Keliaudama sutinku daug veidų.
Stebiu ir galvoju: linksmi, susirūpinę, išsiblaškę, palaimingai besišypsantys, ryžtingi, pavargę, alkani, smalsūs, atsipalaidavę. Sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti.
Kiekviename veide – namai (esami, palikti ar būsimi), vingiuojantys asmeniniai santykiai (nutrūkę, ilgalaikiai ar beprasidedantys), ligos (įveiktos ir besislepiančios), ambicingos kovos (vidinės ir išorinės) bei svajonės (nekantraujančios būti išpildytos ir tos, dėl kurių abejojama). Iš visko daug bei spalvingo susidėlioja unikalios asmeninės istorijos.
Turiu dvejonę, jog tas istorijas, užrašytas emocijomis, raukšlėmis ir viso kūno kalba, visuomet nuskaitome su didele paklaida. Galime tvirtinti, jog, pavyzdžiui, šypsena visada reiškia pozityvumą ir geras intencijas. Padarykime eksperimentą – užsidėkime spalvotus akinius ir šypsokimės. Prieš mus stovinčio žmogaus gebėjimas perskaityti emocijas iš veido bus lygus nuliui. Kokia šypsena – nuoširdi, svajinga ar sarkastiška – galima pasakyti tik matant kito akis ir girdint balso tembrą. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kai iš atskiros detalės klaidingai nusprendžiame apie visumą.
Jei taip sudėtinga žvilgtelėjus greitosiomis perprasti kitą žmogų, kodėl varginamės tuo užsiimti? Kam smegenys be reikalo eikvoja energiją tokiems niekams? Permąsčiau ir radau bent dvi rimtas ir sveikai egoistiškas priežastis. Pirma, norime susidėlioti mozaiką apie savo situaciją ir suprasti, kokios nuotaikos žmonės supa mus ir ko iš jų galima tikėtis (trumpalaikis tikslas). Antra priežastis – pasitikriname savo gebėjimą atpažinti kitų nuotaikas bei emocijas, toliau mokomės kūno kalbos, jos atkartojimo ir bandome geriau prisitaikyti įvairiose aplinkose ir kultūrose (ilgalaikis tikslas).
Kelionės ir susitikimai su skirtingų požiūrių, pomėgių, profesijų ir kultūrų žmonėmis – geriausia mokykla išgyventi naujus jausmus, pažinti savo ir kitų emocijas. Kalbantis nusiimti akinius nuo saulės – víena, bet išankstinių vertinimų ir pasaulio primatavimo pagal savas „spalvas“ ir „formas“ – vidinių „akinių“ – taip pat reikėtų atsisakyti. Ne visuomet pavyksta suturėti savo nuostatas, psichologines nuoskaudas bei socialines nuogirdas. Bet stengtis verta.
Kodėl, pradėjus klausytis žmogaus istorijos, verta užmiršti savąją, nesistengti pertarti: „O aš tai …“, negalvoti, kaip tikti ir patikti pokalbyje? Tik klausyti, klausti ir… kažkurią pokalbio akimirką įvyksta mažytis stebuklas. Kuo gi labiau įsiklausome į kito patirtį, nuomonę, išgyvenimus, skaitytų knygų perpasakojimus, tuo daugiau bendro pamatome. Ir veiklos pasirodo besančios vienam ar kitam gyvenimo etape panašios ir kelionės tais pačiais keliais nukeliautos. Mažai reikšminga, jog prasilenkta pusmečiu ar dešimtmečiu: gilyn į istoriją – vis daugiau bendrumų. Mažyčiu stebuklu vadinu – tą keistą artumo jausmą žmogui pačio pirmojo susitikimo metu. Ir kažkuriuo metu jau galima ir pertarti jo istoriją: „Ir aš taip pat… mačiau / manau / tikiu…“ Girdi, jauti ir net numanai, ką kitu sakiniu papasakos. Kad tai įvyktų tereikia nusimesti spalvotus akinius – žiūrint į save ir žiūrint į kitą.