Kaskart tie patys pasiruošimo kelionei iššūkiai: kaip nepasiimti per daug. Per daug „inventoriaus“, t.y. drabužių, batų, literatūros skaitymui ir šiaip „kažko, ko gali prireikti“. Ir per daug minčių – „ar visus darbus padariau ir visus einamuosius klausimus uždariau be galimybės atidaryti iki atostogų pabaigos“.
Dviejų savaičių kelionė Kanadoje pirmą kartą po daugelio metų (ir apskritai antroji mano gyvenime) buvo tikrai atostogų. Dar Izraelyje prieš 9 metus turėjau laiką, kai visiškai niekas, tik maistas, jūra, menai ir studijų draugės Alinos šeimos draugija rūpėjo dvi savaites. O paskui „apsilipdai“, moterie, „projektais“, kurie, tarsi tropikų augalai visas mano spalvotas ir kvapnias atostogas kėsinasi užgožti. Gyvenimas su augalais išmokė – viską reikia apkarpyti: darbus, lūkesčius, poreikius ir kai kuriuos santykius. Jie – lyg gėlės, kol prižiūri, nuauga dailiai, o tik palik be priežiūros, jau, žiūrėk, neįeinami brūzgynai.
Grįžimo namo iš Kanados išvakarėse pakavau daiktus ir galvojau: kuriose kišenėse įspraudžiau svarbiausias dovanas, gautas šioje kelionėje? Gal chronologiškai sekančiose viena kitą nuotraukose viską rasiu? Ar tik nebūsiu sukamšiusi vežamų namiškiams skanėstų tarpuose? Atmintis – apgaulinga dėžutė. Atrodo, jog įdėjai, bet štai atsidarai ir, žiūrėk, ten kažko jau trūksta. Tad kelionės dovanas ir atradimus, vos tik jas gavusi, išdėliojau dienoraščio tekste. Kad nepasimestų.
VIENĄ ANKSTYVĄ RYTĄ KELIONĖS PABAIGOJE…
„Čia buvo gražu netgi tada, kai truputį lijo lietus. Ir kai vėjas smarkiai taršė spalvotas medžių šukuosenas – tokias tvirtai sudėtas, tarsi suktukais ir negailint plaukų lako suformuotas.
Grožį gaudau akimirkoje. Rašau, o štai auksiniai atspindžiai žaidžia ore. Rudenį jie ypatingi – aukso spalva skverbiasi pro susiliečiančius ir vėl atsitraukiančius vienas nuo kito raudonus bei geltonus klevų ir beržų lapus, auksinių maumedžių kūgius. Dviejų delnų dydžio klevo lapas gali net visą saulę uždengti trumpam, o smulkučių beržų lapų tinklai tarsi sietai sijoja saulės po truputį – ant rankų, kaklo, skruostų, nosies, lūpų, kaktos… Auksiniai maumedžiai lyg vario stulpai stūkso brandžios žalios eglijos platybėse.
Atsiveja mintis. Spėju ją užsirašyti: dovana Nr. 1 – leisti būti paliestam pasaulio grožio ir netikėtumo. Ir kaip rašiau trumpoje refleksijoje prieš kelionę – skaityti ženklus.
MAŽDAUG ĮPUSĖJUS KELIONEI…
Nesu susipykusi su Logika, tačiau, manau, savąją pernelyg išvarginau, tad atėjo metas jai pailsėti. Lai grožisi ji tuo, kas įvyksta be jos ir be mano pastangų. Juk yra kita nuolatinė bendrakeleivė – Intuicija. Vieni ją tyrinėja kaip mokslinį objektą, kiti degina ant laužo kaip viduramžių eretikus, raganas ir keistuolius, o kiti tiesiog naudoja. Sutariu gerai su ja, tad kodėl nepaklausius, ką ji sako? Atsidavusi į josios rankas, nusiimu tuos loginių svarmenų – argumentų – svorius, bandančius viską pasverti ant svarstyklių: alternatyvos, palyginimai, vertinimai, atsiliepimai, rizikos… Su Intuicija paprasčiau. „Va, – sako, – ramiai, atsipalaiduok ir eik. Daug atradimų ir pamokų rasi štai taip, nereikia užsidėti svorių kelionės pradžioje. Jeigu iš pradžių keblu ir painu, o viduje jausmas, lyg nieko gero čia nelauk – suk kita kryptimi.“ Pagal jausmą jaukiausias kavos vietas užtikom, skaniausią maistą radom ir patogiausią poilsį radom.
