Menate Ievos Narkutės ir Marijono Mikutavičiaus dainą „Keista“? Gal truputį keista / Kad po šitiek laiko / Dar jaudina, jaudina tai / Kas nebuvo leista / Pamiršta ir geista / <…> / Gal visai ne keista?
Romantiška, nostalgiška ir truputį liūdna. Atradusi klausiausi keliskart per dieną. Joje tiek romantinės meilės atspalvių galima pamatyti! Bet turėjau nuojautą, jog tarp eilučių yra kažkas dar daugiau… Tą „daugiau“ atradau nuvykusi į Montseny kalnų masyvą šiaurės rytų Ispanijoje.
Sėdime saulėto restoranėlio Masia Can Nena kiemo pačiame viduryje po bepradedančiomis sprogti medžių lajomis. Lankytojai – kelios vidutinio amžiaus turistaujančios poros ir nedidelė „išimtis“ – du motociklininkai. Idilė – žvelgi į po kojomis prasidedančius ir iki tolumos besitęsiančius kalnus. Vos suvilgius lūpas coffee long šnervėse prasideda tyro kalnų oro ir kavos aromato grumtynės – kas kurį nugalės. Ir vienas ir kitas tokie aptingę, kad liaujasi stengęsi pirmauti – išsitenka abu. Ausis gaudo stalo indų skambesį ir pietaujančių porų dainingą muilo operų kalbos čiauškėjimą.
Motociklininkų staliuko aura buvo išskirtinė. Du vyrai – jaunesnis, 35-40-metis, o kitas, panašu, jau įpusėjęs savo 50-metį. Abu įsispraudę į juodus odinius drabužius. Šalia ant medinių lauko krėslų – ne señoritas, o motociklininkų šalmus pasisodinę. Ant stalo keliais aukštais išdėliotos pustuštės lėkštės su maisto likučiais – paelja, šaltos mėsos užkandžiai. Viva el vino – kas be ko! Vienas iš caballero – sodriai tatuiruotas, ilgabarzdis, garsiai ir emocingai transliuojantis savo mintis bei įspūdžius greta sėdinčiam bendrakeleiviui ir mums visiems bei kas keliolika minučių atsiliepiantis telefonu bičiuliams.
– Jis – ekstravertas. Absoliutus ekstravertas, – sako mano Žmogus, mėgstantis taupiai reikšti žodžius.
– Gali būti, – atsakau ir aš šįkart taupiai. Stebiu ir užsirašinėju detales apie restoranėlio buitį ir būtį. Šūkčiojimų ir emocijų diapazonas netrukdo. Anaiptol – skamba egzotiškai ir autentiškai.
Gal truputį keista, tačiau visi kiti restoranėlio svečiai – nors ir būdami vietiniai karštakraujai ispanai – santūriai šnekučiuojasi pusbalsiu tarpusavyje, pavalgę pora po poros iškeliauja kas sau. Štai horizonte pasirodo Señor, vilkintis baltais lininiais marškiniais, ir keliauja tiesiai prie motociklininkų staliuko. Sustojęs per kelis žingsnius nuo balsingojo terasos svečio – Caballero Juodais odiniais drabužiais, Señor Baltais lininiais marškiniais reiklia ispaniška šnekta nutraukia pastarojo telefoninį pokalbį. Iš pavienių žodžių suprantu, jog Señor išdėsto Caballero tai, ką manąs apie jo elgesį ir pažeria auklėjamųjų patarimų. Taip elgtis nedera, sako, niekam be jo paties pokalbiai telefonu nėra įdomūs, tad ir kalbėtis turėtų jis privačioje erdvėje. Caballero Juodais odiniais drabužiais neatsilieka – dar garsiau nei kalbėjęs iki tol argumentuoja ir didžiai stebisi, nesuprasdamas, kas galėjo šiam Señor Baltais lininiais marškiniais nepatikti. Ispaniškas kraujas užverda iki panašios temperatūros jau abiejų vyrų kūnuose – balsai griaudėja vis garsiau, rankų mostai tampa vis išraiškingesni ir staigesni. Kiti kiemo svečiai visiškai nuščiūva, užeigos šeimininkė, liovusis priimti naują užsakymą, suskumba kviesti savo vyro. Bebėgdama užkliūva už staliuko, ant jo stovėjusi stiklinė vaza susvyruoja – stiklo dūžio garsai užpildo aštrios dramos kontekstą trūkstamais elementais. Dviejų ispanakalbių vyrų konfliktas pučiasi, plečiasi ir užima vis daugiau ir daugiau erdvės. Atrodo jau pats laikas apsižodžiavimui baigtis ir išsikvėpti. Kada kulminacija ir atomazga!? Staiga Señor Baltais lininiais marškiniais ištaria lemtingą žodį savo „pašnekovui“: „Tu – Pajacas.“ Apsisuka ir nueina.
