MAESTRO, RAŠAU ŠĮ LAIŠKĄ JUMS, NORĖDAMA PRIMINTI MŪSŲ PAŽINTIES DIENĄ.
Kadaise (tikriausiai paauglystėje, jei atmintis veda mane teisingu keliu) buvau įsitikinusi, jog aš, kartą ir visiems laikams palikusi vaikiškų knygų pasaulį, į jį niekuomet nebegrįšiu. Tuomet dar nesupratau, jog suaugusiųjų pasaulyje vieną dieną ateina metas vėl atsiversti vaikiškas knygas. Apsisukus laiko ratui, vakarodami jau su savo mažaisiais, kartu skaitome pasakas, spalvotuose puslapiuose vedžiojame pirštu stambiu šriftu kaligrafiškai išraitytas raides ir skaičius. Tik ar spėjame įvykių sūkuryje susimąstyti: Kokia tos knygos atsiradimo istorija? Kiek laiko autoriai ją kūrė ir kodėl pasirinko skirti vaikams? Kiek dešimčių iliustracijų variantų buvo nupiešta, kol įspūdingiausios papuošė knygos puslapius? Kaip knyga pirmą kartą susitiko su skaitytojais – mugėje, parodoje ar pristatymo vakare?
Praėjusių metų rudenį netikėtai teko atsiversti vaikams ir šeimoms skirtą muzikinę paveikslėlių knygą – „Maestro (ne)leidžia groti“. Kūrinį dar 2020 m. išleido leidykla „Muzikija“. Vasaros pabaigoje pradėjome ruoštis teatralizuotam knygos pristatymui. Sonata Latvėnaitė-Kričenienė, viena iš autorių, padovanojo ją sakydama: „Paskaityk. Prieš renginį svarbu susipažinti.“
Leidausi į kelionę knygos puslapiais. Vieną kartą perbėgau žvilgsniu spalvingus ir gyvus paveikslėlius. Antrą kartą, nors ir kiek sulėtinusi tempą, darkart daviau peno akims, tačiau vis dar neprisiruošiau nerti į teksto gelmę. Man, lyg prancūziškos karuselės rato įsuptai, sukosi galva – negalėjau akių atplėšti nuo iliustracijų smulkmeniško detalumo. Iš tiesų, keliaujant šios knygos atvartais, pasijusti tarsi sapne, kur erdvės ir laiko sąvokos neegzistuoja, o riba tarp fantazijos ir realybės išnyksta, taip paprasta!
Ir iš gero sapno pabundama… Tad ir aš grįžau į realybę iš stebuklingų daugiaplotmių iliustracijų, sukurtų trijų knygos autorių kartu ir išlietų akvarele dailininkės Vitos Matulytės. Susikaupiau ir išsiruošiau į kelionę tekstu – tiesiai į aprašytą paslaptingojo Maestro gyvenimą. Pirmiausia sužinojau, jog ši įdomi asmenybė – tai XIX-XX a. prancūzų kompozitorius, vargonininkas ir dirigentas Šarlis Kamilis Sen Sansas (pranc. Charles Camille Saint-Saëns). Lemtingus prancūzų kompozitoriaus gyvenimo posūkius, susipynusius su jo žymiausio kūrinio gimimo legendomis, knygos tekstuose suguldė Sonata Latvėnaitė-Kričenienė ir Indrė Šeputienė. Maloniai nustebino knygos kūrėjų sprendimas ne kuo detaliau aprašyti šio genialaus žmogaus gyvenimą, o pasėti smalsumą jo kūrybos ir biografijos faktų paieškoms. Beje, Maestro, pasirodo, jam gyvam esant, leido groti tik vieną pjesę iš savo garsiojo kūrinio „Žvėrių karnavalas. Didžioji zoologinė fantazija“ – „Gulbę.“
TAIP, MAESTRO, JŪS VISIŠKAI TEISUS. Norint patirti ir suprasti šį kūrinį pilnai, „pažintinėje kelionėje“ be pastabumo ir lytėjimo reikalingas dar vienas įgūdis – klausymasis. Viršelio, atvartų ir puslapių reljefiškumas, teksto turinys ir šriftas bei originalus siuitos įrašas susipina į vientisą vaizdų, garsų ir pasakojimų fantaziją. Žvelgdami į iliustracijas, girdime muziką, o, klausydami muzikos užsimerkę, matome gyvai tarsi fontano srautu trykštančius vaizdus. Meninės fantazijos ir kūrybiškumo galia tampa viso kūrinio leitmotyvais. Ne tyloje ir ne miesto gatvių triukšme, o klausant originalaus kūrinio su šia knyga derėtų pažindintis. Pasitelkus visas tris jusles, taip paprasta įsivaizduoti Maestro gyvenimo įvykius, išgyventus jausmus, sapnus ir svajones!
Kiekviena kelionė turi savo įsimintiniausią įvykį, gražiausią vaizdą ir vietą, kur verdama skaniausia kava. MAESTRO, AR PRISIMENATE PASKUTINIOJO 2021-ŲJŲ M. RUGSĖJO SEKMADIENIO ĮSPŪDŽIUS? Tądien Vilniaus rotušės vargonai iškilmingai triumfuodami pranešė teatralizuoto koncerto, pristačiusio knygą „Maestro (ne)leidžia groti“, pradžią. Renginyje profesionalūs muzikantai kartu su augančiais muzikantais ir solistais pirmą kartą Lietuvoje atliko lietuvių kompozitoriaus ir dirigento Mindaugo Piečaičio sukurtą „Žvėrių karnavalo“ aranžuotę.
Vaikų ir suaugusiųjų drauge kuriamas menas yra unikalus. Vaikai pamažu pažįsta, jog, kaip teatre, taip ir gyvenime, yra scena, užkulisiai ir vaidmenys. O ko suaugusieji, pasirodydami kartu su vaikais scenoje mokosi? Ar tik ne laisvės ir drąsos eksperimentuoti ir nebijoti klysti? Nėra tokio amžiaus, kurį pasiekus, derėtų abejoti pasirodymu scenoje ar savo kūrybos pradžia. Juk ir Šarlis Kamilis Sen Sansas, pirmąjį savo kūrinį parašė būdamas 4-erių metų ir kūrybą tęsė iki gyvenimo saulėlydžio – 86-ųjų savo gyvenimo metų.
Šarlis Kamilis Sen Sansas yra pasakęs: „Nėra nieko sudėtingiau nei kalbėti apie muziką.“ Tad belieka ją pajausti – atlikti ir klausytis.
_______
Pagrindinė nuotrauka – Aldonos Katilienės.