Susipakuoju kitą dovaną Nr. 2 – gyvenimas pernelyg trumpas ir brangus, kad skirtum laiką ir energiją apgauti save ir bandyti įrodyti, jog raudona yra žalia. Kažin kodėl kartais taip darome: signalizuoja raudona, bet vis vien bandom įtikinti, kad dega žalia? Yra, tikrai yra, viduje jausmas, pasakantis, kada gyventa autentiškai, o kada modeliuota dedant pasiskolintas kaladėles ir svorius – argumentuose sau, sprendimuose, kalboje su kitais… Jeigu Logika pati neišsijungia ir „suka viršvalandžius“ tai metas ją išsiųsti atostogų arba… į atitarnautą poilsį.
PRIEŠPASKUTINĘ DIENĄ, SUPRATUSI, KAD ATSIVEŽTOS KNYGOS NEBAIGSIU SKAITYTI…
Didžiausia bei svarbiausia dovana Nr. 3 – atrasti tai, ko neieškojai. Kanadoje neieškojau fjordų, nes jie man asocijavosi su Norvegija. Užtikom ne taip toli nuo Petit-Saguenay – Mažuosiuose Suginčiuose, kaip mes juos lietuviškai praminėm. Neplanavau pirkti skaitinių, laukimo pusvalandžiams „užmušti“, tačiau radau du – Hello, CANADA! bei TIMES naujausi numeriai, išskirtinai dedikuoti a.a. karalienės Elžbietos bei jos šeimos gyvenimo ir valdymo istorijai. Lyg periodiniai istorijos vadovėliai – juk Jos gyvenimo neatsiesi nuo viso šimtmečio Didžiosios Britanijos, Kanados ir kitų Sandraugos šalių raidos. Suskaičiau juos kelionės metu – todėl su likusiais skaityti 20-imt puslapių Barry Lopez „Of Wolves and Men“ grįžau. O trečiasis leidinys – BEL ÂGE (Gražus amžius – liet.) – lyg klevo sirupo saldainis nusaldino visas ateities vizijas: štai, kokiu epiteto sveikinsiu savo amžių po brandos ir su tokiu nusiteikimu jau dabar mokausi jį sutikti, priimdama šio tarpsnio iššūkius ir privalumus ir matydama gražius žmones iš gražaus amžiaus epochos.
Tikrai kelionėje neieškojau „savęs“ ar „išminties“. Viskas, ko ieškojau – tai poilsis. Bet tris perlus (ar vilko dantis, kaip inuitai pasakytų) netikėtai radau vieno straipsnelio paraštėje:
- Kai tampame vyresni, Naujųjų metų norų sąrašas vis labiau susitraukia, o to, ką iš tikrųjų norime gauti, negalima nupirkti už pinigus.
- Keista, kad prašome Dievo pakeisti mūsų situaciją, nežinodami, kad jis ją atsiuntė, jog pasikeistume mes.
- Niekada nepriminkite žmonėms apie save. Tie, kuriems jūs iš tikrųjų rūpite, niekada jūsų nepamirš.
PAKELIUI NAMO VIENAME IŠ PERSĖDIMŲ TARP SKRYDŽIŲ…
Kaspinas, juosiantis visas tris dovanas – „atsitraukti, kad iš tolo pamatytum, kur tavo vieta.“ Gimė tokia išvada apmąstant senas patirtis sąmoningai bei senų ir naujų patirčių miksuotus siurealistinius siužetus sapnuose. Kanadoje sapnuojasi tikrai gerai. Beje, keliaujant į oro uostą skrydžiui atgal pirmą kartą gyvenime nesijaudinau, jog būsiu prisidėjusi „per daug svorio“. Vertingiausias dovanas užsirašiau ir įsiminiau – taigi, lengva nešiotis. Simboliška – prieš kelionę rašiau: „Didelius atstumus po truputį reikia trumpinti – mintyse ir fiziškai.“ Visgi balansui, akivaizdu, reikalingas ir kitas, papildantis, „dėsnis“: „Atsitraukti, kad iš tolo pamatytum, kur tavo vieta.“ Kelionės pradžia ir pabaiga susinėrė tarsi yin ir yang. Sakot retai taip būna? O bandėt atrasti savo kanadą?
