Jis staiga pradingo.
Anksčiau liedavosi sakiniais, įrašais, eilėraščiais ir esė. Bet jau geras 3-4 savaites juodraščiai kompiuteryje ir popierinėje užrašų knygoje tyli lyg užburti. Aš pažiūriu į juos, jie – į mane baltomis tuščiomis akimis, šyptelim vieni kitiems vis dar mandagiai, tačiau jau su užslėptu priekaištu užantyje. Nejau čia atvirai pyksiesi, vis vien reikės gyventi dar ilgai kartu. Žvilgsnių apsikeitimais viskas ir baigiasi.
Atsiverčiu net apsakymo „Vyras, Dievas ir Šuo“ juodraštinį failą. Pakrutinu dvi eilutes. Besižymint papildomą idėją dialogui, atrodo, jau prisiviliosiu, bet, kur tau! Atsargus lyg miško žvėris. Kad man dar taip intuiciją pastiprinus!
Tik tada, kai išgirstu šventes trypčiojant šlapiais pusbačiais prie slenksčio galiausiai man viskas paaiškėja. Pasirodo, mano kūrybiškumas buvo čia pat. Visą tą laiką mes su juo lyg su dūgstančiu šunimi baltose pusnyse, žaidėme kartu spalvotų atvirukų glotnaus popieriaus atvartuose. Įsijautę į linkėjimus, vos ne vos išsitekome rašymo plotuose. Kitąmet reikės po papildomą lapą – kad ir languotą ar su linijomis – įklijuoti.
Didesnioji dalis sveikinimų vokuose jau iškeliavusi. Tikiuosi adresatus pasieks laiku, o jei kiek ir vėliau – irgi gerai. Šituos jau greit nukabinsim nuo beržinės „eglės“ ir įduosim į rankas tiems, kam skirta.
Kūrybiškumas į ankstesnio žanro ir formato tekstus jau spėjo įsisukti: trinktelėjęs durimis, nusviedė vilnonį paltą šalin ir žiūriu, stovi priešais visas margas nuo raidžių, sakinių ir skyrybos ženklų.
Viena patarlė sako: „Neverk pametęs ir nesidžiauk radęs“. Bet yra ir geresnė: „Neieškok, ko nepametei“.
Gerų atradimų ir reikalingų praradimų ateinančiais!
