš pažinau gyvenimą dėka tavęs
Iš subtilių didžių dalykų
Išmokei paturėti juos ir vėl paleist
Kaip vieniši keleiviai ir karaliai daro
. . .
Vytauto Mačernio eilėraštis „Aš pažinau karalių tavyje“ – stebuklingas. Kaskart skaitant ištraukia iš vidaus skirtingas emocijas ir būsenas – jaudulį, graudulį, susižavėjimą, liūdesį, didingumo pajautimą, pagarbą, …
Šiandien ryte paskaičiau darkart, atėjo įkvėpimas – žinia, jog metas sukurti savąją versiją.
Kai ateina laikas, tereikia suspėti užrašyti, ištarti, užfiksuoti ir… paleisti gyventi.