Yra viena istorija. Ji gyva, vis tęsiasi, nes pagrindinis istorijos herojus – katinas – ją reguliariai pakartoja. Gyvena jis viename Lietuvos miestelyje. Miestelėnai ir pravažiuojantys svečiai jį myli ir dosniai lepina skanėstais. Štai dėl vardo kiek sudėtingiau – kažin, ar jis tikrąjį beprisimena. Painu prisiminti tą vienintelį, kai per dieną penkis ar daugiau originalių kreipinių išgirsti: Katukas, Katytė, Katinėlis, Murkutis, Kica… Beje, ne tik lietuviškai, o ir prancūziškai jį žmonės šnekina. Miestelio kavinutės šeimininkas prancūzas savo gimtąja kalba kreipiasi į Musninkų katinėlį, kai kviečia į vidų pasistiprinti. Jeigu moki „miau“, tai išmokti „amor“ visai paprasta.
Musninkų kavinutėje „Café Musé“ labai jauku – viduryje patalpos spragsintis, šildantis židinys su ant atbrailos išstatytais mažyčiais keramikiniais, mediniais, kauliniais daikteliais. Miestelio svečiai jau spėjo silpnybę vietoje kepamiems kruasanams įsitaisyti, o Musninkų katinėlis per kelis metus nenugalimą potraukį pasibuvimui prie židinio užsiaugino. Tik įbėgęs vidun, pasisotinęs jam skirtu maistu, grakščiai įsitaiso prie nuolat rusenančio šilumos „punkto“. Išlaižęs savo šviesų kailiuką, užsnūsta. Kartais nejausdamas saiko malonumui, pernelyg arti prisiglaudžia prie židinio stiklo. Taip kartą kavinės šeimininkas jį užtiko pačiu laiku – besvylant uodegos galiukui. Metė iš rankų pradėtą tepti namine uogiene kruasaną ir šoko gelbėti katinuko – vyti nuo židinio ir trinti drobule uodegą. Katinukas, pažadintas iš saldaus snūduriavimo, net nesuprato, kas nutiko. Aptikęs jaukiausią vietą „Café Musé“, atprasti nuo jos nebeatpras. Užsukęs kaskart į svečius, baigia savo viešnagės kelionę galutiniame taške – snūduriavimu prie židinio. Kartais uodegos galiukas nenukenčia, o kartais, prisilietęs ja prie židinio stiklo, katinukas vėl kiek svilteli. Pastebėjęs pavojų geraširdis prancūzas, be abejo, puola gelbėti katinuko puošmenos ir pasakoja jam prancūziškai bei lietuviškai pamokymus apie židinio prieigose slypinčius pavojus. Tačiau katinukui tie pavojai ne tokie baisūs kaip mums – prancūzams, lietuviams ir visiems kitiems, užsukantiems į „Café Musé“, atrodo.
Išgirdusi istoriją apie Musninkų katinėlio silpnybę supratau, jog bendros žinios apie katiną, kuris vis nudega savo uodegą, yra labai menkos. Žiūrėdama iš savo žmogiškos, tirštai civilizuotos perspektyvos, menkai įsivaizduoju, ką reiškia būti pusamžiu katinu, gyvenančiu Musninkuose, miaukiančiu lietuviškai ir prancūziškai, reguliariai vaikštančiu į kavinutę „Café Musé“. Pradedu lyginti su savo patirtimis, kai kažkada kažką nusvilau ar „prisvilinau“ gyvenime ir pradedu dėlioti į tik man suprantamas istorijas, ryškiomis halogeninėmis spalvomis apibraukdama pavojaus pakraščius bei galimus nelaimingus (ar pernelyg laimingus?) istorijų pabaigų scenarijus. Praverdami kavinutės, parduotuvės, teatro, bažnyčios ir namų duris kaskart atsinešame vertinimo įpročius ir modelius, kurie keliauja ir keliauja su mumis visur tarsi nematoma kuprinė. Juos, drįsčiau spėti, taikome ne tik sėdėdami šiltoje patalpoje ir stebėdami besišildantį katinuką prie židinio – juos taikome visur, kur tik mums su pačiais savimi pakeliui:
„Tai yra laimė“,
„Šitai gerai nesibaigs, oi paminėsit mano žodžius“,
„Tas scenarijus / tekstas neteisingas – jį reikia perrašyti. Tučtuojau, kol dar neįsigėrė ne tik į popierių, bet ir į mintis…“
„Jau kartą nepasisekė – tikrai darkart nekišiu galvos…“
Jei sustočiau ties Musninkų katinėlio istorija, tikriausiai tekstą reiktų pabaigti moralu apie tai, kad pasaulyje yra daug pavojų ir nuo jų reikia saugotis pačiam bei saugoti kitus. Kitaip sakant „devynis kartus pamatuok, o dešimtą – kirpk“. Devyniskart patikrink, ar židinio stiklas jau drungnas ir tik iš dešimto taikykis atsisėsti greta. Nesvarbu, kad jau pravėsęs kaip nabašnyko kažkas – užtat „saugu“ prie jo.
