Nusprendžiau kiek iš arčiau susipažinti su investavimo praktikomis. Paskatino mane domėtis šia tema pastarųjų metų aktualijos fondų rinkose, ekonomikos svyravimai, tarptautinių geopolitinių jėgų poslinkiai. Tokiose nestabilumą išryškinančiose socialinėse ir ekonominėse sąlygose žmonės yra linkę permąstyti savo ateities planus ir gyvenimo vizijas, tad ir finansinių pasirinkimų pokyčiai neaplenkia. Juolab, jog ir viešojoje erdvėje vis dažniau ir garsiau girdime raginimą naujų sąlygų kontekste įvertinti savo taupymo ir investavimo įpročius.
Bandydama suprasti, kokios investavimo kryptys, rekomenduojamas agresyvumas ir investicijų portfelio sudėtis būtų man tinkamiausia, kiek pasimečiau skirtingos komunikacijos apie investavimą kiekyje ir spalvingume. Štai pensijų fondai pataria nedelsti ir kuo greičiau susirūpinti ateitimi, skiriant kad ir nedidelę sumą kas mėnesį investicijoms. Net jei pensinis amžius visai čia pat, teigiama, jog „ir tai niekada nevėlu pradėti“. Šalyje veikiantys bankai ir privatūs finansų konsultantai siūlo kursus ir akademijas vaikams ir jaunimui, kur šie galėtų stiprinti finansinio raštingumo įgūdžius. Dar ne taip seniai, bet dažnokai skambėjusią frazę „Geriausia investicija – į tavo vaiko išsilavinimą“ pakeitė kur kas konkretesnė – „Geriausia investicija – į tavo vaiko finansinį raštingumą“. Tad siekdama ne puldinėti nuo vieno fondo reklamos prie kito banko kvietimo studijuoti finansinį raštingumą, nusprendžiu išsiaiškinti viską nuo pradžių. Kas gi yra tas investavimas? Susivedusi google paieškoje „investicijos“ verčiu puslapį po puslapio skaitydama investavimo paslaugas, konsultacijas ir kursas siūlančių bendrovių pavadinimus. Jausmas toks: lyg sukčiau ir sukčiau ratus nepažįstamo miesto gatvėmis… Kiekviena kitaip savo internetiniuose puslapiuose apibūdina savo veiklą, darbo principus bei kuo galėtų būti naudinga būsimam „investuotojui“. Visgi vardan tikslumo ir aiškumu, atsiverčiu Lietuvos Respublikos investicijų įstatymą. Jame investicijos apibrėžiamos taip: „Piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą.“ Pasidžiaugiu radusi konkretų ir tikslų apibrėžimą. Mobiliajame telefone išsisaugojusi nuorodą, nukreipiu žvilgsnį pro automobilio langą ir pamatau, jog artėjame link didžiulio formato pakelės reklamos stendo. Vieta – automagistralės A1 Vilnius-Kaunas atkarpos 70 kilometras. Reklamos tekstas trumpas ir aiškus, panašiai kaip tas, ką tik perskaitytas įstatymas: „Orgazmo investicijos“. Grįžtu mintimis prie neseniai perskaitytos sąvokos ir bandau ieškoti sąsajų su perskaityta fraze reklaminiame stende: „… turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse).“ Girdėjau, jog visų problemų (iššūkių?) priežastys slypi žmogaus galvoje, tad padarau išvadą, jog ką tik pravažiavome socialinę reklamą, raginančią žmones pasirūpinti savo psichine sveikata… ir investuoti į ją.
„Pasivaikščiojusi“ daugialypės informacijos gausoje, supratau viena – investicijų esama įvairių, o investuoti galima į daug ką, tik reikia teisingai pasirinkti. Nors ir negalėdama vadintis investuotoja pagal klasikinį investuotojo apibrėžimą, aš taip pat turiu savo asmeninį „portfelį“, susidedantį iš trijų strateginių investavimo krypčių: laiko, energijos ir sveikatos. Dalinuosi trumpais pamąstymai apie kiekvieną iš jų ir kodėl, mano nuomone, yra svarbu pasirūpinti šiais, linkusiais išsekti resursais.
Laikas. Girdėta ir jau daugeliui tapusi įprasta frazė: „Būk čia ir dabar.“ Dabarties momentas. Po ilgų asmeninių kovų ir ieškojimų atradau, jog vienintelis laiko resursas, kurį galiu turėti ir patirti, yra dabartis. Nenoriu (ir svarbiausia – negaliu) jo perkelti nei į ateitį nei į praeitį. Praeitis yra tai, apie ką galima skaityti, joje galima vaikščioti prisiminimų keliais, net liūdėti ar nostalgiškai žvelgti į neišsipildžiusias svajones galima. Dar galima retkarčiais pasidžiaugti ar pasimokyti iš praeities poelgio, tačiau užsibūti ten, kur jau niekas neegzistuoja – nei aš nei kokie nors įvykiai, beprasmiška. Pernelyg paskęsdama mintyse ir pasakojimuose apie praeitį, jaučiuosi lyg švaistyčiau labai vertingą resursą veltui – laiką dabar. Na, o ateitis – dar sunkiau apčiuopiama ir pagaunama. „Gaudyk vėją laukuose“ – ar šis posakis apie ateitį ar ne, bet jausmą sukelia panašų – nepagaunamo vėjo laukuose. Ateitis kelia nerimą – ji dar neatėjo ir nežinome, kiek jos mums ten kažkur yra. Todėl atmetant tai, ko jau nėra, ir tai, ko dar nėra, išryškėja geriausios investicijos kryptis – į dabarties momentą, į laiką būti, mąstyti ir veikti dabarties laike.
