IMG_7724-3

Apie sniegą, kovą ir rašytojus

Šiandien dar sninga. Tankiai smulkiom snaigėm. Dangus pilkšvai baltas. Iš ventiliacijos angos girdėti sklindantis barbenimas. Matyt, vėl ant stogelio tupi varna ar kitas miesto paukštis ir barbena į jį snapu. Taip leidžia savo vienodai nuobodų laiką mieste. 

Kol užrašau sprindžio ilgio pastraipą už lango dar pabaltėja. Girdžiu – siaučia vėjas. Tai jau pūga, o ne įprastas sniegas. Įsivaizduoju, kaip tą varną nuo ventiliacijos angos stogelio nupučia į kitą upės krantą. Kambarį pripildo prieblanda – tarsi baltas sniegas iš namų lauk visą šviesą būtų į save sutraukęs. Kasdienybės ir besikeičiančių oro sąlygų mistika – prieš minutę kitą dar buvo matyti parkas anoje upės pusėje, o dabar jo nėra. Nebent galiu įsivaizduoti jį esant už aklinai baltos sienos. Norėčiau įamžinti šį vaizdą nufotografuodama. Kodėl? Kad patikėčiau, jog realybės gali būti visokios? O jos tikrai yra visokios.

Kitame upės krante – eilė namų. Vieno jų trečiajame aukšte sėdi rašytojas – jau parašęs ir išleidęs kelias knygas. Dabar berašantis 4-ąją ar 5-ąją. Ant krėslo ranktūrio greta jo rankos peleninėje smilksta cigaretė ir pravėsusi antroji kava. Aš savo pirmąją dar tik ruošiu. Įkvepiu ne tabako, o smilkstančios džiovintos rūtos, su kuria perėjau per kambarius prieš sėsdama rašyti.

Rašytojas pasižiūri pro savo langą į kitą upės pusę ir užrašo: „Balta. Pakeliu galvą nuo rankraščio – ir vis balčiau. Ten prieš kelias minutes dar buvo matyti anas namas, šešiaaukštis berods. Gal 2002-ais ar 2004-ais jį statė. Kaip švariai baltai šiandien viskas atrodo – tarsi naujas gyvenimo lapas. Gal to namo net nebėra? Gal viskas tik mano fantazijoje? Baltas sniegas – tikroji realybė, priterliota namais, tvorom, antenom, lauko iškabom ir bandymais aprašyti juos arba ant jų patraukliai žmonėms – nekilnojamojo turto agentams, jaunoms ir pagyvenusioms šeimoms, dar nemokantiems skaityti vaikams, imigrantams, prekių ir paslaugų graibstytojams, užsienio investicijų žvalgams…“

Taip ir sėdim – vienas viename upės krante, kitas – kitame. Kiekvienas savo realybėje. Abu savas mintis savitu stiliumi užrašydami. Ir vienas ir kitas pro retėjantį snyguriavimą su benueinančia pasivaikščioti į parką pūga, matantys skirtingus kontūrus, namus, iškabas, parkus, žmones su šunimis ar be jų iš skirtingų upės pusių, apstatytų ir apgyvendintų skirtingu metu. 

Rašytojo antroji kava jau atšalo. Aš eisiu taisytis pirmosios. Prieš grįždama į miegamąjį, užpūsiu abi ant svetainės stalo degančias žvakes – lietuviško vaško ir japonišką. Rašytojas pamirš užgesinti vis dar smilkstančią cigaretę kaupinoje peleninėje ant krėslo krašto. Baigusi tekstą užversiu pilnai užpildytą dienoraščio sąsiuvinį su pelėdos atvaizdu ant viršelio. Gurkštelsiu pirmą pirmos kavos gurkšnį šįryt. Rašytojas užsnūs, norėdamas pailsėti po ilgos nakties, praleistos prie rankraščio, kurį atiduoti leidyklai buvo pažadėjęs dar vakar. Karšti pelenai, nukritę nuo smilkusios cigaretės, pradegins krėslo ranktūryje skylę – didelę, su geltonais degėsiais pakraščiuose ir kyšančiu šešėlio spalvos porolonu. Tačiau pabudęs jis to net nepastebės. Atsistos ir iškart nueis į virtuvę taisytis trečiosios kavos į tą patį puodelį.  

Aš, prieš išeidama į miegamąjį su kava, darkart patikrinsiu, ar tikrai užgesinau žvakes. Staigi smulki kibirkštis gali pradeginti pusės milimetro dydžio duobelę stalo paviršiuje – tai iškart pastebėčiau. Ir jau visai prieš pat įžengdama į miegamąjį, pažvelgusi pro svetainės langą, nusistebėsiu: „Kovo mėnuo ir taip baltai tirštai sninga!“ Rašytojas kitoje baltos, parbėgusios iš parko vėl siausti, pūgos pusėje, gerdamas pirmą trečios kavos gurkšnį, užrašys: „Sninga. Bus dar visko. Juk dar tik kovo mėnuo.“

dalintis įrašu