Vis dėlto ne visi dar taškai ant „į“ šioje istorijoje sudėlioti kad taip būtų galima imti ir užbaigti tekstą. Savo „kuprinėje“ turiu antrą istoriją apie kito katino uodegą. Nutiko tai seniai. Pagrindinio istorijos herojaus – katino – jau nebėra. Gyveno jis prieš 13-15 m. Tai buvo mano paskutinis augintas katinas – inteligentiškų manierų ir aristokratišku vardu – Markizas. Markizas turėjo purų smėlio spalvos kailį ir neįprastą įprastiems katinams ilgą uodegą. Nutiko kartą toks įvykis – girdžiu grįžta mano Markizas iš kaimyno sodo pusės kniaukdamas miaukdamas. Pasitinku ir matau, jog jo gražiosios puošniosios uodegos galiukas sužeistas. Teko 1-1,5 cm. amputuoti. Įvykio priežasties nesužinojome – veterinaras spėjo, jog galėjo į spąstus patekti. Iš pradžių aš labai pergyvenau: „Ar sugis?“, „Ar jam skauda?“, „O kaip jis gyvens su patrumpinta uodega?“, ir be abejo – „Kaip jis dabar atrodys?“ Lygiai taip pergyvenau, kaip ir prancūzas, „Café Musé“ šeimininkas, pergyveno dėl Musninkų katinuko sviltelėjusios uodegos. Aš po kurio laiko užmiršau Markizo tariamą „problemą“: juolab, kad kiek patrumpinus, ta uodega visai nekrito į akis – atrodė normalaus ilgio. Tad Markizas gyveno, o Musninkų katinukas dar ir tebegyvena, nematydami problemų, kurias matome mes.
Prisiminusi ir palyginusi šias dvi istorijas, atradau keistą jausmą – lyg aplink sukiotųsi dar ir trečias katinas: viduje, toks kipšo švarko juodumo spalvos. Jis riebus ir gudrus – niekada nenusvyla savo uodegos, žibina žaliomis akimis iš už minčių užuolaidėlių ir vis jas pajudina, kepšteldamas savo letenėlėmis, kad tik nesustotų pleventi ir banguoti, kad tik aktyvaus nerimo nepritrūktų žemiškame gyvenime. Jau žiūrėk užmatė kokią kibirkštį – tikrą ar tariamą – ir krutina tas užuolaidėles stipriau, kad vėjo šuorą sukeltų ir įpliekstų ugnį ten, kur ji tokia menka menkutėlė… Vis bandau tą vidinį katiną sudrausminti, o kartais noriu ir su visam išvyti: „Škac! Lauk iš čia!“ Tupi už užuolaidėlių ir apsimeta, kad negirdi. Matyt, kol Šuns mintyse neapgyvendinsiu tol ir nebus balanso tarp katiniškų ir šuniškų minčių, žaidimų, išdaigų, perspėjimo aiškumo apie tariamą ir tikrą pavojus …