Žydų kilmės dailininko Chaïm Soutine gyvenimas prasidėjo Smilavičiuose, Baltarusijoje. Čia jis gimė. Nuo mažens piešė – ant popieriaus, smėlio, plytgalių. Ir dėl to buvo baramas bei kitaip drausminamas. Tapyba nebuvo priimtinas užsiėmimas pagal šeimos išpažįstamą religiją. Chaïm svajojo išvykti į Lietuvą. Tiksliau į Vilnių, nes čia veikė Piešimo mokykla (1866-1915 m.) Bet tai turėjo būti (ir buvo) tarpinė stotelė prieš galutiniąją – Paryžių, pirmojo pokario meno meką. O kur dar kitur, jei troškimas vienas – tapyti, tapyti, tapyti…
R. Dutli – šveicarų poetas, rašytojas ir vertėjas, iš detalių atkuria Ch. Soutine kelionę per gyvenimą: svarbiausius posūkius pasirinkimuose, mūzas ir mylėtas moteris, jo darbų pirkėjus ir kolekcionierius, XX a. pr. dailininkus, kurie gyrė jo talentą ir kurie vadino jį nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje: Amedeo Modigliani, Michel Kikoine, Pinchus Kremegne. Knygos siužetas – katafalka vežamo į Paryžiaus ligoninę dailininko prisiminimų šuoliai, susipynę su jo sapnais ir ligos sukeltais siurrealistiniais vaizdiniais. „Ar be katafalkos anų laikų bohema nieko daugiau nebegalėjo sugalvoti?“, – klaustumėte. Atsakymui – keli kontekstiniai faktai: 1943-44 m. Prancūzija, Ch. Soutine – žydas, jam, kaip ir visiems kitiems vokiečių valdomoje Prancūzijoje reziduojantiems žydams, išduotas orderis suimti ir pristatyti į koncentracijos stovyklą. Keliauti mirties mašina tokioje situacijoje gana saugu – vargiai, hitlerininkai, ar būtų tikėjęsi rasti ten gyvą žydą.
Poetiškas autoriaus rašymo stilius žaismingai sudėlioja net ir absurdiškiausias Chaïm bei jo aplinkos žmonių likimų realijas ir baigtis. Išsiskyrimai, liga, materialinis nepriteklius, netgi artėjanti mirtis bei paskutiniosios dailininko moters išprotėjimas pavaizduojami faktiškai ir faktūriškai, negailint atspalvių bei šešėlių ir šviesos žaismo. Tarsi dailininko nutapytas paveikslas. Tik žodžiais.
Dailininko gyvenimas Ralth Dutli knygoje – tarsi įvykių seka su pakeliui susmaigstytomis kūrybinės laisvės paieškomis ir nebyliu atkaklumu vystant savitą kūrybinį braižą. Juo Chaïm manėsi perteikiantis matomus dalykus ir buitį ateities perspektyvoje: žmones – susenusius, daiktus ir gyvulius – apirusius, peizažus – praskiestus žvilgsnyje ir atmintyje. Gal ir tiesa, jog dailininkas visą savo gyvenimą buvo nelaimingas – neva laimingas kūrėjas tokių liūdnų ir niūrių paveikslų netapo. O šie atitinkamai daugelį metų ieškojo gerbėjų ir mylėtojų, palikdami Chaïm skurdžioje buityje. Jo bičiulis A. Modigliani tikėjo Chaïm talento tikrumu bei jo darbų verte: rekomendavo jį mecenatams, pasakoja apie Chaïm kūrybą Paryžiaus kavinėse bei uždaruose salonuose tvirčiau ir atviriau nei pats kūrėjas.
Chaïm – hebrajų kalba reiškia „gyvenimas“. Tapytojo darbuose dažniau nei bet kurį kitą gyvenimo etapą galima sutikti jo baigtį – mirtį. Čia ji natūrali ir buitiška. Chaïm ją nutapė, o Ralth Dutli aprašė. Tokį gyvą ir kartu stebinančiai tikslų rašymą apie mirtį randu pirmą kartą:
„Mirtis turi gerą uoslę <…> Ji kaip šuva apšniukštinėja kūną, ieškodama įėjimo, ieškodama organo, tinkamo savo darbui. Širdis, plaučiai, smegenys, skrandis – prašom pasirinkti. Ji mėgsta, kad būtų vis kitaip. Kartais skuba net uždususi, o kitąsyk apsimeta rami. Jai patinka žaisti, ji skubina, vėl lėtina tempą ir visai nurimsta. Ji išranki ir mėgsta įvairovę. Tik mirtis yra dievas.“ 144 psl., „Paskutinė Sutino kelionė“, Ralth Dutli.
Ieškoti reikia tokių knygų, kurios ne patvirtina tai, ką jau žinai, o priveda prie abejonės ir užduoda klausimus. Ši – viena tų, kurios apgręžia įsivaizdavimų, kas yra gyvenimas, mirtis, kūryba, pasiaukojimas ir išsiskyrimas, srautą priešinga kryptimi. Skaitydama šią knygą jaučiausi lyg stovėčiau ant lyno virš bedugnės be jokios baimės ar panikos. Nes patiki, jog bet kurios aplinkybės būtent tokios ir yra – balansuoti tarp nežinomybės, kuri yra po kojomis, ir tarp nežinomybės, kuri bus po to, kai žengsi bent žingsnį į priekį, ar krustelsi kurią kitą kūno dalį.
Ralth Dutli rašo: „Bet ateitis atitraukia dėmesį nuo paveikslo, kuris kyla mūsų viduje.“
Išmokti stovėti ant lyno virš bedugnės ir suprasti, kaip tikra būti čia.
Tokia yra kelionė.