Šiandien tikėjausi pabūti viena. Su savimi savo vienatvėje. Tačiau pabudusią išskėstomis rankomis pasitiko gyva namų žaluma – kambariniai augalai. Didžiausią simpatiją ir ilgesį rodė hortenzija savo puošnią galvą iškėlusi virš elegantiško stoto. Per naktį išverkė kelis žiedus iš savo gausaus žiedyno, tad, pamačiusi mane, nekantravo ir prašė vandens likusiems.
Už lango šoko pavasarinis lietus. Jis žinojo, jog už pilnų poros valandų ateisiu pas jį. Lietaus lašai šoko ramiai, monotoniškai: nesistengdami padaryti įspūdžio. Juk buvo akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau susitiksime, tad persistengti nebuvo reikalo.
Pasislėpusi po storu matiniu viršeliu nuo smalsių pašalinių akių lūkuriavo įpusėta skaityti knyga. Dar vakar vakare ilgai ruošdamosi išsiskirti kartu su ja sklendėme puslapis po puslapio žarstydamos sakinius lyg stiklo karoliukus. Jutau jos žvilgsnį – sekiojantį paskui mane ir visais būdais besistengiantį atplėšti nuo vienumos. Pasiunčiau pažadą: „Šįvakar susitiksime tuo pačiu metu, kaip ir vakar. O dabar pabūkime atskirai.“ Tokiu būdu tikėjausi apmalšinti jos nekantrumą būti drauge šią akimirką.
Jau buvau beįsipatoginusi vienumoje, bet lyg tyčia – žuvėdra, nutūpusi ant gretimo namo stogo, – įžūliai įsispoksojo tiesiai į mane. „Na, ir ko gi tu negaudai gyvo maisto upėje sau, savo vaikams ar gyvenimo partneriui?“ – bandžiau provokuoti, vildamasi, kad sugėdinta skris tolyn arba bent savo smaigų žvilgsnį nukreips kur nors kitur. Atkakli. Nepasidavė. Žvitriu žvilgsniu toliau skverbėsi pro mano vienatvės vijoklius, paparčius, bambukus ir hortenzijas, atsimušančius į aukštus permatomus lietaus plaunamus stiklus.
Nepaisant visų neprašytų svečių gausos, vis dar tikėjausi panirti į vienatvę savame ryte. Minkštą, beribę ir įgarsintą tyla. Tik štai atsibudusios – vienos jau susišukavusios ir spėjusios pasipuošti švariais drabužiais, o kitos – apsimiegojusios ir susivėlusios – mane apsupo mintys. Panelė Buitis priminė apie nesibaigiančius namų erdvės kūrimo projektus. Madam Gastronomė bakstelėjo pirštu į pustuštį alyvų aliejaus indą. Profesinių reikalų gvardijos Kareiviai spalvotomis vėliavėlėmis mojavo primindami skubius ir nelabai skubius, užtat įkyriai – lyg uodai prie tvenkinio – zyziančius reikalus. Solidi ponia Išmintis atėjo nešina pintu krepšiu ir iš jo ištraukė dovaną – raštelį. Įsidėjau į kišenę neperskaičiusi, nes dėmesį patraukė už jos nugaros lūkuriuojanti dailaus veido, žilais garbiniuotais plaukais moteris. Pastaroji įdavė man į rankas didelį juodą katiną. Juodčkio gudriai primerktose dangaus žydrumo akyse atsispindėjo visų šios nakties sapnų siužetai ir miegant aplankyti pasauliai.
Mano vienatvė nusprendė, jog šis rytas pernelyg tirštas ir triukšmingas: įvykiais, veikėjais ir mintimis. Su hortenzija ir knyga ji dar kaip nors susigyventų šonas šonan. Lietų ir žuvėdrą už lango galima pasidėti savo kasdienybės kamputyje ir apsimesti, jog jų nematai. Tačiau sugužėjusių viena paskui kitą ponių ir panelių minčių vienatvė pabūgo nejuokais. Susigūžė ir pasislėpė už porcelianinių puodelių šalia dar neskaitytų knygų rietuvės. Taisydama ir gurkšnodama rytinę kavą, drąsinau ir kviečiau ją prisėsti greta. Lyg ir bandė žengti žingsnį, buvo jau bepasirodanti iš už knygos kraščiuko, tačiau greit ir vėl pasislėpė. Apsigalvojo. Liko laukti tos akimirkos, kada bus visiškai minkšta, beribiška ir tylu. Kai ras mane sėdint visiškai vieną.