Dar labiau pasigilinusi į savo investavimo praktiką, supratau galimą riziką: pavienė investicija į laiko prioritetus gali atnešti tik pusėtinus rezultatus. Tad reikia protingai investuoti dar ir kitą svarbų resursą – energiją. Dedamos pastangos, atliekami veiksmai – tiek fiziniai, tiek ir protiniai, turi būti kryptingai paskirstyti ir „suinvestuoti“ į man svarbias „nišas“ darbe, poilsyje, kūryboje, sporte, tarpasmeniniuose santykiuose… Jei veiksiu kažką ir nieko tuo pačiu metu, švaistysiu energiją veltui, tarsi kokį lengvai gautą palikimą iš už Atlanto amžinam poilsiui atgulusių giminaičių. Argi nekyla kartais pagunda taip žiūrėti į turimus energijos resursus – tarsi į savaime egzistuojančius, nieko nereikalaujančius, kuriant iliuziją apie niekada nebūsimą jų išsekimą? Taigi, pradėjau atidžiau priimti sprendimus dėl energijos investavimo į mane viliojančias įtraukti veiklas, užsiėmimus, projektus, buvimą kažkur ir su kažkuo, keldama klausimą – ar noriu ir ar galiu skirti kokybišką laiką ir energiją šiai veiklai / šiam įvykiui / šiems žmonėms…?
Žiūrint pragmatiškai, kūniški dalykai patenka į dvi kategorijas: į būtinybės išgyventi ir į investavimo objektų sąrašą. Štai į sveikatą (fizinę ir psichinę), galima žiūrėti kaip į priverstinės pareigos atlikimą: „Ir vėl ta liga atsinaujino – štai kiek gydymui (daktarams!) išleista, o nieko gero kaip nėra, taip nėra.“ Tačiau čia atsiveria plačios investavimo galimybės pritaikant prevencinį požiūrį į savo kūną ir sielą bei meilę jiems: „Myliu savo kūną, todėl juo rūpinuosi – stebiu, koks maistas jį maitina, o koks nuodija, kiek pozityvių minčių užklysta, o kiek negatyvių taikosi pasilikti.“ Galbūt vieniems sveikatinimasis, perdirbto maisto vengimas, fizinis aktyvumas asocijuosis su laisvės ir pasirinkimų ribojimu, atidėtais malonumais, o kitiems – su aiškia patikima investicija į savo sveikatą renkantis šviežią maistą, geras emocijas (priimti ir atiduoti) bei fizinį aktyvumą gryname ore. Renkamės visada – su didesne ar mažesne rizika, taip, kaip investuotojai. Renkamės taikydami taip pat savas „investavimo strategijas“: greitus, neapsvarstytus malonumus, „švaistymąsi“ sveikata ir kūnais arba apgalvotą pasirinkimą, mažinantį rizikų tikimybę… bankrutuoti savo kūnu.
Na, ir pabaigai – nedidelė laiko investicija apie patirties pasidalinimą: pasakojimas iš gyvenimo apie žemišką (tiesiogine prasme) investavimo būdą. Gyveno kartą garbaus amžiaus moteris, našlė. Turėjo ji nemenką sumą santaupų per gyvenimą sudėjusi. Senolė pasikvietė kiek guvesnių ilgamečių bičiulių porą ir paprašė pasirūpinti jos santaupomis – užkasti tris litrus eurų. Kupiūrų nominalus bei jų kiekį istorija nutyli. Užkasė bičiuliai – juk reikia padėti draugei „teisingai“ investuoti. Teisingai – nes ji taip pasirinko. Išgirdusi šią istoriją apie pinigų „konservavimą“, pirmiausia prisiminiau posakį: „Marinuoti laiką.“ Po to dar vienas palyginimas apie energijos stokojantį žmogų atklydo – sakoma: „Sėdi užrūgęs, kaip kūdroje nepratekantis vanduo.“ Nežinau, kiek tikslu šiuos posakius pritaikyti „žemiškąjį“ investavimo būdą pasirinkusiai moteriškei, tačiau įpročiai ir elgesio modeliai mus pasiveja visur – ar piniginius klausimus spręstume, ar maistą į lėkštę dėtume, ar atsikėlę ryte iš lovos kryptį veikti pasirinktume. Netgi vytis jiems mūsų nereikia – seka kaip ištikimi šunyčiai ar šešėliai. Jeigu marinuojame, tai marinuojame viską – pinigus, laiką, atidėtas svajones ir energiją ateičiai. Dar ne laikas, dar netinkamos sąlygos. Tai bandymas save apgauti, jog rūpinamės savo dabartimi ar ateitimi.
Tai, kas geriau sekasi – investavimas ar marinavimas?
