I. Šokoladinis saldainis tirpsta burnoje šviežiame kavos gurkšnyje. Žiūriu į savo mėgstamiausius atvirukus – altorėlius, kaip juos pati vadinu. Vienas, geriausiai tinkantis bet kuriai mirusiai svajonei pagerbti, iškilmingai praneša: „Nepamirškite, kad toli gražu ne visada tai, ko norite, jums iš tiesų reikalinga.“ Charizmatiškas žmogus kartą pasakė ir užrašė pats arba kažkas, kas tuo metu jo atidžiai klausėsi.
II. Įsiklausau ir aš į jaukiai braškantį krėslą – savo kūrybos ir minčių sostą. Tereikia krustelėti – jis jau kalbina mane užduodamas retorinį klausimą. Nesulaukęs atsakymo, tęsia savo istoriją toje vietoje, ties kuria praėjusį kartą pastaroji nutrūko. Mediniai garsai išmintingi ir veikia raminančiai – tarsi senolio pasakojimas.
– Ar tikrai… ? Brakšt. Nori … Brakšt. Laikas kam…? Brakšt. Tikrai tuščia? Brakšt. Pasėdėk tylomis. Brakšt, brakšt…
Sėdim.
Tyla. Tuščia – ir taip gera!
III. Tuščia. Galvoje patampa absoliučiai tuščia, kai tik susiruošiu rašyti. Tai turi būti didinga ir išmintinga. Ir kiti privalo likti susižavėję. Reikia „išeiti“ tik su tokiu rašiniu, kuris traiškytų stogus ir raškytų šakas, perbraižytų menamas ir tikras sienas. Jis turi būti bent jau kaip tas krėslas!
– O kodėl tekstai turi būti panašūs į krėslą? – klausia manęs.
Sutrinku:
– Na nežinau… Girdėjau sakant, jog visada reikia lygintis su kuo nors geresniu ir turėti įkvepiančius autoritetus – tuomet esi motyvuotas, mokaisi, gali matuoti savo progresą…
– A…
IV. Kartais iš tiesų geriau, kai tylu ir tuščia. Brakšt.