Nieko keisto, kad šis nuskambėjęs žodis motociklo tramdytoją visiškai išmuša iš pusiausvyros. Kažkas, kas buvo tikrai pamiršta, nevaldomai staiga ištrūksta į paviršių. Caballero meta žemėn suglamžytą servėtėlę, įnirtingai raitojasi rankoves ir dideliais žingsniais pasileidžia link Señor Baltais lininiais marškiniais. Šis savimi pasitikinčio žmogaus eisena palengva žingsniuoja link automobilio nekreipdamas dėmesio į pavymui lekiančius jam skirtus grūmojimus ir patį Caballero. O Caballero, pasivijęs Señor, mojuoja sugniaužtu kumščiu ties veidu ir šaukia „A, tai aš Pajacas?! Aš dar tau parodysiu, kas čia Pajacas!” Pačiu laiku pasirodęs užeigos šeimininkas bando numalšinti galimą fizinį susirėmimą ir nuraminti abu klientus. Señor Baltais lininiais marškiniais išlaikydamas tiesų stotą ir atstumą per kelis žingsnius nužvelgia Caballero Juodais odiniais drabužiais, apsisuka ir netardamas daugiau nė žodžio palieka už savęs šūkaujantį, bet tikros dvikovos vis dėlto nepradedantį Caballero.
– Pajacas? Aš pajacas? Matai – aš jam pajacas!, – kurį laiką girdėti nuo Caballero pusės atsklindantys žodžiai iki kol užsikūręs motociklą nurūksta keliu tolyn.
Terasoje, regis, Pajacas dar kuriam laikui pasilieka. Tai tarsi nuo visų besislapstęs restoranėlio kiemo scenos dalyvis, kurį Señor Baltais lininiais marškiniais ėmė ir parodė pirštu. Užteko tik vieno žodžio, kad Caballero Juodais odiniais drabužiais iš vyruko, linksmai leidusio laiką su bičiuliu, taptų visiškai kitu žmogumi. „Pajaco“ iškvietimas pabudino „jautrų danties nervą“, kažką, kas po šitiek laiko dar jaudina vis.
– Žinai, man atrodo, kad ir koks tas vyras šaunus bei turintis daug draugų, kuriems gali paskambinti iš terasos šalia kelio į Montseny masyvą, žodis „pajacas“ prikėlė kažką jautraus iš jo praeities…
– Taip, panašu, jog tas Senjoras Baltais lininiais marškiniais pasiekė savo…
– Gal jis išjautė tai, kas galėtų stipriai supurtyti ekstravertiškąjį motociklininką? O gal tai tebuvo atsitiktinai parinktas žodis, kuriuo norėta apibūdinti jo netikrą elgesį… Po kiekvienu tokiu stipriu įtūžiu ar reakcija, slepiasi žmogaus asmeninė istorija – skaudi, jautri, grubi ir šlapiuojanti tarsi niekuomet iki galo negijanti nors ir kruopščiai apvalyta bei saugoma žaizda.
Turim kiekvienas tokių. Ir kiekvienas odos lupimo nuo sielos skausmą parodome savaip – kas grūmojimais, kas ašaromis, kas tylos siena, o kas išėjimu pabūti. Ironija taip pat padeda trumpam apsiginti, nublokšti kitų dėmesį. Greitosiomis pabarstome tokių „gydomųjų žolelių“ ant žaizdos, sėdame ant savo kasdienybės motociklo ir važiuojame pirmyn.
Bet ne apie liūdesį, o apie grožį pakalbėkime – nes ir daina, kurios žodžiais prasidėjo tekstas, – nors kiek nostalgiška, tačiau jauki, raminanti. Tik santykyje su kitu žmogumi galiu pamatyti savo tikrąsias žaizdas, atsilupusius pleistrus ir vietas, kurios prašosi būti gydomos. Patys sau, žiūrėdami į bežadį veidrodį ar vengdami net ir su juo susitikti, atrodome idealūs, „susitvarkę“, sveiki ir „susitvardę“.
Tad…
… Gal visai nekeista, kad po šitiek laiko dar jaudina tai, kas nebuvo leista, pamiršta ir geista. Paklausykit Ievos ir Marijono dainos. Stipriai už rankos laiko ir veda toli. Nepaleidžia! Arba važiuokit į masyvus – pakeliui tikrai sutiksite savo Caballero Juodais odiniais drabužiais ir Señor Baltais lininiais marškiniais. Gal truputį keista, tačiau tai, ką išgirsite juos tarpusavyje kalbant arba barantis dėl ko nors, yra daugiau apie jus nei apie juos.